Naujausios
Pabėgėliai pas išbėgėlius nebėga
Kol iš Lietuvos ir toliau migruoja lietuviai, pabėgėliai pas mus atvažiuoti nenori – iš 1 105 Sirijos, Irako ir Eritrėjos gyventojų dar nė vienas neatvažiavo. Kaimo žmonės, žiūrėdami į tai, kas vyksta, stebisi: tai kokioje valstybėje mes gyvename, jeigu net nuo karo bėgantys sirai čia nesiveržia? Kaimo išminčiai nebijo kitatikių, mečečių ar burkų, jie bijo teroristo šautuvo, nutaikyto į juos ir kaimynus.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Šviesūs atsiminimai apie juodaodį žmogų
Nuo naujojo Kelmės plento sukame Kražių link. Gal nė dešimties kilometrų nėra iki Butkiškės kaimo, o pakeliui, nors ir labai retai apgyventose žemėse beveik kas antras viensėdis – negyvenamas. Kai kur jau ir langai išdaužyti, bet stogas, sodas, šulinys yra. Pasiremontavai – ir gyvenk.
Butkiškės kaimą pasirinkome neatsitiktinai, čia prieš kurį laiką gyveno jamaikietis metodistų bažnyčios pastorius Kingsley Haldenas. Kitokio tikėjimo, kitokios odos spalvos žmogus, kas Lietuvos kaime yra gana reta.
Butkiškėje jamaikietis kūrė ekumeninius krikščionių bendrijos namus. Šį pasaulį pastorius paliko prieš ketveris metus, sulaukęs garbaus amžiaus. Kaimo žmonių atmintyje prisiminimai apie jį – patys šviesiausi.
„Nors kiekvienam kieme pilna obuolių, jis kaimynams visada atnešdavo savo užaugintų. „Gal skanesni?“, – šypsodavosi kaimynams tiesdamas kraitelę. Buvo išmokęs kelis žodžius lietuviškai: paprašydavo pieno, varškės. Labai mandagus ir geras žmogus buvo, labai malonus, pasisveikindamas net nusilenkdavo“, – mena svetimšalį, svetimtautį pastorių buvusi jo kaimynė Regina Kalnikienė.
Ne kartą kaimynai buvo pas jį pakviesti arbatėlės. Nesusikalbėdavo žodžiais – ne bėda, vieni kitus suprasdavo iš šypsenų, rankų mostų, akių.
„Nuo odos spalvos nepriklauso žmogaus charakteris. Ir juodaodžių visokių yra, ir baltaodžių“, – įsitikinusi Regina.
Europos skola
Reginos vyras Steponas skaičiuoja, kad tarnaudamas sovietinėje kariuomenėje gyveno drauge su trisdešimt penkių tautybių žmonėmis.
„Visokių tikėjimų, visokių rasių buvo – ir su visais sutarėme. Kartais tie musulmonai man atrodė net geresni už katalikus. Sutartume ir su pabėgėliais“, – įsitikinęs S. Kalnikas.
Į Kalnikų kiemą užsuka traktoriukas, prikrautas malkų. Malkas krauti Steponui padeda kaimynas Zenonas Zablockis.
Abu kaimynai apžvelgia ir geopolitines priežastis, kodėl pabėgėliai patraukė į Europą: „Bombardavo žmones, namus, plėšė naudingas iškasenas, turtus krovėsi subombarduotų šalių sąskaita. O dabar išdraskytų šalių žmonės pareina į Europą atsiimti skolos“.
Pabėgėlių namai
„Ne iš gero gyvenimo žmonės bėga iš savo namų“, – atsidūsta Regina. Ji mintyse turi ne tik sirus, afrikiečius ar irakiečius, matytus per televiziją, bet ir savo vaiką.
Keturiolika metų Kalnikų šeima turi savo pabėgėlius – vienas sūnus su šeima – Londone. Motina pasakoja, kad jos pabėgėlių niekas Didžiojoje Britanijoje nelaukė, nei būsto, nei pašalpų nepasiūlė. Viską turėjo užsidirbti patys.
O Artimųjų Rytų ir Afrikos pabėgėliams Lietuva siūlo ir pinigų, ir gyvenamo ploto.
„Nei juoktis, nei verkti! Ministrai prašo pabėgėlių atvažiuoti į Lietuvą – siūlo pinigų, gyvenamą plotą, o tie jokiu būdu nesutinka! Net žmonėms, mačiusiems karo baisumus, pas mus Lietuvoje per baisu, o mes čia turime gyventi!“ – užverda diskusijos Kalnikų kieme.
Steponas pasakoja svečiavęsis Londone pas sūnų – matęs nuobodžiaujančius svetimšalius. Sūnus Steponui paaiškinęs, kad tie žmonės niekur nedirba, gyvena iš pašalpų.
14 centų vertė
Kaimynai tikina, kad galėtų lažintis, jog net ir valdžios privilioti į Lietuvą pabėgėliai ilgai čia neužsibūtų.
„Jei būtų bėda, juk nė vieno neišvarytume. Padėtume, kiek galėtume pabėgėliams. Aišku, kad priimtume į ūkį, bet kita kalba, – jie čia nevažiuos ir taip sunkiai, kaip mūsų žmonės, nedirbs“, – įsitikinusi Regina.
Vienam savo sūnų Kalnikai perleido ūkį, jauna šeima liko Lietuvoje. Nors ūkis jaunųjų, sunkiai dirba ir vyresnieji Kalnikai. Nemažai žemės, kelios dešimtys galvijų.
Senieji Kalnikai skaičiuoja, kad už litrą pieno dabar gauna 14 centų. Litras mineralinio vandens prekybos centre kainuoja maždaug keturis kartus brangiau – apie 60 centų.
Steponas Kalnikas nepamiršo vieno stambaus Lietuvos nepriklausomybės kūrėjo pasiūlytos pašiepiančios žemdirbiams išeities – gaminti mineralinį vandenį, o ne pieną.
Regina palygina: ji, jau pensininkė, dirbusi visą gyvenimą, senatvės pensijos gauna apie 200 eurų, o pabėgėliui be jokių kalbų ir nuopelnų skirs beveik 300 eurų į rankas ir dar tiek pat įvairiomis paslaugomis.
„Skaudu dėl tokios neteisybės“, – nedaugžodžiauja Regina.
Ta pati Dievo karalystė
Vos kilometras skiria Butkiškę ir Kiaunariškius. Romos katalikus ir Krišnos sąmonės bendruomenę.
Hinduizmą išpažįstantis sodybos šeimininkas Viktoras Milikas su šeima čia kuria ne tik gyvenimo namus, bet ir nedidelę šventyklą, kur garbinamas Krišna.
Viktoras šypsosi – kaimo žmonės, kaimynai nebent atlaidžiai pasišaipo iš kitokio jo tikėjimo, bet jokio atviro priešiškumo iš kaimynų dėl religijos jis nėra patyręs, nors čia gyvena apie 10 metų. Jo namai kvepia smilkalais, jie su žmona sėdi ne prie stalo, o ant grindų, o žemaitiškų kalvelių apsuptyje pastatė nedidelę šventyklą Krišnai.
„Visi esam Dievo vaikai. Žemė yra Dievo nuosavybė, o mes, kaip Dievo vaikai, turime teisę gyventi Dievo karalystėje visur, kur tik norime“, – su šypsena aiškina Viktoras.
Viktoras įsitikinęs, kad bendravimas tarp skirtingų religijų žmonių priklauso nuo to, kaip pats žmogus elgiasi. Jeigu elgiasi priešiškai, gaus tokį pat atsaką. Jeigu bendradarbiauja su kaimynais, jie jam atsakys tuo pačiu.
„Nuo ko jie bėga?“
„Jeigu turime galimybę, privalome dalintis viskuo su kitais žmonėmis. Tačiau man kyla klausimas: jeigu pabėgėliai bėga nuo karo, bet į Lietuvą jokiu būdu nenori, tada nuo ko jie bėga? Bėgdamas nuo karo baisumų žmogus priims ir iškęs ir sunkesnes sąlygas ten, kur jį priglaudė, ir bus dėkingas“, – tokia yra Viktoro filosofija pabėgėlių klausimu.
Viktoras įsitikinęs – Lietuvoje nėra blogai gyventi. Pagavęs mūsų žvilgsnį į puikiai įrengtą jo sodybvietę su namų kompleksais, tvenkiniais ir šventykla, Viktoras sako, kad viską prieš 10 metų pradėjo nuo nulio: tuščių kišenių ir namu paversto nedidelio vagonėlio.
Viktoras mano, kad pabėgėliams siūlomos pašalpos yra didelė klaida. „Atvykėliams reikia duoti darbo, kad užsidirbtų savo gerovę, nes žmogus toks sutvėrimas: jis nevertina to, kas jam duodama už dyką“, – neabejoja.
Viktoras pasakoja pakeliavęs po pasaulį: buvo Indijoje, Izraelyje – panašiose savo gyvenimo būdu šalyse, kaip, pavyzdžiui, Sirija. Viktoras sunkiai įsivaizduoja, kad pabėgėliai Lietuvoje galėtų vairuoti traktorius, melžti karves ar taip, kaip jis su žmonos broliu – užsiimti miško verslu. Viktoras mano, kad labiausiai pabėgėliams Lietuvoje tiktų ir patiktų prekiauti.
Ne mečetės kenks Lietuvai
Viktoras neabejoja, kad Lietuvoje bus statomos mečetės. Indijoje vyras iš labai arti matė visiškai taikų religijų katilą, kuriame budistai, musulmonai, katalikai, induistai puikiausiai sutaria.
Viktoras daug metų studijuoja religinę filosofiją. Jis teigia, kad visos religijos moko tų pačių dalykų, skiriasi tik apeigos, o esmė ta pati – mokyti gero gyvenimo.
„Tik kai į religiją įsikiša politika, vyksta baisūs dalykai: politika sukiršina religijas ir žmonės ima žudyti kitatikius“, – svarsto Viktoras.
Vyras įsitikinęs, kad lietuviai patys labiau turi stengtis išsaugoti savo tapatumą – saugoti savo kalbą, o ne vaikytis anglizmų, rusizmų.
„Jeigu lietuviai toliau taip masiškai bėgs iš Lietuvos, tikrai ateityje čia bus ir iraniečių, ir sirų ar afrikiečių apgyvendintos teritorijos. Lietuvoje per daug gera gyventi, kad tokia graži žemė liktų dykviete. Lietuva įsikūrusi vienoje geriausių teritorijų pasaulyje: čia nėra taifūnų, žemės drebėjimų. Čia dar nesugadinta gamta, čia dar labai puikus oras. Jeigu tokiu fantastišku žemės kampeliu nesirūpins lietuviai, atvažiuos ir pasirūpins už mus kiti“, – modeliuoja Lietuvos ateitį Viktoras.
Skurdo kaina – 82 eurai
„Nereikia mums jokių pabėgėlių, mes patys nepragyvename“, – prie centrinės Kražių miestelio parduotuvės sutikta sako Virginija Klapatauskienė.
57-erių metų moters mėnesio pajamos – 82 eurų neįgalumo pašalpa.
Virginijos dukros emigracijoje dirbo labai sunkų darbą, kol atsistojo ant kojų.
Virginija slaugo neįgalų tėvą, kuris viena akimi visai nemato, kita mato silpnai. Dėl neįgalumo prie pensijos beveik nematančiam vyrui valstybė pridėjo 52 eurus.
„Man silpna klausytis, kai pabėgėliams žada tokias sumas“, – susigraudinusi atsisveikina Virginija.
Kad nebūtų, kaip močiutei Škotijoje
Į Kražių Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus kultūros centro pastatą, menantį XVII amžiaus pradžią pažaisti bibliotekoje kompiuteriu suguža būrelis mokinukų, maždaug dešimties – dvylikos metų. Kol su centro darbuotojais kalbamės pabėgėlių tema, centro kiemsargis Jonas Jankauskas atlieka eksperimentą: berniukų paklausia, kas iš jų yra matęs tamsios odos žmogų. Berniukai purto galvas – neregėję.
„Mūsų žmonės nėra matę kitokios odos spalvos žmogaus, ką jau kalbėti apie tai, kad jį galėtų priglausti į savo namus. Štai nuo ko reikia pradėti kalbėtis apie pabėgėlius ir jų problemas“, – tikina Jonas.
Jis pasakojo neseną istoriją, nutikusią jų giminei Škotijoje. Kai į svečius pas gimines, gyvenančius Škotijoje, nusivežė pagyvenusią močiutę, vos iš gėdos jaunesni šeimos nariai nesudegė, kai močiutė metro pamatė juodaodį. Moteris per savo ilgą amžių nebuvo mačiusi nė vieno juodaodžio, taip įdėmiai apžiūrinėjo sutiktąjį žmogų, kad šis neapsikentęs įdėmaus močiutės žvilgsnio, staigiai išlipo iš metro traukinio.
Kaip atskirti teroristą?
Kražių kultūros centre sutikti darbuotojai tiesiai šviesiai klausė, ar yra kas nors garantuotas, kad su pabėgėlių srautu į Europą nepateko teroristų?
Kultūros centro administratorė-budėtoja Irena Kozulienė, valytoja Jolanta Jankauskienė, bibliotekos vedėja Renata Norvaišienė skaičiavo tai, kas kelia rimtų įtarimų, ar tie žmonės tikrai yra nuskriausti pabėgėliai: jauni, raumeningi vyrai, apsirengę gana madingais drabužiais, rankose – modernūs telefonai, kokių kaimo žmonės nė matyti nėra matę. Iš kur pabėgėliai turi tūkstančius eurų ar dolerių mokėti už kelionę?
Į namus Kražiuose grįžę autovilkikų vairuotojai pasakoja kaimynams gynęsi nuo agresyviai besibraunančių į vilkikus pabėgėlių, savo akimis matė jų kumščiuose suspaustus pluoštus stambių kupiūrų.
Kražiškius labiausiai neramintų ne tai, kad pašalpas dalintų svetimiems, o ne saviems, kad miestuose pristatytų mečečių, o galimas terorizmas, ginklai, nutaikyti į taikius Lietuvos gyventojus.
„Kažkas žaidžia su pasauliu dėl savų interesų ir stumdo šachmatų figūras. Juk Irakas subombarduotas ne šiandien, o kodėl tik dabar pakilo bėgti tos šalies žmonės nuo karo? Kažkas suorganizavo pabėgėlių krizę specialiai dabar, lygiai taip, kaip suorganizavo 2008-ųjų krizę“, – įtaria esant slaptą scenarijų Kražiuose kalbinti žmonės.
Nepaskelbta komendanto valanda
J. Jankauskas lydi mus iš Kražių kultūros centro: ant „žemės“ iš trečiojo aukšto nuleidžia prabangiu „Schindler“ liftu.
„Tiek ir tos prabangos... Iš tikrųjų gyvename kaip prie komendanto valandos. 22 valandą Kražiuose išjungia visas miestelio lempas iki 6 valandos ryto. Tamsu, žmonės bijo į lauką koją iškelti. Kuo ne komendanto valanda? Savais pasirūpinkime, o tada kvieskime svečius ir juos išlaikykime“, – atsisveikina Jonas.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
VIETA: Vidudienis centrinėje Kražių aikštėje. Tuščia – nei žmonių, nei automobilių. Kražiškiai skaičiuoja, kad dėl didelio nedarbo daugybė lietuvių patys tapo pabėgėliais.
DARBAI: Kaime darbų ūkyje būtų, tačiau kaimo žmonės neabejoja, kad tokių darbų pabėgėliai nedirbtų – būtų per sunku.
KAINA: Kaimo žmonės bėdoja, kad Lietuvoje dirbantiems moka grašius už sunkų darbą, o svečiams, neprisidėjusiems niekuo prie valstybės gerovės, žada neblogas pašalpas.
CHARAKTERIS: Steponas ir Regina Kalnikai (iš kairės), bei jų kaimynas Zenonas Zablockis įsitikinę, kad nei odos spalva, nei tikėjimas neturi įtakos charakteriui. Jie prisimena puikiai sutarę su Butkiškės kaime gyvenusiu juodaodžiu pastoriumi. Prie arbatėlės susikalbėdavo ne žodžiais, o šypsena.
TIKĖJIMAS: Hinduizmą išpažįstantis sodybos šeimininkas Viktoras Milikas tiki, kad visos religijos yra taikios, kol į jas neįsikiša politikai.
TVARKA: Kražių kultūros centro administratorė-budėtoja Irena Kozulienė sako, kad tik dabar visiems į akis krenta pabėgėlių stovyklavietėse išmėtytos šiukšlės. Ji jau prieš dešimt metų Ispanijoje matė pabėgėlius, kurie lygiai taip pat šiukšlino.
