Naujausios
Šiaulių katedroje aukotos šv. Mišios, po jų dalyviai vyko į Gulbino mišką Šiaulių rajone, kur 96 kvartale yra atstatytas partizanų bunkeris, pastatytas tautodailininko A. Ganusausko sukurtas kryžius bei informaciniai stendai, suteikiantys žinių apie pokario kovas.
Minėjimą organizavo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Prisikėlimo apygardos taryba, jos narės Sigita Janušauskienė, partizano dukra Regina Nijolė Mackevičienė.
Renginyje dalyvavo ir B. Kriščiūno-Klajūno sesuo Ona Gutkauskienė.
Bunkeris kartu – ir simbolinis kapas. „Kaip aš ieškojau bunkerio! Žinojau, kad jis žuvo Gulbinų miške. Ėjau poterius kalbėdama. Sakiau: „Boleslovai, kur tu esi?“ Ir atvedė, ko gero, ta dūšelė tiesiai prie bunkerio“, – „Šiaulių kraštui“ yra sakiusi B. Kriščiūno-Klajūno sesuo Ona Gutkauskienė, partizanų ryšininkė, politinė kalinė. Moteris ir dabar mena maldos jėgą, atvedusią ten, kur žuvo brolis.
1989 metais B. Kriščiūno artimieji su bendraminčiais bunkerį atstatė, šią žiemą bunkeris remontuotas – darbus atliko Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Prisikėlimo apygardos 6-oji rinktinė. Kužių seniūnija prie bunkerio įrengė vėliavos stovą: čia nuolat plevėsuos Lietuvos trispalvė.
„Ši žemė yra šventa ir ji liudija tai, ko mes negalime pamiršti niekada. Turime žinoti atsakymą į klausimą, kodėl, palyginti nedidelė skaičiumi mūsų tauta – nedidelė salelė tarp slavų ir germanų jūrų nebuvo užlieta ir nuplauta audringos istorijos bangų, o išliko Baltijos jūros kranto nepajudinama uola“, – sakė Lietuvos laisvės kovos Sąjūdžio štabo viršininkas, Lietuvos kariuomenės Kauno įgulos karininkų ramovės puoselėtojas dimisijos majoras Gediminas Reutas.
Pasak Lietuvos šaulių sąjungos Gen. Povilo Plechavičiaus šaulių 6-osios rinktinės vado atsargos pulkininko leitenanto Kazimiro Čiuplinsko, aukos, kurios buvo sudėtos ant Lietuvos laisvės aukuro, padėjo mums visiems išlikti stipria ir išdidžia tauta, kuri atkūrė savo nepriklausomą valstybę.
Lietuvos partizanų būriai Gulbino miške veikė 1944–1953 metais.
B. Kriščiūnas partizanu tapo 1945 metais. Jo kovos slapyvardžiai – Karklas, Klajūnas, Puntukas. Priklausė Audros būriui (veikė Gruzdžių, Lygumų, Meškuičių ir Stačiūnų valsčiuose). 1948 metais – Atžalyno rinktinės štabo pareigūnas. 1949–1950 metais buvo Lietuvos žaliosios rinktinės (priklausė Prisikėlimo apygardai) štabo viršininkas, kartu buvo Kovo tėvūnijos (veikė Gruzdžių, Lygumų, Meškuičių, Pakruojo, Stačiūnų ir Šiaulių valsčiuose) vadas, 1950 metais laikinai ėjo rinktinės vado pareigas.
1950 metų lapkritį buvo paskirtas Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės vadu.
1951–1952 metų žiemą štabas įsirengė bunkerį Šiaulių rajono Verbūnų apylinkėje (buvusiame Gruzdžių valsčiuje), Gulbino miške. Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės štabo bunkeris 1952 metų kovo 19 dieną buvo aptiktas. Per susišaudymą žuvo vadas Boleslovas Kriščiūnas-Klajūnas, štabo viršininkas Izidorius Miškūnas-Barzda, žvalgybos skyriaus viršininkas Stasys Šepkus-Šernas.
Išsigelbėti pavyko visuomeninės dalies viršininkui Alfonsui Padervinskui-Žilvičiui (jis žuvo 1952 metų rugsėjį) ir ūkio skyriaus vadovui Ignui Sabuliui-Apicieriui (suimtas 1953 metais, mirė Lukiškių kalėjime).
2003 metais B. Kriščiūnas apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi (po mirties).
