Naujausios
Kaip gyveni, žmogau
Pas kaimo daktarą...
Reformų reformėlių jau trečią dešimtmetį krečiama šalies sveikatos sistema nusinešė nemažai aukų: provincijoje krito skyriai, ligoninės, traukėsi paslaugos, o ligoniai pasmerkti ilgoms laukimo valandoms didžiųjų ligoninių priėmimo skyriuose. Kaimo žmonės laukiami tik savo medicinos punktuose, kur kaimo daktaras pabūna ir guodėju, ir gyvenimo mokytoju, ir nuodėmklausiu.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Auksinė lazda
Nuo Šiaulių iki miškais apsuptų Gilvyčių – per 20 kilometrų. Nuo Aukštelkės–Sauginių kelio – apie 12 kilometrų, ir šio kelio pradžia jau teikia vilties: išasfaltuota beveik 4 kilometrų atkarpa.
Jau nebenugulę dulkių sluoksniu ir pakelės sodybų langai – kai kurie net praverti.
Likę šiek tiek daugiau nei 8 kilometrai žvyrkelio taip pat numatyti asfaltuoti. Gyventojams pažadėta – iki 2020-ųjų metų. Tai žmonėms teikia vilties. Laikraščių skelbimuose apie parduodamas ištuštėjusias sodybas jau atsiranda prierašas: kelias asfaltuojamas.
Kryžkelėje pastatytas kryžius liūdną valandą palydi gilvytiškius į Kurtuvėnų kalnelį ar Kuršėnus, o linksmą valandą laimina vykstančius tuoktis ar krikštytis.
Kaimo centre – didžiulis pastatas mena sovietmetį – buvusio ūkio kontorą. Dabar čia sutelpa bene visos įstaigos – sporto salė, biblioteka, kultūros namai, medicinos punktas, koplyčia, nes bažnyčios atokus kaimas neturi.
Tik mokykla turi kaime atskirą pastatą, kur vaikų galėtų tilpti gal penkiskart daugiau.
Šiemet Šiaulių rajono savivaldybė iš Vilniaus parsivežė simbolinį prizą – „Auksinę krivūlę“, kuria buvo apdovanota už sveikatos stiprinimo iniciatyvas – išlaikytą medicinos punktų ir ambulatorijų tinklą, reformuotą ligoninę bei polikliniką. Baltų religijoje krivūlė reiškia simbolinę lazdą, naudotą žmonėms į bendruomenės sueigą kviesti.
Gilvyčiuose apie rajono valdžios gautą „Auksinę krivūlę“ už sveikatos įstaigas nedaug kas girdėjo, tačiau aiškiai žino, kas būtų likę iš kaimo, jei ne išsaugotas medicinos punktas.
Pas Rimutę
Laiptai į Gilvyčių medicinos punktą nežada prabangos. Patalpos šviesios ir šiltos – viskas, ko reikia. Prie bendruomenės slaugytojos Rimutės Janaitienės kabineto durų darbo valandomis niekada nebūna tuščia. O kai jos pagalbos reikia po darbo valandų – jos namai visai šalia.
„Seniai daugelio nebūtų gyvų“, – numoja ranka gilvytiškė, kai klausiame, ar kaimo žmonėms reikalingas medicinos punktas.
Žmonės eilėje pas savo daktarytę pasakoja, kai ji išeina atostogų – nebežino ką daryti.
„Rimute, jau galva sukasi. Rimute, jau nugarą surakino. Rimute, jau nebepaeinu. Vis Rimute ir Rimute!...“ – vardija, dėl ko kreipiasi pagalbos gilvytiškė Genovaitė.
Vos keli kaimo gyventojai – dirbantys, vairuojantys automobilius. Didžioji dalis – pensininkai. Eilėje laukiantys žmonės skaičiuoja: jeigu nebūtų Rimutės, dėl lašelinės tektų važiuoti į Kuršėnus. Apie 8 valandą ryto autobusas pajuda iš Gilvyčių, o atgal grįžta tik apie 17 valandą.
„Lašelinė laša maksimum valandą. O kur visą kitą laiką per dieną sergančiam žmogui dėtis mieste? Iš Vilniaus beveik greičiau parvažiuosi, nei iš Kuršėnų“, – skaičiuoja.
Į medicinos punktą žmonės skuba ir vaistų susileisti, ir jų nusipirkti, ir perrišti žaizdų po operacijų. Jei bėda staigi – suteikia pirmąją pagalbą. Ne vienam gilvytiškiui Rimutė yra išgelbėjusi gyvybę, nes buvo šalia, kai labiausiai reikėjo.
12 kaimų, 415 žmonių ir 1 scena
Bendruomenės slaugytoja R. Janaitienė dirba puse etato. Aptarnauja 12 kaimų – 415 žmonių: 356 – suaugusiuosius ir 59 vaikus. Kai felčerė Rimutė prieš 43-ejuis metus atvažiavo dirbti ir gyventi į Gilvyčius, mokykloje buvo 230 vaikų.
Kai kurie jos kaimai nutolę 6 – 7 kilometrus. Į atokesnius kaimus važiuoja automobiliu, į artimesnius ir po Gilvyčius – dviračiu.
Jeigu reikalas neatidėliotinas, automobilį yra tekę vairuoti ir Rimutės vyrui. Mena, kaip ne kartą vežė gimdyves. Rimutei rūpestis, kad su gimdyve ir vaisiumi viskas būtų gerai, o vyrui baimė, kad tik spėtų nuvažiuoti.
R. Janaitienė ne tik bendruomenės slaugytoja, bet ir kaimo bendruomenės pirmininkė, nes visus pažįsta, žino visų bėdas, džiaugsmus ir talentus.
Vaistų susileisti laukianti Aldona mirkteli akį, kad jų Rimutė ne tik gabi ir mielaširdinga daktarė, bet ir gera renginių organizatorė ir režisierė, vadovauja humoro grupei ir „ne vieną pensininkę ant scenos užkelia vaidinti“.
Kaimas ruošiasi derliaus šventei. Gilvytiškės juokiasi, kad visos kaimo moterys keps, virs ir neš ant bendro stalo į Rimutės rūpesčiu organizuojamą šventę. Vyks ir loterija, kurioje bus „lošiami“ moterų numegzti rankdarbiai.
Ir daktarai, ir nuodėmklausiai
Nors Varputėnai nuo Gilvyčių – ranka pasiekiami, bet tiesioginio kelio nėra, nes nėra tilto per Ventą.
„Varputėnuose nebėra mokyklos, darželio, pašto, kultūros namų. Kaime nėra net mokesčių kur sumokėti – parduotuvėje kažkodėl negali pastatyti terminalo. Jeigu dar nebūtų medicinos punkto – siaubas!“ – vertina priėmimo pas šeimos daktarą laukiantys varputėniškiai.
Kaimas turi Šv. Antano Paduviečio bažnyčią, kurią aptarnauja Šaukėnų klebonas. Mišios Varputėnų bažnyčioje – tik sekmadieniais.
„Pirmiausia žmonės ateina pasikalbėti! – beveik duetu sako šeimos gydytojas Rolandas Freimonas ir bendruomenės slaugytoja Janina Bagočienė. – O tada kažkam reikia kompensuojamųjų vaistų, kažkam siuntimų“.
Iš Kuršėnų į Varputėnų medicinos punktą šeimos gydytojas R. Freimonas, dar dirbantis ir Kuršėnuose – Šiaulių rajono pirminės sveikatos priežiūros centre šeimos gydytoju bei laikinai einančiu direktorės pavaduotojo pareigas, atvyksta antradieniais.
Prie Varputėnų medicinos punkto pas gydytoją yra prisirašė 240 varputėniškių. Daktaras skaičiuoja, kad jo pacientų amžius senėja, o vyresnių žmonių ir ligos „vyresnės“ – dažniausiai ligoniai kreipiasi dėl lėtinių ligų – hipertenzijos, kraujotakos sutrikimų.
Bendruomenės slaugytoja Varputėnuose dirba tris kartus per savaitę. Atvyksta iš Kelmės rajono.
Žmogiškasis faktorius ir 40 kilometrų
Prie laukujų durų – du kūdikių vežimėliai, mažyliams – be eilės. Mažylių mamos sako, kad jaunų šeimų gyvenimą Varputėnuose lemia ir tai, jog čia dar yra medicinos punktas. Kitaip – būtų vargas, nes didesniuose miestuose net ir dėl menkos problemos ir eilės ilgos, ir kelias tolimas. Kuršėnai – už 16 kilometrų, Šiauliai – už 40.
Suaugusiųjų eilėje – šešiese. Kažkam baigėsi kompensuojamieji vaistai, kažkam reikia siuntimų pas konsultantus, tyrimams.
Moterys puikiai žino, ką reiškia, kai daktarai toli. Ne vieną naktį yra praleidusios ligoninės priimamajame ant suoliuko, kol sulaukia ryto ir autobuso, galinčio jas parvežti namo.
Jos puikiai žino, kad greitoji, pavyzdžiui,dėl aukšto kraujo spaudimo nuveža į Respublikinę Šiaulių ligoninę, bet dėl tokios ligos dažniausiai niekas į palatą neguldo. Suleidžia vaistų ir išleidžia namo, o kad namai už 40 kilometrų ir nėra „naktinio“ autobuso, niekam neįdomu.
Gydytojas R.Freimonas Varputėnų medicinos punkte dirba nuo 1994 metų. Tada mažų vaikų Varputėnuose, kuriuos reikėdavo skiepyti, būdavo apie 20, dabar – 6.
Gydytojas sako, jog ekonomiškai tokie kaimo medicinos punktai – „neapsimoka, jeigu skaičiuotumei“ lyg verslininkas.
„Bet yra žmogiškasis faktorius, kurio pinigais, kilometrais nepamatuosi“, – žino daktaras R. Freimonas.
CITATA:Varputėnuose nebėra mokyklos, darželio, pašto, kultūros namų. Kaime nėra net mokesčių kur sumokėti – parduotuvėje kažkodėl negali pastatyti terminalo. Jeigu dar nebūtų medicinos punkto – siaubas!
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Prie Gilvyčių medicinos punkto bendruomenės slaugytojos Rimutės Janaitienės kabineto durų jos darbo valandomis niekada nebūna tuščia.
Gilvyčių medicinos punktas – viena iš trijų valdiškų kaimo įstaigų.
Skelbimai gilvytiškiams.
Varputėnų medicinos punktas reikalingas ir dėl pačių mažųjų.
Kiekvieną antradienį užsiregistravusiųjų pas Varputėnų medicinos punkto daktarą laukia eilė.
Šeimos gydytojas Rolandas Freimonas į Varputėnus pas pacientus atvažiuoja iš Kuršėnų, bendruomenės slaugytoja Janina Bagočienė – iš Kelmės rajono.