Naujausios
Nuo kiaulės akių – iki kiaulės uodegos
Kriminalizuotos politinės grupuotės – grėsmė Lietuvai
Vladas VERTELIS
Žurnalistas, „Šiaulių krašto“ redkolegijos narys
Tuo metu, kai Rusija užgrobinėjo Krymą, o Lietuvai iškilo agresijos grėsmė, Radviliškio konservatoriai, palaikomi iš centro, nutarė, kad šiuo pavojų kupinu laikotarpiu partijos skyriui turi vadovauti laiko ir STT patikrinti kadrai. Antanas Čepononis, vos ne tris savaites pratrynęs Šiaulių areštinės ir izoliatoriaus minkštuosius gultus ir laisvę išvydęs už 30000 litų užstatą, kaip tik toks – nesvarbu, kad už dienos antros jo ir bendražygių bendrapartiečių bylos guls ant teismo stalo.
Kaltinamasis skamba solidžiau už įtariamąjį. Galbūt dėl tokio solidumo Antanas Čepononis prieš savaitę ir buvo nubalsuotas tapti partijos vedliu. Labai demokratiškai ir šiuolaikiškai: vienas iš vieno, nes kitų norinčių ir galinčių varžytis su nepakeičiamuoju lyderiu neatsirado.
Neramus laikas: rytų slavai pakilo, nebesutaria, nebepasidalija Krymo totorių pajūriu ir kalnais. Dar ant Lietuvėlės keli rinkimai: į Europarlamentą, kad greičiau litas iš Lietuvos dingtų, o vėliau – himnas ir trispalvė; į prezidentus, kad Sava būtų perrinkta; į savivaldybes – prieš akis naujas Europos milijonų paskirstymo vajus.
Susimylės rinkėjai, gal skirstyti teks vieniems, be šiandieninių parankinių socialdemokratų, kurie Radviliškio politinėje baloje gal tik priedangai ir tinka. Ar kas iš jų bent viauktelėjo kokį pasipiktinimą, atsiribojimą, pasmerkimą, kai bendrakoalicininkus konservatorius rajono Taryboje su antrankiais išvedinėjo, įtariamųjų, kaltinamųjų etiketes prie kaktų klijavo. Neviauktelėjo.
Neviauktelės ir tada, kai po naujų savivaldos rinkimų iš kažkada stipriausios rajone politinės jėgos Taryboje liks tik kvapas, o valdžios vadeles dar tvirčiau laikys STT, prokuratūros ir teismų užgrūdinta didžiojo Antano gvardija.
Kaip valdysi, skirstysi, dalinsis be Antano, kuris dar ne šventasis, bet jau seniai prisiekęs krikščionis demokratas. Kaip be buvusio rajono Administracijos direktoriaus Eugenijaus Pranevičiaus, nušalintojo Tarybos nario Aloyzo Juodžio, per du mėnesius viešnagės belangėje tada netekusio per 12 kg. Ne pyragai. Tačiau vyrai patyrę, jau teisti (Vilniaus meras, galbūt net būsimasis Lietuvos prezidentas Artūras Zuokas pasakytų: už gerus darbus).
Radviliškiečiai teisti už kyšininkavimą. Nuosprendį tikriausiai skųs, bet netrukus kartu su Antanu, Gintaru Žilėnu, Kęstučiu Čiūdaru vėl mins teismo grindis – šįkart dėl įtarimų piktnaudžiavimu tarnyba, dokumento klastojimu ir sukčiavimu.
Neseniai partijos Radviliškio rajono skyriaus tarybos sprendimu (skamba solidžiai) visiems čia paminėtiems herojams, dar ir buvusiam ilgamečiam Lizdeikos gimnazijos direktoriui, Pekino olimpiados olimpinio deglo nešėjui, neseniai nuteistam už dokumento klastojimą bei melagingą pranešimą teismui Jonui Varkulevičiui buvo atkurta narystė partijoje – jie vėl tapo nesuspenduotais Radviliškio konservatoriais.
Paskaičiuokime, kiek jų tokių. Graži žibučių puokštė, kaip neužmirštuolė švarko atlape.
Tęskime kriminalinę kroniką.
STT pareigūnams baigus tirti ir Šiaulių apygardos teismui perdavus bylą dėl piktnaudžiavimo ir tarnybos pareigų neatlikimo į kaltinamųjų suolą sėda Šiaulių miesto tarybos narys, buvęs Šiaulių meras, buvęs Liberalų ir centro sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkas Genadijus Mikšys bei Vladas Damulevičius, buvęs ilgametis Šiaulių savivaldybės administracijos direktorius, vienas iš Šiaulių konservatorių vadų, miesto Tarybos narys. Ne pėstininkai. Didesnės galios figūros.
Didesnė galia – didesni pinigai. Daugiau nei 1,9 milijono litų – tiek buvo permokėta Šiaulių arenos, žaižaruojančios visomis trispalvės spalvomis, valdytojai VšĮ „Pramogų sala“. Jos vadovas, Savivaldybės partneris, koncesininkas – skamba išdidžiai – Gintaras Radavičius taip pat bus teisiamas.
G. Mikšys pasirašė, V. Damulevičius nepakontroliavo, o biudžeto pinigai iškeliavo. Darbas ranka rankon.
Dar viena dozė. Pakruojis. Čia rajono darbo žmonių labui, pensininkams ir vaikams darbuojasi buvęs įtariamasis, dabar kaltinamasis, Tarybos narys, laikinai be partijos, neseniai – nusipelnęs gyventi geriau naujasąjungietis socialliberalas – gali liežuvį nusilaužti – merės pavaduotojas Romas Medzveckas. Šiaulių apygardos teisme nagrinėjama, kaip kaltinamasis vicemeras galimai piktnaudžiavo tarnyba ir nusikalstamai kišosi į valstybės tarnautojo veiklą.
Pajudėjo vežimas į nuokalnę ir šiame regiono kampelyje. Kol kas lėtai. Įsišvankuos. Ilgametė stebėtojo patirtis kužda, kad specialiųjų tarnybų antrankių žvangesys ypač sustiprėja tuose šalies rajonuose, kuriuose prie valdžios kelias kadencijas stovi viena kuri nors iš vadinamųjų sisteminių, tradicinių partijų ar šiaip įvairiaspalvė draugelių kompanija.
Gerai pakračius atmintį dar būtų galima praplėsti šauniųjų veikėjų sąrašą, garbės lentą: kad ir dar vis teisiami praėjusios kadencijos Šiaulių tarybos nariai Čokovas ir Strupeikis. Dar ir tą, kuris Šiaulių savivaldybėje užjūrio vaisiais ėmė. O Raimundo Jakučio, buvusio Šiaulių rajono mero, „valstiečio“, dabar suspenduoto socialdemokrato, bet legalaus Šiaulių rajono tarybos nario akistatos su teisėtvarka – ištisa epopėja.
Pakaks, manau, ir apsiribojus vien Šiaulių apskrities pavyzdžiais, ryškėja kriminalizuotos valdžios rentgenograma. Kas paskaičiavo, bet gali būti, kad mūsų regiono valdžios (partijos, savivaldybių tarybos ir administracijos, savivaldybių įmonės) kriminalizacija, atmetus Vilnių su seimais seimeliais, pirmauja Lietuvoje, pralenkti ir kaimynai rytuose – panevėžiečiai.
Pagrįstai kyla klausimas, ką visuomenei signalizuoja tokia politinė išklotinė, kokią žinutę mums parašė tekste minėtieji susimobilizavę ponai, valstybės tarnai?
Visuomenei transliuojama nuostata, jog visos tos STT, prokuratūros, teismų nuosprendžiai, areštinės, izoliatoriai, straipsniai laikraščiuose, TV reportažai yra nerimta, laikina, netikroviška, kažkokie žaidimėliai ir konkurentų, pavyduolių išpuoliai, politiniai susidorojimai. Akibrokštas, net pokštas. Todėl ant vieno Šiaulių valdininko stalo kaip suvenyras pūpso ne butaforiniai, o pagal paskirtį naudojami antrankiai.
Visuomenei peršama mintis, kad Jie yra aukos, nuskriaustieji už gerus darbus. Jų tokia plati šypsena, jie šauniai savo klaną reprezentuoja teisiamųjų suoluose.
Jeigu teisėtvarka Jų nenušalina nuo atsakingų pareigų tarybose ar administracijose, patys jie nebeatsitraukinėja. Kai Juos nekaltus išteisins – sugrįžtų pakeltomis galvomis, su savo garbėmis ir orumais. Taip kartais atsitikdavo prieš keletą metų.
Taip nebebūna. Todėl jie yra įtartini, nes nešioja įtariamųjų, kaltinamųjų, teisiamųjų, nuteistųjų statusus. (Turėtų būti sunki našta.)
Įsitikinęs, kad įtartini asmenys neturėtų dalyvauti nei valstybės valdyme, nei partinėje veikloje. Ne savo šeimos reikalus jie tvarko ar ruošiasi tai daryti, o visuomenės, savo sprendimais įtakoja žmonių gyvenimus.
Graži pasakėlė. Jie nesitraukia ir nesitrauks, jie vienijasi ir tampa vis galingesni.
Apie tokius sakoma: įgijo kiaulės akis. Suprask – nei gėdos nei sąžinės.
Kiaulės akys – visiška moralios politikos, apie kurią nerausdamos postringauja politinės galvos, o ypač konservatoriškos, priešingybė.
Todėl ir blaškosi politikos švytuoklė tarp kiaulės akių ir kiaulės uodegos.
Daugelį metų stebėdami tokį įvairaus kalibro kriminalizuotos politikos vaidinimą žmonės pradeda save lyginti su Jais.
Jie kyšininkauja, klastoja dokumentus, piktnaudžiauja tarnyba, tad kodėl mes negalime pigiau nusipirkti cigarečių iš po skverno ar kuro iš furistų, nelegaliai uždarbiauti, vengti ir slėpti mokesčių.
Jiems – baltosioms apykaklėms – didesnis kąsnis, nes jie valdžia, jie partija, o mums – mažiau.
Po žinutės apie įtariamojo veikėjo partinį vainikavimą internete atsirado toks Zosės komentaras:
ką čia sapaliojat, kaip reiks, taip ir bus. Kaip danguj, taip ir žemėj. Nu ir kas, kad jie pasidarė babkių, bet kiek daug padarė. Man nesvarbu, koks meras, svarbu, kad dirba savo miestui. O kad jų alga maža, tai ir darosi. O šiaip koks skirtumas – ar konservatorius, ar socdemas ,ar dar ten koks enas.
Panašių komentarų, vertinimų alia Zosė girdėjau ir iš kultūros, mokslo žmonių. Vagia, bet miestą, rajoną tvarko.
Prisimenate socializmo laikų viršininkų vertinimus: patys pasiima, bet kitų nemato. Suprask: ir pats vagia, ir pavaldiniams leidžia, bet mažiau. Toks požiūris, egzistavimo formulė griaužė tos ekonomikos pagrindus, o galiausiai paspartino imperijos krachą.
Kas griaunama šiandien?
Tuose keliuose Zosės sakiniuose apibendrinta šalies politinė visuomeninė situacija: partijos tampa grupuotėmis, be ideologijų ir moralės, o labai didelė visuomenės dalis į tai nekreipia dėmesio, pateisina mafijinį veikimą ar tiesiog numoja ranka. Tai ir yra didžioji grėsmė Lietuvai, baisiau nei Hanibalas už Nemuno ar prie Donbaso.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
KARUSELĖ: Juos išveža, kaltina, teisia, tačiau jie vėl grįžta.
