Naujausios
EUROPOS KRYŽKELĖJE (3)
Pakiršinys: aukso amžius ir nuosmukis
Radviliškio rajone, prie Kiršino upelio, įsikūręs Pakiršinio kaimas mena ir labai gerus, ir labai blogus laikus. Buvo metas, kai čia dirbti važiavo specialistų iš kitų rajonų, bet buvo ir toks metas, kai į pusvelčiui kainuojančius butus čia buvo suvežti Klaipėdos, Vilniaus „pijokėliai“.
Dabar Pakiršinys po truputį vėl pradeda kabintis į gyvenimą.
Laima AGANAUSKIENĖ
alaima@skrastas.lt
Vizitinė kortelė
Pakiršinys – kaimas, turintis savo dvarą, kelias rajone ir už jo ribų žinomas verslo bendroves, kelias maisto, dėvėtų rūbų, baldų parduotuves, biblioteką, mokyklą-darželį, na, ir keliolika metų veikiantį alaus barą, kurio nepakerta jokios krizės. Pakiršinyje savo gyvenamąją vietą yra deklaravę per 580 žmonių.
Tai kaimas, kuriuo pastaruoju metu vis pasidomi ir čia apsilanko įvairių televizijos laidų vedėjai. Mat čia jau keleri metai gyvena buvusi Šiaulių, o dabar – Pakiršinio „įžymybė": nusikalstamam pasauliui žinomas ir „mafijos tėvu“ nuolat pravardžiuojamas Vidas Antonovas su šeima.
Tiesa, apie V. Antonovą pakiršiniečiai turi savo nuomonę. Paklausti apie kaimyną, daugelis juokiasi iš žiniasklaidos, kuri garsenybe vadina kažkada gerokai klydusį žmogų ir neduoda jam ramiai gyventi įvairių bėdų ir bėdelių vis dar lydimą gyvenimą.
Tuomet jie pataria verčiau parašyti ar parodyti gerus kaimo pavyzdžius, nes nuo tų blogųjų esą jau bloga darosi.
Pakiršinį garsino dvaras
Pakiršinys – tai kaimas, pradėjęs kurtis ir plėstis, kai jame buvo pastatytas dvaras.
Istorikas Petras Juknevičius savo knygoje „Kiršinas“ aprašo ir Pakiršinį. Pasak istoriko, Pakiršinys istoriniuose šaltiniuose pradėtas minėti XVII amžiaus pabaigoje – XVIII amžiaus pradžioje.
Pakiršinio seniūnijai anksčiau priklausė Vainiūnų kaimas ir dvarelis, Januškoniai, Lopai, Mikoniai, Kabliai, Kalveliai, Pakuteniai, Piepaliai bei Ritikiai. Dabar pats Pakiršinys tapęs Baisogalos seniūnijos kaimu.
Istoriko pateikiamais duomenimis, apie 1748 metus dvaras priklausė kunigui Jonui Kerbedžiui, vėliau jį paveldėjo kunigo giminaičiai. 1860-aisiais dvaras perėjo garsaus inžinieriaus ir tiltų konstruktoriaus Stanislovo Kerbedžio, kuris dvare negyveno, nuosavybėn.
Po Pirmojo pasaulinio karo dvare buvo vienas ūkinis kiemas su 114 gyventojų. Dvaro kumetyne veikė ir pradinė mokykla, vėliau – siuvykla.
Po Antrojo pasaulinio karo čia įsikūrė Mašinų traktorių stotis, vėliau – gyvenvietę išgarsinusi Melioracijos statybos valdyba.
Kaimo aukso amžius
Pakiršinio kaimo senbuvis Algimantas Staškūnas, Melioracijos statybos valdyboje (MSV) dirbęs nuo pat jos įsikūrimo, sako, kad valdybos aukso amžius buvo ir kaimo aukso amžiumi, nes būtent tada į jį ėmė plūsti jauni specialistai iš visos šalies, o kaimas ėmė augti lyg ant mielių, mat įmonė statė čia savo daugiabučius namus, kuriuose apsigyvendavo jos darbuotojai, daugiausia jaunos šeimos. Mechaniku dirbęs A. Staškūnas butą irgi gavo iš MSV, tik sako jo laukęs apie dvejus metus.
Sezono metu, anot A. Staškūno, įmonėje dirbdavo apie 1000 darbuotojų, kuriuos į darbą vežiodavo iš Radviliškio, Baisogalos, Šeduvos, Raseinių rajono. Norintys gyveno įmonės bendrabutyje.
Pakiršinys ilgus metus turėjo stiprią saviveiklą – dramos, šokių būrelių, dūdų orkestrą, kaimo kapelą, vokalinių bei estradinį ansamblius, dalyvaudavo bei laimėdavo įvairiose apžiūrose.
Į klausimą, kodėl Pakiršinys tapo toks patrauklus jaunimui, pakiršinietis atsako su šypsena: geras algas mokėjo, tai ir važiavo. Ir į įvairius tobulinimosi kursus bei mokslus įmonė darbuotojus siųsdavo, jiems stipendijas mokėdavo – ko nevažiuot.
„Kai MSV bankrutavo, kaimas labai pasikeitė. Į blogąją pusę. Kaimą irgi ištiko bankrotas. Aš jau dabar daugiau kaip pusės Pakiršinio žmonių nebepažįstu, nors seniau visus pažinojau. Daug senbuvių išmirė. Kai kas išvažiavo. Todėl kiekviename daugiabutyje yra tuščių, apleistų butų“, – pasakoja buvęs melioratorius.
Užplūdo „atėjūnai“
Neigiamus Pakiršinio kaimo pokyčius iki šiol jaučia centralizuotą šilumą jo gyventojams tiekianti bendrovė „Baisogalos bioenergija“.
Prieš 11 metų įsikūrusi bendrovė tuomet perėmė ne tik šilumos ūkį, bet ir didžiules gyventojų skolas. Jų ir šiandien priskaičiuojama per 180 tūkstančių litų. Daug butų apskritai atsijungė nuo centralizuoto šildymo – kūrė „buržuikes“, kišo laukan kaminus.
Šiandien, anot bendrovės direktoriaus Vytauto Praninsko, jau vyksta ir atvirkštinis procesas – atėjus senatvei ir nebeįstengiant tampytis su malkomis ir kitu kuru, seneliukai grįžta prie centralizuoto šildymo.
V. Praninsko teigimu, su skolininkais dirbama visais įmanomais būdais – sudaromi skolų grąžinimo grafikai, rengiama medžiaga teismui, net iškeldinama iš butų. Šiemet teismui dėl skolų buvo perduotos 54 bylos. Didžiausia susidariusi skola – apie 12 tūkstančių litų.
Bendrovę „pjauna“ likę tušti butai, kurių šeimininkai vieni išmirę, kiti išvažiavę. Tuščių butų Pakiršinyje priskaičiuojama apie 70.
Baisogalos seniūno Romo Kalvaičio teigimu, buvo toks metas, kai butai Pakiršinyje buvo siūlomi už „notaro paslaugas“, už 500 litų. Tuomet jie viliojo daugiausia tuos, kurie prasiskolindavo didmiesčiuose. Juos į Pakiršinį iš didmiesčių atveždavo vadinamieji „berniukai“, patys supirkę pragertus ir praskolintus didmiesčių butus. Todėl, pasak gyventojų, ne vienas atėjūnas išsipagiriojęs net nesuprasdavo, kur jis čia atsidūrė.
Dabar prastos būklės butą Pakiršinyje galima nusipirkti už 4-7 tūkstančius, suremontuotą – už dvigubai daugiau.
Darbo būtų, dirbančių – stoka
Šiuo metu nedidelis Pakiršinio kaimas gali pasigirti keliomis įmonėmis. Čia jau keliolika metų veikia žemės ūkio technika prekiaujanti ir kitas paslaugas teikianti bendrovė, komunalinių paslaugų bendrovė, neseniai pradėjusi papildomą veiklą. Pramonės įmonių yra ir gretimame Vainiūnų kaime.
Regis, pakiršiniečiams yra kur dirbti, bet, kaip sako kaimo senbuvis A. Staškūnas, kam dirbti, jei ir nedirbdamas gauni pašalpą? Tad bendrovėse darbuojasi turintys kokią nors profesiją žmonės, o kiti per gyvenimą eina su ištiesta ranka.
Kai kurie vietos gyventojai ėmėsi privataus verslo. Štai 75-erių metų Aldona Simonkevičienė, anksčiau melžusi kolūkio karves, jau septintus metus turi dėvėtų rūbų parduotuvę ir pirkėjų stoka nesiskundžia.
Pensininkė pripažįsta, jog prekes pardavinėja pigiau, tad pas ją apsipirkti atvažiuoja ir baisogaliečių. Duoda ir „ant bargo“, o kaip kaime neduosi...
Vienintelis likęs Pakiršinio alaus baras klientų stoka irgi nesiskundžia. Pasak jo barmenės, daugiausia jų užplūsta pašalpų gavimo dienomis. Populiariausi gėrimai – alaus bokalas už 1,50 lito, „bambaliukas“ – už 3 litus ir vynas už 4,70 lito.
Dvare – amatų centras
Dabartinė Pakiršinio kaimo pažiba – rekonstruotoji dvaro dalis, kur įsikūrė Etninės kultūros ir amatų centras. Dvaro prieigose buvo nutiesti pėsčiųjų takai, įrengta mažosios architektūros elementų, sutvarkyta šalia esančio tvenkinio pakrantė, pastatytas tiltas, atnaujintas privažiuojamasis kelias prie pastato.
Etninės kultūros ir amatų centre nuolat vyksta įvairūs užsiėmimai: vietiniai ir atvykusieji mokosi megzti, velti, gaminti dirbinius iš odos, medžio, molio.
Centras yra užsibrėžęs išsaugoti ir atgaivinti krašto tradicijas, papročius, tradicinius amatus. Čia organizuojamos ir edukacinės programos, padedančios išsaugoti tautos sukurtas vertybes.
Centro direktorė Elžbieta Karaliūtė sako, jog norinčių pakliūti į edukacines programas yra apsčiai, tik spėk suktis. Yra ir nuolatinių būrelių lankytojų, kurie amatų mokosi ne vienerius metus.
Pakiršinietė Lidija Mickuvienė šeštus metus lanko keramikos būrelį. Jo vadovas Marius Labanauskas juokiasi – čia Lidijos darbo vieta, nes rytą atėjusi į užsiėmimą, namo išeina vėlyvą popietę, net serialų ne visada išsprunka pažiūrėti.
Pati moteris sako, kad jai mielas ne tik lipdymo iš molio procesas, bet veikla, trumpinanti pensininkės dienas, bendravimas su bendraminčiais. Įveikusios per 30 kilometrų, į užsiėmimus atvažiuoja ir kelios radviliškietės.
Toks jis, daugiabriaunis Pakiršinys. Kai pakiršiniečių paklausi, ar sulauks kaimas dar vieno savo aukso amžiaus, vieni purto galvas, kiti santūriai nusišypso, treti pasvajoja: gal, jei istorijos ratas suksis spirale... Bet pastarųjų kol kas mažiausia.
Autorės nuotr.
PAKIRŠINYS: Pakiršinys mena ir gerus, ir blogus laikus.
DVARAS: Pakiršinys kūrėsi aplink Pakiršinio dvarą, kurio dalyje šiuo metu veikia Etninės kultūros ir amatų centras.
VETERANAS: Kaimo senbuvis, Melioracijos statybos valdybos veteranas Algimantas Staškūnas mena kaimo aukso amžių ir jo nuosmukį.
EKSPOZICIJA: Amatų centro ekspozicijoje – keramika, apdorota duonos raugu.
SENBUVĖ: Keramikos būrelio senbuvė Lidija Mickuvienė: „Man patinka čia, tai ir einu“.
TIKSLAS: Etninės kultūros ir amatų centro direktorė Elžbieta Karaliūtė: „Mūsų tikslas – puoselėti senąsias tradicijas“.
ELEMENTAI: Dvaro prieigas puošia mažosios architektūros elementai.
VERSLAS: 75-erių metų Aldona Simonkevičienė, anksčiau melžusi kolūkio karves, dabar ėmėsi savo verslo – kaime atidarė dėvėtų drabužių parduotuvę.
DAUGIABUČIAI: Pakiršinio daugiabučiuose yra apie 70 tuščių butų, kurių šeimininkai arba mirę, arba išvykę nežinia kur.
