Naujausios
EUROPOS KRYŽKELĖJE
Nykstanti Žagarė svajoja apie savivaldą
Prieš šimtmetį 14 tūkstančių gyventojų turėjusi Žagarė (Joniškio rajonas) dabar skaičiuoja vos 1700 „dūšių“. Miestelyje į mažesnę parduotuvę kartais per pusvalandį neužsuka nė vienas žmogus, o didžiausią judėjimo iliuziją sukuria darbininkai, tiesiantys vandentiekio ir kanalizacijos tinklus. Entuziazmo neprarandantys miestelėnai sako, kad Žagarė atsigautų atgavusi savivaldą.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Kiemturgio sargybiniai stebi aikštę
Prie pernai atidaryto Kiemturgio – pagal dvišalį lietuvių ir latvių projektą pastatyto uždaro paviljono, kuriame rytais daržo gėrybėmis prekiauja vietos gyventojai, sėdinėja pusamžiai vyrai. Tarsi sargybiniai. Aleksandras ir Romas.
Aleksandras neklaustas ima aiškinti apie trejus metus nebaigiamą tvarkyti miesto aikštę: viena statybinė firma bankrutavo, o ją pakeitusi irgi lėtai dirba. Seniau aikštę dengė akacijų žaluma, po kuria rikiavosi suoleliai. Aplaužyti, bet vis vieta sėdynei padėti. Medžius išpjovė, vos keletas liko, akmuo ant akmens.
Kiti juokėsi, kad statybininkai pirmadienį pradeda šienauti kelių žingsnių pločio žaliuosius aikštės plotelius, penktadienį baigia. Kitą savaitę – viskas iš pradžių. Tik trinkelių klojimas nežymus.
Gal pakaktų atvežtą žvyrą išstumdyti ir žagariečiai kojomis išplūktų pagrindą – taką kultūros sostinei? Žagarei garbė vadintis šiuo vardu suteikta 2015-aisiais.
Gyventojai situaciją vadina anekdotu. Jei iki naujų metų nebus sutvarkyta aikštė, gatvės, ką parodys svečiams? Vienintelė dvaro rūmų renovacija, kuria rūpinasi Regioninio parko direkcija, sparčiai juda į pabaigą.
Nebegimdo ir rizikos šeimos
Miestelis miršta. Kas savaitę šarvojami vidutiniškai du žmonės, o būta, kad per septynias dienas laidojo šešis. Gimusių šiais metais, seniūnijos socialinės darbuotojos Irenos Čerkauskienės duomenimis, dešimt. Akivaizdi mirties pergalė.
Seniūnijos darbuotojos nustebina: jau ir socialinės rizikos šeimos keičiasi, gimdančių mažėja, reta gausi šeima turi daugiau kaip tris vaikus, nors anksčiau šeši ir septyni buvo ne naujiena.
Pagrindinis verslas – parduotuvės
„Mes ne gydytojai, ne mokytojai. Paprastos profesijos nereikalingos. Nebent tolimųjų reisų vairuotojų. Skaičiau skelbimą, parašyta, pageidaujami iki 45 metų. Jei esi vyresnis kaip 55-erių, nurašytas,“ – skėsčioja rankomis prie Kiemturgio sėdintis Aleksandras.
Ant greta stovinčio „kebabinės“ kioskelio durų kabo spyna. Romas su Aleksandru tikina jau senokai nematę jo atidaryto.
Žagarėje verslo tenka gerai paieškoti. Pagrindinė kryptis – prekyba. Nedidelės maisto prekių parduotuvės savininkė Danutė Byčiuvienė atvirai svarsto, ar pajėgs išlaikyti ją iki pensijos. Pati šeimininkė, pati pardavėja, pati ir valytoja. Už nedideles patalpas kas mėnesį moka 500 litų nuomą, 1000 litų – už elektrą, nes nuolat įjungti keli vitrininiai šaldikliai.
„Nuomos kainos kaip Vilniuje. Pastato savininkai gyvena sostinėje, todėl tokias nustato, bet didžioji dalis patalpų stovi tuščios. Viena moteris iš Darbo biržos turėjo gražių planų: galvojo atidaryti mažytę kepyklėlę, pardavinėti bandeles, pyragus. Jei gerai sektųsi, įdarbintų ir kitą žmogų. Iš jos paprašė 400 litų nuomos. Moteris pasiskaičiavo mokesčius, kitas išlaidas ir persigalvojo,“ – vieną neįgyvendinto verslo istoriją pasakoja žagarietė.
Per dieną 50–100 pirkėjų
Moteris, anksčiau prekiavusi tik žuvimi ir mėsa, prieš dvejus metus tapo parduotuvėlės savininke, asortimentą praplėtė. Dabar galima nusipirkti saldumynų, pieno produktų, duonos, kruopų.
Per pusvalandį, kol kalbamės, į parduotuvę užsuka tik vienas vyriškis. „Pirks šuniui kaulų,“ – dar nespėjus jam įeiti tarsteli D. Byčiuvienė. Netrukus žmogus nukeliauja tiesiai prie šaldiklio, kur kaulai sudėti.
Per dieną miesto centre esančią parduotuvę aplanko nuo 50 iki 100 pirkėjų. Jei būna daugiau – šventė.
Pirkėjai stebi kainas, perka brokuotus produktus. Buvo atvežta nukainotos vytintos dešros, tuojau išpirko, net po kelis kilogramus, nes galima ilgiau laikyti.
Vyresni pirkėjai jaudinasi dėl euro.
Užsuka ir latviai. Jie nepatenkinti, kad Žagarėje nėra kur išsikeisti eurų. Imant iš bankomato – vienintelio mieste – už paslaugą daug nuskaičiuojama, todėl dažnas pinigus išsikeičia Duobelėje (Latvija).
Pirkėjai „nutekėjo“ į prekybos centrą
Žagarėje veikia septynios maisto prekių parduotuvės.
Kai prieš dvejus metus atsidarė prekybos centras „Norfa“, iš mažųjų parduotuvių klientų srautas nutekėjo. Tačiau D. Byčiuvienė pažįsta visus pirkėjus, kartais, kaip kaimuose įprasta, duodanti žmonėms prekių į skolą. Tiems, kurie tikrai grąžins.
Pažįstamos močiutės mėgsta pasišnekėti, o už gerumą ir pokalbį atsilygina: atneša medaus, kita – pačios keptų grybukų.
Iš parduotuvės šeima neišsilaiko
Kita nedidelė parduotuvėlė, kurioje prekiaujama suvenyrais, dviračių dalimis, kanceliarinėmis ir kitomis ne maisto prekėmis, Žagarėje veikia ketverius metus.
Savininkė Armida Zaleckienė su vyru svajojo apie degalinę. Tačiau kai suvokė, kad reikės pusės milijono investicijų, plano atsisakė.
Dar galvojo apie vieno euro parduotuvės filialą, bet tinklas nenorėjo bendradarbiauti. Pasiūlius pažįstamiems nusprendė kurti dovanų krautuvėlę.
Moteris tikėjosi iš verslo Žagarėje išgyventi su šeima. Bet teko susitaikyti, kad parduotuvėje tik sau uždirbs atlyginimą. Dar papildomai įdarbino žmogų ketvirtadaliu etato.
„Liūdniausia – miestelyje mažai jaunimo“, – sako A. Zaleckienė.
Gimnazijoje per dvidešimtmetį vaikų sumažėjo dvigubai, nors, užsidarius kaimų mokykloms, dalis mokinių ją papildė.
Daugėja tuščių sodybų
Pagyvenusių ir neįgalių žmonių klubo „Švėtė“ pirmininkas Juozas Kazlauskas linguoja galvą: pats po Vyšnių festivalio į užsienį – Švedijos miškus – išlydėjo vieną iš dukrų. Mėlynių skinti. Kita dukra jau 13 metų Danijoje su šeima. Teiravosi, gal grįš, bet žentas atrėmė: ten su trimis vaikais lengvai išgyvena, o kur Lietuvoje gaus darbą, kad visiems penkiems nieko netrūktų?
Naujų namų per pastaruosius penkerius metus iškilo vienas, remontuojamos grįžusių iš užsienio arba įsigijusių vasaros poilsiui sodybos.
Žmonės išvyksta, namų, žvelgiančių tuščiais langais ar lentomis užkaltomis jų kiaurymėmis, daugėja. Apytikriai tokių tuščių sodybų miestelyje – bent trys dešimtys.
Reikia savo atstovų Taryboje
Paradoksas. Žagarietis visuomenininkas, žinomas „puodų namo“ savininkas Edmundas Vaičiulis, prekiaujantis dujomis, sako norėjęs įkurti sporto klubą, bet negauna patalpų. Įrengtų treniruoklių salę, įdarbintų porą žmonių.
„Galėtų valdžia atiduoti raudonų plytų namą, kuriame žadėjo įrengti mergaičių namus (namai delinkventinio elgesio mergaitėms nebuvo įkurti, žagariečiams pasipriešinus, kad paauglės gyvens miesto centre – aut. past.),“ – sako vyriškis.
Įvairiomis iniciatyvomis garsėjantis visuomenininkas įsitikinęs – Žagarėje niekas nepasikeis, kol į rajono Tarybą nepateks bent keli vietiniai atstovai. Jis per praėjusius rinkimus kandidatūrą išsikėlė pats, nenorėjo eiti su jokia partija. Bet pritrūko balsų.
Kitas kelias, anot E. Vaičiulio, atkurti Žagarės savivaldą. Dabar Joniškio ponams esą svarbu tik per šventes atvažiuoti, svečiams parodyti gražią gamtą: didelis parkas su dvaro rūmais, Švėtės upė, Žvelgaičio kalnas ir pušynas, tvenkinys, nemažai lankytinų objektų.
Prarasta savivalda – prarastas gyvenimas
E. Vaičiuliui entuziastingai pritaria buvęs Žagarės bendruomenės „Veidė“ pirmininkas Stasys Makaveckas.
„Studijuoju istorinius duomenis, skaitau knygas. Išvada: Žagarė visada riedėjo žemyn, kai prarasdavo savivaldą. Ją turėjo ir prie caro, ir prie Antano Smetonos, ir sovietiniais metais iki 1960-ųjų,“ – sako vyras, gyvenantis savivaldos idėja.
Žagarietis vadovaujasi Latvijos pavyzdžiu. Ten atkurta ikikarinė sistema. Švietimu, komunalinėmis ir kitomis ūkio sritimis rūpinasi mažos savivaldybės, skirstydamos pinigus savo nuožiūra, nereikia laukti malonės iš rajono centro.
„Mes esame vienas seniausių Lietuvos miestų, čia baltų gentys gyveno penktajame amžiuje. Mūsų sostinė visada labiau buvo Ryga,“ – primena S. Makaveckas, remdamasis tikrais faktais, kai A. Smetonos laikais vietos moterys iš Rygos parsiveždavo naujausių suknelių ir šukuosenų madą, vykdavo į Latvijos sostinės turgų prekiauti. Prieš kelerius metus tai liudijanti senų nuotraukų paroda buvo surengta Kultūros centre.
Žagarė dar svajoja. Tik prie vyšnių uogų vaizdais išdažytos stoties stabtelėjęs vyras, užklaustas, atkerta: „Kokia savivalda? Ponia, kas mums ją duos?“
Faktai apie XXI amžiaus Žagarę
2011 metų gyventojų surašymo duomenimis, Žagarėje gyveno 1700 žmonių arba – trečdaliu mažiau negu prieš 20 metų ir maždaug 8 kartus mažiau nei prieš 100 metų, kai jų buvo 14 tūkstančių.
Socialines pašalpas kas mėnesį gauna apie 200 žmonių, prieš kelis metus skaičius buvo ūgtelėjęs iki 250.
Žagarės seniūnijoje 2014 metų liepos 1 dieną nedarbas siekė 16,6 procento (Joniškio rajono vidurkis 10,9 procento). Bedarbių seniūnijoje liepos mėnesį iš viso registruota 337, iš jų 83 nukreipti į laikinas priemones.
Į Žagarės gimnaziją 2013–2014 mokslo metais rugsėjo pirmąją atėjo 327, baigė mokslo metus 314 mokinių. Dalis vaikų su šeimomis emigravo. Prieš 25-erius metus mokykla skaičiavo daugiau kaip 600 vaikų.
Autorės nuotr.
NEDARBAS: Prie Kiemturgio sėdintys Romas (kairėje) ir Aleksandras sako, kad mieste nėra darbo: jei tau daugiau kaip 55-eri, esi nepageidaujamas.
IDĖJA: Stasys Makaveckas jau daug metų gyvena idėja atkurti Žagarės savivaldą.
PROBLEMA: Įvairiomis iniciatyvomis garsėjantis Edmundas Vaičiulis sako norintis įkurti sporto klubą, bet valdžia nesuteikia galimybės išsinuomoti tinkamų patalpų.
VERSLAS: Danutė Byčiuvienė pasakoja, kad viena moteris norėjo įkurti kepyklėlę, bet nuomos kainos ir mokesčiai norą užgesino.
POKYČIAI: Krautuvėlės savininkė Armida Zaleckienė iš pradžių galvojo, kad iš verslo išgyvens visa šeima, bet nepavyko.
AIKŠTĖ: Žagariečiai jau trejus metus stebi, kaip tvarkoma miesto aikštė: tarp paklotų trinkelių spėjo suželti žolė, o darbų pabaigos dar nematyti.
ŠVENTOVĖ: Naujosios Žagarės Šv. Petro ir Povilo bažnyčia.
TUŠTĖJIMAS: Žagarėje daugėja tuščių namų, net ir gražioje vietoje prie Švėtės upės, kur kadaise veikė miesto limonadinė.
CENTRAS: 15 valandų 34 minutės: Žagarės centre nematyti nė gyvos dvasios, tik keli automobiliai prie seniūnijos.
. 
ŽOLĖ: Kai kuriuos miesto svečius stebina, kad žolė ant nenušienauto Žvelgaičio kalno vietomis siekia juosmenį.
ATGIMIMAS: Bene vienintelis objektas, kuris be kliūčių sparčiai tvarkomas, tai dvaro rūmai, kur persikels regioninio parko direkcija.
PATALPOS: Tuščių patalpų daugėja ir miesto centre.
NAMAS: Akį pamalonina vienas kitas sutvarkytas senas medinis namas.
POILSIAVIETĖS: Prie Žvelgaičio ežero ir buvusių karjerų įrengta daug poilsiaviečių.
ŽALUMA: Į Žagarę daugelį traukia žaluma.
SENSACIJA: Edmundo Vaičiulio puodų namas jau tapęs ne Žagarės, bet visos Lietuvos įžymybe: jį filmavo įvairių šalių, net ir tolimos Kinijos, televizijos.
PARADOKSAI: Žagariečiai svarsto, kaip kitąmet derės kultūros sostinės vardas ir tokios gatvės bei automobilių stovėjimo aikštelės miesto centre.
POILSIS: Poilsiaujantiems Žagarėje smagu: galima paplaukioti Švėtės upe.
UŽTVANKA: Švėtės užtvanka, vietinių vadinama „bliūdu“, dažnai miesto svečių lankomas ir fotografuojamas objektas.
