Pas kaimo daktarą...

Kaip gy­ve­ni, žmo­gau

Pas kai­mo dak­ta­rą...

Re­for­mų re­for­mė­lių jau tre­čią de­šimt­me­tį kre­čia­ma ša­lies svei­ka­tos sis­te­ma nu­si­ne­šė ne­ma­žai au­kų: pro­vin­ci­jo­je kri­to sky­riai, li­go­ni­nės, trau­kė­si pa­slau­gos, o li­go­niai pa­smerk­ti il­goms lau­ki­mo va­lan­doms di­džių­jų li­go­ni­nių priė­mi­mo sky­riuo­se. Kai­mo žmo­nės lau­kia­mi tik sa­vo me­di­ci­nos punk­tuo­se, kur kai­mo dak­ta­ras pa­bū­na ir guo­dė­ju, ir gy­ve­ni­mo mo­ky­to­ju, ir nuo­dėmk­lau­siu.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

Auk­si­nė laz­da

Nuo Šiau­lių iki miš­kais ap­sup­tų Gil­vy­čių – per 20 ki­lo­met­rų. Nuo Aukštelkės–Sauginių ke­lio – apie 12 ki­lo­met­rų, ir šio ke­lio pra­džia jau tei­kia vil­ties: išas­fal­tuo­ta be­veik 4 ki­lo­met­rų at­kar­pa.

Jau ne­be­nu­gu­lę dul­kių sluoks­niu ir pa­ke­lės so­dy­bų lan­gai – kai ku­rie net pra­ver­ti.

Li­kę šiek tiek dau­giau nei 8 ki­lo­met­rai žvyr­ke­lio taip pat nu­ma­ty­ti as­fal­tuo­ti. Gy­ven­to­jams pa­ža­dė­ta – iki 2020-ųjų me­tų. Tai žmo­nėms tei­kia vil­ties. Laik­raš­čių skel­bi­muo­se apie par­duo­da­mas iš­tuš­tė­ju­sias so­dy­bas jau at­si­ran­da prie­ra­šas: ke­lias as­fal­tuo­ja­mas.

Kryž­ke­lė­je pa­sta­ty­tas kry­žius liūd­ną va­lan­dą pa­ly­di gil­vy­tiš­kius į Kur­tu­vė­nų kal­ne­lį ar Kur­šė­nus, o links­mą va­lan­dą lai­mi­na vyks­tan­čius tuok­tis ar krikš­ty­tis.

Kai­mo cent­re – di­džiu­lis pa­sta­tas me­na so­viet­me­tį – bu­vu­sio ūkio kon­to­rą. Da­bar čia su­tel­pa be­ne vi­sos įstai­gos – spor­to sa­lė, bib­lio­te­ka, kul­tū­ros na­mai, me­di­ci­nos punk­tas, kop­ly­čia, nes baž­ny­čios ato­kus kai­mas ne­tu­ri.

Tik mo­kyk­la tu­ri kai­me at­ski­rą pa­sta­tą, kur vai­kų ga­lė­tų tilp­ti gal pen­kis­kart dau­giau.

Šie­met Šiau­lių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė iš Vil­niaus par­si­ve­žė sim­bo­li­nį pri­zą – „Auk­si­nę kri­vū­lę“, ku­ria bu­vo ap­do­va­no­ta už svei­ka­tos stip­ri­ni­mo ini­cia­ty­vas – iš­lai­ky­tą me­di­ci­nos punk­tų ir am­bu­la­to­ri­jų tink­lą, re­for­muo­tą li­go­ni­nę bei po­lik­li­ni­ką. Bal­tų re­li­gi­jo­je kri­vū­lė reiš­kia sim­bo­li­nę laz­dą, nau­do­tą žmo­nėms į bend­ruo­me­nės suei­gą kvies­ti.

Gil­vy­čiuo­se apie ra­jo­no val­džios gau­tą „Auk­si­nę kri­vū­lę“ už svei­ka­tos įstai­gas ne­daug kas gir­dė­jo, ta­čiau aiš­kiai ži­no, kas bū­tų li­kę iš kai­mo, jei ne iš­sau­go­tas me­di­ci­nos punk­tas.

Pas Ri­mu­tę

Laip­tai į Gil­vy­čių me­di­ci­nos punk­tą ne­ža­da pra­ban­gos. Pa­tal­pos švie­sios ir šil­tos – vis­kas, ko rei­kia. Prie bend­ruo­me­nės slau­gy­to­jos Ri­mu­tės Ja­nai­tie­nės ka­bi­ne­to du­rų dar­bo va­lan­do­mis nie­ka­da ne­bū­na tuš­čia. O kai jos pa­gal­bos rei­kia po dar­bo va­lan­dų – jos na­mai vi­sai ša­lia.

„Se­niai dau­ge­lio ne­bū­tų gy­vų“, – nu­mo­ja ran­ka gil­vy­tiš­kė, kai klau­sia­me, ar kai­mo žmo­nėms rei­ka­lin­gas me­di­ci­nos punk­tas.

Žmo­nės ei­lė­je pas sa­vo dak­ta­ry­tę pa­sa­ko­ja, kai ji išei­na ato­sto­gų – ne­be­ži­no ką da­ry­ti.

„Ri­mu­te, jau gal­va su­ka­si. Ri­mu­te, jau nu­ga­rą su­ra­ki­no. Ri­mu­te, jau ne­be­paei­nu. Vis Ri­mu­te ir Ri­mu­te!...“ – var­di­ja, dėl ko krei­pia­si pa­gal­bos gil­vy­tiš­kė Ge­no­vai­tė.

Vos ke­li kai­mo gy­ven­to­jai – dir­ban­tys, vai­ruo­jan­tys au­to­mo­bi­lius. Di­džio­ji da­lis – pen­si­nin­kai. Ei­lė­je lau­kian­tys žmo­nės skai­čiuo­ja: jei­gu ne­bū­tų Ri­mu­tės, dėl la­šeli­nės tek­tų va­žiuo­ti į Kur­šė­nus. Apie 8 va­lan­dą ry­to au­to­bu­sas pa­ju­da iš Gil­vy­čių, o at­gal grįž­ta tik apie 17 va­lan­dą.

„La­šeli­nė la­ša mak­si­mum va­lan­dą. O kur vi­są ki­tą lai­ką per die­ną ser­gan­čiam žmo­gui dė­tis mies­te? Iš Vil­niaus be­veik grei­čiau par­va­žiuo­si, nei iš Kur­šė­nų“, – skai­čiuo­ja.

Į me­di­ci­nos punk­tą žmo­nės sku­ba ir vais­tų su­si­leis­ti, ir jų nu­si­pirk­ti, ir per­riš­ti žaiz­dų po ope­ra­ci­jų. Jei bė­da stai­gi – su­tei­kia pir­mą­ją pa­gal­bą. Ne vie­nam gil­vy­tiš­kiui Ri­mu­tė yra iš­gel­bė­ju­si gy­vy­bę, nes bu­vo ša­lia, kai la­biau­siai rei­kė­jo.

12 kai­mų, 415 žmo­nių ir 1 sce­na

Bend­ruo­me­nės slau­gy­to­ja R. Ja­nai­tie­nė dir­ba pu­se eta­to. Ap­tar­nau­ja 12 kai­mų – 415 žmo­nių: 356 – suau­gu­siuo­sius ir 59 vai­kus. Kai fel­če­rė Ri­mu­tė prieš 43-ejuis me­tus at­va­žia­vo dirb­ti ir gy­ven­ti į Gil­vy­čius, mo­kyk­lo­je bu­vo 230 vai­kų.

Kai ku­rie jos kai­mai nu­to­lę 6 – 7 ki­lo­met­rus. Į ato­kes­nius kai­mus va­žiuo­ja au­to­mo­bi­liu, į ar­ti­mes­nius ir po Gil­vy­čius – dvi­ra­čiu.

Jei­gu rei­ka­las nea­ti­dė­lio­ti­nas, au­to­mo­bi­lį yra te­kę vai­ruo­ti ir Ri­mu­tės vy­rui. Me­na, kaip ne kar­tą ve­žė gim­dy­ves. Ri­mu­tei rū­pes­tis, kad su gim­dy­ve ir vai­siu­mi vis­kas bū­tų ge­rai, o vy­rui bai­mė, kad tik spė­tų nu­va­žiuo­ti.

R. Ja­nai­tie­nė ne tik bend­ruo­me­nės slau­gy­to­ja, bet ir kai­mo bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė, nes vi­sus pa­žįs­ta, ži­no vi­sų bė­das, džiaugs­mus ir ta­len­tus.

Vais­tų su­si­leis­ti lau­kian­ti Al­do­na mirk­te­li akį, kad jų Ri­mu­tė ne tik ga­bi ir mie­la­šir­din­ga dak­ta­rė, bet ir ge­ra ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rė ir re­ži­sie­rė, va­do­vau­ja hu­mo­ro gru­pei ir „ne vie­ną pen­si­nin­kę ant sce­nos už­ke­lia vai­din­ti“.

Kai­mas ruo­šia­si der­liaus šven­tei. Gil­vy­tiš­kės juo­kia­si, kad vi­sos kai­mo mo­te­rys keps, virs ir neš ant bend­ro sta­lo į Ri­mu­tės rū­pes­čiu or­ga­ni­zuo­ja­mą šven­tę. Vyks ir lo­te­ri­ja, ku­rio­je bus „lo­šia­mi“ mo­te­rų nu­megz­ti rank­dar­biai.

Ir dak­ta­rai, ir nuo­dėmk­lau­siai

Nors Var­pu­tė­nai nuo Gil­vy­čių – ran­ka pa­sie­kia­mi, bet tie­sio­gi­nio ke­lio nė­ra, nes nė­ra til­to per Ven­tą.

„Var­pu­tė­nuo­se ne­bė­ra mo­kyk­los, dar­že­lio, pa­što, kul­tū­ros na­mų. Kai­me nė­ra net mo­kes­čių kur su­mo­kė­ti – par­duo­tu­vė­je kaž­ko­dėl ne­ga­li pa­sta­ty­ti ter­mi­na­lo. Jei­gu dar ne­bū­tų me­di­ci­nos punk­to – siau­bas!“ – ver­ti­na priė­mi­mo pas šei­mos dak­ta­rą lau­kian­tys var­pu­tė­niš­kiai.

Kai­mas tu­ri Šv. An­ta­no Pa­du­vie­čio baž­ny­čią, ku­rią ap­tar­nau­ja Šau­kė­nų kle­bo­nas. Mi­šios Var­pu­tė­nų baž­ny­čio­je – tik sek­ma­die­niais.

„Pir­miau­sia žmo­nės atei­na pa­si­kal­bė­ti! – be­veik due­tu sa­ko šei­mos gy­dy­to­jas Ro­lan­das Frei­mo­nas ir bend­ruo­me­nės slau­gy­to­ja Ja­ni­na Ba­go­čie­nė. – O ta­da kaž­kam rei­kia kom­pen­suo­ja­mų­jų vais­tų, kaž­kam siun­ti­mų“.

Iš Kur­šė­nų į Var­pu­tė­nų me­di­ci­nos punk­tą šei­mos gy­dy­to­jas R. Frei­mo­nas, dar dir­ban­tis ir Kur­šė­nuo­se – Šiau­lių ra­jo­no pir­mi­nės svei­ka­tos prie­žiū­ros cent­re šei­mos gy­dy­to­ju bei lai­ki­nai ei­nan­čiu di­rek­to­rės pa­va­duo­to­jo pa­rei­gas, at­vyks­ta ant­ra­die­niais.

Prie Var­pu­tė­nų me­di­ci­nos punk­to pas gy­dy­to­ją yra pri­si­ra­šė 240 var­pu­tė­niš­kių. Dak­ta­ras skai­čiuo­ja, kad jo pa­cien­tų am­žius se­nė­ja, o vy­res­nių žmo­nių ir li­gos „vy­res­nės“ – daž­niau­siai li­go­niai krei­pia­si dėl lė­ti­nių li­gų – hi­per­ten­zi­jos, krau­jo­ta­kos su­tri­ki­mų.

Bend­ruo­me­nės slau­gy­to­ja Var­pu­tė­nuo­se dir­ba tris kar­tus per sa­vai­tę. At­vyks­ta iš Kel­mės ra­jo­no.

Žmo­giš­ka­sis fak­to­rius ir 40 ki­lo­met­rų

Prie lau­ku­jų du­rų – du kū­di­kių ve­ži­mė­liai, ma­žy­liams – be ei­lės. Ma­žy­lių ma­mos sa­ko, kad jau­nų šei­mų gy­ve­ni­mą Var­pu­tė­nuo­se le­mia ir tai, jog čia dar yra me­di­ci­nos punk­tas. Ki­taip – bū­tų var­gas, nes di­des­niuo­se mies­tuo­se net ir dėl men­kos pro­ble­mos ir ei­lės il­gos, ir ke­lias to­li­mas. Kur­šė­nai – už 16 ki­lo­met­rų, Šiau­liai – už 40.

Suau­gu­sių­jų ei­lė­je – še­šie­se. Kaž­kam bai­gė­si kom­pen­suo­ja­mie­ji vais­tai, kaž­kam rei­kia siun­ti­mų pas kon­sul­tan­tus, ty­ri­mams.

Mo­te­rys pui­kiai ži­no, ką reiš­kia, kai dak­ta­rai to­li. Ne vie­ną nak­tį yra pra­lei­du­sios li­go­ni­nės prii­ma­ma­ja­me ant suo­liu­ko, kol su­lau­kia ry­to ir au­to­bu­so, ga­lin­čio jas par­vež­ti na­mo.

Jos pui­kiai ži­no, kad grei­to­ji, pa­vyz­džiui,dėl aukš­to krau­jo spau­di­mo nu­ve­ža į Res­pub­li­ki­nę Šiau­lių li­go­ni­nę, bet dėl to­kios li­gos daž­niau­siai nie­kas į pa­la­tą ne­gul­do. Su­lei­džia vais­tų ir iš­lei­džia na­mo, o kad na­mai už 40 ki­lo­met­rų ir nė­ra „nak­ti­nio“ au­to­bu­so, nie­kam neį­do­mu.

Gy­dy­to­jas R.Frei­mo­nas Var­pu­tė­nų me­di­ci­nos punk­te dir­ba nuo 1994 me­tų. Ta­da ma­žų vai­kų Var­pu­tė­nuo­se, ku­riuos rei­kė­da­vo skie­py­ti, bū­da­vo apie 20, da­bar – 6.

Gy­dy­to­jas sa­ko, jog eko­no­miš­kai to­kie kai­mo me­di­ci­nos punk­tai – „neap­si­mo­ka, jei­gu skai­čiuo­tu­mei“ lyg vers­li­nin­kas.

„Bet yra žmo­giš­ka­sis fak­to­rius, ku­rio pi­ni­gais, ki­lo­met­rais ne­pa­ma­tuo­si“, – ži­no dak­ta­ras R. Frei­mo­nas.

CI­TA­TA:Var­pu­tė­nuo­se ne­bė­ra mo­kyk­los, dar­že­lio, pa­što, kul­tū­ros na­mų. Kai­me nė­ra net mo­kes­čių kur su­mo­kė­ti – par­duo­tu­vė­je kaž­ko­dėl ne­ga­li pa­sta­ty­ti ter­mi­na­lo. Jei­gu dar ne­bū­tų me­di­ci­nos punk­to – siau­bas!

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Prie Gil­vy­čių me­di­ci­nos punk­to bend­ruo­me­nės slau­gy­to­jos Ri­mu­tės Ja­nai­tie­nės ka­bi­ne­to du­rų jos dar­bo va­lan­do­mis nie­ka­da ne­bū­na tuš­čia.

Gil­vy­čių me­di­ci­nos punk­tas – vie­na iš tri­jų val­diš­kų kai­mo įstai­gų.

Skel­bi­mai gil­vy­tiš­kiams.

Var­pu­tė­nų me­di­ci­nos punk­tas rei­ka­lin­gas ir dėl pa­čių ma­žų­jų.

Kiek­vie­ną ant­ra­die­nį už­si­re­gist­ra­vu­sių­jų pas Var­pu­tė­nų me­di­ci­nos punk­to dak­ta­rą lau­kia ei­lė.

Šei­mos gy­dy­to­jas Ro­lan­das Frei­mo­nas į Var­pu­tė­nus pas pa­cien­tus at­va­žiuo­ja iš Kur­šė­nų, bend­ruo­me­nės slau­gy­to­ja Ja­ni­na Ba­go­čie­nė – iš Kel­mės ra­jo­no.