Pandemija – nuo Izraelio iki Latvijos

Asmeninė nuotr.
Becalelis Taicas kasmet iš Izraelio į Šiaulius atvykdavo vasario mėnesį, kai organizuojamas sporto turnyras jo brolio Liovos Taico atminimui.
Per pasaulį besiritant antrajai koronaviruso bangai, skirtingose šalyse žmonės gyvena panašiomis nuotaikomis. Daugiau optimizmo Izraelyje, kur po griežto karantino pavyko sumažinti sergančiųjų skaičių, o vasarą laukiama vakcinos. Pablogėjo situacija Latvijoje – savaitės pradžioje paskelbta ekstremali padėtis.

Patirtimis apie COVID-19 savo šalyse dalijasi pašnekovai, gyvenantys Izraelyje, Ukrainoje, Latvijoje, Airijoje, Ispanijoje, Kipre.

Izraelis

Buvęs šiaulietis Becalelis Taicas, gyvenantis trečiame pagal dydį Izraelio mieste Haifoje, į Šiaulius kasmet grįždavo vasarį, kai vyksta jo brolio Liovos Taico (1952–2009) atminimui skirtas turnyras.

„Vienuolika metų iš eilės atvykstu, visada vasario 12 dieną būnu Šiauliuose. Kitais metais nežinau, ar teks – jeigu nebus skrydžių, bus pirmas kartas per tiek daug metų, kai nebūsiu.“

Antrasis, itin griežtas, karantinas Izraelyje buvo paskelbtas rugsėjo 18 dieną, sušvelnintas prieš beveik dvi savaites.

„Kaip ir visur – viskas priklauso nuo žmonių. Pavyzdžiui, Taivane pusė metų, kaip nėra nė vieno ligonio todėl, kad ten yra paklusnūs žmonės, o pas mus tai nelabai, taip kaip ir pas jus“, – sako B. Taicas.

Prieš pokalbį jis apžvelgė didžiausiame šalies laikraštyje „Yediot Achronot“ („Paskutinės žinios“) kasdien skelbiamus statistinius duomenis.

„Mūsų geriausias pasaulyje rodiklis pagal užsikrėtusių ir išgijusių santykį“, – pasidžiaugia.

Antradienio ryte buvo pranešta, kad nuo pandemijos pradžios iš 319 800 užsikrėtusiųjų pasveiko daugiau nei 300 tūkstančių – sergančių buvo 8 010. Antradienio duomenimis, 143 iš jų reikėjo dirbtinio kvėpavimo, 333 ligonių padėtis buvo sunki, 99 – vidutinė.

Lapkričio 12 dieną pranešta apie 613 naujų atvejų.

„Jau dvi savaites pas mus fiksuojama 400–600 naujų atvejų per dieną. Jei patikrina 50 tūkstančių žmonių, iš jų tik 400–600 yra sergančių, rodiklis labai žemas – mes pagal visus rodiklius dabar esame super žali.“

Pasak B. Taico, nors šiandien padėtis šalyje yra nebloga, epidemija suvaldyta, bet visos durys dar neatsiveria. Pirmadienį vyko debatai Vyriausybėje, protestai, bet prekybos centrai lieka uždaryti iki mėnesio pabaigos.

„O likusios taisyklės – kaip pas jus: sporto varžybos be žiūrovų, dirba tik gatvės parduotuvės su tam tikrais apribojimais. Restoranai, kavinės nedirbs iki mėnesio pabaigos, maistas gaminamas tik išsinešimui arba pristatomas į namus. Sporto klubai – ne, kino teatrai, teatrai – ne. Kirpyklos dirba, bet turi būti užtikrintas nustatytas plotas žmogui.“

Pasak B. Taico, Vyriausybei dabar priimti sprendimus nelengva: žmonės negauna pajamų, verslas stoja.

„Bet yra viena išvada iš abiejų karantinų: jeigu nenorime trečio, reikia klausytis, kas dabar sakoma.“

B. Taicas neabejoja: viskas priklauso nuo pačių žmonių. Izraelyje jis įžvelgia dvi dideles problemas: arabų sektorių ir žydų bendruomenės ortodoksus. Šios dvi grupės nepaiso jokių taisyklių, kelia vestuves su 1 000 žmonių (vestuvės gali dalyvauti ne daugiau kaip 50), nedėvi kaukių. Pasak B. Taico, ten yra 90 procentų visų sergamumų židinys.

Kai rugsėjo 18 dieną Izraelyje buvo paskelbtas karantinas, nuo namų buvo galima nutolti tik per 1 kilometrą – nusipirkti maisto prekių, išeiti su augintiniu pasivaikščioti. Susitikti buvo leidžiama tik šeimos nariams.

„Šimtu procentų niekas nesilaiko, bet pas mus 80 procentų laikėsi ir iš čia – rezultatas. Jei būdavo 6 000–8 000 užkrėtimų per dieną, nukrito iki 400–500. Lietuvoje yra 3,5 karto mažiau gyventojų nei Izraelyje, o susirgimų kasdien 1 000–2 000“, – palygina skaičius.

B. Taicas 29 metus buvo siurblių gamyklos generalinis direktorius ir nė dienos nebuvo pensijoje – dirba konsultantu. Darbas nenutrūko ir per karantiną, tik dabar būtinas pažymėjimas – leidimas vykti į darbą. Susitikimuose gali dalyvauti ne daugiau kaip 20 žmonių.

Kaukės privalomos visur: „Nėra kaukės – iš karto moka baudas ir dideles baudas, nėra jokių nuolaidų absoliučiai. Žmona šeštą valandą išeina su šuniuku pasivaikščioti, ji viena gatvėje, bet sutiko kažką iš Savivaldybės, kur „medžioja“.

Bauda už kaukės nedėvėjimą siekia iki 5 000 šekelių, tai yra apie 1 200 eurų. Kaukės privalomos ir mašinose, jei važiuoja bent du ne vienos šeimos nariai.

Kaukės, pasak B. Taico, Izraelyje dabar pigios: už 2,5 euro įsigijo 50.

Moksleiviai iki 4 klasės mokosi klasėse, vyresni – nuotoliniu būdu.

„Beveik neįmanoma dabar kompiuterių nupirkti – išpirko. O taip gyvenimas eina sava vaga, važiavau iš Haifos į Tel Avivą, 100 kilometrų, pilni keliai, spūstys, tik niekas kavinėse nesėdi. Tel Avivas buvo 24 valandų miestas, dieną ar naktį, sekmadienį ar trečiadienį virė gyvenimas, dabar, žinoma, mažiau. Bet ten daug įsikūrusių organizacijų, visi kažkaip dirba.“

Izraelyje, sako B. Taicas, yra neigiančių virusą, kalbančių, kaip D. Trumpas, jog tai yra nesąmonė, kad virusą kažką specialiai paleido, kad kažkas turi interesą, kad praturtėtų: „Kaip ir visur – visur tas pats pasaulis.“

B. Taicas labai didžiuojuosi, kad Izraelyje vakcina pasiekė paskutinę bandymų stadiją: „Pirmadienį jau aiškiai buvo paskelbta, kad Izraelio vakcina į rinką išeis maždaug tarp birželio-rugpjūčio mėnesių.“

Ieško klasės draugų

B. Taicas turi prašymą – gal kas atsilieptų buvę klasės draugai iš Šiaulių 8-osios vidurinės mokyklos? Kiek kartų lankėsi Šiauliuose, nė karto nepavyko susitikti.

Baigęs 9 klases, iš Šiaulių išvažiavo 1963 metais į Klaipėdą, jūreivystės mokyklą. Vėliau gyveno Kaune, kol 1973 metais emigravo į Izraelį.

B. Taicas puikiai prisimena savo mokytojus: rusų kalbos – Jonaitienė, istorijos – Kondratas, matematikos – Milašauskienė, fizikos – Martinaitis, geografijos – Taraškevičius.

„Jei atsilieptų kas nors – būtų labai malonu, vis tiek atvažiuosiu į Šiaulius“, – sako B. Taicas. Jo elektroninio pašto adresas: btaitz@walla.com.

B. Taicas puikiai kalba lietuviškai. „Gali primiršti, bet nepamiršti“, – sako buvęs šiaulietis.

Latvija

Latvija ilgą laiką kontroliavo padėtį. Sergamumo šuolis fiksuotas lapkričio 6 dieną – 367 atvejai per dieną, 7 dieną šis rodiklis siekė 404.

Latvijos Saeima antradienį pritarė Vyriausybės sprendimui: šalyje nuo lapkričio 9 dienos iki gruodžio 6-osios paskelbta ekstremalioji padėtis.

Lapkričio 11 dieną Latvijoje jau pranešta apie 533 naujus atvejus.

Visi, vykstantys į Latviją, privalo užpildyti elektroninę anketą ir prieš atvykstant gauti QR kodą. Atvykus iš Lietuvos ir kitų COVID-19 paveiktų šalių, privaloma izoliuotis 10 dienų pačių pasirinktoje vietoje.

„Iš mano artimųjų nė vienas nesusirgo, bet tarp pažįstamų ir draugų yra, yra ir miręs“, – sako Andris Tomašūns iš Jelgavos, archeologas, istorijos mokytojas.

Latvio nuomone, rezultatai šalyje buvo gana geri, nes žmonės sekė Vyriausybės žingsnius ir palaikė priemones – tai leido išvengti greito ligos plitimo, kitaip nei likusioje Europoje.

„Paradoksalu, bet jei viskas klostosi ne taip blogai, kaip kitur, padaugėja skeptikų ir pseudoprotestuotojų, – svarsto A. Tomašūns. – Greta ekonominių problemų, kurias sukelia pandemija, valdžia galvoja ir apie mokesčių reformas. Tai – gera dirva populistams ir sąmokslo teoretikams.“

Viešojoje erdvėje girdisi restoranų, viešbučių, turizmo kompanijų, muzikantų skundai. Vyriausybė žada paramą verslui, kad nežlugtų.

Rygos taryba organizavo pirmąjį posėdį nuotoliniu būdu, o vienas Saeimos narys etikos komisijos nubaustas už tai, kad ragino nenešioti kaukių.

A. Tomašūns dirba iš namų. Nuotolinis mokymas vyksta 6–12 klasių mokiniams. Mokytojai, dirbantys su mokiniais iki 6 klasės, sako latvis, susiduria su nemažai iššūkių, infekcijos baime, nes šiuo metu dalis užsikrėtusių negali pasakyti, kur užsikrėtė.

Ligoninėse lovų poreikis sergantiems COVID-19 auga – gydytojai laukia vakcinos.

Ukraina

Maždaug 200 tūkstančių gyventojų turinčiame Ukrainos Kremenčiuko mieste gyvenančių gydytojų Alinos ir Georgijaus šeima COVID-19 persirgo prieš mėnesį. Liga pasireiškė lengva forma: bėganti nosis, uoslės praradimas, neaukšta temperatūra, sąnarių skausmas.

Pagal statistiką, Ukraina yra 10 vietoje pagal „kovido“ plitimą. Nuo komplikacijų mirė apie 8,5 tūkstančio žmonių.

Pasak ukrainiečių, antibiotikų vartojimas per metus išaugo keturis kartus. Vaistinėse formuojasi eilės perkančiųjų ne tik antibiotikus, bet ir antivirusinius vaistus, vitaminus C, D, cinką.

Užkrečiamųjų ligų ligoninės yra užpildytos, atidaromos antrojo lygio ligoninės.

„Mūsų mieste vieną iš miesto ligoninių priskyrė užkrečiamųjų ligų ligoninei, visi skyriai priima pacientus, sergančius pneumonija.“

Kaukių dėvėjimas privalomas viešose vietose, transporte. Bauda už kaukės nedėvėjimą yra 170–360 grivinų (5,11–10,81 euro).

Rekomenduojamas atstumas tarp žmonių – 1,5 metro, viešuoju transportu galima naudotis tik sėdint. Restoranų, kavinių darbo valandos sutrumpintos iki 20 valandos.

Sporto klubai dirba, tik ribojamas žmonių skaičius. Darželiai dirba, mokyklas lanko tik pradinukai, o vyresnieji mokosi nuotoliniu būdu, aukštosios mokymo įstaigos taip pat dirba nuotoliniu būdu.

„Pavasarį karantino taisyklės buvo griežtesnės, žmonės nedirbo ilgiau nei mėnesį, ypač nukentėjo mažos įmonės. Samdomus darbuotojus atleidinėjo, nebuvo iš ko mokėti darbo užmokesčio. Dabar Vyriausybė suprato, kad neverta uždarinėti įstaigų, todėl taiko švelnesnes taisykles. Žmonių nuotaikos dabar geresnės nei pavasarį ir panikuojama mažiau, nors sergamumas yra daug didesnis. Visi suprato, kad didžioji dalis turės persirgti, todėl stiprina imuninę sistemą, kad persirgtų lengva forma. Žinoma, pasikeitė gyvenimo taisyklės, žmonės tapo nervingesni, pikti – daugelio uždarbis tapo mažesnis, apsiribojo bendravimas. Bet manau, kad taip yra visame pasaulyje“, – svarsto Alina.

Jiedu su vyru dirba kaip ir anksčiau, pacientų yra, tik eilės ne tokios didelės – tokia situacija privačiose gydymo įstaigose.

„O specializuotose ligoninėse daug darbo, pažįstami kolegos sako, kad yra labai pavargę, darbą apsunkina kombinezonas, kaukė. Medicinos darbuotojai, gydantys „kovido“ ligonius, gauna 300 procentų savo atlyginimo.“

Pirmoji karantino banga pavasarį, lygina ukrainiečiai, buvo sudėtingesnė: daugiau panikos, žmonės dar nesirgo masiškai, bet juos išgąsdino informacija iš Europos (Italijos, Ispanijos), Kinijos.

„Dabar, rudenį, antroji banga yra psichologiškai šiek tiek lengvesnė, nes daug jau persirgo ir suprato, kad daugeliu atvejų COVID-19 eiga yra lengva (pavyzdžiui, kaip peršalimas). Komplikacijos pasireiškia vyresnio amžiaus žmonėms, sergantiems cukriniu diabetu, lėtinėmis plaučių ir širdies ligomis, jauniems žmonėms komplikacijų kyla, jei bando persirgti fiziškai dirbdami“, – sako Alina.

Pirmadienį Ukrainos Prezidentas Volodymyras Zelenskis pranešė, kad užsikrėtė koronavirusu. Virusu užsikrėtė ir trys kiti aukšto rango valdžios pareigūnai, įskaitant finansų ir gynybos ministrus. Ketvirtadienį paskelbta, jog Prezidentas paguldytas į ligoninę, bet jo būklė gera.

Lapkričio 10 dieną Ukrainoje fiksuota 10 611 naujų atvejų.

Airija

Egidijus Vaitkus, Airijos Dundalk'o miesto lietuvių bendruomenės pirmininkas, sako, jog jo vadovaujama bendruomenė prieš pandemiją buvo labai aktyvi.

„Mes organizuodavome dideles Kaziuko bei Joninių muges, jas užbaigdavo iš Lietuvos pakviestų atlikėjų koncertai. Prasidėjus pandemijai ir pirmajam karantinui, Airija sustingo. Praktiškai liko atidarytos tik didžiosios maisto prekių parduotuvės. Prasidėjus antrajam karantinui, daug mažųjų verslų teko užsidaryti. Visi barai ir restoranai, kirpyklos ir ne pirmo būtinumo prekių parduotuvės taip pat priverstos užsidaryti.“

Šalyje dabar yra paskelbtas aukščiausias, 5-asis, ribojimo priemonių lygis. Susibūrimai, renginiai draudžiami, vestuvėse gali dalyvauti daugiausiai šeši asmenys.

Negalima keliauti toliau 5 kilometrų nuo savo gyvenamosios vietos. Parduotuvėse ir kitose uždarose erdvėse privalomos kaukės.

Mokyklos bei darželiai lieka atidaryti.

„Žmonės jau pavargo nuo griežto karantino sąlygų, nes jos buvo tik truputį atlaisvintos ir tai nepilnai. Airijos garsieji PUB'ai buvo atidaryti tik trims savaitėms po šešių mėnesių uždarymo per pirmąjį karantiną – ir vėl teko užsidaryti neapibrėžtam laikotarpiui.“

Pasak E. Vaitkaus, per pandemijos laiką padaugėjo sergančiųjų depresija.

„Aš dirbu renginių industrijoje – nuo pirmojo karantino pradžios mes visiškai sustojome, nors esame antra pagal dydį Airijoje kompanija“, – sako Airijoje gyvenantis lietuvis.

Airijos vyriausybė nuo pat pandemijos pradžios smulkiesiems verslininkams bei žmonėms, kurie prarado darbą dėl pandemijos, suteikė finansinę pagalbą: nuo 202 iki 350 eurų per savaitę gaunamos išmokos (priklauso, koks uždarbis buvo per praeitų metų laikotarpį).

Viruso neigėjų, sako E. Vaitkus, Airijoje yra, bet jie viešai aktyviai nesireiškia, vyko keletas protesto akcijų prieš kaukių nešiojimą sostinėje Dubline.

Lapkričio 12 dieną pranešta apie 385 naujus atvejus (spalio 18 dieną buvo 1 284).

Ispanija

Spalio 21 dieną Ispanija tapo pirmąja Europos šalimi, kurioje per visą pandeminį laikotarpį buvo patvirtinta daugiau kaip 1 milijonas užsikrėtimo COVID-19 atvejų.

Lapkričio 12 dieną pranešta apie 19 511 naujus atvejus (spalio 30-ą – 25 595).

Desmond Marmion, amerikietis, prieš du dešimtmečius Kelmės Jono Graičiūno gimnazijoje dirbęs anglų kalbos mokytoju, o dabar gyvenantis Avilos mieste Ispanijoje, sako, jog dabar tenka gyventi komendanto valandos sąlygomis: nuo 10 valandos vakaro reikia būti namuose, uždaryti barai, restoranai, sporto klubai.

„Bet dabar neabejotinai geriau nei pavasarį. Kovą, balandį negalėjome išeiti iš namų“, – palygina.

Neseniai Desmond lankėsi JAV, Kalifornijoje, ir atkreipė dėmesį, kad ten taisyklės griežtesnės ir jų labiau laikomasi nei Ispanijoje, žmonės nešioja kaukes, laikosi socialinės distancijos: „Žinoma, priklauso nuo valstijos.“

Pasak Desmond, dabartinė situacija – didelis smūgis Ispanijos ekonomikai, žmonės praranda darbus, daugiau taupo pinigus, nei išlaidauja, daugiau laiko leidžia namuose, tad verslai užsidarinėja. Be to, Ispanija labai priklauso nuo turizmo, o ši vasara buvo itin prasta. Daugiau keliavo patys ispanai.

Kipras

Mintimis, įžvalgomis apie situaciją Kipre ir pandemiją su „Šiaulių kraštu“ pasidalijo ir filosofė, kultūrologė, rašytoja, literatūros vertėja Dalia STAPONKUTĖ:

– Kipras ir Lietuva turi ne tik skirtumų, bet ir panašumo. Pradėsiu nuo pastarojo. Pirmiausia, visur Europoje taikoma panaši viruso ribojimo schema – miestų karantinai, kaukės net gatvėje (sportuojant kaukės nereikia), kai kur – „komendanto valanda“ nuo 22:30 iki 5:00, kuri „slankioja“ pagal situaciją, susitikti vienoje patalpoje galima tik 6 asmenims, restoranai užsidaro 10:30 ir t.t.

Pandemija – ji visur ta pati pandemija, ir priemonės visur „pusiau sukarintos“, t.y. griežtos, nes kitaip, regis, neįmanoma nei suvaldyti problemos, nei suvokti, kas iš tikro vyksta (mokslas ir tyrinėjimai yra lėto laiko sritis). Iš vienos pusės, tai gal ir teisinga, nes nieko kito nesugalvota, iš kitos – kyla daug klausimų. Kodėl visur vienodi metodai? Juk gamtiniai virusai (atėję iš gamtos) skirtingose klimatinėse zonose bujoja skirtingai? Tikrai, kol Kipre buvo +40, virusas visai neplito, vos keli atvejai, kai tik „atšalo“ iki +24 – iškart dešimtys, o paskui – ir šimtai.

Tiesa, reikia pastebėti, kad giltinė, bent jau pietuose, labai „nešienauja“, beveik niekas nemiršta, nors būna atvejų ir su sunkiais simptomais. Daugumos simptomai lengvi – nejaučia skonio, paskauda kaulus, galvą. Per karantino laikotarpį didžioji dauguma ir išgyja.

Šiuo metu Nikosijos (200 tūkst. gyv.) ligoninėje nuo viruso gydosi 22 žmonės, ne reanimacijoje. Ligoninės ir gydytojai vis dar dirba, jų tinklas platus, konsultuotis telefonu nereikia, nebent pats pageidauji. Nuotaikos dėl viruso Kipre atrodo ramios ir stoiškos: išgyvensime, nors iš tikro žmonės gyvena tarsi paralelinėje tikrovėje ir kasdieniame gyvenime su viruso problema nesitapatina, nebent juos tai paliečia asmeniškai. Daug ką galima paaiškinti ir saulės šviesa, ir „amžina vasara“ (net plaukiojimo sezonas dar iš esmės nesibaigęs).

Žinoma, kipriečiai paiso ir atstumo, ir taisyklių, tačiau vienas kito nekoneveikia, neskundžia ir nemoko, kaip elgtis, t.y. visuotinės panikos elementų nesijaučia. Tai, kad panika apskritai keliama per įvairias medijas, kad per skaičius, o ne per konkrečias istorijas ar analizę, siūloma baimė – nėra pozityvi problemos komunikavimo kryptis. Bet, tikiuosi, tai keisis.

Statistika – tik dalis tiesos, o be visiškos tiesos, kaip sakė Albert Camus romane „Maras“, iš pandemijos neišeisime morališkai sveiki (ne tik dėl mirčių ar užsikrėtimų skaičiaus). Karantinai drastiškai keičia pasaulį, miršta daug smulkaus verslo, kai kuriuose regionuose vyksta karai ir stoja ilgi badmečiai (pvz. Kaukazo, Indijos regionai; Gazos ruožas).

Labai neaiški ir Kipro ateitis, nes iš rikiuotės išėjo visas turizmo sektorius, vienas pagrindinių. Šalia – nuolat kariaujanti ir ginkluota „iki dantų“ Turkija. Kipriečiai gyvena, kaip sakoma, „iš sukauptų rezervų“, bet kiek ilgai? Pamažu visi ima suvokti, kad pandemija – tai viena, o jos socialinės-ekonominės ir politinės pasekmės – tai visai kas kita.

Panikos ir baimės per baudas skiepijimas irgi nėra labai humaniška priemonė. Tai tik dalinis kelias, nors kol kas vienintelis. Jis slegia ir asmeniškai, ir bendruomeniškai. Jis neprimena atsargumo ir sveikatos, o supriešina žmones. Tad šiandien kiekvieno asmeninė atsakomybė labai didelė. Kiekvienam asmeniškai labai svarbu būti itin budriam ir santykyje su kitu nepamiršti savo žmogiškumo (!), stengtis gyventi įprastą gyvenimą, tęsti savo veiklas ir darbus.

Visas pasaulis – problemų įkarštyje. Ne tik sveikatos apsaugos prasme. Juk reikės atkurti tai, kas šiandien krinta kaip domino kaladėlės, reikės iš naujo prabilti apie santykius tarp šalių, keliones, globalius tinklus, juk nenorėsime šito atiduoti tik stambiausių monopolijų nuožiūrai. Norėsime keliauti ir laisvai kvėpuoti kiekvienas asmeniškai. Kaip asmuo, kaip miestas, kaip šalis. Jei pasiduosime karantinų inercijai, žlugs infrastruktūra, verslai, miestai, valstybės ir tikrai niekas nepadės.

Labai svarbu „neatpalaiduoti raumenų“ ir dirbti toliau. Dabar atrodo, kad jei jau valstybė rūpinasi viskuo, tai ji ir toliau rūpinsis. Manau, tai ir yra didžiausias pavojus mąstymo lygmenyje. Jei visi ims (įpras ar bus įpratinti) taip galvoti, žlugs ir valstybė.

Jeigu kažkas pandemijos pradžioje sakė „ateina nauji laikai“, tai galima sakyti ir kita – „sugrįžta sunkūs laikai“. Ir viena, ir kita tikra. Tik tiek, kad visad įmanoma asmeniškai kurti kai ką tikrai gražaus. Ir tikiu, kad bendruomeniška žmogaus prigimtis, atjauta ir pagarba vienas kitam daug kur padės ir gelbės. Sykiu persekioja nuojauta, kad greit viskas nurims, nugalės žmogiškumas – šito ir nori visas pasaulis.