Nori gero šuns – turėk laiko

No­ri ge­ro šuns – tu­rėk lai­ko

Šiau­lių ap­skri­ties po­li­ci­jos Kri­mi­na­lis­ti­nių ty­ri­mų tar­ny­bos vir­ši­nin­kas Vai­das Kaz­laus­kas net ke­tu­rio­li­ka me­tų už­sii­ma šu­nų dre­sa­vi­mu. Su bi­čiu­liu jis įkū­rė šu­nų dre­sū­ros ir spor­to klu­bą, or­ga­ni­zuo­ja var­žy­bas, ren­gia šu­nų pa­ro­do­mą­sias pro­gra­mas.

– Ko­kia bu­vo pra­džia? Kaip at­si­ti­ko, kad pra­dė­jo­te do­mė­tis šu­nų dre­sū­ra?

– Kai sū­nus bu­vo maž­daug pen­ke­rių me­tų, jis la­bai no­rė­jo šu­niu­ko. Šuns aš ir­gi no­rė­jau, tad sten­giau­si, kad žmo­na vis „ne­ty­čia“ kur nors pa­ma­ty­tų straips­nių apie šu­nų nau­dą, pa­vyz­džiui, vai­kas la­vė­ja grei­čiau, kai au­ga su šu­niu­ku ar­ba stip­riai su­ma­žė­ja ti­ki­my­bė su­si­rgti ast­ma, jei­gu vai­kas tu­ri au­gin­ti­nį ir pan.

Tai­gi pla­nas pa­vy­ko ir nu­si­pir­kom lab­ra­do­ro ret­ri­ve­rį. Su juo vis­kas bu­vo ge­rai, kol neiš­vy­kau į ko­man­di­ruo­tę. Žmo­na iš ket­vir­to aukš­to ve­dė šu­nį į lau­ką, bet išė­jo taip, kad į lau­ką ją iš­ve­dė šuo – laip­tais į apa­čią.

Te­ko im­tis dre­sū­ros, krei­piau­si pa­gal­bos į ko­le­gas. Po­rą me­tų mo­kiau­si iš ki­no­lo­gų ir su­pra­tau svar­biau­sius da­ly­kus, kaip dirb­ti su šu­ni­mi. Tuo­met jau mū­sų šuns ve­džio­ti ne­rei­kė­jo, duo­da­vom pa­va­dį į nas­rus ir pa­ts ei­da­vo ša­lia. Taip ir už­si­ka­bi­nau, pa­si­da­rė la­bai įdo­mu mo­ky­ti šu­nis.

Taip pat tai pui­kus už­siė­mi­mas no­rint pail­sė­ti po dar­bo. Vie­nu me­tu tar­ny­bo­je la­bai daug te­ko dirb­ti su gink­lais, pa­rė­jęs na­mo vėl do­mė­jau­si ir skai­čiau apie gink­lus, ki­tą die­ną vis­kas nuo pra­džių. Pa­ju­tau, kad to­kia veik­la pra­de­da nu­si­bos­ti. Vis­ką iš­spren­dė au­gin­ti­nis. At­si­ra­do šuo – at­si­ra­do pu­siaus­vy­ra. Dar­be gink­lai, na­muo­se dar­bas su šu­ni­mi.

– Bet­gi dre­sū­ra ir šu­nų spor­tas ta­po rim­ta veik­la su var­žy­bo­mis ir klu­bo tre­ni­ruo­tė­mis.

– Vis­kas išau­go pa­laips­niui. Su lab­ra­do­ru mė­gi­nau už­siim­ti agi­li­ty spor­tu. Bet pa­vy­ko tik pa­ro­do­mo­sios pro­gra­mos, įpras­tų var­žy­bų ly­gio ne­pa­sie­kė­me.

Tuo­met pra­dė­jau ieš­ko­ti tvir­to cha­rak­te­rio šuns rim­toms tre­ni­ruo­tėms ir spor­tui. Nu­si­pir­kau bor­der­ko­lį. Pra­dė­jom rim­tas tre­ni­ruo­tes spe­cia­lia­me klu­be, at­si­ra­do bend­ra­min­čių, įsi­trau­kėm į agi­li­ty spor­tą.

Po ku­rio lai­ko su­pra­tom, kad klu­bas, ku­riam pri­klau­so­me, mums per ma­žas. Tuo­met su drau­gu įkū­rėm sa­vo klu­bą. Tai ga­na bran­gus rei­ka­las, tad pa­tys lais­vu me­tu pa­da­rėm įren­gi­nius. Iš pra­džių tre­ni­ra­vo­si tik šei­mos na­riai, bet per pa­žįs­ta­mus ra­tas iš­si­plė­tė. Tai nė­ra ko­mer­ci­nė veik­la, tie­siog bend­ra­min­čiai su­si­ren­ka pa­bė­gio­ti.

– Kaip nu­ti­ko, kad kar­tu į dar­bą pra­dė­jo­te ves­tis ir au­gin­ti­nį?

– Prieš ke­lio­li­ka me­tų dar­be sa­vait­ga­liais rei­kė­jo bu­dė­ti pa­ro­mis, to­dėl kar­tais sa­vo šu­nį at­si­ves­da­vau į tar­ny­bą. Nie­kas net ne­ži­no­da­vo, kad jis čia bū­na.

Vė­liau ke­lis kar­tus nu­ti­ko taip, kad bu­dė­ji­mas bai­gė­si pir­ma­die­nio ry­tą ir jau kaž­kas iš ko­le­gų pa­ma­ty­da­vo. Vė­liau vi­si pri­pra­to ir į dar­bą šuo ei­da­vo kas­dien. Mū­sų pa­tal­po­se, kur dir­ba eks­per­tai, lan­ky­to­jų nė­ra, tad nie­kam ne­truk­do. Bend­ra­dar­biai to­kiu ko­le­ga džiau­gė­si, kar­tais triu­kus pa­ro­dy­da­vo­me į po­li­ci­jos mu­zie­jų atė­ju­siems vai­kams. Du ma­no šu­nys taip bu­vo iš­mo­ky­ti į dar­bą vaikš­čio­ti.

De­ja, per­nai ma­no iš­ti­ki­mas drau­gas Re­di iš­ke­lia­vo... Ne­se­niai na­muo­se ap­si­gy­ve­no ma­žy­lis bor­der­ko­lis Pos­su. Kol kas daug mo­ko­mės, tre­ni­ruo­ja­mės, ma­nau, kad jau grei­tai taip pat pra­dė­si­me ir į dar­bą ei­ti kar­tu.

– Ar kiek­vie­ną šu­nį ga­li­ma išauk­lė­ti, iš­mo­ky­ti?

– Kiek­vie­ną, tik rei­kia ras­ti priė­ji­mą. Vie­nam šu­niui svar­bus mais­tas, ki­tam – žais­las, tre­čiam – pa­glos­ty­mas. Kiek­vie­nas šuo su sa­vo cha­rak­te­riu, jei pa­vy­ko iš­dre­suo­ti vie­ną, ne­bū­ti­nai tai pa­vyks su ki­tu.

Su sa­vo au­gin­ti­niu rei­kia daug dirb­ti. Žmo­nės ma­no, kad ateis į tre­ni­ruo­tę ir spe­cia­lis­tas išauk­lės jų šu­nį. Taip ne­bus, tre­ne­ris tik pa­ro­dys kaip elg­tis, o dirb­ti rei­kia pa­čiam. Ži­no­ma, vi­sa­da ga­li­ma pa­kon­sul­tuo­ti, ko­kių klai­dų ne­da­ry­ti, ar ko­dėl šuo el­gia­si vie­naip ar ki­taip.

Pa­vyz­dys – skam­bi­na vy­ras, klau­sia ką da­ry­ti, nes šuo li­pa į lo­vą? Klau­siu, ar ka­da nors pa­ts jį įsi­kė­lė į lo­vą? Sa­ko – taip, bet tik šeš­ta­die­nį. Iš kur šu­niui ži­no­ti, ko­kia šian­dien sa­vai­tės die­na?

– Ar daug lai­ko rei­kia skir­ti dre­sū­rai?

– Už­siim­ti rei­kia nuo­lat. Išė­jus pa­si­vaikš­čio­ti ne ant suo­liu­ko rei­kia sė­dė­ti, o dirb­ti su šu­ni­mi. Tik nuo­la­ti­nis bend­ra­vi­mas, tre­ni­ruo­tės, žai­di­mas pa­dės šu­niui to­bu­lė­ti.

Pats blo­giau­sias da­ly­kas, kai nu­per­ka šu­niui ki­tą šu­nį, kad bū­tų sma­giau. Ar­ba gy­ven­da­mi nuo­sa­vam na­me iš­lei­džia pa­bė­gio­ti į lau­ką. Šuo pa­ts ne­bė­gios, rei­kia su juo už­siim­ti, jei­gu ne – jis pra­dės prie tvo­ros ma­ši­nas vai­ky­tis, ant praei­vių lo­ti.

Kar­tais skam­bi­na ir pa­gal­bos pra­šo žmo­nės tu­rin­tys ma­žą šu­niu­ką, ku­rio net į lau­ką ne­ve­da ir ste­bi­si, kad jis nie­ko ne­mo­ka. Pik­ta, kai iš nor­ma­lių šu­nų pa­da­ro so­fos čem­pio­nus, ku­rie bi­jo ko­ją lau­ke ant žo­lės pa­dė­ti. Jei­gu no­ri tu­rė­ti ge­rą šu­nį di­džiau­sia in­ves­ti­ci­ja yra lai­kas.

Pa­reng­ta pa­gal Šiau­lių ap­skr. VPK medž.

Po­li­ci­jos nuo­tr.

Šiau­lių ap­skri­ties po­li­ci­jos Kri­mi­na­lis­ti­nių ty­ri­mų tar­ny­bos vir­ši­nin­kas Vai­das Kaz­laus­kas įsi­ti­ki­nęs, kad kiek­vie­ną ke­tur­ko­jį ga­li­ma išauk­lė­ti ir daug ko iš­mo­ky­ti – rei­kia tik lai­ko ir kant­ry­bės.