Naujausios
IŠEINANČIŲ KAIMŲ ISTORIJOS (3)
Paskutinė kaimo sodyba dar matoma iš kosmoso
Per 1923-iųjų metų gyventojų surašymą Šėkščių kaime (Šiaulių rajonas, Gruzdžių seniūnija) gyveno 42 žmonės. Šiandien – 2. Kaimas išliko gyvas dėl vienos šeimos, vienos sodybos. Nors ji matoma iš kosmoso, nuo kelio nepamatysi.
Kažkada šalia kaimo tratėjo karo ir pokario automatų serijos. Dabar žemę dirba modernūs traktoriai. Atokus kaimas turi ateitį. „Buldozerio nebus!“ – sodybą išsaugoti tvirtai pažada ketvirtos kartos sodybos šeimininkas.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Nuo „muitinės“ iki miško
Iki Gruzdžių, Šiupylių važiuok pasišvilpaudamas – kelias asfaltuotas, eismas neintensyvus. Bet už Šiupylių kelias virsta senu pavargusiu vieškeliu, išraižytu gilokų provėžų. Pavasarinis vėjas jau pradžiovinęs besitraukiančios žiemos žliugeną.
Kelio ženklo, žyminčio Šėkščių kaimą, per amžius nėra buvę. Ir šiuolaikiniuose žemėlapiuose nerasi to kaimo. Užtat iš kosmoso per palydovą valdomame žemėlapyje – kaimas pažymėtas. Kosminio palydovo išmaniajame telefone vedami ir surandame Šėkščių kaimą.
Keturi kilometrai laukų keliuku – ir esame tikrinami ilgaplaukės Šėkščių kaimo „muitinės“ – gauruoto, taikaus, bet sargaus šuns. „Neapuostęs nieko į kiemą neįleis“, – juokiasi pasitikdamas paskutinės Šėkščių kaimo sodybos šeimininkas Liudvikas Lengvenis. Šioje sodyboje gyvena jiedu su žmona Valentina.
Senasis pavargęs vieškelis baigiasi sodybos kieme. Už Lengvenių viensėdžio – kaip toje dainoje „tik lygūs laukai, snaudžia tamsūs miškai“. Dailiai sutvarkyti laukai tolumoje atsimuša į seną ir didelį Gulbinų mišką.
Nemažas rėžis miško dabar priklauso Lengveniams. Šis senas ir didelis miškas mena kruviną pokarį: 1944–1951 metais Gulbinų miške veikė Lietuvos partizanų būriai.
„Ir vienos, ir kitos pusės vyrai – kaimynai, pažįstami, vietiniai žmonės, – mena Liudvikas. – Baisu, kas čia dėjosi“.
Liudviko seseriai teko partizanams siūti baltus chalatus, kad žiemą miške nesimatytų. Nemažai jaunų žmonių Gulbinų miške padėjo galvą. Liudviko mama marčiai Valentinai yra pasakojusi, kad einant stribams palei mišką, partizanai metę granatą. Granata sena – nesprogo. Įsiutę stribai nušovė penkis į partizanus išėjusius vieno vietinio ūkininko sūnus, sudegino ūkininko sodybą.
„Po šio įvykio visos vietinės sodybos buvo iškratytos. Jeigu būtų radę bent šovinį, kažin, ar šiandien kalbėtumėmės“, – pasakojo Liudvikas.
„Tarybinė žemė“ virto šeimos ūkiu
Paskutinis Šėkščių kaimo vienkiemis pasitinka šimtamečiu beržu, šimtamečiu kryžiumi. Į kiemą suvaryta moderni žemės ūkio technika, galingas visureigis. Viso naujoviško gėrio šeimininkas – ketvirtos kartos Lengvenių giminės atžala – žinomas rajono ūkininkas Nerijus Lengvenis.
Kiek tėvai Nerijų beragino kurtis mieste, rinktis fiziškai lengvesnį gyvenimą, tas nė už ką nesutiko. Po vidurinės įgijo statybininko amatą, bet miestui nepasidavė. Liko kaime, kuris išmokė jį dirbti ir užsidirbti, dar tada, kai Šėkščių kaimas priklausė „Tarybinės žemės“ kolūkiui. Nerijui dabar – šiek tiek per keturiasdešimt.
Ten, kur buvo „Tarybinės žemės“ kolūkio fermos, dabar – N. Lengvenio gyvulininkystės ūkis. Ten, kur buvo kolūkio žemės, dabar – Nerijaus arimai.
„Visas buvęs Šėkščių kaimas dabar mano žemė...“, – tyliai, bet užtikrintai sako Nerijus. Ūkininkas juokiasi iš klausimo, ar Šėkščius ne laikas pervadinti Lengveniais.
Mena XIX amžiaus vidurį
Kada atsirado Šėkščių kaimas, Liudvikas Lengvenis gali tik spėti pagal savo senelio ir tėvo gyvenimą.
Liudvikui tėvas pasakojo, kad šioje vietoje žmonės pradėjo kurtis iškirtus mišką ir atlaisvinus žemę sodyboms ir arimams. Iš iškirstų medžių medienos ir buvo statomos kaimo trobos. Tai galėjo būti XIX amžiaus viduryje.
Pati pirmoji Lengvenių troba Šėkščių kaime galėjo būti statyta XIX amžiaus antroje pusėje. Liudvikas pabrėžia, kad ta troba iki šiol gyva ir joje tebegyvena žmonės. Liudviko tėvui Kazimierui pasistačius 1947 metais naują trobą, kurioje Lengveniai tebegyvena iki šiol, senoji apie 1955 metus buvo parduota ir traktoriumi ištempta į gretimą Lukošaičių kaimą. Valentina Lengvenienė mena anytos pasakojimą, kad naujiesiems senosios trobos šeimininkams taisant trobą, kalant į sienas vinis, rąstai net skambėję.
Liudvikas tiksliai nebeprisimena senelio Juozo Lengvenio gimimo metų, bet tai galėję būti apie 1850-1860 metus, jeigu skaičiuotume metus nuo Liudviko tėvo Kazimiero gimimo 1882 metais. Anksčiau vyrai neskubėdavo jauname amžiuje vesti ir susilaukti vaikų, tad senelis sūnaus galėjęs susilaukti ne anksčiau, nei 30 metų.
Toliau vyriškąją Lengvenių šeimos liniją Šėkščių kaime tęsė Liudvikas, kuris gimė 1939 metais, o jo sūnus Nerijus – 1973-aisiais. Moteriškoji linija – Liudviko ir Valentinos Lengvenių dukra Rima pasirinko nebe kaimą, o miestietišką gyvenimą Šiauliuose, dirba medike.
Tėvas išprašė likti prie šaknų
Liudvikas užaugo aštuonių vaikų šeimoje, jis buvo jauniausias iš sūnų, todėl liko gyventi su tėvais Šėkščiuose. Brolis ir sesuo gyvena Šiauliuose, viena sesuo – Akmenėje, kiti jau iškeliavę anapilin.
Liudviko mama Joana, gimusi 1902 metais, į amžinybę iš Šėkščių vienkiemio iškeliavo 90-ies metų. O Liudviko tėvas Kazimieras Lengvenis kaime sulaukė net 101 metų.
Valentina atitekėjo į Lengvenių ūkį 1970 metais. Liudvikui jau buvo 30 metų, jis pasirinko iš Radviliškio rajono paskyrimą į kolūkį fermos vedėja gavusią devyneriais metais jaunesnę Valentiną.
Valentina ir Liudvikas mena, kad net du kartus buvo gundyti pinigais ir pažadais, kad tik išsikeltų iš Šėkščių vienkiemio, kaip tai padarė visi buvę kaimo gyventojai „užėjus“ melioracijai.
„Išsilakstė, manė, kad kitur bus geriau, o mano tėvas išprašė, kad nepaliktume savo namų ir niekas mūsų per prievartą neišvarė“, – graudindamasis ir tuo pačiu džiaugdamasis sako Liudvikas.
„Vaikai, likit savo namuose, neklajokit“, – uošvio žodžius mena ir Valentina. Jiedu su Liudviku paklausė tėvo.
Šeima turi 1981 metų kolūkio laikų išduotą dokumentą, kad jiems už išsikėlimą iš savo namų žadėjo per 4 tūkstančius rublių.
Aštuoni gyvenimai
Liudvikas niekada neužmirš Šėkščių kaimo gyventojų – savo kaimynų. Kaime buvo aštuoni ūkiai: Juozo Tautkaus, Antano Tautkaus, Vinco Tamulio, Prano Vilkausko, Juozo Tūzo, Elenos Petrylienės, Kazimiero Makausko ir Lengvenių. Visi turėjo savo žemės, visi pasistatę namus.
Šėkščiai buvęs gatvinis kaimas: sodybos stovėjusios abiejose kelio pusėse, tik kelios sodybos buvo pasibarsčiusios arčiau į viensėdžius.
Šėkščių kaimas pradėjo tuštėti apie 1970-uosius.
„Melioracija... ji suvalgė mūsų kaimą“, – sako Liudvikas.
Dalis kaimynų išsikėlė į miestą, kiti – į gretimus kaimus.
Į buvusios sodybos vietą Šėkščių kaime, Lengvenių pasakojimu, giminės susitikimus iki šiol rengia Tamulių giminė.
„Nesigailim, kad likome savo namuose. Žiemą gal kiek sunkiau...“, – sako Liudvikas.
Valentina juokiasi, kad jai nesunku: jeigu užpusto kelią, šešiasdešimtmetį perkopusi moteris sėda į galingą sūnaus traktorių ir per pusnis pasiekia Šiupylius už keturių kilometrų. Jeigu pamiršta, kaip valdyti traktorių, pasiskambina sūnui ir tas telefonu pakonsultuoja, ką spausti.
Kol buvo jauni, Šiupylius giliomis žiemomis Lengveniai pasiekdavo slidėmis: per laukus – tik apie pusantro kilometro. Bet tas takelis per laukus jau seniai užartas.
Sunkiai išvažiuojamą kelią į Šėkščius dar suspėjo gerokai pagerinti paskutiniais kolūkio metais – kolūkio valdžia nuvežusi kiaulę kam reikia, ir kelias padarytas.
Su nuoskaudomis nesėdėjo
18 metų Valentina kolūkyje dirbo fermos vedėja, dar maždaug tiek sandėlininke. Atlyginimai, ypač devintajame dešimtmetyje, kolūkiuose išaugo, žemdirbiams mokėtos didelės premijos. Lengveniai buvo pasitaupę pinigų, planavo vaikams pirkti namus. Apie 40 tūkstančių rublių keičiantis valiutai į tautinę, išgaravo, kaip kamparas.
Skaudu buvo viso gyvenimo darbą nubraukti ir pradėti viską iš naujo.
1993 metų sausio 14 dieną praūžęs uraganas gerokai išniokojo Gulbinų mišką. Išvartas leido tvarkyti visiems, kas norėjo. Lengveniai pasiskolino benzininius pjūklus ir – į mišką. Tikslas – parduoti pačių rankomis paruoštą medieną ir gauti pinigų. Pavyko. Išėjo nusipirkti pirmąjį modernų traktorių, dukrai pasogą – butą mieste.
Buvęs kolūkis išdalintas pajais. Iš pradžių žmonės dar laikėsi kartu bendrovėje, bet vėliau išsivaikščioti buvo neišvengiama. Nemažai žmonių skubėjo parduoti savo dalį, o pardavę – pravalgyti.
Valentina nusivalė ašaras ir ėmėsi veikti: ji suprato, kad reikia ne parduoti, o pirkti. Taip kolūkio fermos tapo Lengvenių šeimos nuosavybe.
Vėliau Nerijus, perėmęs iš senelių paveldėtas žemes, ėmėsi pirkti žemę ir iš kaimynų. Dabar Nerijus valdo apie pustrečio šimto hektarų žemės, turi apie 150 galvijų gyvulininkystės ūkį.
Buldozerio nebus!
Nerijus pasakoja, kad kolūkyje vasaromis pradėjo užsidirbti nuo ketvirtos klasės.
„Pripratau dirbti, todėl neįsivaizdavau mieste savo gyvenimo“, – sako ūkininkas.
Jeigu Nerijus turėtų tik augalininkystės ūkį, savo turima technika galėtų ūkyje dirbti vienas. Kadangi turi dar gyvulininkystės fermą, ūkyje vasarą dirba penkiese.
Ūkininkas ruošiasi naikinti melžiamų karvių bandą. „Ruošiu karves į kelionę, nes už litrą pieno moka 14–15 centų, o pagaminimo savikaina – 20 centų. Neįmanoma dirbti į nuostolį“, – skaičiuoja N. Lengvenis.
Nerijus su šeima gyvena Šiupyliuose, o Šėkščiai yra jo nuosavybė ir darbo vieta. Vyresnėlė šeimos dukra – ketvirtokė, sūnus – pirmokas.
Ar ūkininko vaikai liks kaime?
„Kai numirsime mes su vyru, bus buldozeris, ir viskas...“, – nesismulkina Valentina.
„Buldozerio nebus! – tvirtai sako sūnus ir priduria: – Norėčiau, kad čia tęstųsi Lengvenių gyvenimas“.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
GYVENIMAS: Valentina ir Liudvikas Lengveniai – vieninteliai Šėkščių kaimo gyventojai.
ŠAKNYS: Ūkininko Nerijaus Lengvenio giminės šaknys Šėkščių kaime siekia XIX amžiaus vidurį. Čia jo senelio ir prosenelio sodinti medžiai, statytas namas, dirbta žemė.
PASKUTINIEJI: Lengvenių sodyba Šėkščių kaime – vienintelė išlikusi iki mūsų dienų. Kitų septynių buvusių kaimo sodybų nebėra nė ženklo.
KARTA: Liudvikas ir Valentina Lengveniai sako, kad buvo gundyti net du kartus palikti šiuos namus.
GUNDYMAS: Lengveniai saugo dokumentą, kuriame nurodyta suma, kiek jie butų gavę, jeigu būtų išsikėlę iš sodybos.
Asmeninės nuotr.
ŠIMTMETIS: Joana ir Kazimieras Lengveniai Šėkščių kaime, savo sodyboje 1982 metais, švenčiantys Kazimiero šimtąjį gimtadienį.
ŠEIMA: Joana ir Kazimieras Lengveniai ir aštuoni jų vaikai Šėkščių kaime prie savo namo.
ŽENKLAI: Senojo Šėkščių kaimo ženklai tebėra gyvi. Beržas, sodintas Lengvenių prieš šimtą metų, ant senojo Juozo Lengvenio kapo stovėjęs kryžius, kuris, pastačius naują, buvo parvežtas į sodybą, kad nesimėtytų ir net pašventintas kunigo.
