Oro uosto direktoriui per slidžios politinės gatvės

Oro uosto direktoriui per slidžios politinės gatvės

Oro uos­to di­rek­to­riui per sli­džios po­li­ti­nės gat­vės

Rug­sė­jo 29 die­ną iš Šiau­lių oro uos­to di­rek­to­riaus pa­rei­gų trau­kia­si vos 2016 me­tų sau­sį kon­kur­są į šį po­stą lai­mė­jęs klai­pė­die­tis And­rius Dau­jo­tas. Šiau­lių mies­tas jam pa­ti­ko, tik žie­mą sli­džios gat­vės. Di­rek­to­rius įvar­di­jo – pa­si­trau­ki­mo prie­žas­tys yra po­li­ti­nės. Ar iš tie­sų prie stra­te­gi­nio Šiau­lių ob­jek­to tel­kia­mos kon­ser­va­to­rių pa­jė­gos?

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

– Įtei­kęs pra­šy­mą išei­ti už­si­mi­nė­te, kad vie­na pa­si­trau­ki­mo prie­žas­čių – no­ras įdar­bin­ti Šiau­lių oro uos­te Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­riaus kon­ser­va­to­riaus An­ta­no Bar­tu­lio bend­ra­par­tie­tę.

– Tai bu­vo pa­sku­ti­nis la­šas, nes kai jau pra­de­da dar­bin­ti sa­vus, tai jau reiš­kia – vis­kas... Pir­miau­sia, per įmo­nės val­dy­bą vos ne prie­var­tos bū­du įstei­gė eta­tą. Įmo­nės val­dy­bo­je Sa­vi­val­dy­bė tu­ri du na­rius iš ke­tu­rių. Abu Sa­vi­val­dy­bės na­riai bal­sa­vo už, nors sa­kiau, kad ne­ga­li­me da­bar įstei­gi­nė­ti nau­jo eta­to, kai prieš ke­le­tą mė­ne­sių op­ti­mi­za­vo­me įmo­nę, pa­nai­ki­no­me sep­ty­nis eta­tus tam, kad su­tau­py­tu­me lė­šų.

– Koks tai eta­tas?

– Ko­mer­ci­jos spe­cia­lis­to. Stei­giant jį mo­ty­vuo­ta, kad esą su ma­ni­mi sa­vi­val­dy­bės Ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rius su­si­ta­rė, jog rei­kia di­din­ti šį sky­rių. Bu­vo vie­ną kar­tą man už­si­min­ta, kad gal­būt rei­kė­tų, bet sa­kiau – pro­jek­tų tu­ri­me daug, tik spė­ki­me juos įgy­ven­din­ti, o ne kur­ki­me nau­jus. Ką tik at­lei­do­me vie­ną žmo­gų, įmo­nė mo­kė­jo jam al­gą, bet rea­liai nau­dos iš jo...

– Tai taip pat bu­vo kon­ser­va­to­rių žmo­gus?

– Neį­do­mi man jo par­ti­nė pri­klau­so­my­bė.

– Ko­dėl tei­gė­te, kad pa­rei­gos su­kur­tos bend­ra­par­tie­tei?

– Kiek ži­nau, dėl Au­re­li­jos Ja­kai­tie­nės svarstyta kreip­tis pa­žy­mos į STT, ku­rios rei­kia dir­bant oro uos­te. Ji dar ne­ta­po spe­cia­lis­te, nes aš jos ne­priė­miau.

Ga­li bū­ti, kad tas eta­tas ir kur­tas su in­ten­ci­ja pa­trauk­ti ma­ne ir pa­sta­ty­ti sa­vo žmo­gų.

– Kuo jūs bu­vo­te ne­pa­ran­kus?

– Per gar­siai kal­bė­jau, ne­su­ti­kau su vis­kuo, kas bu­vo sa­ko­ma. Atei­da­mas jau nuo pat pra­džių įvar­di­jau, kad aš ne­vy­nio­siu į va­tą, kal­bu at­vi­rai ir jei­gu su ma­ni­mi yra kal­ba­ma­si žmo­giš­kai, ran­da­me bend­rą kal­bą – dir­ba­me.

Ma­no stip­res­ni pa­si­sa­ky­mai apie ko­kį nors „bul­vių lau­ką“ oro uos­te iš tik­rų­jų bu­vo skir­ti po­li­ti­kams pri­vers­ti kal­bė­tis, gal net pyk­ti, bet ei­ti į dia­lo­gą, nes vie­toj kal­bė­ji­mo­si bu­vo va­kuu­mas.

Su anks­tes­niu Ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­riu­mi, jo bu­vu­siais pa­va­duo­to­jais iš tik­rų­jų dir­bo­me kaip ko­man­da. Prob­le­ma – spren­džiam, bend­ra­dar­biau­jam. Tie įmo­nės veik­los re­zul­ta­tai, ku­riuos pa­vy­ko pa­siek­ti, yra dėl to, kad bu­vo si­ner­gi­ja su Sa­vi­val­dy­be, o da­bar jos vi­siš­kai nė­ra.

– Apie ko­kius sa­vo veik­los re­zul­ta­tus kal­ba­te? Kad pa­vy­ko įro­dy­ti, jog rei­kia Sa­vi­val­dy­bės in­ves­ti­ci­jų į inf­rast­ruk­tū­rą?

– Taip. Tai yra di­džiu­lis pa­sie­ki­mas, kad oro uos­tas iš­ju­dė­tų iš mir­ties taš­ko. Vie­nas in­ves­tuo­to­jas ateis į skly­pų nuo­mos auk­cio­ną, bet jau šį mė­ne­sį pla­nuo­ja at­va­žiuo­ti dar vie­na kom­pa­ni­ja ir avia­li­ni­jos no­ri at­va­žiuo­ti, nes jie jau gir­dė­jo, kad bus 5 mi­li­jo­nų Sa­vi­val­dy­bės in­ves­ti­ci­ja į oro uos­to inf­rast­ruk­tū­rą. Rei­kė­jo tik vie­no rea­laus žings­nio ir jau kal­bos pa­skli­do tarp­tau­ti­nia­me ly­gy­je. Tą rei­kė­jo da­ry­ti prieš 10 me­tų, o mes tik tre­čiam auk­cio­nui pa­tvir­ti­no­me tas in­ves­ti­ci­jas.

Rei­kė­jo nuo­sek­lu­mo ir iš es­mės pa­ruoš­ti dir­vą in­ves­tuo­to­jams, nes vi­siš­kai aki­vaiz­du, kad nie­kas nea­teis į pli­ką že­mę. Na­mu­kui sta­ty­ti pli­ko­je že­mė­je nie­kas skly­po ne­be­per­ka...

– Ko­kius sa­vo dar­bus ga­lė­tu­mė­te įvar­din­ti?

– Su vie­nu in­ves­tuo­to­ju bend­ra­vo­me apie me­tus, bu­vo­me pa­ren­gę vi­są auk­cio­no me­džia­gą, bet atė­jo ir su­stab­dė, vis­kas nu­si­tę­sė dar sep­ty­niems mė­ne­siams. Ką ga­li pa­da­ry­ti su­riš­to­mis ran­ko­mis?

Ga­lė­jau pa­da­ry­ti tik tai, kas nuo ma­nęs pri­klau­sė – su­ma­žin­ti struk­tū­rą, at­si­sa­ky­ti ne­rei­ka­lin­gų eta­tų. Rea­liai kas mė­ne­sį jau da­bar su­tau­po­mi 6 tūks­tan­čiai eu­rų.

– Iš ko­kių lė­šų šiuo me­tu gy­ve­na oro uos­tas?

– Vie­na da­lis – or­lai­vių ap­tar­na­vi­mas, par­duo­da­me ku­rą, iš­krau­na­me ir pa­krau­na­me kro­vi­nius. Gau­na­me do­ta­ci­ją iš Sa­vi­val­dy­bės avia­ci­jos sau­gu­mo funk­ci­jai už­tik­rin­ti.

– Ko­kia pra­smė iš­lai­ky­ti oro uos­tą iš biu­dže­to, jei­gu jis pa­ts ne­ga­li iš­si­lai­ky­ti?

– Rei­kia at­si­rink­ti, ko no­ri­ma: jei­gu Šiau­liai no­ri tik tu­rė­ti oro uos­tą, su­si­mo­ka­me apie 160 tūks­tan­čių eu­rų ir tu­ri­me. Atsk­ri­do lėk­tu­vas – prii­ma­me, neatsk­ri­do – nie­ko ne­da­ro­me.

O jei­gu no­ri­ma in­ten­sy­vios veik­los, pa­vyz­džiui, po du ar pen­kis lėk­tu­vus per die­ną, mes pri­va­lo­me tu­rė­ti inf­rast­ruk­tū­rą. Ga­li de­rė­tis, kiek no­ri, bet mes ne­tu­ri­me ko pa­siū­ly­ti. Ne­tu­ri­me pe­ro­no – aikš­te­lių or­lai­viams. Nau­do­ja­mės ka­riš­kių pe­ro­nu ir tik vie­na iš tri­jų aikš­te­lių, ku­rią dar rei­kia pa­tvar­ky­ti. Jei­gu to­je aikš­te­lė­je sto­vi lėk­tu­vas – ki­to ne­be­ga­li­me priim­ti.

Tar­ki­me, į nuo­mo­ja­mą skly­pą atei­na in­ves­tuo­to­jas, bet jis net ir tuo esan­čiu pe­ro­nu ne­ga­li nau­do­tis, nes jis fi­ziš­kai prie jo ne­priei­na. Jei­gu no­ri­me ką nors iš­plė­to­ti, in­ves­tuo­ja­me ar­ba į se­ną­jį, ar­ba į nau­ją­jį pe­ro­ną. Ka­dan­gi į se­ną­jį ne­ga­li­me in­ves­tuo­ti, nes tai ne Sa­vi­val­dy­bės, o ka­riš­kių tur­tas, per­ša­si aki­vaiz­di iš­va­da, kad tu­ri­me da­ry­ti sa­vo. Jei­gu ne­ga­li­me ar ne­no­ri­me, tai ki­tas klau­si­mas. Kal­bė­ki­me, bet iš Sa­vi­val­dy­bės jo­kios ko­mu­ni­ka­ci­jos.

– Lai­mė­jęs rin­ki­mus me­ras Ar­tū­ras Vi­soc­kas la­bai ak­ty­viai ėmė­si oro uos­to rei­ka­lų – at­lei­do bu­vu­sį di­rek­to­rių, kvie­tė su­si­ti­ki­mus, ieš­ko­jo išei­čių.

– Iš pra­džių jis ro­dė ini­cia­ty­vą, ne kar­tą su juo kal­bė­jau­si apie tai, kaip ir ką rei­kė­tų da­ry­ti, ne­tgi su juo drau­ge va­žia­vo­me į Su­si­sie­ki­mo mi­nis­te­ri­ją. Jam tik­rai ta­da bu­vo įdo­mu. Bet vie­nu mo­men­tu tie­siog vis­kas nu­trū­ko ir nuo ta­da jo­kio rea­laus rū­pes­čio ne­be­ma­tė­me. Na, at­vež­da­vo po­li­ti­kų.

Ge­rai, kad pa­ga­liau mies­to Ta­ry­ba sky­rė inf­rast­ruk­tū­rai lė­šų. Už tuos 5 mi­li­jo­nus eu­rų per tre­jus me­tus pa­da­rys pe­ro­ną – apie 40 tūks­tan­čių kvad­ra­ti­nių met­rų sto­vė­ji­mo aikš­te­lių bei pri­va­žia­vi­mus nuo rie­dė­ji­mo ta­ko iki aikš­te­lių. Da­lis bus nau­jų pri­va­žia­vi­mų, da­lis – res­tau­ruo­tų.

– Už 5 mi­li­jo­nus įma­no­ma tai pa­da­ry­ti?

– Tiks­lią su­mą su­ži­no­si­me tik pa­ren­gus pro­jek­tą. Bū­tų sky­rę pro­jek­tui ke­lio­li­ka tūks­tan­čių eu­rų, bū­tu­me pa­da­rę tiks­lų pro­jek­tą.

Ki­tais me­tais apie 100 tūks­tan­čių eu­rų bus skir­ta pa­reng­ti tech­ni­niam pro­jek­tui, ta­da ir su­ži­no­si­me tiks­lią su­mą cen­tais.

– Be­ne 20 me­tų girdime pa­ža­dus dėl Šiau­lių oro uos­to, koks jis bus, kaip jis veiks. Bet iš tie­sų ste­bi­me be­veik Bu­ra­ti­no pi­ni­gė­lio so­di­ni­mą ste­buk­lų lau­ke. Kas ga­li iš­sklai­dy­ti abe­jo­nes, ar Šiau­liams oro uos­tas nė­ra tik tuš­čia am­bi­ci­ja ne pa­gal mies­to ki­še­nę ir ga­li­my­bes?

– Siek­ti rei­kia, bet nuo­sek­liai. Šiau­liai jau tu­ri čia že­mės, jau tu­ri tarp­tau­ti­nį oro uos­tą, jau tu­ri spe­cia­lis­tų ko­man­dą. Rei­kia tik nu­si­sta­ty­mo – jei dir­bam, tai dir­bam.

Rin­ko­je jau­čia­mas oro uos­tų trū­ku­mas, jei­gu vos su­ži­no­jus, kad Šiau­lių mies­to Ta­ry­ba sky­rė lė­šų, jau skam­bi­na­ma. Vil­nius ir Kau­nas už­pil­dy­ti, be to, ne vis­kas vi­siems ten tin­ka. Ry­ga – per­pil­dy­ta. Šiau­liai – lais­va vie­ta. Ne­di­de­lis oro uos­tas, bet čia yra NA­TO ba­zė, prie ku­rios yra la­bai daug no­rin­čių dirb­ti ir su­tin­ka in­ves­tuo­ti. Yra įmo­nių, ku­rios no­ri plės­ti veik­lą, bet ne­no­ri ša­lia kon­ku­ren­tų. Bet ir mies­tas tu­ri ženg­ti žings­nį. Juk kom­pa­ni­jos lau­kė, kad Sa­vi­val­dy­bė ženg­tų žings­nį.

Pas­kelb­tas tre­čia­sis skly­pų auk­cio­nas. Man kol kas ži­no­mas vie­nas rea­lus in­ves­tuo­to­jas. Jis to lau­kė.

– Ne­bė­ra jo­kio mi­nų lau­ko, per ku­rį rei­kės pe­rei­ti, kol su­tar­tis su in­ves­tuo­to­jais ga­lės bū­ti pa­si­ra­šy­ta, jei­gu jis tik­rai ateis?

– Aš ti­kė­jau­si, kad to ne­bus jau prieš sep­ty­nis mė­ne­sius. Ma­niau, kad bu­vo no­ras su­siim­ti ir pa­da­ry­ti tik­rą įmo­nę, o ne vie­tą po­li­ti­kų sko­loms grą­žin­ti.

– Šiau­liai ne kar­tą yra bu­vę vie­ta, kur ga­li­ma pa­si­gra­žin­ti sa­vo biog­ra­fi­ją ar CV ko­kios nors įmo­nės va­do­vo pa­rei­go­mis, bet kas iš to Šiau­liams? Jūs taip pat tik pa­puo­šė­te sa­vo biog­ra­fi­ją stra­te­gi­nės įmo­nės di­rek­to­riaus įra­šu?

– Atei­da­mas sa­kiau, kad ne­si­ren­giu nie­kur sė­dė­ti 20 me­tų ir vai­din­ti, kad dir­bu. Ma­no tiks­las – išaug­ti ir išau­gin­ti, pa­da­ry­ti, ką su­ta­rė­me ir ei­ti to­liau.

Atė­jęs pa­ma­čiau, kad įmo­nė bu­vo „pa­si­lei­du­si“, „su­tam­pė­me“ ją, „su­ri­šo­me“, už­si­dė­jo­me su ko­man­da pliu­są, kad pa­ren­gė­me įmo­nę in­ves­ti­ci­joms ir ei­na­me to­liau.

O kal­bant apie po­li­ti­nę plot­mę – tai jau ki­tas klau­si­mas. De­ja, Šiau­lių oro uos­tas yra po­li­ti­nis ob­jek­tas. Sa­vi­nin­kas yra Sa­vi­val­dy­bė, pa­gal įsta­ty­mą Ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rius yra tie­sio­gi­nis val­dy­to­jas. De­ja, jis taip pat yra val­do­mas po­li­ti­kas. Par­ti­ja, sa­vi žmo­nės.

– Po­li­ti­niu ob­jek­tu jis tam­pa ir ta­da, kai bet ko­kia kai­na sten­gia­ma­si iš­lai­ky­ti oro uos­tą, nes „pa­si­puoš­ti“ sa­vo po­li­ti­nę biog­ra­fi­ją oro uos­to bank­ro­tu ne­la­bai kas no­ri?

– Už­da­ry­ti oro uos­tą ga­li bū­ti ir tei­gia­mas da­ly­kas ko­kio nors po­li­ti­ko biog­ra­fi­jo­je. Įsi­vaiz­duo­ja­te, kiek tas žmo­gus su­tau­pys pi­ni­gų mies­tui ir kiek in­ves­ti­ci­jų ga­lės nuei­ti ki­tur. Ta­čiau po­li­ti­kams rei­kia pri­si­pa­žin­ti pa­tiems sau – ko jie no­ri iš ši­to ob­jek­to. Tai nė­ra mo­kyk­la, ban­de­lių fab­ri­kas, tai – stra­te­gi­nis Lie­tu­vos ob­jek­tas, ku­ris ga­li ne­šti grą­žą. Bet pir­ma – in­ves­ti­ci­ja, ta­da – grą­ža.

Jei­gu gy­ven­to­jai – tik­rie­ji mies­to sa­vi­nin­kai – kont­ro­liuos po­li­ti­kus, aky­lai ste­bės, ką po­li­ti­kai da­ro su oro uos­tu, ši įmo­nė išaugs. Ji tu­ri di­džiu­lį po­ten­cia­lą.

– Ko­kius Šiau­lius pa­ma­tė­te klai­pė­die­čio aki­mis?

– Aš šiek tiek kit­ko ti­kė­jau­si, nes Šiau­lius anks­čiau tik pra­va­žiuo­da­vau. Kai stab­te­lė­jau, pa­ma­čiau gra­žų ir ma­lo­nų mies­tą. Cent­ras gra­žus, vie­tų pa­si­vaikš­čio­ji­mams yra. Mi­nu­sas, kad žie­mą bu­vo sli­džios gat­vės.

Re­dak­ci­jos ar­chy­vo nuo­tr.

Šiau­lių oro uos­to di­rek­to­rius And­rius Dau­jo­tas tei­gia, kad pa­sta­ruo­ju me­tu Šiau­lių me­ro Ar­tū­ro Vi­soc­ko rū­pes­tis įmo­ne ge­ro­kai at­vė­so. „Na, at­vež­da­vo po­li­ti­kų“, – sa­kė A. Dau­jo­tas.

Šiau­lių oro uos­tui va­do­va­vi­mą bai­gian­tis And­rius Dau­jo­tas tei­gia, kad šią įmo­nę ga­li­ma iš­gel­bė­ti, bet ne po­li­ti­niais inst­ru­men­tais.