Naujausios
„Vakaro žinių“ žurnalistas
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius, Energetinių tyrimų instituto direktorius Tomas Janeliūnas iš karto pareiškė, kad turime pamiršti tokias kainas, kokios buvo iki karo. Bet ne iki karo Ukrainoje, o iki energetinio karo, prasidėjusio pernai rudenį.
„Mes patirsime panašų efektą kaip 1973 metais. Po tada ištikusios pirmosios naftos krizės kainos nebegrįžo į tą lygmenį, kokį turėjome iki krizės, kai nafta kainuodavo pigiau už vandenį. Adaptacija vyks visose ekonomikos srityse. Infliacija, kurią turime (20 proc. ir daugiau), neišvengiamai leis susitaikyti su aukštesnėmis elektros bei dujų kainomis, kurios grįš prie normalaus lygmens. Tačiau tas normalus lygmuo bus nebe toks, koks buvo pernai, o dvigubai ar daugiau didesnis. Infliacija iš dalies pakelia normalumo kartelę, verslai adaptuojasi, kaštai kyla, įskaitant darbo sąnaudas. Vien dėl to grįžimo atgal tikrai nebus“, – prognozavo T.Janeliūnas.
Kiek linksmesnė prognozė – vis tik energetikos kainos bent jau mažės, nors ir ne iki buvusio lygio. Anot SEB ekonomisto Tado Povilausko, tai lems kiek pingančios dujos. O jų kaina mažės dėl mažesnės paklausos. Pasak jo, 150 eurų už gamtinių dujų megavatvalandę – ekonomiką stabdančios kainos, Europos gamintojus darančios nekonkurencingais pasauliniame kontekste, nes, pvz.,, JAV dujos kainuoja 5 kartus pigiau. Todėl geriau visai nebegaminti produkcijos, kurios gamybai naudojamos dujos – vis tiek jos niekas nepirks. Be to, dujų paklausą mažina ir tai, kad kai kurios valstybės vietoj jų ėmė deginti mazutą ar anglis.
„Didelė tikimybė, kad po penkerių metų vėl turėsime normalias kainas, jei neatsiras naujų politinių veiksnių, lemsiančių kainų šuolį. Kas ta normali kaina? Kaina, kai normaliai galėsi konkuruoti su amerikiečiais, Azija, kitomis rinkomis. Kodėl ES antrame dešimtmetyje buvo užstrigusios investicijos į energetiką? Nes, kai yra mažos kainos, nėra akstino veikti, investuoti, valdžiai sunku žmonėms paaiškinti, kodėl reikia investuoti, kai kainos ir taip mažos, o investuoti reikės milijardus ir tai galbūt neatsipirks pagal esamas kainas. Viskas buvo komfortabilu. Dabar nėra komfortabilu, todėl investicijos prasidėjo ir tai duos savo grąžą. Bet ne rytoj, o po kelerių metų“, – dėstė T.Povilauskas.
Darius Maikštėnas, „Ignitis grupės“ vadovas, nepraleido progos pasiguosti, kaip esą sunku yra energetikos įmonėms. Nors ta pati „Ignitis grupė“ vien per pirmąjį šių metų pusmetį uždirbo 107,9 mln. eurų grynojo pelno – 70 proc. daugiau nei pernai tuo pačiu metu.
„Prieškariniais laikais „Ignitis“ darbinis kapitalas buvo iki 100 mln. eurų. Šiuo metu jis yra viršijęs 800 mln. eurų. Reiškia, tiek mes turime turėti lėšų vien tam, kad vykdytume veiklą: tiekti elektrą, tiekti dujas ir t.t. Padidėjo 8 kartus ir auga toliau. Kodėl taip yra? Pateiksiu paprastą pavyzdį. Seniau už vieno laivo dujas mokėdavome 20-30 mln. eurų, pakilus iki rekordinių kainų ši suma pakilo iki 200-300 mln. eurų. Tokių laivų turime apie 10 per metus. Dujas reikia atvežti, padėti į saugyklas. Vien tai sukuria didelį darbinio kapitalo poreikį. Tas pats yra su elektros veikla, prekiaujant biržoje yra tam tikri užstatai. Visos energetikos įmonės Europoje susidūrė su šitais iššūkiais“, – dėstė D.Maikštėnas.
Pasak jo, geriausias pavyzdys, kaip valstybės gelbsti savo valdomas įmones nuo šitos problemos, yra Suomija ir Švedija: pirmoji iš biudžeto darbiniam kapitalui didinti išskyrė 10 mlrd. eurų, antroji – 20 mlrd. eurų. Tačiau esą ne visose valstybėse to užtenka, ypač sunku valstybinėms Vokietijos bei Prancūzijos energetikos įmonėms. Nes kiti iššūkiai yra susiję su ilgalaikiais komerciniais įsipareigojimais parduoti dujas už tą kainą, kuri buvo pasirašant sutartis – keliskart pigiau nei kainuoja dabar.
„Geriausias to pavyzdys yra Vokietijos energetikos įmonės, kurios su didžiaisiais verslais turi labai „kietų“ kontraktų, kurių kaštuose rusiškos dujos buvo labai didelė komponentė. Rusiškoms dujoms dingus viena energetikos įmonė per dieną generuoja 100 mln. eurų nuostolių. Panašūs iššūkiai yra Prancūzijoje – dėl populistinių sprendimų, dėl šlubuojančios branduolinės energetikos. Jei Švedijai, kad toliau tekėtų elektra ir dujos, užteko paskolinti darbinį kapitalą, tai Vokietijoje ir Prancūzijoje jau reikia vyriausybėms ateiti ir perimti įmones – įnešti ir akcinį kapitalą, nes jos yra nebelikvidžios ir arti bankroto ribos“, – pasakojo D.Maikštėnas.
Anot jo, „Ignitis grupės“ valstybei gelbėti nereikės. Ir dėl to išgyrė specialistų supeiktą Sauliaus Skvernelio Vyriausybės 2020 m. pradžioje priimtą sprendimą privatizuoti dalį „Ignitis grupės“ akcijų. Anot ekspertų, dėl to valstybei buvo surištos rankos – ji įmonių grupės milžiniško pelno sąskaita negali vartotojams kompensuoti milžiniškų tarifų, nes nuo momento, kai valstybei priklausiusi įmonė tampa privati (nors keliomis akcijomis), ji privalo siekti pelno, mat kitaip būtų pažeisti teisėti investuotojų lūkesčiai.
„Mes prieš porą metų pritraukėme pusę milijardo papildomo akcinio kapitalo. Jis leidžia dar triskart tiek papildomai skolintis, tad įgavome 2 mlrd. eurų papildomą finansinį pajėgumą. Todėl Lietuvos Vyriausybei tikrai nereikės gelbėti energetikos įmonių – biudžeto potencialą ji jau gali nukreipti į kainų amortizavimą piliečiams bei verslams“, – gyrėsi D.Maikštėnas.
