Naujausios
Patriotizmas – giliai širdyje
„Tvirta kaip uola“, „Patriotė iki pat panagių“, – šių ir daugelio kitų epitetų nešykšti bendraminčiai, kai kalba apie radviliškietę Zitą Urbonienę – tremtinę, šaulę, policijos rėmėją.
Aštuoniasdešimtmetį šiemet atšventusi radviliškietė pėsčiųjų žygiuose nužygiuoja kelias dešimtis kilometrų, tačiau iš Lietuvos, sako, jos niekas neišviliotų nė su dangiška mana. Jos patriotizmas ir meilė gimtajai šaliai – giliai širdyje.
Laima AGANAUSKIENĖ
alaima@skrastas.lt
16 metų išbraukti iš gyvenimo
„Užtenka, prisibuvau Sibire beveik 16 metų. Savo noru nė už ką neišvažiuočiau iš Lietuvos“, – lyg peiliu nurėžia Zita Urbonienė. O kai pradeda pasakoti apie į užsienį išskridusius anūkus, jos akys nejučiom apsiblausia: „Ir pykstu, ir mėginu suprasti aš juos, tačiau vis tiek atrodo, kad galėjo būti Lietuvoj. Turtų gal ir nesusikrautų, bet darbo vis tiek rastų, o dabar gi Lietuva išsivaikščioja. Ir man labai labai dėl to gaila“.
Pati Zita su tėvais, seserimi ir broliu iš Lietuvos buvo ištremta, kai jai buvo 12 metų: „Tėvai buvo ūkininkai, turėjo 38 hektarus žemės. Aplinkui miškai, užeidavo partizanai. Matyt, kažkam nepatiko, kažkas paskundė, tai ir atsidūrėme šaltoje Sibiro žemėje“.
Šiandien Z. Urbonienė mena ne tik baisųjį trėmimo rytmetį, kai jie buvo prikelti 5 valandą ryto ir turėjo vos pusvalandį susiruošti automatais ginkluotų žmonių apsupty. Ji puikiai mena 16 parų trukusią kelionę, tvankumą ir oro trūkumą žmonių prikištame vagone, balzganą balandų sriubą ir pjuvenomis atmieštą forminės duonos normą.
Dvylikametė Sibire dirbo įvairiausius darbus: ant nugaros į plytinę tampydavo plytų krūvas, dirbo statybose, obliavo grindines lentas, kalė medinių namelių skydus, todėl sako jokio darbo nebijanti, ir pačio juodžiausio.
Jos atminty išliko ir šokių vakarai lauke prie barako arba pas ką nors namuose, iš širdies traukiamos lietuviškos dainos, žaidžiami žaidimai ir neapleidžianti mintis sugrįžti į gimtinę.
Mena ji ir juokingų dalykų, kuriuos prisiminus, ir šiandien negali nesišypsoti. Labiausiai jai įstrigo Irkutsko srities gyventojų įprotis ožkas vadinti moteriškais vardais: mašomis, zinomis, taniomis ir kitais. O kai pamatė, kad vežimus ir roges Irkutske tempia ne arkliai, o pakinkytos karvės, sako žiūrėję į šį reginį atvipusiais žandikauliais.
Nors Sibire praleistus metus Z. Urbonienė vadina išbrauktais iš savo gyvenimo, vis tik čia nutiko ir keli geri dalykai – sunkumai užgrūdino jos charakterį, čia ji sukūrė šeimą, čia gimė jųdviejų su vyru Petru dukra, po trejų metų – sūnus, čia ji įgijo savo svajonių profesiją – tapo profesionalia vairuotoja.
Vairavimas – svajonių profesija
„Jeigu vyrai gali vairuoti, kodėl aš negaliu“, – kirbėjo mintis tuometinės dvidešimtmetės galvoje tol, kol nenunešė dokumentų į Taišeto automokyklą.
„Vairuoti mokiausi žiemą ir ne lengvuoju automobiliu, kaip dabar, o sunkvežimiu. Būdavo, ateini rytą prie mašinos, o ši – apledėjusi ir visa užsnigta. Tai čiumpi į rankas kastuvą, pirmiausia nukasi nuo jos sniegą, o jau tada suki rankeną ir mėgini užkurti. O jau pradėjus važiuoti, tiesiog apsaldavau nuo šio malonumo“, – mena 56-erių metų vairavimo patirtį turinti, sunkvežimius ir autobusus vairuoti galinti, greitį iki šiol tebemėgstanti moteris.
Kai Z. Urbonienė po tremties su šeima įsikūrė Radviliškyje, įsidarbino greitosios vairuotoja Radviliškio ligoninėje.
„Greitukę“ reikėjo ne tik vairuoti. Patys vairuotojai jas ir remontuodavom. Teko ja vežti ne tik ligonius, bet mirusius ar žuvusius. Baisiausia patirtis – žūtys geležinkelyje.
Teko ne kartą brautis per pusnis, ne kartą greitąją yra tempę arkliai, traktoriai. Ne kartą gaivinome mirštantį žmogų. Buvo atvejų ir kai juos prarasdavom. Kartą ir mes patekom į avariją. Laimei, buvo apgadinta tik mašina, o nuostolius padengė kaltininkas“, – įvairiausius atvejus mena vairavimo veteranė.
Ir čia pat prisimena gražių nutikimų: kai pasimetusiai, drebančiomis rankomis jaunai felčerei padėjo sutvarkyti namuose gimusio naujagimio virkštelę, kai greitosios automobilyje teko sėkmingai priimti gimdymą.
Per beveik keturių dešimtmečių darbo ligoninėje laikotarpį Z. Urbonienė padėjo ne vienam ligoniui – už parankės juos po kabinetus klinikose išvedžiodavo. Sako rasdavusi bendrą kalbą su visais, net su turinčiais psichikos sutrikimų.
Dabar profesionali vairuotoja vairuoja tik savo malonumui – aplanko Vilniuje gyvenančio sūnaus šeimą, užsuka į Antakalnio kapines pagerbti žuvusiųjų Sausio 13-ąją, vyksta į tremtinių bei šaulių renginius.
Daug vaikšto ir pėsčiomis. Vien šiemet dalyvavo keturiuose pėsčiųjų žygiuose – 16, 20 ir dukart po 27 kilometrus nužingsniavo. Anksčiau iš žygių grįždavo kruvinomis kojomis. Dabar jau žino, kad tam tinkamiausia kariška avalynė.
„Geriau būsiu su paprastais žmonėmis“
Ponios Zitos dienotvarkė – griežtai sudėliota pagal dienas ir valandas, mat, jos visur pilna.
Ji – Šaulių ir Tremtinių sąjungų, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos, Lietuvos Generolo P. Plechavičiaus karių sąjungos, Šaulių sąjungos Garbės teismo narė. O kur dar budėjimai įvairiuose renginiuose, užsiėmimai su jaunimu, išvykos.
Ir visur – punktuali, nevėluojanti, prisilaikanti kariškos drausmės ir duoto žodžio, pasitempusi.
„Aš geriau ateisiu pusvalandžiu anksčiau, bet manęs laukti nereikės. Esu žodžio žmogus. Su manim kitiems būtų sunku dirbti, nes nemėgstu melo, išsisukinėjimų, reikalauju, kad darbas būtų atliktas taip, kaip reikia.
Nemėgstu turtuolių, nes jų vertybės yra visai kitos. Šimtąkart geriau būsiu su paprastais žmonėmis, negu su elitu“, – sako Zita.
„Rytoj po pietų negalėsiu – eisim su šauliais į mokyklą tvarkyti patalpų – norime ten įsirengti šaudyklą. Šiandien turiu būti štabe“, – vardijo darbus pašnekovė, mudviem tariantis dėl pokalbio ir vis įterpdama: ir apskritai ar reikia čia apie ją rašyti, kam?
Tremtinių ir politinių kalinių sąjungos Radviliškio skyriaus pirmininkė Stasė Janušonienė sako: „Mūsų Zita – visada lyg uola, ką pasakė, tą ir padarys. Jai nesunku aplankyti sergančius, o jau patriotiškumo iš jos kuolu neišmuši“.
S. Janušonienė įsitikinusi: jei tik Zita per „Moters Saulės 2015“ rinkimus būtų vilkėjusi šaulės uniformą, tikrai būtų tapusi nugalėtoja: „Ta uniforma prie jos tarsi prilipusi, ji jai taip tinka. Tiesi lyg styga, pasitempusi, tiek gerų darbų nuveikusi – ar būtų galima už ją nebalsuoti?“.
Z. Urbonienė irgi prisipažįsta: uniformos jai visada patikdavusios. Nesvarbu kokios: lakūno, policininko ar kariškio – jos visos verčia pasitempti, įpareigoja.
Ją, vilkinčią uniformą, rugsėjo 1-ąją galima pamatyti budinčią sankryžoje ar miesto renginiuose, aktyvi jos veikla džiugina ir šaulius, ir tremtinius.
Zita kartu su kitais prieš 26-erius metus sausio 13-ąją budėjo prie svarbiausių šalies objektų. Jai tai savaime suprantamas dalykas – šventa pareiga. Nežiūrint į garbų amžių, nesudvejotų ir dabar, jei reikėtų ginti Lietuvos laisvę.
„Man nereikia vėliavos raudonos/ penkiakampės žvaigždės kruvinos/, man tik reikia vėliavos trispalvės/ ir per amžius laisvos Lietuvos... „, – posmu baigia pokalbį Z. Urbonienė.
Autorės nuotr.
Zitos Urbonienės patriotizmas ir meilė gimtajai šaliai – giliai širdyje.
Zita Urbonienė (dešinėje) – ilgametė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos narė ir Radviliškio skyriaus pirmininkės Stasės Janušonienės bendražygė.
Apdovanojimas aktyviai policijos rėmėjai Zitai Urbonienei – vienas iš daugybės jau turimų.
Asmeninės nuotr.
Atvykus į Vilnių aplankyti Antakalnio kapines ir pagerbti Sausio 13-osios aukas – Zitai garbės reikalas.
Zitos pilna visur. Šįkart ji – Kariuomenės ir visuomenės dienai skirtame renginyje.
