Naujausios
Virgilijus Kačinskas, Kovo 11-osios Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo akto signataras, vienas iš Sąjūdžio kūrėjų Šiauliuose, ragina baigti koneveikti vienas kitą ir valdžią. Išsvajota laisvė atnešė ne tik teises, bet ir pareigas, teigia Sąjūdžio pirmaeivis interviu „Šiaulių kraštui“.
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@krastas.lt
TA diena
— Šiauliuose stovėjote prie Sąjūdžio ištakų, įsteigėte pirmąją mieste Sąjūdžio grupę. Kokius iššūkius tada teko priimti?
— Tada rinktis nebuvo iš ko. Tebuvo vienas akivaizdus laisvėjimo kelias. Pirmasis Sąjūdžio mitingas Vilniaus Vingio parke rėkte išrėkė: „Lietuva, kelkis“, — ir nieko kito daugiau daryti nebeliko. Žinojimas, kaip Lietuva tapo sovietine, ir tėvų auklėjimas, ir elementarus supratimas, kas yra teisinga, o kas ne, neleido nė akimirkos abejoti ar likti nuošalyje.
Svarbiausia buvo žinojimas, kad elgiesi taip, kaip privalai, kad ūgtelėję vaikai kada nors pasakys, kad jų tėtis elgėsi teisingai. Taip pat teisingai, kaip šimtai tūkstančių tokių pat laimingų Lietuvos žmonių. Kodėl laimingų? Todėl, kad dalyvauti tokiuose įvykiuose yra didžiulė laimė, kuri oi ne visiems tenka.
— Negi nebuvo jokių baimių?
— Argi laimingas žmogus galvoja apie baimę? Gal tai ir jaunatviškas maksimalizmas, tačiau pavojaus nuojautos, baimės nebuvo.
Dabar tik supranti, kaip viskas galėjo būti blogai. Suvoki, kad pasakojimai apie į Sibirą ištremtą visą tėvuko šeimą, apie mamos pusbrolius, suguldytus turgaus aikštėje ant grindinio, turėjo pamokyti bent jau atsargumo. Okupacinė sovietinė represinė sistema buvo žiauri. Laimė, o gal ir stebuklas, kad laisvės kelias nepareikalavo didžiulių aukų.
— Kas iš tų dienų labiausiai yra įstrigę į atmintį? Kokia Jums buvo 1990-ųjų Kovo 11-oji?
— Pirmiausia prisimenu žmonių gerumą ir nuoširdumą. Su kolegomis Sąjūdžio veiklos Šiauliuose organizatoriais ir pasiginčydavome, ir, būdavo, net apsipykdavome dėl skirtingų požiūrių. Bet bendro tikslo (tik vėliau išaiškėjo, kad tas bendras tikslas keletui bendražygių bendras buvo tik iki tam tikros ribos) turėjimas ištirpdydavo ledus.
1990 metų kovo 11-osios išvakarėse beveik buvo aišku, kad tai — TA diena. Aukščiausiojoje Taryboje žinojome, kad turėsime daugumą, nes Sąjūdis didele persvara laimėjo rinkimus. Nebuvome tikri tik dėl Brazausko ir jo šalininkų galutinės pozicijos, taip pat žinojome, kad lenkiškų rajonų deputatai nebus „už“.
Perskaičius balsų skaičiavimo komisijos protokolą, kilo neišpasakyta euforija. Tai buvo neišdildomo pasididžiavimo savo valstybe akimirkos. Dar kartą tai teko patirti, kai jau naktį, pasibaigus tos dienos posėdžiams, išėjome iš rūmų, o lauke didžiulė minia verkė džiaugsmo ašaromis...
Valdžia atitolsta ketveriems metams
— Šiauliuose kartu su bendražygiais šiomis dienomis įsteigėte Sąjūdžio pirmeivių klubą. Ar tai tik nostalgija geriems seniems laikams?
— Negaliu paneigti, kad sentimentų tiems „geriems laikams“ bent jau iš mano pusės nebuvo. Ne taip dažnai lankausi Šiauliuose ( V. Kačinskas dabar gyvena Vilniuje, dirba Kultūros paveldo centro direktoriumi — red. past). Kita vertus, seniai laikas visuomenei telktis, o kur patikimesnių partnerių surasi nei tie, su kuriais ir ugnį, ir vandenį braidžiojai.
— Kodėl po 20 metų vėl reikia grįžti prie Sąjūdžio vertybių? Ką esame praradę? Apskritai, į ką mes ėjome ir kur nuėjome?
— Tiems, kas tas vertybes yra pametęs ar niekada neturėjo, tikrai kuo skubiau reikia atsitokėti, bet daugumai Lietuvos žmonių Sąjūdžio vertybės yra kasdienybė ir todėl nereikia niekur grįžti.
Mano galva, šiandien labiau tiktų kalbėti apie atradimus, o ne praradimus. Atradome, kad ne viskas taip paprasta, kaip tada įsivaizdavome. Taip pat atradome Lietuvą Europos Sąjungoje ir NATO. Vėl atradome ekonominę emigraciją, bet ir ankstesniosios buvo padovanojusios pasauliui daug garsių lietuviškų pavardžių... Atradome palankiausią Lietuvai Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentą, pavadinusį Lietuvos priešus jo galingiausios šalies priešais. Atradome atjautos, gerumo vajus, kai kilniam tikslui aukojami milijonai litų.
Kiek prisimenu, svajojome sukurti demokratinę valstybę — tokią ir turime. Ar galėjo pavykti geriau? Tikrai galėjo. Ar esame kokie atsilikėliai, palyginti su kaimynais? Jokiu būdu. Tai kodėl tada verkšlename, skundžiamės, užuot šalinę gyvenimo negeroves ir dar egzistuojančią neteisybę?
Svajojome patys reguliuoti savo gyvenimą, tai kas trukdo? Turime išsvajotą laisvę, naudojamės jos privalumais, nepamirštame pabrėžti savo teisių, o kaip atliekame savo pareigas? Ne tik sunkmečiu, bet visur ir visada. Ar esame pirmiausia reiklūs sau? Jei ne, tai juokiasi puodas, kad katilas juodas. Ar kalta vien tik valdžia?
— Bet ar ji nėra nutolusi nuo žmonių?
— Valdžia nuo žmonių, mano supratimu, gali atitolti ketveriems metams. Po to žmonės renka „nenutolusią“ valdžią, o ši, vis pasirodo, vėl yra “nutolusi“, ir taip jau beveik penktadalį amžiaus. Kyla klausimas, kodėl rinkėjai tokie naivūs?
Kodėl nesusitarus ir nepabandžius bent vieną dieną per mėnesį paskelbti nacionaline pagarbos diena, kad vieni kitus ir valdžią pagirtume. Niekada nemaniau ir šiandien nemanau, kad bet kurios laisvos Lietuvos valdžios nėra už ką pagirti.
— Jūsų bendražygis Romualdas Ozolas sako, jog vienintelis kelias Lietuvai ir dabar — vėl atkurti nepriklausomą nacionalinę valstybę. Ar jis teisus?
— Pirmoji kylanti mintis — tai raginimas išstoti iš Europos Sąjungos? Šioje vietoje nenorėčiau būti teisus. Bet jei neraginama išstoti — tai negalima raginti ir atkurti, nes tada nėra ką atkurti.
O kad privalome išlikti lietuviai, išsaugoti nesudarkytą nebūdingais rašmenimis vieną seniausių kalbų, neužsileisti kitų kalbų reklamomis ir dar kelios dešimtys panašių „ne“ — tikrai taip.
Viskas prasideda nuo paties. Aš norėčiau būti tik lietuvis, o jūs? Dėl to apsispręsti man nereikia nei valdžios, nei politinių lyderių, nei kaimyninių valstybių leidimo. Ir globalizmas čia niekuo dėtas.
Panašu, kad mūsų švietimo sistema neatlieka to, ką padaryti privalo. Kiek šiandien abiturientų baigę vidurinę mokyklą moka valstybės himno žodžius? Kalbu ne apie „iškaltą“ tekstą, o apie išugdytą, suvoktą poreikį. Žinoma, moka, jei mokytojas patriotas.
Tikriausiai dar kas ir įsižeis, nes kaip mokytojas nepriklausomoje valstybėje esą gali būti ne patriotas? Bet yra ir tokių, kurie patriotą lygina su idiotu.
Dvidešimt metų įgyvendiname tautinės mokyklos koncepciją — tai gal jau laikas skaičiuoti viščiukus ir pamatyti, ką sukūrėme? Ar tik nebus kaip tame sovietiniame anekdote, kuriame konstatuojama, kad visas garas sunaudojamas tik švilpukui?
Tikriausiai Romualdas apie tai ir kalba, kad visų pirma reikia išmokti ir išmokyti gerbti save ir savo valstybę.
Optimizmas nepagydomas
— Prieš du dešimtmečius kilome už Lietuvą lyg vienas kumštis? Ar tokia vienybė dar įmanoma? Daug kas vis ieško gelbėtojo — tai naujo Prezidento, tai naujų seimūnų asmenyse.
— Negalėčiau be išlygų pritarti minčiai apie vieną kumštį. Dauguma taip, bet ne visi. Oi ne visi... Vienybė ginant valstybės ir savo laisvę ne tik įmanoma, bet ir visada garantuota. Visa mūsų istorija tai liudija. O norėti vienybės ten, kur jos paprasčiausiai negali būti — pasaulėžiūroje, politinių partijų ar jų lyderių simpatijose, saviraiškoje ir taip toliau — tėra savęs mulkinimas.
Dažnai mūsų sprendimus lemia ne racionalus pasirinkimas, o nuotaikų švytuoklė arba „šlapios dešros“ sindromas. Tačiau svarbiausia yra pati galimybė rinktis — esminis demokratijos privalumas.
Ir gelbėtojas juk gali būti protingas, sąžiningas, kvalifikuotas, drąsus. Tik, žinoma, ne tas, kuris ką nors „duos“. Neabejoju, kad Lietuvai reikia autoriteto, kuriuo gal net kiek avansu patikėtume. Svarbu, kad jo kalbos nesiskirtų nuo jo darbų.
— Buvote optimistas. O šiandien?
— Tai neišgydoma, jei optimizmą kas nors laikytų liga. Laisvė be optimizmo nepasiekiama ir dideli iššūkiai be optimizmo neįveikiami.
Sveikinu visus su Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo diena.
OPTIMIZMAS: Virgilijus Kačinskas ir šiandien laiko save optimistu: „Tai neišgydoma“.
NUOSTATA: Virgilijus Kačinskas, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo akto signataras, teigia: „Vienintelis kelias valstybei stiprinti yra kantrus ir nuoseklus darbas ten, kur kiekvienas geriausiai sugebame. Žinoma, neleidžiant niekdariams savivaliauti.“
Jono TAMULIO nuotr.
SĄJŪDININKAI: Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime Vilniuje — Šiaulių delegatai: ( iš kairės) aktorė Olita Dautartaitė, režisierius Gytis Padegimas, architektas Virgilijus Kačinskas, gydytojas Vadimas Cinavojus. 1988 metai spalio 22— 23 d.d.
Sąjūdžio archyvo nuotr.
