Padegėlės ašaros valdininkų valstybės jubiliejui

Pa­de­gė­lės aša­ros val­di­nin­kų vals­ty­bės ju­bi­lie­jui

Į re­dak­ci­ją atė­ju­si mo­te­ris pa­klau­sė, ar ga­li val­di­nin­kams įdė­ti pa­dė­ką į laik­raš­tį po bai­sios ne­lai­mės. Bet pa­dė­ką – ka­bu­tė­se. Kai mo­te­ris pa­kė­lė ran­ką šluos­ty­ti aša­rų, suo­džiai ant jos dra­bu­žio ran­ko­vės iš­da­vė – pa­de­gė­lė.

Šiau­lių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės val­di­nin­kai ant fir­mi­nio blan­ko, pa­puoš­to Lie­tu­vos vals­ty­bės 100-me­čio sim­bo­liais, jai pra­ne­šė, kad po gais­ro pen­kis vai­kus išau­gi­nu­siai, tris anū­kus į Lie­tu­vos ka­riuo­me­nę sa­va­no­riais iš­ly­dė­ju­siai mo­te­riai nu­ta­rė ne­pa­dė­ti.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

Su­de­gę na­mai

Kur­šė­niš­kė Ja­ni­na Šliu­pie­nė kas ry­tą, lyg į dar­bą, ei­na į sa­vo na­mus. Nak­vo­ja ne­to­lie­se esan­čiuo­se duk­ros šei­mos na­muo­se, bet gy­ve­na sa­vuo­siuo­se. Rei­kia nuim­ti dar­žų der­lių, su­rink­ti nu­kri­tu­sius obuo­lius, pri­žiū­rė­ti iš­puo­se­lė­tas dar­že­lių gė­les ir vis bran­din­ti sva­jo­nę at­sta­ty­ti iš­de­gu­sius na­mus. Su­kur­ti to­kius pat jau­kius ir tvar­kin­gus, ko­kie bu­vo iki lem­tin­go­sios lie­pos 19-osios.

Tą ry­tą, apie aš­tun­tą va­lan­dą, ji jau bu­vo grį­žu­si na­mo iš tur­ge­lio, kur nu­ne­ša par­duo­ti sa­vo išau­gin­tų dar­žo­vių.

Mie­ga­ma­ja­me bu­vo įjung­tas elekt­ri­nis ven­ti­lia­to­rius. Be­sip­lau­da­ma ran­kas vo­nio­je iš­gir­do traš­ke­sį, užuo­dė dū­mus, pri­si­me­na, kaip bė­go į priean­gį iš­jung­ti elekt­ros.

„Ban­džiau dar pil­ti van­dens ki­bi­riu­ką. At­ro­dė, juk tik ką už­si­plies­kė! Kur tau – tik su­šnypš­čia ir su dar di­des­ne jė­ga siau­tė­ja ug­nis, virs­ta dū­mai“, – me­na siau­bin­gą įvy­kį Ja­ni­na.

Kai ug­nis bu­vo nu­mal­šin­ta, Ja­ni­nos vai­kai dė­ko­jo Die­vui, kad ma­mai atė­jo iš­ga­nin­ga min­tis bėg­ti lauk iš na­mo, ne­su­ma­nius gel­bė­ti ko­kio nors daik­to iš nuo­din­gų dū­mų. Plas­ti­ki­nė­mis len­te­lė­mis bu­vo iš­kal­tos kam­ba­rių lu­bos, plas­ti­ki­niai ir lan­gai, plas­ti­ki­nė ir išo­rės ap­dai­la.

„Kaip bai­siai de­ga plas­ti­kas ir ko­kius nuo­din­gus dū­mus sklei­džia! At­ro­do, ne­bran­gu, ge­rai va­lo­si, to­dėl pri­si­da­rė Lie­tu­vė­lė plas­ti­ki­nių re­mon­tų... Aš gy­ve­ni­me dau­giau neį­ne­šiu į tro­bą nė vie­no plas­ti­ki­nės len­te­lės!..“ – pa­mo­ką iš­mo­ko Ja­ni­na.

Gais­ras ją iš­mo­kė ir dar ke­lių es­mi­nių da­ly­kų: nie­ka­da ne­lai­ky­ti pi­ni­gų na­muo­se ir ap­si­draus­ti tur­tą.

Pa­ži­no kai­my­nų ir ar­ti­mų­jų ge­ru­mą

Ja­ni­na at­si­me­na, kaip iš­bė­go į lau­ką šauk­da­ma, dau­giau nie­ko ji pa­ti ne­be­ga­lė­jo pa­da­ry­ti.

Pir­miau­sia su­sto­jo vi­sai at­si­tik­ti­nai pro ša­lį va­žia­vu­si UAB „Kur­šė­nų van­de­nys“ ma­ši­na, ve­žu­si van­dens cis­ter­ną. Ja­ni­na pa­me­na, kad kai­my­nai vai­ruo­to­ją šau­kė var­du Adu­lis.

„Di­dį­jį dar­bą, kol bu­vo iš­kvies­ti ir at­va­žia­vo ug­nia­ge­siai, pa­da­rė bū­tent tas „Kur­šė­nų van­de­nų“ vai­ruo­to­jas Adu­lis, jis py­lė van­de­nį iš cis­ter­nos, kad ug­nis neišp­lis­tų į lau­ko sie­nas. Iš­sau­go­jom lau­ko sie­nas – iš­sau­go­jom ir sto­gą“, – pa­sa­ko­jo dė­kin­ga pa­de­gė­lė.

Pir­mie­ji į gais­rą at­bė­go ar­ti­miau­si Ja­ni­nos Šliu­pie­nės kai­my­nai Ja­ni­na ir Ste­po­nas Pet­rai­čiai. Ja­ni­na pa­sa­ko­ja, kad kai­my­nė Pet­rai­tie­nė ir pa­skam­bi­nu­si ug­nia­ge­siams, pa­gal­bos su­lau­kė ir iš nau­jai at­si­kraus­čiu­sių kai­my­nų Ma­čių.

„Po gais­ro sto­viu su tais pa­čiais dra­bu­žiais ir su­pran­tu, kad vis­kas su­de­gė ar­ba su­rū­ko taip, kad ne­tu­riu nie­ko ap­si­reng­ti. Kai­my­nė Lio­nė Po­cie­nė pir­mo­ji pa­klau­sė, ar tu­riu ką ap­si­reng­ti. At­ne­šė dra­bu­žių, pi­ni­gų. Kai­my­nai, ar­ti­mie­ji rin­ko pi­ni­gus – kas 50, kas 100 eu­rų da­vė“, – pa­sa­ko­jo J. Šliu­pie­nė.

Šyp­so­da­ma­si mo­te­ris pa­ro­dė tu­rin­ti ne­ma­žą mai­šą do­va­no­tų dra­bu­žių – tai jos „spin­ta“ ir vėl pil­na.

Vai­kų šei­mos po gais­ro ne­šė iš na­mų ma­mos tur­tą, vir­tu­sį nuo­dė­gu­liais, Ja­ni­na iš­plo­vė suo­džių stir­to­mis vir­tu­sius in­dus – gy­ve­ni­mas kaž­kaip tu­rė­jo pra­si­dė­ti iš nau­jo. Neį­ma­no­ma at­šveis­ti tik kok­lių sie­ne­lės. Iš­mes­ti te­tin­ka­mi ir dau­ge­lis plas­ti­ki­nių na­mo lan­gų.

Val­di­nin­kų vals­ty­bės 100-me­tis

Po gais­ro pa­si­me­tu­si mo­te­ris krei­pė­si į Kur­šė­nų mies­to se­niū­ni­ją, se­niū­nas Vy­tau­tas Ged­mon­tas jai pa­ta­rė, kur Sa­vi­val­dy­bė­je kreip­tis pa­gal­bos pa­de­gė­liams.

Ge­rą sa­vai­tę mo­te­ris va­ži­nė­jo į Šiau­lius, vars­tė įvai­rių įstai­gų du­ris, kol su­rin­ko rei­kia­mas pri­sta­ty­ti drau­ge su pra­šy­mu pa­žy­mas ra­jo­no val­di­nin­kams. Ti­kė­jo­si – val­džia tu­rė­tų pa­dė­ti, to­kio­je bė­do­je juk ne­pa­liks.

Lie­pos 31-ąją Ja­ni­na pa­tei­kė Sa­vi­val­dy­bei pra­šy­mą dėl pa­ra­mos po gais­ro. Į gais­ra­vie­tę bu­vo at­va­žia­vę val­di­nin­kų, fo­tog­ra­fa­vo, ap­žiū­ri­nė­jo, kal­bė­jo­si.

Ly­giai po 18 die­nų – rugp­jū­čio 18-ąją – ga­vo laiš­ką, pa­si­ra­šy­tą Ing­ri­dos Ven­ciu­vie­nės, Šiau­lių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jos, tuo me­tu pa­va­da­vu­sios Ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rių.

Laiš­ke var­di­na­mos da­tos, ka­da ir ko­kiais įsa­ky­mais va­do­vau­jan­tis kaž­ka­da bu­vu­si su­da­ry­ta nuo­la­ti­nė ko­mi­si­ja, skirs­tan­ti Ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­riaus re­zer­vo lė­šas. Ke­lio­se pa­strai­po­se var­di­ja­ma, ko­kiais nu­ta­ri­mais ir ko­kiais jų punk­tų nu­me­riais ko­mi­si­ja va­do­va­vo­si nag­ri­nė­da­ma ir konk­re­čiai J. Šliu­pie­nės pra­šy­mą.

Ta­čiau „siū­lo pa­ra­mos ne­skir­ti, nes Jū­sų ne­kil­no­ja­ma­sis tur­tas yra draus­tas, o Re­zer­vo lė­šos ski­ria­mos tik tais at­ve­jais, jei­gu nuo­sa­vy­bės tei­se pri­klau­san­tis ne­kil­no­ja­ma­sis tur­tas ne­bu­vo draus­tas ir nė­ra gau­ta drau­di­mo iš­mo­ka“.

Raš­te pri­min­ta, kad šis ra­jo­no val­di­nin­kų at­sa­ky­mas ga­li bū­ti skun­džia­mas, iš­var­din­tos ins­tan­ci­jos ir teis­mai, ku­rių pa­va­di­ni­mus ir ad­re­sus Vil­niu­je ir Šiau­liuo­se iš­var­din­ti vos til­po sep­ty­nio­se ei­lu­tė­se. Su­rai­ty­tas ir pa­ra­šas.

Val­diš­ką Šiau­lių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės val­di­nin­kų raš­tą puo­šia iš­skir­ti­nis ženk­las – ju­bi­lie­ji­nis lo­go­ti­pas „100 At­kur­tai Lie­tu­vai“, pri­me­nan­tis, kad Lie­tu­vos vals­ty­bė ren­gia­si švęs­ti 100 me­tų ju­bi­lie­jų.

Val­di­nin­kai šven­čia vals­ty­bės ju­bi­lie­jų, o pi­lie­čiai?

Ga­vu­si val­di­nin­kų laiš­ką Ja­ni­na pa­sa­ko­jo ap­si­py­lu­si aša­ro­mis.

„At­ro­do, kad ra­jo­ne kas­dien ky­la dau­gy­bė gais­rų ir val­džia ne­bes­pė­ja da­lin­ti pi­ni­gų. Bū­tų už­te­kę la­bai ne­daug – žmo­gui bent dė­me­sį pa­ro­dyk, at­si­žvelk, bet kur tau... Bai­su, kad mū­sų vals­ty­bė­je pa­de­gė­liui ne pa­de­da, ne už­jau­čia, o dar už­si­dir­ba iš jo“, – skau­džiai rin­ko žo­džius Ja­ni­na, ne­lai­mės aki­vaiz­do­je pa­kliu­vu­si į akis­ta­tą su biu­rok­ra­ti­ne ma­ši­na, ku­rio­je žmo­giš­ku­mo ne­ras­ta.

Ji pa­sa­ko­jo, kad iš val­džios su­lau­kė ne pa­ra­mos, o rei­ka­la­vi­mo su­si­mo­kė­ti, nes už lei­di­mą at­sta­ty­ti po gais­ro na­mą Vals­ty­bi­nei mo­kes­čių ins­pek­ci­jai tu­rė­ju­si su­mo­kė­ti apie 70-ies eu­rų mo­kes­tį.

„Sa­vi­val­dy­bė ga­lė­jo pa­deng­ti bent vals­ty­bei rei­ka­lin­gus mo­kes­čius ir ne­bū­tų bu­vę taip ne­žmo­niš­kai skau­du, kad vals­ty­bei jos žmo­nės yra nu­lio vie­to­je“, – ne­nus­to­jo aša­ro­ti Ja­ni­na.

Įs­kau­din­ta mo­te­ris yra išau­gi­nu­si pen­kis vai­kus – dvi duk­ras ir tris sū­nus. Ne­lauk­da­mi, kol Tė­vy­nė juos pa­šauks, trys Ja­ni­nos anū­kai Er­si­das Šliu­pas, Do­vy­das Kas­pe­ra­vi­čius ir Ka­ro­lis Var­pu­čians­kis išė­jo tar­nau­ti į Lie­tu­vos ka­riuo­me­nę sa­va­no­riais.

Kurs dar vie­ną ste­buk­lą

Su Ja­ni­na vaikš­čio­jo­me po jos na­mus, ku­rie po gais­ro vir­to tik na­mų kiau­tu: iš­de­gė be­veik vi­sos na­mo me­di­nės sie­nos ir da­lis lau­ko sie­nų rąs­tų. Vie­to­mis na­mas lai­ko­si tik ant ap­šil­ti­ni­mo ir ap­dai­los.

To­dėl net ir iš da­lies li­ku­sias sie­nas teks nu­griau­ti ir pa­sta­ty­ti iš nau­jo. Kai be­veik prieš dvi­de­šimt me­tų Ja­ni­na pir­ko na­me­lį, do­ku­men­tuo­se bu­vo pa­ra­šy­ta, kad 1949 me­tais na­mas bu­vo at­sta­ty­tas. Ga­li bū­ti, kad ant se­nų­jų sie­no­jų, to­dėl juos vie­to­mis la­bai grei­tai su­nai­ki­no ug­nis.

Ne iš di­de­lio džiaugs­mo į šį na­mą be­veik prieš aš­tuo­nio­li­ka me­tų nu­si­pir­ku­si įsi­kė­lė pen­kis vai­kus užau­gi­nu­si mo­ti­na. Jau­niau­siam sū­nui ta­da jau bu­vo sep­ty­nio­li­ka.

Par­da­vė­ja vi­są gy­ve­ni­mą dir­bu­si Ja­ni­na, mo­kė­jo skai­čiuo­ti kiek­vie­ną cen­tą, bet san­tau­pų su­re­mon­tuo­ti se­nam na­mui vis tiek neuž­te­ko. Ta­da li­ki­mas Ja­ni­nai pa­siun­tė ste­buk­lą – pi­ni­gų, ku­rių rei­kė­jo pri­kel­ti se­ną na­mą, pa­da­ry­ti ne tik ap­dai­lą, bet ir van­den­tie­kį, šil­dy­mą, ji lai­mė­jo lo­te­ri­jo­je. Ta­da ji ir pri­si­pir­ko plas­ti­ki­nių ap­dai­los me­džia­gų, su­dė­jo plas­ti­ki­nius lan­gus.

Vai­kai, iš­va­lę po gais­ro juo­dais de­gė­siais vir­tu­sį Ja­ni­nos tur­tą, pa­sta­tė konst­ruk­ci­ją, ku­ri lai­ky­tų se­ną­jį na­mo sto­gą, per­dan­gas.

„Vai­kai sa­kė, ne­be­da­ryk nie­ko čia, par­duok. O aš ne­ga­liu išei­ti, šir­dis ne­lei­džia“, – gau­dy­da­ma be­si­ri­tan­čias per skruos­tus ir dūž­tan­čias į del­ną aša­ras sa­kė Ja­ni­na.

Ji lau­kia pa­va­sa­rio. Už na­mo drau­di­mo iš­mo­ką, ti­ki­si, išeis nu­si­pirk­ti sta­ty­bi­nių me­džia­gų, vai­kai pa­mū­rys sie­nas ir ji vėl pri­kels sa­vo na­mus.

Gal ta­da pa­vyks iš­sklai­dy­ti ir nuo­skau­dų dū­mus dėl val­diš­ko ra­jo­no po­li­ti­kų ir val­di­nin­kų rū­pes­čio, iš­reikš­to be­ver­čiu po­pie­riaus la­pu su ju­bi­lie­ji­niu vals­ty­bės lo­go­ti­pu, at­siųs­tu į iš­de­gu­sius na­mus.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Kur­šė­niš­kė Ja­ni­na Šliu­pie­nė pa­sa­ko­ja de­gant kam­ba­rį pa­ju­tu­si grei­tai, bet už­ge­sin­ti sa­vo jė­go­mis jau ne­pa­jė­gė.

Ug­nis iš­si­ver­žė ir į na­mo išo­rę. Plas­ti­ki­nės ap­dai­los dai­ly­len­tės rai­tė­si aki­mirks­niu.

Plas­ti­ki­nė lu­bų ap­dai­la už­si­de­gė aki­mirks­niu, skleis­da­ma nuo­din­gus dū­mus.

Po gais­ro te­ko gel­bė­ti na­mus nuo nuo­dė­gu­liais vir­tu­sio tur­to, gel­bė­ju­sių tal­ki­nin­kų ba­tai ir res­pi­ra­to­rius.

Gais­re iš­de­gė vi­sas na­mo vi­dus, vi­di­nės sie­nos. Kad neįg­riū­tų sto­gas, vai­kai lu­bas pa­rė­mė me­di­nė­mis konst­ruk­ci­jo­mis.