Naujausios
Likus minutei iki vidurdienio, Lietuvoje buvo skelbiama Visuotinė tylos minutė. Po jos prasidėjo Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos organizuota akcija „Atminties neištremsi“.
Šiauliuose tremtinių pavardės ir jų likimai „grįžo“, „negrįžo“, „likimas nežinomas“ buvo skaitomi Prisikėlimo aikštėje.
Pagrindinis minėjimo renginys tradiciškai vyko prie geležinkelio rampos. Tai – vieta, iš kurios į tremtį pajudėjo žmonių prigrūsti vagonai. Prie paminklinės lentos padėta puokščių, uždegta žvakių, gyvomis gėlėmis apkaišyta rampos tvora.
Minėjimą Lietuvos himnu pradėjo politinių kalinių ir tremtinių choras „Tremtinys“ ir solistės Elvina Milkintaitė, Augustė Verygaitė. Vėliau choras bei solistės atliko ir daugiau kūrinių.
Sugiedojus himną, tremtinių, politinių kalinių atminimas pagerbtas tylos minute.
Šiaulių kultūros centro teatro studija „Gūžta“ pagal įrašytus tremtinių atsiminimus minėjime atliko keturis etiudus – „Išvykimas“, „Atvykimas“, „Meška“ ir „Grįžimas“.
Renginyje kalbėjo Šiaulių miesto meras Artūras Visockas ir tremtinių atstovė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šiaulių filialo narė Ona Čepienė.
1941 metų birželio 14 dieną buvusi tremtinė įvardijo viena skaudžiausių mūsų naujųjų laikų istorijos datų, kai be jokių kaltinimų, paaiškinimų į gyvulinius vagonus buvo suvarytas tautos žiedas: kunigai, mokytojai, valstybės tarnautojai, karininkų šeimos, pažangiausi ūkininkai. Per pirmuosius masinius trėmimus iš Lietuvos buvo ištremta apie 18 tūkstančių gyventojų.
„Prieš ketvirtį amžiaus šioje rampoje susirinkdavo tiek buvusių tremtinių, kad ir stovėti vietos reikėdavo paieškoti. Deja, mūsų gretos sparčiai retėja, Ginkūnų kapinėse, sektoriuje, kuriame laidojami buvę tremtiniai, vietos beveik neliko, o prie tremtinių kapinių ant stogastulpio užrašas byloja: „Dėkojam Tau, Viešpatie geras, kad leidai numirt Lietuvoj“. Daug kas, praradę sveikatą, jau nebegali dalyvauti jokiuose renginiuose – juk nuo paskutinių tremčių praėjo jau 70 metų“, – sakė O. Čepienė.
Iš tų, kuriems neteko keliauti gyvuliniuose vagonuose, buvusi tremtinė sakė neretai išgirstanti, kad „mums, čia likusiems, irgi buvo ne pyragai“. „Mes gyvenome tuose nepyraguose ir iš jų mes buvome išplėšti, o mūsų prisiminimuose liko tai kaip skaniausi tortai.“
Tremtinė prisiminė vagonus, prikimštus mantos ir 50–60 žmonių: pagyvenusių, jaunimo, vaikų ir kūdikių. Kelionė truko apie tris savaites. Nesiprausę kūnai tapo pyragais utėlėms.
„Tokia ta nemokama kelių tūkstančių kilometrų kelionė. Po mėnesio ar daugiau buvo pasiektas kelionės tikslas ir čia gavome nemokamus „būstus“ – kas amžino įšalo žemėje prie Laptevų jūros, kas Narymo taigoje, kas karščiu alsuojančiose Kazachstano stepėse. Ten visi gavome nemokamai darbo įrankius – pjūklus, kirvius, kastuvus ir darbo drabužius – vatines kelnes ir šimtasiūles vatinukes“, – apie „nemokamą gėrį“ ironizavo buvusi tremtinė. Baisiausia buvo visiems išgirsti komendanto pranešimą, kad atvežti čia visam laikui.
Baisi buvo ne tik kelionė, bet ir gyvenimas barakuose. Buvusios tremtinės septynių asmenų šeima gavo apie 3 metrus gultų (narų). Žmonės pradėjo sirgti, vaistų nebuvo, valdiškas gydymas – bado dieta. Barako bendruomenė netrukus palaidojo tris narius – 80, 18 ir 1 metų.
„Kai kas kada mesteli apie tuos nepyragus, pagalvoji, juk jums liko sienos, kurios jus šildė, stogas, kuris jus dengė, stalas, prie kurio šeima susėsdavo valgyti, liko suolai, ant kurių nuo vaikystės sėdėjote, liko takeliai, kuriais bėgiojote, liko medis, po kuriuo slėpėtės nuo saulės ar lietaus, liko tas žydinčių linų mėlynumo dangus, – sakė O. Čepienė. – Mes išsivežėme tik menką mantą, šventą paveikslą, maldaknygę, kryželį ir šviesius prisiminimus.“
Buvusi tremtinė priminė skaičius: nuo 1940 iki 1953 metų iš Lietuvos ištremta per 130 tūkstančių gyventojų, apie 150 tūkstančių uždaryti į lagerius: „Tūkstančių tūkstančiai – statistika, o tragedijų – apie 300 tūkstančių – kiekvienas išgyveno viską savaip.“
O. Čepienė nepamiršo ir Rusijos užpultos Ukrainos – paragino dažniau surinkti telefono numerį 1482 ir paremti kenčiančius brolius ukrainiečius. Kalbą baigė žodžiais „Šlovė Ukrainai!“.
Renginio pabaigoje gėlių puokščių nuvežta į Ginkūnų kapines, Senąsias kapines ir Sukilėlių kalnelį.
Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedroje masinių trėmimų aukos prisimintos ir pagerbtos šv. Mišiose.
Po šv. Mišių aukos koncertavo Šiaulių pučiamųjų orkestras, smuikininkė Liepa Jurgutavičiūtė, solistai Marija Kacilevičiūtė, Juozas Janužas, Romualdas Juzukonis. Koncertą organizavo Šiaulių miesto koncertinė įstaiga „Saulė“.
Šiuos metus Lietuvos Respublikos Seimas yra paskelbęs Tremtinių ir politinių kalinių metais – šiemet sukanka 70 metų nuo paskutinių masinių trėmimų 1953 metais.
