Naujausios
Padėti skatina rūpestis kitais
Apie dvidešimt metų labdaros į Akmenės rajoną kasmet atveža Bocholto miesto (Vokietija) Raudonojo kryžiaus atstovai. Paramos iniciatorius – Stasys Čirpus, kilęs iš Akmenės rajono Kruopių krašto, bet daugiau kaip penkiasdešimt metų gyvenantis Bocholte.
Vytautas RUŠKYS
vytautas@skrastas.lt
Bandė remti ukrainiečius
Nuo 1993 metų Bocholto krašte renkama labdara vežti į Akmenės rajoną, su kuriuo bendradarbiauja Bocholto miestas. Labdara skirta vargingai gyvenantiems žmonėms.
Stasys Čirpus įsitikino, jog kaimuose sunku seniems žmonėms. „Kai kurie gyvena pripelijusiuose namuose. Patys nebeturi sveikatos susitvarkyti, o jaunieji yra išvykę į užsienius. Iš maždaug 200 eurų pensijos nedaug kuo įmanoma apsirūpinti“, – mano labdarys.
Kai užpernai Bocholto Raudonasis kryžius nebevežė akmeniškiams labdaros, net pats Bocholto meras susidomėjo – kodėl?
Tada Bocholto Raudonasis kryžius, pastebėjęs Akmenės rajone „visokių pykčiukų“ dėl labdaros, nusprendė važiuoti į Ukrainą.
„O ten iškart pajutom nenormalių dalykų pasienyje. Tai – kyšiai, – pasakoja S. Čirpus. – Jei muitininkui kokių 500 eurų neduosi, tai neįleis su kroviniu. Dar liepia siuntą iškrauti į muitinės sandėlius. Nors aiškiai sakai, kad mes patys norime nuvežti konkretiems žmonėms. Vis tiek teko palikti sandėliuose. Praėjo daugiau kaip metai, kol sulaukėme pirmųjų laiškų iš žmonių, kad jie gavo labdarą. O ar visą gavo – nežinia.“
Surinkti reikia dideles sumas
Labdaros transportavimo išlaidos, pasak S. Čirpaus, kainuoja iki 5 tūkstančių eurų. Raudonasis kryžius skolinasi mašinas, todėl turi apdrausti kelionei. Apdrausti reikia ir žmones, kurie veža labdarą.
„Kai pagalvoji – susidaro baisi suma. Iš savo kišenės negali tiek daug ištraukti, turi rinkti, – sako labdaros rinkėjas. – Raudonasis kryžius užsidirba šv. Kalėdų turguje pardavinėdamas, pavyzdžiui, lietuviškus suvenyrus. Prašome bankų, aukoja privatūs žmonės.“
Daiktus labdarai daugiausia surenka iš firmų, fabrikų. Iš privačių žmonių gauna drabužių – labai mažai dėvėtų arba naujų.
„Esame atvežę lovų sunkiems ligoniams, kurių gavome iš ligoninių arba senelių namų, – pasakoja S. Čirpus. – Tokios įstaigos pas mus irgi pertvarkomos. Tada turtą kilnoja, o kai kas atlieka. Dažniausiai pirmiausia visur siuntinėjame prašymus raštu.“
Prašant labdaros reikia papasakoti, kam veži, nes geradaris detaliai nori žinoti adresatą. Ypač padeda laikraščių iškarpos, kur rašoma apie labdarą.
Labdarai surinktus daiktus reikia surūšiuoti į atskirus paketus, kad gavėjas geriau susigaudytų. Kita vertus, taip galima daugiau sutalpinti. S. Čirpus pripažįsta, jog ruošiantis kelionei, darbo būna sočiai. Draugijoje – apie dešimt žmonių. Jie dirba, todėl Raudonojo kryžiaus reikalams skiria laisvalaikį.
„O aš – pensininkas, 85 metų. Tai nebepakeliu sunkiųjų paketų“, – sako S. Čirpus.
Vokietijoje pragyventi pigiau
Ne vieną vasarą iš Kruopių krašto kilęs S. Čirpus su žmona Anneliese praleido Lietuvoje.
„Kai su Antrojo pasaulinio karo frontu pasitraukėme iš Lietuvos, 45 metus nebuvau matęs tėvynės, – pasakoja S. Čirpus. – Todėl džiaugiausi, kai galėjau pavasaroti. Man čia buvo rojus. Kai galėdavau pavaikščioti po miškus, pasidžiaugti gamtos grožybėmis.“
Dabar dėl sveikatos Lietuvoje mažiau užsibūna. Anksčiau rajono Socialinių paslaugų namuose jam su žmona buvo paskirtas kambarys. Bet prieš porą metų jo atsisakė.
„Kita vertus, man dabar pigiau pragyventi Vokietijoje, savo bute. Lietuvoje baisu darosi pamačius benzino kainą“, – sako labdarys.
Vytauto RUŠKIO nuotr.
ŠEIMA: Stasys Čirpus į Akmenės rajoną atvyksta su žmona Anneliese, padedančia rūpintis labdaros siunta, domisi „Šiaulių krašto“ publikacijomis.
LABDARYS: Bocholto Raudonojo kryžiaus atstovas 85 metų Stasys Čirpus beveik du dešimtmečius labdariauja Akmenės rajonui.
Stasys Čirpus
1927 metų sausio 1 dieną gimusiam Stasiui Čirpui 1995 metais yra įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino riterio kryžius.
S. Čirpui vienam pirmųjų suteiktas Akmenės rajono garbės piliečio vardas.
S. Čirpaus iniciatyva labdaros yra sulaukusios ne vien sunkiai gyvenančiais žmonėmis besirūpinančios visuomeninės organizacijos, bet ir gydymo, švietimo, kultūros įstaigos, taip pat bažnyčios.
