Pau­lius Nor­man­tas išė­jo visam

Pau­lius Nor­man­tas išė­jo visam

Pau­lius Nor­man­tas išė­jo visam

Iš Ak­me­nės ra­jo­no Kal­niš­kių kai­mo ne­to­li Pa­pi­lės ki­lęs pa­sau­li­nio gar­so ke­liau­to­jas ir fo­tog­ra­fas 68 – erių Pau­lius Nor­man­tas po sun­kios li­gos mi­rė šeš­ta­die­nio nak­tį Veng­ri­jo­je. Išė­jo iš­skir­ti­nė Lie­tu­vos ir Veng­ri­jos as­me­ny­bė, Ak­me­nės kraš­to žmo­gus.

Vy­tau­tas RUŠ­KYS

vytautas@skrastas.lt

Kiek­vie­nus me­tus Pau­lius Nor­man­tas da­ly­da­vo po pus­me­tį eks­pe­di­ci­joms po Hi­ma­la­jų kraš­tus, pas fi­noug­rų tau­tas, li­ku­sį lai­ką gy­ve­no Veng­ri­jo­je, ku­rio­je bu­vo jo šei­ma, ir Lie­tu­vo­je.

Pa­čiu gra­žiau­siu me­tu – vi­dur­va­sa­rį – maž­daug po­rai mė­ne­sių at­kak­da­vo į tė­vy­nę. Ap­sis­to­jęs Vil­niu­je spręs­da­vo nau­jų eks­pe­di­ci­jų, ku­rių su­si­da­rė per dvi de­šim­tis, or­ga­ni­za­ci­nius rei­ka­lus. Rū­pin­da­vo­si fo­tog­ra­fi­jų al­bu­mų, ku­rių iš­spaus­din­ta ke­lio­li­ka, lei­dy­ba. Im­da­vo­si vis nau­jų au­to­ri­nių fo­tog­ra­fi­jų pa­ro­dų, ku­rių su­si­da­rė ke­li šim­tai. Sėk­min­gai. Tik ne­be­pa­vy­ko pa­sta­rų­jų ke­le­rių me­tų sva­jo­nė – Vil­niu­je įreng­ti Ti­be­to sak­ra­li­nio me­no mu­zie­jų. Eks­po­na­tus šiam mu­zie­jui bu­vo su­ve­žio­jęs – daž­niau­siai įpras­to­je ke­lio­nių kup­ri­nė­je.

Sa­vai­tė ant­ra bu­vo ski­ria­ma gim­ti­nei. Ap­sis­to­da­vo Viekš­niuo­se (Ma­žei­kių ra­jo­nas).

Viekš­niuo­se mo­kė­si vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je, vė­liau pa­lai­kė ry­šius su bend­ra­min­čiais. Ir su kup­ri­ne vis trauk­da­vo pės­tu­te pu­šy­nų ta­kais, Ven­tos pa­kran­tė­mis.

Tik praė­ju­sią va­sa­rą Pau­lius čia ne­be­vaikš­čio­jo. Li­ga ne­lei­do iš­va­žiuo­ti iš Veng­ri­jos.

2011 me­tais in­ter­viu „Šiau­lių kraš­tui“ Pau­lius paat­vi­ra­vo, kad vie­nin­te­lis, kas trau­kia į Lie­tu­vą – tė­vų že­mė:

„Vaikš­čio­da­mas po Viekš­nių pu­šy­ną su­pra­tau, kuo mes, že­mai­čiai, pa­na­šūs į ai­rius – ne­kal­ba­me tė­vų kal­ba. Be­lie­ka džiaug­tis, kad dar tu­ri­me lie­tu­vių kal­bą. Man ji – gra­žiau­sia pa­sau­ly­je. Nes tu­riu su kuo pa­ly­gin­ti – esu fo­tog­ra­fa­vęs dau­giau kaip šim­tą tau­tų, tad gir­dė­jau vi­sų jų kal­bą. Tad gim­to­ji kal­ba ma­ne gy­do su­grį­žu­sį. Tą kal­bą ge­riu kaip de­guo­nį. Kaip vais­tą. Kaip mais­tą“.

Ke­liau­to­jas la­bai ver­ti­no sa­vo že­mai­tiš­kas šak­nis, to­dėl la­bai ver­ti­no že­mai­tiš­ką ap­do­va­no­ji­mą – Že­mai­čių šlo­vės žvaigž­dę, ku­ria 2009 me­tais jį ap­do­va­no­jo Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė. 1992 me­tais P.Nor­man­tas ap­do­va­no­tas Veng­ri­jos Pro Cul­tu­ra Hun­ga­ri­ca me­da­liu, 2006 me­tais – Veng­ri­jos Res­pub­li­kos Ri­te­rio kry­žiu­mi, 1999 me­tais jam įteik­tas DLK Ge­di­mi­no 5 laips­nio or­di­nas, 2008 me­tais Lie­tu­vos žur­na­lis­tų są­jun­gos me­da­lis ir aso­cia­ci­jos LAT­GA Auk­so žvaigž­dė.

P. Nor­man­tas bu­vo už­da­ro bū­do, to­dėl il­gai ruoš­da­vo­si vie­šiems su­si­ti­ki­mams.

Trau­kė klau­sy­to­jų dė­me­sį sa­vo au­ten­tiš­ku žo­džiu, be­tar­piš­ku­mu. P. Nor­man­tas, di­džiuo­da­ma­sis sa­vo tra­di­ci­ja – kas pen­ke­ri me­tai kop­ti į aukš­čiau­sią pa­sau­lio kal­ną Eve­res­tą, Viekš­niuo­se pa­brė­žė, kad bū­ti­nai tai pa­kar­to­siąs bū­da­mas 85 me­tų. Apie to­kius tuo­met vos į sep­tin­tą de­šim­tį įko­pu­sio ke­liau­to­jo pla­nus iš­gir­du­si viekš­niš­kė mo­čiu­tė, ku­ri pri­si­me­na glo­bo­ju­si Pau­lių dar vai­ką, rep­li­ka­vo: „Mes to bū­ti­nai pa­lauk­si­me“. Da­bar neaiš­ku, ku­ris iš juod­vie­jų juo­ka­vo.

Šių ei­lu­čių au­to­riui Viekš­niuo­se va­ka­ro­jant ar nak­ti­nė­jant su Pau­liu­mi, jis sa­kė ži­nąs, kiek jam li­kę gy­ven­ti pa­gal Ry­tų aiš­kia­re­gių pra­na­šys­tes. Kaip paaiš­kė­jo šio­mis ne­tek­ties die­no­mis – pra­na­šys­tės iš­si­pil­dė.

Šių ei­lu­čių au­to­rius ke­le­tą kar­tų iš P. Nor­man­to ėmė in­ter­viu, ku­rie bu­vo iš­spaus­din­ti „Šiau­lių kraš­te“..

2013 me­tų rugp­jū­čio 31 die­ną spaus­din­tas in­ter­viu „Eve­res­tas – gim­ta­die­nio pro­ga“. 65 me­tų P. Nor­man­tas ne­se­niai bu­vo ket­vir­tą kar­tą ko­pęs į Eve­res­tą, nes taip kas pen­ke­ri me­tai švęs­da­vo gim­ta­die­nį. Pra­dė­jo nuo 50-ojo.

– Ar pen­si­nio am­žiaus žmo­gui ne­su­dė­tin­ga kop­ti į Eve­res­tą?

– Ne­su­dė­tin­ga. Jei ypač bū­čiau per­var­gęs ir ne­tu­rė­čiau tam pa­ty­ri­mo – jau šį­kart ne­bū­čiau įko­pęs iki ba­zi­nės sto­vyk­los 5140 met­rų aukš­ty­je. Daž­niau­siai to­kia yra ma­no nor­ma. Jei bū­na gra­žus oras, ta­da pa­kop­ti aukš­tyn dar ko­kius 400 met­rų pra­smin­ga, nes at­si­ve­ria Eve­res­to vir­šū­nė, įma­no­ma ją fo­tog­ra­fuo­ti.

Pa­si­rin­kau kop­ti va­sa­rą, nes ta­da ne­rei­kė­jo mo­kė­ti už nak­vy­nę. Mat ke­liau­to­jams pra­stas yra tuo me­tu lie­tin­gas me­tas, ir te­ko­pia vos šim­tas ki­tas ke­liau­to­jų. Ne­ma­žai su­tau­piau, nes eks­pe­di­ci­ja už­tru­ko pen­kio­li­ka die­nų.

Tuo tar­pu vien ba­lan­džio mė­ne­sį į Eve­res­tą ke­lia­vo 9 tūks­tan­čiai at­vy­kė­lių iš Eu­ro­pos, Ame­ri­kos, o dar tiek pat – pa­ly­dą su­da­ran­čių vie­ti­nių žmo­nių.

Tau­piau ir jė­gas, kai dvi die­nas ėjau, o vie­ną il­sė­jau­si. Tu­rė­jau nu­si­sam­dęs ne­ši­ką. Jei pa­ts temp­čiau dvi kup­ri­nes, ta­da ne­pa­fo­tog­ra­fuo­čiau.

Dar pa­dė­jo „vir­ši­nin­kas“ Bu­da. Jo do­va­na – pa­sie­kus ba­zi­nę sto­vyk­lą iš­kart pra­švi­to sau­lė, at­si­vė­rė dan­gus, nors iki tol iš­ti­sai bu­vo ap­niu­kę. Ga­lė­jau fo­tog­ra­fuo­ti pa­no­ra­mi­nius vaiz­dus.

– Ko­dėl į Eve­res­tą ko­pia­te kas pen­ke­rius me­tus?

– Anks­čiau daug me­tų vis su­kio­jau­si ne­to­li Eve­res­to. Bet lip­ti ne­lei­do in­tui­ci­ja. Ne­paaiš­ki­na­ma, ko­dėl.

Pa­si­ry­žau 50 me­tų ju­bi­lie­jaus pro­ga. Po to ko­pi­mo bend­ra­vau su aiš­kia­re­giais – bal­tai­siais ma­gais ir jie paaiš­ki­no, kad vy­rui yra la­bai di­de­lis lai­mė­ji­mas 50 me­tų at­švęs­ti Eve­res­to ma­giš­ko­je zo­no­je. Eve­res­tas yra kaip že­mės an­te­na su kos­mo­su.

Pats maž­daug po me­tų pa­ju­tau, kad eks­pe­di­ci­ja į Eve­res­tą man ta­po di­džiu­liu „ener­ge­ti­niu“ įdir­biu, tuo ap­si­džiau­giau ir ap­si­spren­džiau kop­ti kas pen­ke­ri me­tai.

Iš vi­so esu bu­vęs ko­kių 8 ar 9 pa­sau­lio aukš­čiau­sių vir­šu­kal­nių ba­zi­nė­se sto­vyk­lo­se. Bet ne­ren­ku skai­čių ko­lek­ci­jos, nes kiek­vie­nas ko­pi­mas yra dėl fo­tog­ra­fi­jų, daž­niau­siai – pa­ro­dy­ti bu­dis­ti­nį ti­kė­ji­mą ar ma­žas, nyks­tan­čias tau­te­les.

– Kiek­vie­no­je eks­pe­di­ci­jo­je fo­tog­ra­fuo­ja­te. Į Eve­res­tą ko­pia­te ne pir­mą kar­tą. Ką to­kio reikš­min­go ga­li­ma pa­ma­ty­ti per ob­jek­ty­vą, kai kal­nų vaiz­dai pra­ktiš­kai tie pa­tys? Ar nė­ra pa­vo­jaus nu­kryp­ti į sal­džią­ją fo­tog­ra­fi­ją?

– Nė­ra sal­du­mo. Šie­met fo­tog­ra­fa­vau tik pa­čią Eve­res­to gal­vą ir ap­lin­ki­nių kal­nų gran­di­nę. O prieš pen­ke­rius me­tus to ne­pa­jė­giau. Nes bu­vo pra­stas oras. Pa­lau­kiau die­ną, bet pro­gno­zės nie­ko ge­ro ne­ža­dė­jo, to­dėl lei­dau­si že­myn.

O fo­tog­ra­fuo­ti vi­sa­da yra ką. Kai­muo­se – tvo­ras, ak­me­nis, na­mu­kus ir jų frag­men­tus, de­ta­les. Ke­liau­jant tuo lai­ku, kai dau­giau­sia ly­ja – ma­to­mu­mas tė­ra 15-20 met­rų. Daug ko ne­pa­da­ry­si.

Prieš de­šimt­me­tį pa­si­tai­kė ke­lios sau­lė­tos die­nos, to­dėl pa­ke­lė­je bu­vo ga­li­ma nu­fo­tog­ra­fuo­ti ke­lias de­šim­tis vir­šu­kal­nių. Ta­da nau­do­jau pla­čia­kam­pį ob­jek­ty­vą, par­si­ne­šiau kos­mi­nių pei­za­žų.

Vie­ti­nių žmo­nių po­rtre­tų ne­pa­da­ry­si – re­tas ku­ris neuž­si­den­gia vei­do, pa­ma­tęs nu­kreip­tą ob­jek­ty­vą. Tai aš ir ne­fo­tog­ra­fuo­ju.

2012 me­tų rugp­jū­čio 18 die­ną in­ter­viu „Į bu­dis­tų vie­nuo­ly­nus – nu­si­len­kus“ Pau­liaus pa­klaus­ta:

– Šio­je eks­pe­di­ci­jo­je ke­lia­vo­te po Kam­pu­či­ją, Ne­pa­lą, Tai­lan­dą, In­di­ją, o iš­skir­ti­niau­sia vie­ta lai­ko­te Pie­tų Ko­rė­ją. Čia dau­giau­sia fo­tog­ra­fa­vo­te vie­nuo­ly­nuo­se. Juo­se, kaip ir vi­so pa­sau­lio pa­na­šio­se šven­to­vė­se, nė­ra mie­las sve­čias su fo­toa­pa­ra­tu, tuo la­biau – už­sie­nie­tis. Bet Jums pa­vy­ko?

– Pie­tų Ko­rė­jo­je iš aš­tuo­nių svar­biau­sių vie­nuo­ly­nų fo­tog­ra­fa­vau pen­kiuo­se. Kiek­vie­na­me jų pra­lei­dau nuo ke­lių die­nų iki be­veik sa­vai­tės. Iš vi­so pa­da­riau 1,5 tūks­tan­čio fo­tog­ra­fi­jų. Jos pa­pil­dė per po­rą de­šimt­me­čių už­fik­suo­tus 100 tūks­tan­čių kad­rų apie bu­diz­mo kraš­tus. Ši me­džia­ga bus pa­nau­do­ta bu­diz­mo en­cik­lo­pe­di­jai, ku­rią ruo­šiuo­si iš­leis­ti.

Be jo­kios abe­jo­nės, ne­bū­čiau ga­lė­jęs tiek il­gai ir lais­vai fo­tog­ra­fuo­ti ko­rė­jie­čių vie­nuo­lių be jų hie­rar­chi­jos lei­di­mo. Jei jį gau­ti pa­čiam bū­tų pa­vy­kę, tai gal ko­kiai va­lan­dai ki­tai užei­ti į šven­tyk­lą. Ta­čiau nak­vo­ti tik­rai ne­bū­tų priė­mę. O aš gy­ve­nau vie­nuo­lių ce­lė­se. Ir tu­rė­jau iš­skir­ti­nę ga­li­my­bę – kaip fo­tog­ra­fas ga­lė­jau da­ry­ti, ką no­riu.

– Ko­kie yra vie­nuo­lių fo­tog­ra­fa­vi­mo niuan­sai?

– Tu­riu to­kią 23 me­tų pa­tir­tį. Ge­rai, kai mal­dų me­tu ži­nai, kas po ko se­ka, ko­kie vyks­ta au­ko­ji­mai. Ta­da ga­li bū­ti pir­mes­nis už tą la­mą. Tam, kad pa­si­ruoš­tum nu­spaus­ti rei­kia­mą kad­rą, įsi­žiū­rė­tum koks ap­švie­ti­mas. Pa­vyz­džiui, kad pa­tai­ky­tu­mei, ka­da šven­tyk­lo­je yra sau­lės spin­du­liai.

– Bet juk bu­vo kraš­tų, ku­riuo­se fo­toa­pa­ra­to ob­jek­ty­vas su­kel­da­vo įta­ri­mų.

– Bū­tent taip, kai dir­bau Ki­ni­jos oku­puo­ta­me Pie­tų Ti­be­te 1989 ir 1994 me­tais. Ten vie­nuo­liai ge­ra­no­riš­ki, bet ap­link bu­vo ki­nų spe­cia­lių­jų tar­ny­bų dar­buo­to­jų. Tad fo­tog­ra­fuo­jant tek­da­vo ri­zi­kuo­ti.

Pa­na­šiai ir Lao­se 2003 – ai­siais. Tuo me­tu šio­je so­cia­lis­ti­nė­je vals­ty­bė­je gau­sė­jo tu­ris­tų, ta­čiau pro­fe­sio­na­liai fo­tog­ra­fuo­ti rei­kė­da­vo at­sar­giai. Aš dirb­da­vau su dviem fo­to­ka­me­ro­mis, tad daž­nai priei­da­vo koks vie­nuo­lis ir sa­ky­da­vo: „Tai­gi ma­to­si, kad esa­te žur­na­lis­tas“.

Tu­rė­da­vau įti­ki­nė­ti, kad Veng­ri­jo­je skai­tau pa­skai­tas apie bu­diz­mą, kad kau­piu vi­zua­li­nę me­džia­gą. Taip pa­vyk­da­vo nu­kreip­ti dė­me­sį ir ki­to­se re­ži­mi­nė­se vals­ty­bė­se. Juk kur ge­ne­ro­lai, kur ko­mu­niz­mas – fo­tog­ra­fui la­bai sun­ku, nes įta­ria – gal at­sto­vau­ji ko­kiai BBC. Tad fo­tog­ra­fus pra­filt­ruo­ja.

Ne­leng­vai se­kė­si fo­tog­ra­fuo­ti ir Ne­pa­le de­šimt­me­tį tru­ku­sio pi­lie­ti­nio ka­ro lai­ku. Ten ži­niask­lai­dos fo­tog­ra­fai pa­kliū­da­vo gal ko­kį kar­tą per me­tus, o aš – be­veik kas­met. Bet ne­fo­tog­ra­fa­vau mū­šių, o trauk­da­vau į at­kam­pias vie­tas ieš­ko­ti bu­diz­mo kas­die­nia­me žmo­nių gy­ve­ni­me ir, aiš­ku, vie­nuo­ly­nuo­se.

2011 me­tų rugp­jū­čio 27 die­nos in­ter­viu „At­sar­gi­nė Lie­tu­va – by­ran­čios Eu­ro­pos fo­ne“ Pau­lius kal­bė­jo apie si­tua­ci­ją Lie­tu­vo­je ir siū­lė: „Rei­kia grįž­ti ir prie ba­zi­nės ver­ty­bės – mei­lės. O jos ne­bė­ra žmo­nių aky­se. Ir veiks­muo­se ne­bė­ra. Bet sun­ku tą mei­lę tu­rė­ti, kai tau­tie­čiai pa­ni­ko­je ir nu­si­tei­kę eva­kuo­tis.

– Kaip ver­ty­bės tu­ri grįž­ti?

– Kar­to­ju – pir­miau­sia žmo­gui rei­kia žiū­rė­ti į dan­gų.

– Bet jei žmo­gus to ne­no­ri?

– Nep­ri­ver­si. Ateis lai­kas, kai pa­no­rės. O iki tol gu­lė­si­me be­dug­nė­je.

Juk stip­riau lai­ko­si ma­žos tau­tos, ku­rio­se žy­di vie­ny­bė. Pa­vyz­dys – nor­ve­gai. Juos su­krė­tė kru­vi­ni įvy­kiai. Bet nor­ve­gai kon­so­li­duo­ja­si, neiš­si­gąs­ta, lie­ka so­li­da­rūs. De­monst­ruo­ja vie­ny­bę. Ša­ly­je ne­pra­dės stam­baus se­ki­mo ope­ra­ci­jų, ne­pris­ta­ti­nės ste­bė­ji­mo ka­me­rų. Nes tau­ta pa­si­ti­ki sa­vo vi­du­mi, sa­vo jė­ga.

Au­to­riaus nuo­tr.

Ne vi­sa­da Pau­liaus šyp­se­na pa­slėp­da­vo nuo­var­gį.

Pau­lius Nor­man­tas, sa­ky­da­vo, kad lau­žo ug­nis jam vi­sa­da pa­de­da su­si­kaup­ti.

Į Viekš­niuo­se kas va­sa­rą bent sa­vai­tei at­va­žiuo­da­vo Pau­lius Nor­man­tas.