
Naujausios
Padegėlės ašaros valdininkų valstybės jubiliejui
Į redakciją atėjusi moteris paklausė, ar gali valdininkams įdėti padėką į laikraštį po baisios nelaimės. Bet padėką – kabutėse. Kai moteris pakėlė ranką šluostyti ašarų, suodžiai ant jos drabužio rankovės išdavė – padegėlė.
Šiaulių rajono savivaldybės valdininkai ant firminio blanko, papuošto Lietuvos valstybės 100-mečio simboliais, jai pranešė, kad po gaisro penkis vaikus išauginusiai, tris anūkus į Lietuvos kariuomenę savanoriais išlydėjusiai moteriai nutarė nepadėti.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Sudegę namai
Kuršėniškė Janina Šliupienė kas rytą, lyg į darbą, eina į savo namus. Nakvoja netoliese esančiuose dukros šeimos namuose, bet gyvena savuosiuose. Reikia nuimti daržų derlių, surinkti nukritusius obuolius, prižiūrėti išpuoselėtas darželių gėles ir vis brandinti svajonę atstatyti išdegusius namus. Sukurti tokius pat jaukius ir tvarkingus, kokie buvo iki lemtingosios liepos 19-osios.
Tą rytą, apie aštuntą valandą, ji jau buvo grįžusi namo iš turgelio, kur nuneša parduoti savo išaugintų daržovių.
Miegamajame buvo įjungtas elektrinis ventiliatorius. Besiplaudama rankas vonioje išgirdo traškesį, užuodė dūmus, prisimena, kaip bėgo į prieangį išjungti elektros.
„Bandžiau dar pilti vandens kibiriuką. Atrodė, juk tik ką užsiplieskė! Kur tau – tik sušnypščia ir su dar didesne jėga siautėja ugnis, virsta dūmai“, – mena siaubingą įvykį Janina.
Kai ugnis buvo numalšinta, Janinos vaikai dėkojo Dievui, kad mamai atėjo išganinga mintis bėgti lauk iš namo, nesumanius gelbėti kokio nors daikto iš nuodingų dūmų. Plastikinėmis lentelėmis buvo iškaltos kambarių lubos, plastikiniai ir langai, plastikinė ir išorės apdaila.
„Kaip baisiai dega plastikas ir kokius nuodingus dūmus skleidžia! Atrodo, nebrangu, gerai valosi, todėl prisidarė Lietuvėlė plastikinių remontų... Aš gyvenime daugiau neįnešiu į trobą nė vieno plastikinės lentelės!..“ – pamoką išmoko Janina.
Gaisras ją išmokė ir dar kelių esminių dalykų: niekada nelaikyti pinigų namuose ir apsidrausti turtą.
Pažino kaimynų ir artimųjų gerumą
Janina atsimena, kaip išbėgo į lauką šaukdama, daugiau nieko ji pati nebegalėjo padaryti.
Pirmiausia sustojo visai atsitiktinai pro šalį važiavusi UAB „Kuršėnų vandenys“ mašina, vežusi vandens cisterną. Janina pamena, kad kaimynai vairuotoją šaukė vardu Adulis.
„Didįjį darbą, kol buvo iškviesti ir atvažiavo ugniagesiai, padarė būtent tas „Kuršėnų vandenų“ vairuotojas Adulis, jis pylė vandenį iš cisternos, kad ugnis neišplistų į lauko sienas. Išsaugojom lauko sienas – išsaugojom ir stogą“, – pasakojo dėkinga padegėlė.
Pirmieji į gaisrą atbėgo artimiausi Janinos Šliupienės kaimynai Janina ir Steponas Petraičiai. Janina pasakoja, kad kaimynė Petraitienė ir paskambinusi ugniagesiams, pagalbos sulaukė ir iš naujai atsikrausčiusių kaimynų Mačių.
„Po gaisro stoviu su tais pačiais drabužiais ir suprantu, kad viskas sudegė arba surūko taip, kad neturiu nieko apsirengti. Kaimynė Lionė Pocienė pirmoji paklausė, ar turiu ką apsirengti. Atnešė drabužių, pinigų. Kaimynai, artimieji rinko pinigus – kas 50, kas 100 eurų davė“, – pasakojo J. Šliupienė.
Šypsodamasi moteris parodė turinti nemažą maišą dovanotų drabužių – tai jos „spinta“ ir vėl pilna.
Vaikų šeimos po gaisro nešė iš namų mamos turtą, virtusį nuodėguliais, Janina išplovė suodžių stirtomis virtusius indus – gyvenimas kažkaip turėjo prasidėti iš naujo. Neįmanoma atšveisti tik koklių sienelės. Išmesti tetinkami ir daugelis plastikinių namo langų.
Valdininkų valstybės 100-metis
Po gaisro pasimetusi moteris kreipėsi į Kuršėnų miesto seniūniją, seniūnas Vytautas Gedmontas jai patarė, kur Savivaldybėje kreiptis pagalbos padegėliams.
Gerą savaitę moteris važinėjo į Šiaulius, varstė įvairių įstaigų duris, kol surinko reikiamas pristatyti drauge su prašymu pažymas rajono valdininkams. Tikėjosi – valdžia turėtų padėti, tokioje bėdoje juk nepaliks.
Liepos 31-ąją Janina pateikė Savivaldybei prašymą dėl paramos po gaisro. Į gaisravietę buvo atvažiavę valdininkų, fotografavo, apžiūrinėjo, kalbėjosi.
Lygiai po 18 dienų – rugpjūčio 18-ąją – gavo laišką, pasirašytą Ingridos Venciuvienės, Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojos, tuo metu pavadavusios Administracijos direktorių.
Laiške vardinamos datos, kada ir kokiais įsakymais vadovaujantis kažkada buvusi sudaryta nuolatinė komisija, skirstanti Administracijos direktoriaus rezervo lėšas. Keliose pastraipose vardijama, kokiais nutarimais ir kokiais jų punktų numeriais komisija vadovavosi nagrinėdama ir konkrečiai J. Šliupienės prašymą.
Tačiau „siūlo paramos neskirti, nes Jūsų nekilnojamasis turtas yra draustas, o Rezervo lėšos skiriamos tik tais atvejais, jeigu nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas nebuvo draustas ir nėra gauta draudimo išmoka“.
Rašte priminta, kad šis rajono valdininkų atsakymas gali būti skundžiamas, išvardintos instancijos ir teismai, kurių pavadinimus ir adresus Vilniuje ir Šiauliuose išvardinti vos tilpo septyniose eilutėse. Suraitytas ir parašas.
Valdišką Šiaulių rajono savivaldybės valdininkų raštą puošia išskirtinis ženklas – jubiliejinis logotipas „100 Atkurtai Lietuvai“, primenantis, kad Lietuvos valstybė rengiasi švęsti 100 metų jubiliejų.
Valdininkai švenčia valstybės jubiliejų, o piliečiai?
Gavusi valdininkų laišką Janina pasakojo apsipylusi ašaromis.
„Atrodo, kad rajone kasdien kyla daugybė gaisrų ir valdžia nebespėja dalinti pinigų. Būtų užtekę labai nedaug – žmogui bent dėmesį parodyk, atsižvelk, bet kur tau... Baisu, kad mūsų valstybėje padegėliui ne padeda, ne užjaučia, o dar užsidirba iš jo“, – skaudžiai rinko žodžius Janina, nelaimės akivaizdoje pakliuvusi į akistatą su biurokratine mašina, kurioje žmogiškumo nerasta.
Ji pasakojo, kad iš valdžios sulaukė ne paramos, o reikalavimo susimokėti, nes už leidimą atstatyti po gaisro namą Valstybinei mokesčių inspekcijai turėjusi sumokėti apie 70-ies eurų mokestį.
„Savivaldybė galėjo padengti bent valstybei reikalingus mokesčius ir nebūtų buvę taip nežmoniškai skaudu, kad valstybei jos žmonės yra nulio vietoje“, – nenustojo ašaroti Janina.
Įskaudinta moteris yra išauginusi penkis vaikus – dvi dukras ir tris sūnus. Nelaukdami, kol Tėvynė juos pašauks, trys Janinos anūkai Ersidas Šliupas, Dovydas Kasperavičius ir Karolis Varpučianskis išėjo tarnauti į Lietuvos kariuomenę savanoriais.
Kurs dar vieną stebuklą
Su Janina vaikščiojome po jos namus, kurie po gaisro virto tik namų kiautu: išdegė beveik visos namo medinės sienos ir dalis lauko sienų rąstų. Vietomis namas laikosi tik ant apšiltinimo ir apdailos.
Todėl net ir iš dalies likusias sienas teks nugriauti ir pastatyti iš naujo. Kai beveik prieš dvidešimt metų Janina pirko namelį, dokumentuose buvo parašyta, kad 1949 metais namas buvo atstatytas. Gali būti, kad ant senųjų sienojų, todėl juos vietomis labai greitai sunaikino ugnis.
Ne iš didelio džiaugsmo į šį namą beveik prieš aštuoniolika metų nusipirkusi įsikėlė penkis vaikus užauginusi motina. Jauniausiam sūnui tada jau buvo septyniolika.
Pardavėja visą gyvenimą dirbusi Janina, mokėjo skaičiuoti kiekvieną centą, bet santaupų suremontuoti senam namui vis tiek neužteko. Tada likimas Janinai pasiuntė stebuklą – pinigų, kurių reikėjo prikelti seną namą, padaryti ne tik apdailą, bet ir vandentiekį, šildymą, ji laimėjo loterijoje. Tada ji ir prisipirko plastikinių apdailos medžiagų, sudėjo plastikinius langus.
Vaikai, išvalę po gaisro juodais degėsiais virtusį Janinos turtą, pastatė konstrukciją, kuri laikytų senąjį namo stogą, perdangas.
„Vaikai sakė, nebedaryk nieko čia, parduok. O aš negaliu išeiti, širdis neleidžia“, – gaudydama besiritančias per skruostus ir dūžtančias į delną ašaras sakė Janina.
Ji laukia pavasario. Už namo draudimo išmoką, tikisi, išeis nusipirkti statybinių medžiagų, vaikai pamūrys sienas ir ji vėl prikels savo namus.
Gal tada pavyks išsklaidyti ir nuoskaudų dūmus dėl valdiško rajono politikų ir valdininkų rūpesčio, išreikšto beverčiu popieriaus lapu su jubiliejiniu valstybės logotipu, atsiųstu į išdegusius namus.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Kuršėniškė Janina Šliupienė pasakoja degant kambarį pajutusi greitai, bet užgesinti savo jėgomis jau nepajėgė.
Ugnis išsiveržė ir į namo išorę. Plastikinės apdailos dailylentės raitėsi akimirksniu.
Plastikinė lubų apdaila užsidegė akimirksniu, skleisdama nuodingus dūmus.
Po gaisro teko gelbėti namus nuo nuodėguliais virtusio turto, gelbėjusių talkininkų batai ir respiratorius.
Gaisre išdegė visas namo vidus, vidinės sienos. Kad neįgriūtų stogas, vaikai lubas parėmė medinėmis konstrukcijomis.