Naujausios
Paminėtos partizanų žūties 65-osios metinės
„Vyčio“ partizanų būrio žūties prieš 65 metus vietose Užpelkių ir Purvių miškuose (Akmenės rajonas) surengtos kovotojų pagerbimo iškilmės. Dalyvavę partizanų giminės, tremtiniai, politiniai kaliniai kalbėjo apie patriotiškumo tąsą, anų istorinių įvykių prasmę ir interpretavimą.
Vytautas RUŠKYS
vytautas@skrastas.lt
Lemtis 1949-ųjų birželį
Purvių miške operaciją surengę čekistai ir jiems pagelbėję vidaus kariuomenės kariai 1949 – ųjų birželio 6 – ąją apsupo „Vyčio“ partizanų būrį. Susišaudyme žuvo penki kovotojai. Dar trys, sugebėję išsiveržti iš stovyklavietės, buvo persekiojami ir krito po kelių dienų.
Kautynėse Purviuose į nelaisvę pateko trys partizanai. Po tardymų visi atsidūrė Sibiro lageriuose.
Vienas kovotojas apsupties metu sugebėjo visą naktį išsislapstyti medyje. Vėliau jis glaudėsi pas giminaičius, tačiau po kelių savaičių buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą.
Karinės operacijos išvakarėse vienintelis būrio narys buvo išėjęs atlikti užduoties, tad išvengė kautynių. Paskutinis dar ginkluotas „Vyčio“ partizanas slapstėsi, bet rugsėjo mėnesį atsidūrė apsuptyje ir nusišovė.
Palaikai surasti po dešimtmečių
Apie 40 metų nebuvo žinoma, kur yra žuvusiųjų „Vyčio“ partizanų palaikai. Žmonės kalbėjo, kad kūnai užkasti miško pakraštyje, ir žemė išlyginta.
Sąjūdžio laikais pradrąsėję žmonės nepabūgo dalytis pokario prisiminimais, tad pagal juos Akmenės rajono sąjūdiečiai ieškojo kapavietės.
„Kai pokaryje buvau suimtas kaip politinis kalinys, kameroje sutikti „Vyčio“ partizanai nurodė savo draugų žūties vietą, – tos netekties 65 metų minėjimo iškilmėse Purvių miške sakė šalies Politinių kalinių sąjungos Mažeikių skyriaus pirmininkas Albertas Ruginis. – Bet kai grįžau į laisvę, viskas buvo užsimiršę“.
Ieškojo akmeniškiai ten, kur Purvių miške medžių kirtėjai buvo radę į eglės kamieną įrėžtą užrašą: „Čia žuvo penki“. Ten, kur karo laikais patrankai buvo iškasta duobė, į kurią ir suversta kritusiųjų kūnus. Ten, kur medyje įkelta koplytėlė – o jos miškų tankmėse be priežasties neiškeliamos.
Būtent toje vietoje ir rasti trijų vyrų palaikai. Nuspręsta, kad kitų dviejų partizanų kūnus slapčia iškasė ir išsivežė velionių artimieji.
Pagerbimo iškilmėse šitoje vietoje vieno iš žuvusių partizanų dukra Adelė Čijunskaitė-Bružienė, atvykusi iš Šilutės, parodė pušies kamieną, kuriame buvęs išrėžtas kryžius. Dabar bematyti menki kontūrai.
„Kol ši vieta slėpė partizanus, ir medžio žievė ant kryžiaus neaugo“, – sakė moteris.
Viekšnių kapinėse – bendras kapas
Į „Vyčio“ partizanų būrio žūties 65 metų sukakties minėjimą susirinkę žmonės pirmiausia pagarbą išreiškė Viekšnių kapinėse, kur 1990-aisiais perlaidoti partizanų palaikai, atvežti iš Purvių miško.
Kapinėse esančiame paminkle iškaltos pavardės dešimties „Vyčio“ partizanų, žuvusių ne tik apsuptyje Purvių miške, bet ir vėliau, ir kai kurių palaidojimo vieta lieka nežinoma.
„Gaila, kad iki šiol apie kitų partizanų palaikų buvimo vietą negauname jokios žinios iš jais pasirūpinusių giminių ar kitų žmonių“, – kapinėse sakė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Viekšnių filialo pirmininkas Teofilis Januškevičius.
Partizanų šeimos palikuonė A. Bružienė sakė, kad tais žudynių metais jos brolio šeima buvo tremtyje Sibire, tad negalėjusi pasirūpinti palaikais. Vėliau giminaičiai girdėję, jog kūnus kažkas slapta iškasė – galbūt kovų draugai – ir perlaidojo kažkur Viekšnių kapinėse. Tuo tarpu tai girdėdamos kitos renginio dalyvės prieštaravo, nes jos sužinojusios, kad perlaidota į Šiaudinės kapinaites.
„Paskui tie gerieji žmonės arba žuvo, arba irgi atsidūrė tremtyje, tad dabar jau nebesužinosime amžinojo poilsio vietos“, – apgailestavo A. Čijunskaitė-Bružienė.
Žuvusio partizano dukros nerimas
Užpelkių miške žuvusiam paskutiniam „Vyčio“ partizanui Jonui Šiūšei paminklą pastačiusi jo dukra Danutė Vaičiulienė iš Telšių irgi nežino kur yra tėvo palaikai.
Įamžinimo vietoje surengtose iškilmėse ji sakė: „Kieno klausinėjau apie palaidojimo vietą – niekas nežino, tada ir nusprendžiau pastatyti paminklą žūties vietoje. Kai pastačiau, maniau, kad atrasiu ramybę. Deja, taip nėra“.
D. Vaičiulienė apgailestavo, kad tarybiniais laikais negalėjo pradėti paieškos dėl tuo metu vyravusios nuostatos – nuduoti nieko nežinant apie pokario kovotojus.
„Nors esu vaikas tos kartos, per kurią pervažiavo sovietmečio mašina – su asmenybės skurdinimo, melo, veidmainystės diegimu. Tačiau dabar kas ką besakytų neigiamo apie Lietuvos partizanus, turiu tvirtą kitą nuomonę, – sakė moteris. – Žvėriškumą Lietuvoje pasėjo komunizmo nešėjai, o jiems duotas atsakas. Tad džiaugiuosi, kad mano tėvas, kiek leido tuometinės sąlygos, priešinosi okupaciniam režimui“.
D. Vaičiulienė sakė nerimaujanti, kad šiame laikmetyje sovietmečio išauginta karta išlieka pilietiškai neaktyvi: „Šiandieninis nužmogėjimas, mankurtizmas, girtuoklystė, nepagarbūs tėvų ir vaikų santykiai – anuometinės santvarkos pasekmė. Tad per penkiasdešimt metų atbukinti pasimetėme ir atkovoję nepriklausomybę. Ir vis galvojame, kad kažkas už mus turi nuspręsti kaip kiekvienam mūsų toliau gyventi. Išsirinkome Seimą ir pagal seną paprotį palikome jam viską spręsti už mus. Nors daug sprendimų – negatyvūs, nelogiški, tautai nepriimtini. Anų laikų pasekmė – baimės jausmas paprieštarauti valdžiai. Todėl pamažu atsirado runkeliai ir elitas, vergai ir vergvaldžiai. Blogiausia, kai tauta nusivilia viskuo, nebenori reikšti savo pilietiškumo. Todėl klesti parlamente cinikai ir juokdariai“.
Sesuo prisiminė žuvusius brolius
Tame pačiame Užpelkių miške patį pirmąjį paminklą – apie penkių metrų aukštumo skulptūrą yra pastačiusi dabar Palangoje gyvenanti Morta Šiurkutė – Simaitienė, pagerbdama į Sibirą ištremtus savo tėvelius ir du brolius, žuvusius su bendražygiais iš „Vyčio“.
Renginyje dalyvavusi moteris dalijosi emocija apie savo tėviškę: „Čia mano širdis, čia mano tėvų ašaros, kai juos trėmė į Sibirą, griebusius rankomis nors žemės gabalėlį – lyg kad ten galėtų išsivežti“.
Kalbėdama apie žuvusius brolius ir jų bendražygius partizanus, M. Simaitienė sakė: „Sovietinė armija miške sunaikino mūsų tautos patriotus, kurie neturėjo reikiamų ginklų, o pasipriešino tik savo krūtinėmis ir taip parodydami esą tikri laisvės gynėjai. O dabar po 65 metų kai matau tiems patiems tikslams skirtą mūsų Lietuvos keliais riedančią galingesnę karinę techniką – suprantu, kad tai visų tautos patriotų dėka“.
Bet ar šiandien reikia kalbėti apie daugiau kaip prieš pusę šimtmečio užmarštin nuėjusius laisvės karius – klausė žuvusių partizanų sesuo. Ir vienareikšmiškai atsakė: „Taip, reikia. Juk be to kraujo nebūtų šiandienos laisvės“.
Simboliniai patrankos šūviai
Su daugiausia pagyvenusio amžiaus iškilmių dalyviais partizanų įamžinimo vietomis keliavo ir kelios dešimtys šaulių uniformomis vilkinčių žmonių. Vyresni važiavo dengtame sunkvežimyje, jauneji šauliai – atvirame.
Išskirtina, kad abu automobiliai – pokariniai, taip lyg nukeliantys į anuos laikus.
Buvo vežiojama ir patranka, iš kurios prie paminklų šaudyta.
„O kai šiandien mūsų tėvynės keliais rieda galingesnės mašinos, galinčios apginti – reiškia mūsų Lietuvos kareivėliai ne plikomis širdimis gins tėvynę, – įžvelgė M. Simaitienė. – Ir jie yra orūs, nes jie gauna išsilavinimą, turi intelektą – tad jų nesušaudysi, o paskui neišmesi ant gatvių ar į pelkynus – kaip pasielgta su laisvės kovotojais pokaryje“.
Autoriaus nuotr.
PAGARBA: Akmenės rajone kritusius „Vyčio“ partizanus pagerbė jų kovų, žūties ir amžinojo poilsio vietas aplankę žmonės.
ŠŪVIS: Po šūvio iš patrankos pakildavo dūmų debesis.
NUOSTABA: Užpelkių miške žuvusiam paskutiniam „Vyčio“ būrio partizanui Jonui Šiūšei paminklą pastačiusi sesuo Danutė Vaičiulienė stebėjosi šiandienos pilietiškumo grimasomis.
PADĖKA: Morta Šiurkutė-Simaitienė prie jos pastatyto paminklo dėkojo šiandien laisvės idėjas skleidžiantiems žmonėms.
ATMINTIS: Purvių miške žuvusio partizano dukros Adelė Čijunskaitė-Bružienė (kairėje) iš Šilutės ir Aldona Čijunskaitė-Gydrienė (dešinėje) iš Kivylių (Akmenės rajonas) parodė pušies kamieną, kuriame buvęs atminčiai išrėžtas kryžius.
ŠAULIAI: Su žuvusių partizanų giminėmis pagerbimo iškilmėse važinėjo ir uniformomis vilkintys šauliai.
