Operos solistas tapo fabrikantu

Operos solistas tapo fabrikantu

Ope­ros so­lis­tas ta­po fab­ri­kan­tu

Šeš­ta­die­nį Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus Chai­mo Fren­ke­lio vi­la bu­vo ta­pu­si fil­ma­vi­mo aikš­te­le: čia fil­muo­ta vie­na iš at­ku­ria­mo­sios do­ku­men­ti­kos fil­mų cik­lo „Žmo­nės, ku­rie su­kū­rė Lie­tu­vą“ da­lis, skir­ta žy­miau­siam Šiau­lių fab­ri­kan­tui, vie­nam svar­biau­sių Lie­tu­vos pra­mo­nės kū­rė­jų – Chai­mui Fren­ke­liui (1857–1920).

Fab­ri­kan­tą įkū­ni­ja ži­no­mas ope­ros so­lis­tas Ra­fai­las Kar­pis, jo žmo­nos po­rtre­tą ku­ria šiau­lie­tė ak­to­rė Jū­ra­tė Bud­riū­nai­tė.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

Fil­mas skir­tas Lie­tu­vos 100-me­čiui

XIX am­žių me­nan­ti fab­ri­kan­to žmo­nos po­nios Do­ros su­kne­lė, Ch. Fren­ke­lio ran­ko­se – ka­rei­viš­ki ba­tai rau­do­nais pus­pa­džiais, tar­nai­tės pa­tie­kia­ma ar­ba­ta, pul­ke­lis bol­še­vi­kų, me­di­ci­nos se­se­lė, mer­gai­tės – XIX am­žiaus ant­ro­sios pu­sės – XX am­žiaus pra­džios ženk­lai fil­ma­vi­mo aikš­te­le ta­pu­sio­je vi­lo­je.

Tik už­kad­ri­niai vaiz­dai – ne­bū­din­gi tam laik­me­čiui. Mo­der­nios fil­ma­vi­mo ka­me­ros, re­ži­sie­riaus Al­vy­do Šle­pi­ko pa­sta­bos, gri­muo­to­jos.

Fil­mų cik­las „Žmo­nės, ku­rie su­kū­rė Lie­tu­vą“ skir­tas Lie­tu­vos vals­ty­bės 100-me­čiui, ku­ris bus mi­ni­mas 2018 me­tų va­sa­rio 16-ąją. LRT pro­jek­tą ku­ria pro­diu­se­rių kom­pa­ni­ja „Sin­ging fish“.

Pro­jek­to kū­rė­jai sa­ko, kad tai – do­ku­men­ti­nis dra­mi­nis pa­sa­ko­ji­mas apie iš­ki­lius ki­tą­met 100-me­tį švę­sian­čios ša­lies po­li­ti­kos, vers­lo, kul­tū­ros ir me­no, spor­to vei­kė­jus, ku­rie kū­rė vals­ty­bę.

Va­sa­rio 16-ąją per LRT žiū­ro­vams pri­sta­ty­ta pir­mo­ji iš aš­tuo­nių fil­mo da­lių – „An­ta­nas Sme­to­na“. Gre­ta Pre­zi­den­to A. Sme­to­nos, at­ski­ro­se fil­mo da­ly­se pa­sa­ko­ja­ma ir apie pir­mo­sios vy­riau­sy­bės va­do­vą Au­gus­ti­ną Vol­de­ma­rą, la­kū­ną Ste­po­ną Da­rių, pir­mą­ją Lie­tu­vos žval­gę Mar­ce­lę Ku­bi­liū­tę, ki­tas as­me­ny­bes. Gre­ta jų – ir žy­miau­sias Šiau­lių fab­ri­kan­tas Chai­mas Fren­ke­lis.

Tai, kas nu­fil­muo­ta šeš­ta­die­nį Ch. Fren­ke­lio vi­lo­je, – per LRT bus ro­do­ma ba­lan­džio 9 die­ną.

Re­ži­sie­rius: „La­bai įdo­mus pra­mo­nės mag­na­tas“

Fil­mo re­ži­sie­rius A. Šle­pi­kas tei­gė, kad fil­mų cik­le Chai­mas Fren­ke­lis at­si­ra­do kaip vie­nas svar­biau­sių pra­mo­ni­nin­kų be­si­ku­rian­čio­je Lie­tu­vo­je, daug nu­vei­kęs Šiau­liams – ne tik kū­ręs ir vys­tęs pra­mo­nę, bet ir pa­sta­tęs daug svar­bių ob­jek­tų, ku­rie iš­li­ko iki mū­sų die­nų.

„Pra­mo­nės mag­na­tas Chai­mas Fren­ke­lis nea­be­jo­ti­nai yra la­bai įdo­mus. Tai žmo­gus, ku­ris už­siė­mė ne tik vers­lu, bet ir lab­da­rin­ga veik­la“, – sa­kė re­ži­sie­rius.

Ne ma­žiau svar­bi prie­žas­tis ak­tua­li­zuo­ti Ch. Fren­ke­lio šei­mos, gi­mi­nės is­to­ri­ją yra tai, kad apie pra­mo­ni­nin­ką iš­li­kę ne­daug ži­nių.

„At­si­ver­tus en­cik­lo­pe­di­ją tik­rai ne­ra­si daug fak­tų apie Chai­mą Fren­ke­lį, jo šei­mą, sū­nų Jo­kū­bą. Net ir mū­sų kū­ry­bi­nė­je gru­pė­je yra ki­lu­sių iš Šiau­lių žmo­nių, ku­rie apie Ch. Fren­ke­lį be­veik nie­ko ne­ži­no­jo, iš­sky­rus tai, kad yra iš­li­ku­si Ch. Fren­ke­lio vi­la. Net ir apie jo įkur­tą odų fab­ri­ką ne­la­bai ži­no­jo“, – pa­sa­ko­jo fil­mo re­ži­sie­rius.

A. Šle­pi­ko tei­gi­mu, bu­vo svar­bu „pri­kel­ti is­to­ri­ją, su­do­min­ti žmo­nes, juo la­biau, kad tai tik­rai la­bai įdo­mi Lie­tu­vos is­to­ri­jos da­lis: da­bar­ti­niai ma­dos žmo­nės ži­no, kad la­bu­ti­nai yra ba­tai rau­do­nais pa­dais. O pa­žiū­rė­ję fil­mą su­ži­nos, kad Chai­mas Fren­ke­lis daug anks­čiau yra tuos rau­do­nus pa­dus at­ra­dęs, tik ki­ti juos daug vė­liau už­pa­ten­ta­vo“.

A. Šle­pi­ko tei­gi­mu, fil­mo kū­rė­jai ne­tu­ri tiks­lo vi­sus žmo­gaus biog­ra­fi­jos fak­tus su­dė­ti į fil­mą. „Kar­tais ga­li už­tek­ti net ir vie­no epi­zo­do iš žmo­gaus gy­ve­ni­mo, kad išei­tų fil­mas. Ta­čiau rei­kia pa­pa­sa­ko­ti ir tuo­me­ti­nį kon­teks­tą, is­to­ri­nes ap­lin­ky­bes“, – sa­kė re­ži­sie­rius.

A. Šle­pi­kas už­si­mi­nė, kad pro­jek­tas „Žmo­nės, ku­rie su­kū­rė Lie­tu­vą“ bus tęs­ti­nis.

Sce­na­ris­tė: „Sus­kiau­ti­nė­si­me Ch. Fren­ke­lio pa­veiks­lą“

Fil­mo sce­na­ris­tė L. Kur­lins­kai­tė pa­sa­ko­jo fil­mo kū­ri­mo ei­gą: ži­no­da­mi, kad apie Ch. Fren­ke­lį li­kę la­bai ma­žai in­for­ma­ci­jos, fil­mo kū­rė­jai ren­ka net ir smul­kiau­sius fak­tus, ieš­ko žmo­nių, ku­rie ką nors ži­no apie šią as­me­ny­bę. Su kiek­vie­nu iš šių žmo­nių yra nu­fil­muo­ja­mi in­ter­viu. Iš at­ski­rų in­ter­viu su­ku­ria­ma fak­tų mo­zai­ka. O gre­ta pa­sa­ko­ji­mų fil­muo­ja­mi vai­dy­bi­niai in­tar­pai. Jiems ieš­ko­ta ak­to­rių, dau­gu­ma – šiau­lie­čiai.

„Dė­lio­ja­me jo as­me­ny­bės mo­zai­ką. Tik­ri­na­me, kad fak­tai bū­tų pa­ti­ki­mi – nes tai do­ku­men­ti­nis fil­mas. Esa­me la­bai at­sar­gūs su in­terp­re­ta­ci­jo­mis. Pa­ban­dy­si­me su­skiau­ti­nė­ti Ch. Fren­ke­lio pa­veiks­lą“, – fil­mo kū­ri­mo pro­ce­są api­bū­di­no sce­na­ri­jaus au­to­rė.

L. Kur­lins­kai­tės tei­gi­mu, fil­me kal­bės žy­dų bend­ruo­me­nės at­sto­vai, ju­daiz­mo ži­no­vai, pra­mo­ni­nin­kai, Žy­dų mu­zie­jaus, Žy­dų bib­lio­te­kos va­do­vai.

„Su­si­sie­kė­me su jo proa­nū­kiais, ban­do­me ras­ti kuo dau­giau ar­te­fak­tų, ku­rie pa­nei­gia vie­ni ki­tus, ta­čiau žiū­rė­si­me kaip tai su­si­dė­lios į bend­rą vaiz­dą. Ban­do­me ras­ti jo bui­ties ar­te­fak­tus – la­bai daug me­džia­gos mums pa­tei­kė „Auš­ros“ mu­zie­jaus di­rek­to­rius Rai­mun­das Bal­za, Lie­tu­vos žy­dų bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė Fai­na Kuk­lians­ky“, – pa­sa­ko­jo L. Kur­lins­kai­tė.

Ra­fai­las Kar­pis: „Išs­kir­ti­nė sėk­mės ir skaus­mo is­to­ri­ja“

Fil­mo vyk­doma­sis pro­diu­se­ris – bu­vęs Šiau­lių uni­ver­si­te­to teat­ro ka­ted­ros ab­sol­ven­tas Ag­nius Mar­cin­ke­vi­čius. „Šiau­lių kraš­tui“ jis sa­kė, kad Chai­mo Fren­ke­lio vaid­me­niui idea­liai ti­ko ope­ros so­lis­tas Ra­fai­las Kar­pis – ir dėl vei­do bruo­žų, ir dėl sto­to.

Ži­nią, kad jam teks vai­din­ti Ch. Fren­ke­lį, R. Kar­pis su­ti­ko taip: „Įs­pū­dis toks, tar­si stai­ga pa­sa­kė, kad šian­dien man teks vai­din­ti Jo­ną Ba­sa­na­vi­čių! Kaip žy­dų tau­ty­bės žmo­gui man šis fil­mas la­bai svar­bus dėl to, kad mes vi­si drau­ge kū­rė­me Lie­tu­vą ir to­liau ją vi­si kar­tu te­be­ku­ria­me“.

Pa­sak R. Kar­pio, Ch. Fren­ke­lis – la­bai įdo­mi ir pa­slap­tin­ga as­me­ny­bė ne tik Šiau­liams, bet ir žy­dų bend­ruo­me­nei.

„Jis bu­vo su­kū­ręs to­kį di­džiu­lį vers­lą ir pa­li­ko to­kį pa­vel­dą, kad įspū­dį kaip iš­skir­ti­nė as­me­ny­bė da­ro net ir šian­dien“, – fil­ma­vi­mo per­trau­kė­lės me­tu sa­kė R. Kar­pis.

Jis ste­bė­jo­si, kad Ch. Fren­ke­lio gy­ve­ni­me bu­vo dau­gy­bė ne­ti­kė­tų vin­gių, ku­rie „ver­ti se­ria­lo": nors jis ki­lęs iš Uk­mer­gės, bet jo svar­biau­si dar­bai skir­ti Šiau­liams. Jis pa­su­ko vers­li­nin­ko, pra­mo­ni­nin­ko ke­liu, nors mo­kė­si dva­si­nin­ko pro­fe­si­jos.

„Jis ypač to­lia­re­giš­kai pa­krei­pė sa­vo li­ki­mą. Jis pa­ma­tė, kad pra­mo­nės atei­tis bus su­si­sie­ki­mas, to­dėl pa­si­rin­ko Šiau­lius, kur ėjo stam­bus ge­le­žin­ke­lio maz­gas. Jis fan­tas­tiš­kai tiks­liai pa­ga­vo laik­me­čio ten­den­ci­jas ir jas iš­nau­do­jo. Tai la­bai ža­vi“, – sa­kė R. Kar­pis.

Kū­rė­jas gi­li­no­si į Ch. Fren­ke­lio gy­ve­ni­mo de­ta­les ban­dy­da­mas su­vok­ti, kaip žmo­gus tu­rė­jo iš­gy­ven­ti žiau­rius is­to­ri­jos ka­tak­liz­mus: di­džiu­lį fab­ri­ką ca­ri­nės Ru­si­jos val­džia už­da­rė. Pra­mo­ni­nin­kas ban­dęs at­nau­jin­ti fab­ri­ko veik­lą, bet to ne­pa­vy­kę pa­da­ry­ti. Neil­gai tru­kus po Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro jis mi­rė.

„Jo sėk­mės is­to­ri­ja yra iš­skir­ti­nė, bet jo gy­ve­ni­mo fi­na­las yra la­bai liūd­nas. Net Ch. Fren­ke­lio mir­tis yra pa­slap­tin­ga – iki šiol neaiš­ku, kur jis yra pa­lai­do­tas. Su­dė­tin­gas vi­sos jo šei­mos li­ki­mas: sū­nus Jo­kū­bas su­ge­bė­jo iš­va­žiuo­ti, o žmo­na Do­ra žu­vo Šiau­lių ge­te“, – pa­sa­ko­jo R. Kar­pis.

Jū­ra­tė Bud­riū­nai­tė: „Žy­dų mo­te­rys mo­ka bū­ti iš­min­tin­gos“

Ak­to­rė J. Bud­riū­nai­tė fil­me vai­di­na Ch. Fren­ke­lio žmo­ną Do­rą.

J. Bud­riū­nai­tei bu­vo la­bai įdo­mu pa­si­ner­ti į at­ku­ria­mo­sios do­ku­men­ti­kos žan­rą, o ne į me­ni­nį-vai­dy­bi­nį fil­mą. Šia­me fil­me ak­to­rių vaid­me­nys ne­by­lūs. To­dėl ak­to­rei bu­vo svar­bu per lai­ky­se­ną, elg­se­ną, ju­de­sį pa­ro­dy­ti he­ro­jės cha­rak­te­rį, pa­dė­tį šei­mo­je, san­ty­kį su ap­lin­ka.

„Di­džiu­lė ir vi­siš­kai nau­ja pa­tir­tis. Aš skai­čiau ne vaid­mens dia­lo­gus, o do­ku­men­ti­nę, is­to­ri­nę me­džia­gą, kad pa­žin­čiau tą mo­te­rį, ati­tik­čiau tai, ką skai­tys fil­me už­kad­ri­nis bal­sas, ką šia­me fil­me pa­sa­kos, pa­grįs is­to­ri­nius fak­tus po­li­to­lo­gai, is­to­ri­kai. Aš tu­rė­jau ne vaid­me­nį iš­mok­ti, o laik­me­tį pa­žin­ti“, – pa­sa­ko­jo ak­to­rė.

J. Bud­riū­nai­tė prieš vaid­me­nį var­tė iš­li­ku­sias Ch. Fren­ke­lio šei­mos nuo­trau­kas.

„Man rei­kė­jo bū­ti ne at­vi­ru­ku, o gy­vu žmo­gu­mi. Pa­ban­dy­ti at­skleis­ti tą mo­te­rį per jos lai­ky­se­ną bend­rau­jant su vy­ru. Aš su­pra­tau, kad Fren­ke­lių šei­mo­je bu­vo svar­bus vy­ro ir žmo­nos due­tas. Žy­dų tau­ty­bės šei­mo­se žmo­na ne­bū­na nuo­ša­ly­je nei nuo šei­mos, nei nuo vers­lo. Žy­dų tau­ty­bės mo­te­rys gal­būt kar­tais yra tik­res­nė gal­va ir už vy­rą, bet ji mo­ka pa­bū­ti ša­lia, nuo­ša­liau. Žy­dų mo­te­rys mo­ka bū­ti iš­min­tin­gos“, – pa­sa­ko­jo J. Bud­riū­nai­tė.

Ak­to­rė, įsi­gi­li­nu­si į iš­li­ku­sią is­to­ri­nę me­džia­gą apie Fren­ke­lių šei­mą, su­pra­to, ko­kia svar­bi bu­vo žmo­nos Do­ros nuo­mo­nė Chai­mui.

Ak­to­rę su­ža­vė­jo Do­ros veik­la – mo­ky­ti fab­ri­ko dar­bi­nin­kų duk­ras skai­čiuo­ti, skai­ty­ti. Fil­me yra sce­na, kai Do­ra skai­to fab­ri­ko dar­bi­nin­kų duk­roms kny­gą.

„Nors ji ga­lė­jo to ir ne­da­ry­ti, bet aki­vaiz­dus jos no­ras bu­vo da­ly­vau­ti vi­suo­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me. Ji bu­vo iš­pru­su­si, tu­rin­ti sa­vo nuo­mo­nę, iš­min­tin­ga mo­te­ris“, – sa­kė J. Bud­riū­nai­tė.

Ak­to­rė, ga­vu­si pa­siū­ly­mą su­vai­din­ti Do­rą, nu­džiu­go dar ir to­dėl, kad ga­lės pa­ro­dy­ti, jog žy­dų tau­ta drau­ge su lie­tu­viais kū­rė Lie­tu­vos vals­ty­bę.

„Kaž­ko­kie spyg­lia­vi­mai­si ne­tel­kia tau­tų, ku­rios gy­ve­na ta­me pa­čia­me mies­te, to­je pa­čio­je vals­ty­bė­je. Kar­tais tie spyg­lia­vi­mai­si ro­do neišp­ru­si­mą, vai­kiš­ką už­si­spy­ri­mą ne­ma­ty­ti rea­ly­bės, kiek mes vi­si daug da­ro­me. Kaip svar­bu, kad vals­ty­bės 100-me­čio įam­ži­ni­mo kū­rė­jai at­si­grę­žė į Šiau­lius bū­tent per žy­dų tau­ty­bės žmo­gaus veik­lą. Šiau­liams ne lai­kas skirs­ty­tis į žy­dų, ru­sų, lie­tu­vių bend­ruo­me­nes. Mes vi­si esa­me Šiau­lių bend­ruo­me­nė“, – sa­kė ak­to­rė.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Chai­mą Fren­ke­lį vai­di­na ope­ros so­lis­tas Ra­fai­las Kar­pis. Jo ran­ko­se – Ch. Fren­ke­lio odos fab­ri­ko pre­kės ženk­lu ta­pęs au­li­nis ba­tas rau­do­nu pa­du.

Sce­na­ris­tės Lau­ros Kur­lins­kai­tės tei­gi­mu, la­bai pa­si­se­kė fil­mo kū­rė­jams, kad yra iš­li­kęs au­ten­tiš­kas Ch. Fren­ke­lio na­mas.

Fil­mo re­ži­sie­rius Al­vy­das Šle­pi­kas sa­ko, kad Chai­mo Fren­ke­lio as­me­ny­bė yra nea­be­jo­ti­nai la­bai svar­bi vals­ty­bei.

Fil­me at­ku­ria­ma šimt­me­čio se­nu­mo Fren­ke­lių na­mų is­to­ri­ja.

Sce­na, kai Chai­mo Fren­ke­lio žmo­na Do­ra (ak­to­rė Jū­ra­tė Bud­riū­nai­tė) mo­ko fab­ri­ko dar­bi­nin­kų duk­ras (iš kai­rės šiau­lie­tės moks­lei­vės Eve­li­na Na­čy­tė ir Ger­man­tė Klad­kai­tė).

Epi­zo­di­niuo­se „bol­še­vi­kų“, „žy­dų fab­ri­ko dar­bi­nin­kų“, „gai­les­tin­go­sios se­sers“ vaid­me­ny­se – šiau­lie­čiai, Šiau­lių uni­ver­si­te­to Est­ra­dos me­no stu­di­jų pro­gra­mos stu­den­tai.