Naujausios
Moteris pasinaudojo atvykėlio patiklumu, įkalbėjo, jog įmonę užsieniečiui įkurti yra sunkiau ir truks ilgiau, todėl „FuMi Caffe“ buvo įregistruota jos vardu. Pasinaudojusi tuo, jog prieš pusantro mėnesio F. Tsuchiko išvyko keturioms savaitėms į tėvynę aplankyti dukras ir anūkus, direktorė kavinę užvaldė.
Grįžusiam japonui moteris pasiūlė likti dirbti kavinėje, tačiau pareiškė, kad finansinė parama nuo šiol bus renkama į jos, o ne F.Tsuchiko sąskaitą. Tuo pačiu moteris pareiškė, kad japono nupirkta įranga bei patalpos tapo jos.
F. Tsuchiko šią apgaulę paviešinus „Facebooke“, Charkivo ir visos Ukrainos socialinėje erdvėje kilo didžiulis pasipiktinimas dėl N. Gramos elgesio. Internautai moterį kaltina pasielgus nesąžiningai, padarius gėdą visai šaliai, ir ragina japoną paduoti direktorę į teismą. Primenama, jog F. Tsuchiko yra gavęs apdovanojimą iš Charkivo mero ir iš Ukrainos prezidento.
Apie tai aš perskaičiau internete, o kitą dieną visiškai atsitiktinai F. Tsuchiko pamačiau Charkivo centre. Kadangi su japonu buvau kelis kartus prieš tai bendravęs, vyriškis mane pažino, priėmė siūlymą prisėsti kavinėje ir papasakoti, kas nutiko.
F. Tsuchiko sakė, jog, bičiulių ukrainiečių padedamas, padavė dokumentus naujos kavinės įregistravimui savo vardu ir jau surado įmonei naujas patalpas. Paklaustas, ar paduos į teismą buvusią direktorę, japonas papurtė galvą ir pasakė, jog į Ukrainą atvyko daryti gera, o ne bylinėtis.
„FuMi Caffe“ išsilaiko iš suaukojamų pinigų, o žymią šių daugumą perveda japonai. Šie pranešė, kad ir toliau aukos tik man, tad nemanau, kad N. Gramos kavinė ilgai gyvuos“, – sakė japonas.
Azijietis svarsto, kad direktorei galvą susuko jo pasakyti žodžiai, jog aukotojai yra atsiuntę tiek pinigų, kad jų užteks įkurti dar vienai kavinei ir įsteigti „biblioteką ant ratų“. Moteris turbūt pagalvojo, kad ėmusi rinkti aukas į savo sąskaitą, pralobs. Žmogus bylinėtis nenori ir dėl gražių prisiminimų iš bendros veiklos su direktore, o jos vyras Igoris prie Bachmuto buvo sužeistas ir tapo neįgaliu.
Su manimi N. Grama atsisakė kalbėtis, nors anksčiau su ja ne kartą buvau bendravęs. Direktorė „Facebooke“ skaundėsi, jog jai mokėta 750 eurų mėnesinė alga buvo per menka, nors ji yra kelis kartus didesnė, nei vidutinė Charkive.
„Suaukotus pinigus aš naudojau tik kavinės veiklai, algas mokėjau tik darbuotojams, o pats pragyvenu iš pensijos ir esu labai neišlaidus – po restoranus nevaikštau, taksi nesinaudoju, batų užtenka vienų, o drabužių irgi turiu vos kelis. Visus sutaupytus pinigus skiriu paramai ukrainiečiams“, – sakė F. Tsuchiko.
–-
Į Ukrainą japonas atvyko 2022 metais, prasidėjus karui, buvo Lenkijos sostinėje Varšuvoje. Iki pensijos Tokijo universitete dėstęs Antrojo pasaulinio karo istoriją vyriškis į Lenkiją atvyko apžiūrėti nacių įsteigtus koncentracijos lagerius bei karo muziejus.
Po Europą vyriškis ėmė keliauti prieš šešiolika metų, mirus žmonai. 2022 metų sausyje F. Tsuchiko iš Varšuvos traukiniu nuvyko į Kijevą, o iš ten į Černobilį, nes norėjo apžiūrėti katastrofos atominėje elektrinėje padarinius. Antrą pasaulinį karo pabaigoje amerikiečiams numetus atominę bombą Chirošimoje žuvo keli giminaičiai.
Kai F. Tsuchiko planavo grįžti namo, Maskva ėmė bombarduoti Ukrainą, ir Varšuvos gatves užplūdo pabėgėlių minios. Sukrėstas tokio vaizdo vyras pripirko saldumynų bei žaislų ir geležinkelio stotyje ėmė dalinti vaikams.
F. Tsuchiko nusprendė vėl vykti į Kijevą. Sužinojęs, kad sunkiausia civilių padėtis yra Rusijos pasienyje esančiame Charkive, sėdo į traukinį ir atsidūrė tuo metu labiausiai apšaudomame mieste. Taksistas japoną atvežė į arčiausiai Rusijos esantį ir labiausiai bombarduojamą Saltovkos mikrorajoną – į paskutinę metro stotelę „Darbo didvyriai“. Jos požemiuose tuo metu glaudėsi apie keturis tūkstančius žmonių.
Metro jisai susipažino su N. Grama, kuri kartu su vyru bei sūnumi organizavo maisto gamybą bei humanitarinės pagalbos dalijimą. Iki karo moteris dirbo gretimoje šašlykinėje, prasidėjus bombardavimams iš šašlykinės nešė maistą pabėgėliams, o vėliau ir pati apsigyveno metro.
F. Tsuchiko N. Gramos paklausė, ką reiktų nupirkti, ir kitą rytą atvežė vaistų, higienos bei švaros reikmenų. Po kelių dienų japonas paliko viešbutį ir apsigyveno metro, nusprendęs, kad tokiu būdu sutaupytus pinigus galės skirti labdarai. Vyriškis ėmė talkinti N. Gramai – padėjo gaminti ir išduoti maistą, valė grindis, plovė indus.
Metro F. Tsuchiko gyveno tris mėnesius, o vėliau pradėjo dalinti maistą gatėje. Japonui kilo mintis steigti nemokamą kavinę „FuMi Caffe“. „Tokią idėją pasiskolinau iš vieno bičiulio, kuris Kioto mieste savo restorane sekmadieniais nemokamai maitina daugiavaikes šeimas“ , – sakė vyras.
Charkivo merija kavinei padovanojo šaldytuvų, maisto produktų, o šiuos ėmė dovanoti ir verslininkai, ūkininkai. Kai prieš metus pirmą kartą apsilankiau „FuMi Caffe“ kavinėje, kasdien maitinančioje nuo 12 iki 15 valandos, prie jos durų jau būriavosi žmonės, nors dar buvo tik dešimta valanda ryto. Dauguma atėjusiųjų buvo vargingi pensininkai, dalis jų panašėjo į benamius. Pensininkai skundėsi, jog pinigus atiduoda vaikams arba išleidžia vaistams, nes per karą pablogėjo sveikata, o jaunesnieji teigė praradę darbą.
Pro langą mačiau, jog F. Tsuchiko kartu su darbuotojomis skuta bulves. Moterys sakė, jog šeimininkas nesibaido jokių darbų, su visais sveikinasi žemai nusilenkdamas. F. Tsuchiko esąs reiklus, nuolat primena, jog klientams reikia rodyti pagarbą. Be to, japoną labai nervina biurokratizmas.
„Man labiausiai gaila vaikų, nes jie yra šalies ateitis, tačiau patiria tokias negandas, jog dalies jų psichika liks visam laikui sužalota“, – sakė F. Tsuchiko. Norėdamas padėti vaikams mokytis japonas sumanė steigti biblioteką ant ratų. Pensininkas užsakė vieną, o ateityje įsigis tris mikroautobusus, kuriais bus knygos vežiojamos į nuošalias Charkivo gatves bei aplinkinius kaimus, kur sugriautos mokyklos ir bibliotekos.
„Raketos kelis kartus sprogo porą šimtų metrų nuo kavinės, esu susitaikęs, kad čia visko gali nutikti ir galiu žūti, tačiau apsisprendžiau, kad Charkive liksiu iki mirties, nes po karo pagalbos varguoliams reikės dar ilgai, mat prisidės daugybė sužeistų ir neįgalių karių. Esu samurajų palikuonis, jokiose situacijose stengiuosi nepasiduoti nevilčiai ir panikai. Viskas bus gerai su nauja kavine, o karą laimės Ukraina“, – atsisveikino japonas, iškeldamas pergalės nykštį.
