Partizano sesuo tebesaugo brolio dovaną

Par­ti­za­no se­suo te­be­sau­go bro­lio do­va­ną

„Ne­gai­lėk sa­vęs paau­ko­ti Tė­vy­nei, ai­niai per am­žius ta­ve mi­nės“, – ši 1949 me­tų Lie­tu­vos lais­vės ko­vos są­jū­džio (LLKS) Ta­ry­bos dek­la­ra­ci­jos sig­na­ta­ro par­ti­za­no Vy­tau­to Gu­žo-Kar­do ci­ta­ta už­ra­šy­ta ant vie­no iš Šiau­lių au­to­bu­sų. Kel­mė­je gy­ve­na V. Gu­žo se­suo – Ber­na­de­ta Šče­po­na­vi­čie­nė. Jos at­min­ty­je bro­lis Vy­tau­tas iš­li­ko aukš­tas, gra­žus, dai­nin­gas, iš­mo­kęs ma­žą­ją se­su­tę šok­ti val­są.

Šie me­tai, skai­čiuo­ja se­suo, ju­bi­lie­ji­niai: per Kū­čias V. Gu­žui su­kak­tų 100 me­tų, bir­že­lio 11 die­ną bus praė­ję 70 me­tų po jo žū­ties.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Slėp­ti gy­ve­ni­mai

Kel­miš­kiams B. Šče­po­na­vi­čie­nė ge­rai ži­no­ma – daug me­tų dir­bo fel­če­re, skie­pų ka­bi­ne­te. Jos vy­ras Al­gi­man­tas Šče­po­na­vi­čius (1932–2001) bu­vo il­ga­me­tis mo­ky­to­jas. Tik šei­mos is­to­ri­ja so­viet­me­čiu bu­vo pa­slap­tis.

Po At­gi­mi­mo paaiš­kė­jo, kad ne vie­nas Kel­mės me­di­kas gy­ve­no su sle­pia­ma praei­ti­mi. Iš­si­kal­bė­jo su gy­dy­to­ja Rū­ta Kat­ri­na Juš­kai­te – jos dė­dė bu­vo par­ti­za­nų va­das Jo­nas Že­mai­tis-Vy­tau­tas.

Kai bu­vo įkur­ta Va­ka­rų Lie­tu­vos (Jū­ros) par­ti­za­nų sri­tis, va­du ta­po J. Že­mai­tis, šta­bo vir­ši­nin­ku – V. Gu­žas. 1949 me­tų Dek­la­ra­ci­jo­je pir­ma­sis pa­ra­šas – LLKS pir­mi­nin­ko Vy­tau­to, tre­čias – Ta­ry­bos na­rio Kar­do.

Apie bro­lio pa­si­ra­šy­tą svar­bų dok­u­men­tą B. Šče­po­na­vi­čie­nė su­ži­no­jo tik Lie­tu­vai atkūrus ne­prik­lau­so­my­bę, kai J. Že­mai­čio-Vy­tau­to by­lo­je bu­vo ras­tas vie­nin­te­lis ži­no­mas Dek­la­ra­ci­jos ori­gi­na­las.

Bet B. Šče­po­na­vi­čie­nės biog­ra­fi­ja ne­bu­vo pa­slap­tis sau­gu­mui.

„Ar tu ži­nai, ką ve­dei – iš ban­di­tų šei­mos“, – šį tei­gi­nį po ves­tu­vių iš­gir­do jos vy­ras iš ko­le­gos, ra­gi­nu­sio sto­ti į par­ti­ją: ki­taip ne­ga­lė­siąs dirb­ti mo­ky­to­ju.

„Aš gi­mu­si Ro­kiš­ky­je, Ši­lu­tė­je mo­kiau­si, pa­gal pa­sky­ri­mą at­va­žia­vau į Kel­mę dirb­ti, ko­kie at­stu­mai, bet taip sau­gu­mas vei­kė, kad vis­kas bu­vo se­ka­ma, ži­no­ma“, – sa­ko B. Šče­po­na­vi­čie­nė.

„Mes la­bai pa­na­šūs“

82-ejų B. Šče­po­na­vi­čie­nė ki­lu­si iš de­vy­nių vai­kų šei­mos, jos tė­viš­kė – Ro­kiš­kio ra­jo­no Pa­ne­mu­nio vals­čiaus Si­čiū­nų kai­mas. Vė­liau šei­ma per­si­kė­lė į sa­vus na­mus Kaz­liš­ky­je.

Vy­tau­tas bu­vo ant­ra šei­mos at­ža­la ir pir­mas sū­nus, Ber­na­de­ta – pa­gran­du­kė, vi­sų nu­my­lė­ti­nė.

Šei­mos tė­vas Ro­mual­das Gu­žas mi­rė 1939 me­tais. Ber­na­de­tai bu­vo tik dve­ji su pu­se. Mo­te­ris iš pa­sa­ko­ji­mų ži­no, kaip ka­pi­nė­se šau­kė, kad neuž­kas­tų tė­ve­lio, net nu­siė­mu­si ke­pu­rę mu­šė ją lai­kiu­sią ma­mą ar bro­lį. Ma­ma Ka­ro­li­na Gu­žie­nė li­ko vie­na su bū­riu vai­kų.

V. Gu­žas, sa­ko B. Šče­po­na­vi­čie­nė, iš tie­sų bu­vo gi­męs 1919 me­tų gruo­džio 24 die­ną, nors biog­ra­fi­jo­je nu­ro­do­ma 1920 me­tų sau­sio 2 die­na.

Bro­lio gy­ve­ni­mas jai la­biau ži­no­ma iš kny­gų ir ki­tų pa­sa­ko­ji­mų – bu­vo per ma­ža at­si­min­ti.

Pas­ku­ti­nį kar­tą bro­lį ma­tė 1944 me­tais. Jai bu­vo sep­ty­ne­ri.

Pri­si­mi­ni­muo­se iš­ky­la Vy­tau­tas. La­bai aukš­tas. La­bai gra­žus. La­bai nuo­šir­dus. Tu­rė­jo la­bai gra­žų bal­są. Jau po At­gi­mi­mo leis­ta­me žur­na­le ra­do bro­lio par­ti­za­ni­nius ei­lė­raš­čius, su­kur­tus bun­ke­riuo­se.

Ma­žą­ją se­su­tę iš­mo­kė šok­ti val­są, pa­si­sta­tęs ant sa­vo ko­jų. Kai at­va­žiuo­da­vo, paim­da­vo ant ran­kų, ne­šio­da­vo. Ber­na­de­ta bu­vo ma­žiau­sia ir my­li­miau­sia.

„Gam­ta pa­si­puo­šu­si pa­va­sa­rio žie­dais

Gy­ve­na­me žiau­raus ka­ro su­ku­riuos

Ma­lo­nė­tu­mės gė­le­lių kva­pais, paukš­te­lių bal­sais

De­ja min­ty pa­sken­dę, kur mus gy­ve­ni­mas nu­vin­giuos

Aly­vų žie­duos va­ka­rais ap­svai­gę

Gal šią nak­tį žū­sim kaip pa­va­sa­rį snai­gė.“

Šiuos žo­džius pri­si­mi­ni­mų są­siu­vi­ny­je V. Gu­žas įra­šė 1944 me­tų bir­že­lio 2 die­ną Puo­džia­lau­kė­je.

„Pusb­ro­lis Fer­di­nan­das Gu­žas, pa­si­trau­kęs į Aust­ra­li­ją, ra­gi­no: „Vy­tai, va­žiuo­jam, ru­sai užims, gy­ve­ni­mo ne­bus, mes bū­si­me su­nai­kin­ti“. Bro­lis sa­kė, ne­ga­liu iš­va­žiuo­ti, kaip aš pa­lik­siu ma­mą su tiek vai­kų. Ki­tą die­ną ap­si­gal­vo­jo ir išė­jo“, – pa­sa­ko­ja B. Šče­po­na­vi­čie­nė.

Iš bro­lio gy­ve­ni­mo šian­dien se­sei li­kęs tik šaukš­tas. Jį ma­žiau­sia­jai šei­mo­je V. Gu­žas pa­li­ko išei­da­mas iš na­mų. Šaukš­tą mo­te­ris vi­są lai­ką sau­go­jo, iki šiol su juo val­go.

„Mes la­bai pa­na­šūs“, – sa­ko B. Šče­po­na­vi­čie­nė ir gre­ta su­de­da dvi jau­nys­tės nuo­trau­kas: bro­lio Vy­tau­to ir sa­vo.

Bai­sūs me­tai

B. Šče­po­na­vi­čie­nė pa­sa­ko­ja su­dė­tin­gą šei­mos is­to­ri­ją. Bro­lis Ba­lys išė­jo į miš­ką. Jo­nas bu­vo suim­tas. Du mė­ne­sius kan­kin­tas ir tar­dy­tas Ro­kiš­ky­je, nu­teis­tas ir iš­vež­tas į In­tos ang­lies ka­syk­las. Mi­rė per­nai, su­lau­kęs 94 me­tų.

B. Šče­po­na­vi­čie­nė pri­si­me­na pa­sku­ti­nę vai­kys­tės die­ną sa­vo na­muo­se. Ma­ma ve­žė Jo­nui mais­to į Ro­kiš­kį, duk­ros li­ko na­mie. Pa­ma­tė at­va­žiuo­jan­tį sunk­ve­ži­mį – ve­ža žmo­nes. Trys se­se­rys pa­bė­go į ru­gius, su­gu­lė.

„At­va­žia­vo, ne­ra­do, išė­mė lan­gą. Tu­rė­jo­me to­kį di­de­lį sta­lą – į Pa­ne­mu­nio vals­čių iš­ve­žė. Kai grį­žo ma­ma, vis­ką, ką ga­lė­jo­me, iš­ne­šė­me kai­my­nams, su­si­pa­ka­vo­me ir ry­to­jaus die­ną išė­jo­me.“

Po sa­vo sto­gu priė­mė ma­mos se­suo, gy­ve­nu­si už 30 ki­lo­met­rų. Ėjo pės­čio­mis. Ir šian­dien B. Šče­po­na­vi­čie­nė pri­si­me­na bai­sų ma­žos mer­gai­tės nuo­var­gį, kai at­ro­do, jog ne­be­ga­li ženg­ti nė žings­nio: „Įk­ri­tau į grio­vį, ma­ma sa­ko, jau čia pat, jau ma­tos...“

Tai bu­vo tik ke­lio­nių pra­džia. Po sve­ti­mais sto­gais te­ko gy­ven­ti 10 me­tų. Nuo­lat bai­mė­je.

„Su­ži­no­me, kad jau bus ve­ži­mai, su­si­pa­kuo­ja­me. Bu­vo­me pri­si­džio­vi­nę bal­tų cu­ko­rių – džiū­vė­sių – ir juo­dų, su­si­krau­da­vo­me mai­šus ir lauk­da­vo­me.“

Min­ti­mis B. Šče­po­na­vi­čie­nė vėl nu­si­ke­lia į sa­vo pa­sto­gę.

„Bai­su, ką mes ken­tė­jo­me, kol dar bu­vo­me na­muo­se. At­va­žiuo­da­vo bro­lių ieš­ko­ti, mus ba­sas iš­va­ry­da­vo už du­rų, šau­dy­da­vo į rū­sį. Pri­si­me­nu, kiau­lė jau bu­vo su­šer­ta pjo­vi­mui, at­va­žia­vo, įsi­ver­tė ir iš­ve­žė žvie­gian­čią. Bu­vo bai­sūs me­tai. Vai­kys­tė ma­no bu­vo vi­są lai­ką įtemp­ta.“

Kar­tą Ber­na­de­ta li­ko nak­vo­ti kai­my­nys­tė­je, kur bu­vo nuė­ju­si pa­tal­ki­nin­kau­ti. Nak­tį ve­ži­mas – kai­my­nai bu­vo di­džia­že­miai – „buo­žės“. Į ve­ži­mą įso­di­no ir mer­gai­tę.

„Šau­kiu, rė­kiu, kad tik­rai aš ne jų šei­mos. Bet do­ku­men­tų jo­kių. Ta mo­te­ris sa­ko: tik­rai ji ne mū­sų vai­kas, iš kai­my­nų atė­ju­si. Ga­liau­siai pa­lei­do“, – pri­si­me­na B. Šče­po­na­vi­čie­nė.

Pra­ra­di­mas ir su­si­ti­ki­mas

1947 me­tais žu­vo Bo­les­lo­vas. Šei­ma iš na­mų jau bu­vo pa­bė­gu­si, gy­ve­no Di­dė­jos kai­me.

Nu­šau­tas B. Gu­žas tris die­nas gu­lė­jo ant bru­ko, pa­skui bu­vo įmes­tas į dur­py­ną. Da­bar šio­je vie­to­je pa­sta­ty­tas pa­mink­las „An­ge­las“ 1944–1954 me­tais Pa­ne­mu­nio apy­lin­kė­se žu­vu­siems par­ti­za­nams at­mi­nti.

Kai ma­ma su­ži­no­jo, kad sū­nus žu­vo, bi­jo­jo už­si­riš­ti juo­dą ska­re­lę, kad ki­ti ne­sup­ras­tų... Tik šv. mi­šias už­pir­ko – bu­vo la­bai ti­kin­ti.

Il­gą lai­ką šei­ma ne­ži­no­jo, kur yra Vy­tau­tas. Kol per ry­ši­nin­kus ma­ma ne­ga­vo laiš­ko iš Erž­vil­ko.

Į ke­lio­nę su­si­tik­ti su sū­nu­mi K. Gu­žie­nė pa­siė­mė ir jau­niau­sią duk­rą – kaip prie­dan­gą. B. Šče­po­na­vi­čie­nė ma­no, kai tai bu­vo 1948 me­tai – jai dar ne­bu­vo su­ka­kę vie­nuo­li­kos.

„Lyg prieš pat Ve­ly­kas va­žia­vo­me. At­si­me­nu, iš­li­po­me iš trau­ki­nio, pa­skui il­gai ėjo­me, kaž­kas pa­si­ti­ko, dar su ark­liu ve­žė.“

Par­ti­za­nai ir ry­ši­nin­kai lai­kė­si at­sar­gu­mo – su bro­liu Ber­na­de­tai su­si­tik­ti ne­lei­do, ėjo tik ma­ma.

At­gi­mi­mo pra­džio­je B. Šče­po­nav­ičie­nė da­ly­va­vo par­ti­za­nų bū­rių va­dų su­va­žia­vi­me Ra­sei­niuo­se, kur su­si­ti­ko bu­vu­sį par­ti­za­ną, pri­si­mi­nu­sį anų die­nų ke­lio­nę.

„Sa­kė, pri­si­me­nu, kaip tu su ma­ma bu­vai at­va­žia­vu­si, ma­ma ta­ve pa­li­ko, mes bro­lį ly­dė­jom į pa­miš­kę, į bū­rį ne­ve­dė, kad nie­kas neiš­duo­tų. La­bai ge­rai pri­si­mi­nė, koks bro­lis bu­vo drau­giš­kas...“

Žu­vo po su­va­žia­vi­mo

V. Gu­žo par­ti­za­ni­nė­je biog­ra­fi­jo­je iš­ski­ria­mi ke­li svar­būs įvy­kiai. 1947 me­tų ba­lan­džio 6 die­ną, Di­dį­jį penk­ta­die­nį, iš­duo­ti ir ap­sup­ti Pa­par­čių kai­me (Šim­kai­čių vls.) žu­vo vie­nuo­li­ka Jung­ti­nės Kęs­tu­čio apy­gar­dos šta­bo ap­sau­gos vy­rų, vie­nin­te­lis bū­rio va­das V. Gu­žas pa­si­trau­kė su­žeis­tas. Dėl bū­rio žū­ties kal­ti­no sa­ve, tik bend­ra­žy­gių įkal­bė­tas nea­tė­mė sau gy­vy­bės.

1949 me­tais V. Gu­žas da­ly­va­vo vi­sos Lie­tu­vos par­ti­za­nų va­dų su­va­žia­vi­me, ta­po LLKS Ta­ry­bos na­riu, pa­si­ra­šė LLKS Ta­ry­bos dek­la­ra­ci­ją.

V. Gu­žas sa­vo gy­vy­be ga­ran­ta­vo už at­vy­ku­siuo­sius – Adol­fą Ra­maus­ką-Va­na­gą ir Alek­sand­rą Gry­bi­ną-Faus­tą, kai prieš su­va­žia­vi­mą rei­kė­jo įsi­ti­kin­ti, ar sve­čiai iš Pie­tų Lie­tu­vos sri­ties nė­ra pro­vo­ka­to­riai.

„1949 me­tai bu­vo jo pa­sku­ti­niai me­tai, jis la­bai sir­go, sa­ko, lyg tu­ber­ku­lio­zė bu­vo. Ta ke­lio­nė į Rad­vi­liš­kio ra­jo­ną – ėjo pės­čio­mis, nak­ti­mis, žie­mos me­tu. Pa­siš­vęs­ti rei­kė­jo“, – B. Šče­po­navi­čie­nė min­ty­se ban­do įsi­vaiz­duo­ti bro­lio ke­lią.

A. Ra­ma­naus­ko-Va­na­go bau­džia­mo­jo­je by­lo­je yra iš­li­kęs pa­sku­ti­nis ži­no­mas V. Gu­žo laiš­kas, liu­di­jan­tis apie sun­kią svei­ka­tos būk­lę: „Po pa­ša­li­mo grįž­tant be­ke­liau­da­mas su Ju­mis ju­tau, kad ma­no svei­ka­ta vis blo­gė­ja. Sun­kus ko­su­lys, silp­nu­mas ir mie­gant di­de­lis pra­kai­ta­vi­mas. (...) Bun­ke­rio drėg­mė, blo­gas oras dar la­biau pa­kir­to svei­ka­tą. Ma­niau, kad grei­tai jau rei­kės iš­si­brauk­ti iš gy­vų­jų tar­po“.

Par­ti­za­nas žu­vo sau­gu­mie­čiams su­se­kus slaps­ty­mo­si vie­tą. Kau­ty­nių me­tu V. Gu­žas gy­vas ne­pa­si­da­vė.

„Šia­me kai­me 1949 06 11 žu­vo Va­ka­rų Lie­tu­vos par­ti­za­nų sri­ties (Jū­ros) šta­bo vir­ši­nin­kas kpt. Vy­tau­tas Gu­žas-Zig­mas, Ga­liand­ra, Min­dau­gas, Kar­das, g. 1919“, – žy­mi pa­mink­las Ka­va­do­nių kai­me.

V. Gu­žas žu­vo pir­mas iš Dek­la­ra­ci­ją pa­si­ra­šiu­sių­jų aš­tuo­nių par­ti­za­nų.

Kur už­kas­tas par­ti­za­nas, nė­ra ži­no­ma. Kal­bė­ta, lyg prie Erž­vil­ko, lyg ro­žan­čius ant kak­lo tu­rė­jo bū­ti. Ar­ti­mų­jų paieš­kos bu­vo ne­sėk­min­gos.

Ma­mos da­lia

Pa­sak B. Šče­po­na­vi­čie­nės, kai V. Gu­žas žu­vo, ma­ma bu­vo ka­lė­ji­me – Ši­lu­tės la­ge­ry­je. Pen­ke­riems me­tams bu­vo nu­teis­ta už tai, kad su­pirk­da­vo svies­tą ir vež­da­vo į tuo­me­ti­nį Le­ning­ra­dą. Kaž­kas įskun­dė.

Ber­na­de­tą pa­siė­mė vy­riau­sia se­suo, tu­rė­ju­si pen­kis vai­kus ir su­si­lau­ku­si šeš­to­jo. Pri­žiū­rė­jo vai­kus – dve­jus me­tus ne­lan­kė mo­kyk­los.

Ma­mą iš­lei­do anks­čiau – at­sė­dė­ju­sią dve­jus me­tus – po pa­skelb­tos am­nes­ti­jos mo­te­rims, ku­rių vai­kams nė­ra 14 me­tų ir gy­ve­na be tė­vo. Ber­na­de­tai iki ke­tu­rio­li­kos dar trū­ko ke­lių mė­ne­sių.

„Sap­nuo­ju, kad įkri­tau į to­kią di­de­lę duo­bę, ir gal­vo­ju: aš čia ir nu­mir­siu. Pri­bė­gai tu, pa­da­vei ran­ką ir iš­trau­kei. Už sa­vai­tės pa­skel­bė am­nes­ti­ją“, – pra­na­šin­gą sap­ną duk­rai pa­sa­ko­jo ma­ma.

K. Gu­žie­nė bu­vo pa­leis­ta prieš pat Ka­lė­das.

„Ma­mai vai­kai bu­vo vis­kas, o Vy­tau­tas bu­vo la­bai ge­ro cha­rak­te­rio, at­jau­tus, švel­nus. Die­ve, Die­ve...“ – apie sun­kią ma­mos da­lią kal­ba B. Šče­po­na­vi­čie­nė.

1956 me­tais K. Gu­žie­nė ga­liau­siai grį­žo į ap­leis­tus sa­vo na­mus. Jau ne­be­ve­žė – ga­lė­jo lais­viau gy­ven­ti. Ana­pi­lin K. Gu­žie­nė išė­jo 1974 me­tais. Po me­lio­ra­ci­jos so­dy­bos vie­to­je li­ko ply­ni lau­kai.

Te­bes­to­vi tik dvie­jų ga­lų na­mas, ku­ria­me iš pra­džių gy­ve­no Gu­žų šei­ma, kur mi­rė tė­ve­lis.

At­mi­ni­mas pa­gerb­tas

Ant­ra­die­nį Vals­ty­bės pa­ži­ni­mo cent­re Vil­niu­je Pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė ati­da­rė pa­ro­dą „19490216: Ap­sisp­ren­di­mo šif­ras“, skir­tą 1949 me­tų Dek­la­ra­ci­jai ir ją pa­si­ra­šiu­siems sig­na­ta­rams.

Šie­met, mi­nint Dek­la­ra­ci­jos 70-me­tį, B. Šče­po­na­vi­čie­nė do­va­nų ga­vo do­ku­men­to, ku­rį pa­si­ra­šė ir bro­lis, ko­pi­ją.

B. Šče­po­na­vi­čie­nės len­ty­no­se – ne vie­na kny­ga, ku­rio­je ra­šo­ma apie V. Gu­žą. Ak­ty­viai me­džia­gą apie bro­lį rin­ko Da­nie­lius Gu­žas, in­ži­nie­rius me­cha­ni­kas, ha­bi­li­tuo­tas tech­no­lo­gi­jos moks­lų dak­ta­ras, pla­na­vo pa­ra­šy­ti kny­gą.

Mo­te­ris iš­tie­sia laik­raš­čio iš­kar­pą. 2009 me­tais, vie­šė­da­ma JAV, „Drau­go“ laik­raš­ty­je pa­ma­tė straips­nį, skir­tą Lie­tu­vos lais­vės ko­vos są­jū­džio me­tams, Dek­la­ra­ci­jos 60-me­čiui. Ja­me mi­ni­mas ir V. Gu­žas.

V. Gu­žas yra Ro­kiš­kio kraš­to gar­bės pi­lie­tis, jam skir­ta eks­po­zi­ci­ja mu­zie­ju­je. 2016 me­tais Kaz­liš­ky­je (Ro­kiš­kio r.) par­ti­za­nui bu­vo ati­deng­tas pa­mink­las.

Aš­tuo­nių Dek­la­ra­ci­jos sig­na­ta­rų pa­var­dės iš­kal­tos pa­mink­le Mi­nai­čiuo­se, Mik­nių so­dy­bos te­ri­to­ri­jo­je at­kur­tas par­ti­za­nų bun­ke­ris.

1949 me­tais V. Gu­žas bu­vo ap­do­va­no­tas 2-ojo laips­nio Lais­vės ko­vos kry­žiu­mi su kar­dais (po mir­ties), 1998 me­tais jam su­teik­tas ka­pi­to­no laips­nis (po mir­ties), tais pa­čiais me­tais skir­tas Vy­čio kry­žiaus 2-ojo laips­nio or­di­nas (po mir­ties).

B. Šče­po­na­vi­čie­nė pa­ro­do anū­ko Mi­ko nuo­trau­ką: aukš­čiau­siais ba­lais iš­lai­kęs eg­za­mi­nus, įsto­jo Vil­niaus uni­ver­si­te­te stu­di­juo­ti kla­si­ki­nės fi­lo­lo­gi­jos, pa­siė­mė aka­de­mi­nes ato­sto­gas ir išė­jo sa­va­no­riš­kai tar­nau­ti į Lie­tu­vos ka­riuo­me­nę.

„Tik­tas pa­trio­tas. Bus pa­vel­dė­jęs iš bro­lio“, – nu­si­šyp­so V. Gu­žo se­suo.

– Ar kar­tais pa­gal­vo­ja­te: jei bro­lis bū­tų su­lau­kęs ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos?

– Die­ve!

---

Biog­ra­fi­ja lau­kia ty­rė­jų

Pro­jek­to „Par­ti­za­nų Lie­tu­va“ idė­jos au­to­rius, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto pro­fe­so­rius dr. Vy­kin­tas Vait­ke­vi­čius sa­ko, kad apie Vy­tau­tą Gu­žą vie­šai skel­bia­mi duo­me­nys yra prieš­ta­rin­gi ir, de­ja, ne­tiks­lūs.

Pa­sak pro­fe­so­riaus, tik­rai ži­no­ma, kad V. Gu­žas bai­gė že­mes­nią­ją Sa­lų že­mės ūkio mo­kyk­lą, įgi­jo pie­ni­nin­ko spe­cia­ly­bę, pa­gal ją dir­bo Tau­jė­nų pie­ni­nė­je, at­vy­ko į bu­hal­te­rių kur­sus. V. Vait­ke­vi­čiaus duo­me­ni­mis, V. Gu­žas kur­suo­se „tik ko­jas ap­ši­lo“, sa­ky­ti, kad ta­po bu­hal­te­riu, nė­ra pa­grin­do.

„Par­ti­za­nų gy­ve­ni­mo pa­sa­ko­ji­mą be­veik be išim­čių ku­ria ar­ti­mie­ji, gi­mi­nai­čiai. Kad jie ži­no­tų gy­ve­ni­mo ap­lin­ky­bes, yra iš­skir­ti­nai re­tas at­ve­jis. Jie ir ne­ga­li ži­no­ti: tai bu­vo di­džiau­sia pa­slap­tis. V. Gu­žas ir­gi pui­kiai ži­no­jo, kad jo bu­vi­mas, veik­la – vis­kas ke­lia grės­mę, ry­šiai nu­trau­kia­mi. Ne­no­riu su­men­kin­ti pa­stan­gų, straips­nių, bet į juos rei­kia žiū­rė­ti kri­tiš­kai, tiks­lin­ti is­to­ri­kams – pir­maei­lis už­da­vi­nys“, – sa­ko V. Vait­ke­vi­čius.

1940–1941 me­tai jau yra lai­kas, kai V. Gu­žas vei­kia sa­va­ran­kiš­kai. 1941 me­tais, kai pra­si­de­da Lie­tu­vos ak­ty­vis­tų fron­to veik­la, jis įsto­ja į or­ga­ni­za­ci­ją, su ja da­ly­vau­ja Bir­že­lio su­ki­li­me. Įsijungė į P. Plechavičiaus vietinę rinktinę.

V. Gu­žo biog­ra­fi­jo­je skel­bia­ma is­to­ri­ja, kad jis 1944 me­tų va­sa­rą trau­kė­si per Lie­po­ją į Va­ka­rus, bet pa­te­ko į ne­lais­vę so­vie­tams. Iš trau­ki­nio pa­bė­gęs ties Tau­ra­ge įsi­jun­gė į par­ti­za­nus.

V. Vait­ke­vi­čius abe­jo­ja šia is­to­ri­ja. Jis at­krei­pia dė­me­sį, kad vie­nas iš pir­mų­jų par­ti­za­ni­nio ka­ro is­to­ri­kų Kęs­tu­tis Kas­pa­ras yra nu­ro­dęs, kad V. Gu­žas – Vo­kie­ti­jos kontrž­val­gy­bos mo­kyk­los, ku­ri vei­kė Ry­tų Prū­si­jo­je, kur­san­tas, ab­sol­ven­tas, ku­ris 1944 gruo­džio mė­ne­sį, sa­vai­tė prieš Ka­lė­das, de­san­tu bu­vo iš­mes­tas į Tau­ra­gės miš­kus.

„Vis­kas su­si­dė­lio­ja. Moks­las tru­ko apie 3 mė­ne­sius, dau­gu­ma lie­tu­vių vy­ko or­ga­ni­zuo­tai kar­tu su fron­tu, lie­pos mė­ne­sį. Lie­tu­vių bu­vo pa­ruoš­ta dau­giau kaip 200, de­san­tu grį­žo apie 200. V. Gu­žo moks­lų, pa­si­ruo­ši­mo, nu­si­lei­di­mo Tau­ra­gė­je sce­na­ri­jus ati­tin­ka, kaip jis at­si­ran­da Jur­bar­ko kraš­to par­ti­za­nų tar­pe. Pir­mas ar be­veik pir­mas jo bū­rys tam­pa Pau­pio par­ti­za­nų. Bū­ry­je ke­lis kar­tus pa­si­kei­tus va­dams, ir pa­ts V. Gu­žas tam­pa bū­rio va­du – iki vi­so bū­rio žū­ties.“

V. Vait­ke­vi­čius sa­ko, kad ŠIS biog­ra­fi­jos fak­to pa­tai­sy­mas pa­ro­do V. Gu­žą vi­sai ki­to­je švie­so­je. Tai – są­mo­nin­gas pa­si­ren­gi­mas ko­vai.

„Iš pie­ni­nin­ko arba pie­ni­nin­ko-bu­hal­te­rio jis tam­pa rim­tai pa­si­ren­gu­siu žmo­gu­mi par­ti­za­ni­nei ko­vai su vi­sais rei­ka­lin­gais įgū­džiais: ra­di­jo bend­ra­vi­mo, Mor­zės abė­cė­lės, sprog­di­ni­mo, at­ski­rų kur­sų, kaip va­do­vau­ti par­ti­za­nams prie­šo už­nu­ga­ry­je – pa­skai­tas skai­tė lie­tu­viai dės­ty­to­jai, ka­ri­nin­kai. Ga­li­me įsi­vaiz­duo­ti, kad be Bro­niaus Lie­sio, taip pat sig­na­ta­ro, ir V. Gu­žas bu­vo su vi­sai rim­ta ope­ra­ty­vi­nio dar­bo, bent teo­ri­ne, pa­tir­ti­mi, jau ne­kal­bu apie gink­luo­tės pa­ži­ni­mą ar pa­grin­di­nius prin­ci­pus, kaip iš­lai­ky­ti kons­pi­ra­ci­ją.“

V. Vait­ke­vi­čius pri­me­na V. Gu­žo A. Ra­ma­naus­kui-Va­na­gui ra­šy­tą laiš­ką, ku­rio pa­bai­go­je ra­šo apie sun­kią svei­ka­tos būk­lę. Pa­sak pro­fe­so­riaus, sun­kiai ser­gan­tis V. Gu­žas sve­ti­mais do­ku­men­tais bu­vo nu­vež­tas į li­go­ni­nę, per­švies­tas rent­ge­nu, diag­no­zuo­ta li­ga. Gy­dy­da­ma­sis lai­kė­si vie­nas.

Vy­res­nio­sios kar­tos žmo­nių, pas ku­riuos V. Gu­žas gy­dė­si, iš ku­rių išė­jo ir ku­rių lau­ke žu­vo, ne­bė­ra, jų duk­ra ir vy­ras ži­no tik per­pa­sa­ko­ji­mus.

„Bet įspū­din­gas pa­tvir­ti­ni­mas, kad žū­ties vie­to­je per nak­tį bu­vo ne­ži­nia kie­no slap­ta su­pil­tas ka­pas ir pa­sta­ty­tas kry­žius. Il­gą lai­ką jis bu­vo pri­žiū­ri­mas, kaž­kas nu­vers­da­vo, vėl at­sta­ty­da­vo. Iki pat me­lio­ra­ci­jos ta vie­ta bu­vo iš­li­ku­si kaip ka­pas. Re­tas ir įspū­din­gas at­ve­jis“, – sa­ko V. Vait­ke­vi­čius.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr. ir repr.

„Vie­nin­te­lis daik­tas, ku­ris man li­ko“, – Ber­na­de­ta Šče­po­na­vi­čie­nė at­ne­ša pa­ro­dy­ti bro­lio Vy­tau­to Gu­žo do­va­no­tą šaukš­tą.

1949 me­tų Lie­tu­vos lais­vės ko­vos są­jū­džio Ta­ry­bos dek­la­ra­ci­jo­je tre­čias pa­ra­šas nuo vir­šaus Kar­do – Vy­tau­to Gu­žo.

„Jis bu­vo žmo­gus, ku­riam ko­vo­ti už Lie­tu­vą bu­vo įau­gę šir­dy“, – apie bro­lį Vy­tau­tą Gu­žą sa­ko Ber­na­de­ta Šče­po­na­vi­čie­nė.

Ber­na­de­ta Šče­po­na­vi­čie­nė Mi­nai­čiuo­se (Rad­vi­liš­kio r.), kur aš­tuo­ni par­ti­za­nų va­dai 1949 me­tais pa­si­ra­šė Dek­la­ra­ci­ją.

Ber­na­de­ta Šče­po­na­vi­čie­nė prie pa­mink­lo Vy­tau­tui Gu­žui Kaz­liš­ky­je (Ro­kiš­kio r.).

Ber­na­de­ta Šče­po­na­vi­čie­nė 1957 me­tais, at­vy­ku­si į Kel­mę.

Vy­tau­tas Gu­žas iki par­ti­za­ni­nės ko­vos.

Vy­tau­tas Gu­žas (pir­mo­je ei­lė­je, cent­re) bai­gęs moks­lus.

Va­ka­rų Lie­tu­vos (Jū­ros) par­ti­za­nų sri­ties va­do­vy­bė su ap­sau­gos gru­pės ko­vo­to­jais, ket­vir­tas iš kai­rės – sri­ties šta­bo vir­ši­nin­kas Vy­tau­tas Gu­žas-Kar­das.

Au­to­rės nuo­tr.

Vy­tau­to Gu­žo at­vaiz­das ir jo iš­sa­ky­ta min­tis yra už­kli­juo­ta ant vie­no iš Šiau­lių mies­to au­to­bu­sų.