Naujausios
Sprendimas neskundžiamas
Birželio 3 dieną Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atmetė Krašto apsaugos ministerijos skundą ir paliko nepakeistą žemesnės instancijos, Vilniaus apygardos administracinio teismo, 2018 metų lapkričio 8 dienos sprendimą.
„Realus žmogaus teisių ir laisvių apgynimas ne visada turi apsiriboti vien valdžios institucijų veiksmų pripažinimu neteisėtais. Neretai tam, kad būtų atlyginta už patirtą skriaudą, priimtini sprendimai susiję su apčiuopiamu piniginiu atlygiu nukentėjusiajam nuo valstybės institucijų veiksmų, aišku, kai tam yra visos reikalingos įstatymų leidėjo numatytos sąlygos. Taigi atmestini ir KAM argumentai dėl nepagrįsto neturtinės žalos dydžio“, – rašoma sprendime.
Krašto apsaugos ministerija A. Navickui turės sumokėti 5 tūkstančius eurų neturtinės žalos, 60 eurų 33 centus turtinės žalos bei padengti bylinėjimosi išlaidas – 250 eurų.
A. Navickas nuo pareigų buvo nušalintas 2016 metų lapkričio 22 dieną. Krašto apsaugos ministerija teigė, kad vadas nevykdė Gynybos resursų tarybos sprendimo neremontuoti karinių sraigtasparnių Rusijoje. Dviejų Mi-8T sraigtasparnių remonto procesas buvo laikinai sustabdytas dėl konkursą laimėjusios įmonės „Helisota“ ketinimo dalį darbų perleisti subrangovui Rusijoje.
Lietuvos užsienio reikalų ministerijos požiūriu, sraigtasparnių remontas Rusijoje būtų kirtęsis su Europos Sąjungos sprendimais dėl sankcijų Maskvai ir Lietuvos užsienio politika. Sraigtasparnių Mi-8T kapitalinio remonto paslaugų pirkimo sutartis su „Helisota“ buvo praėjusi krašto apsaugos sistemos pareigūnų filtrus.
2017 metų vasario 10 dienos krašto apsaugos ministro R. Karoblio įsakymu A. Navickas buvo grąžintas į KOP vado pareigas vienai dienai, jam išmokėtas priklausantis tarnybinis atlyginimas už visą nušalinimo nuo pareigų laikotarpį, kitos susijusios išmokos bei delspinigiai.
Tos pačios dienos ministro įsakymu A. Navickas buvo perkeltas į kariuomenės personalo rezervą. 2017 metų balandžio 10 dienos įsakymu pulkininko profesinės karo tarnybos sutartis buvo nutraukta atsižvelgus į karinės žvalgybos vertinimą, kad jis menkino krašto apsaugos ministrą, kariuomenės vadą, siekė diskredituoti krašto apsaugos sistemą.
2018 metų pavasarį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, kad A. Navicko nušalinimas buvo neteisėtas, nes nušalinimo metu karininkas nebuvo įtariamas drausmės pažeidimo padarymu, jo atžvilgiu nevyko joks tarnybinis patikrinimas.
Pasak A. Navicko, sugadinta jo reputacija ir karininko karjera, pažeminta, sutrypta garbė ir orumas, neteisėtas įsakymas apvertė gyvenimą ir karjerą karo tarnyboje aukštyn kojomis, nes iki tol buvo vertinamas vien teigiamai, buvo ne kartą skatintas, daugiau nei 20 metų tarnavo Lietuvos kariuomenėje – tą pripažino ir teismas.
Teismas buvusį vadą atsisakė grąžinti į pareigas, nurodęs, kad tam nėra pagrindo, nes A. Navickas į jas jau buvo trumpam sugrąžintas. Nors ir patvirtino, kad grąžinimo į pareigas įsakymas taip pat neatitiko Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo reikalavimų.
Sraigtasparnių komplektuojančių detalių remontas buvo atliktas – pagal tą pačią sutartį Azerbaidžane.
Pokalbiui su Kaune gyvenančiu A. Navicku susitikome Šiauliuose. Gimtajame mieste jis vadovauja įmonei. Anksčiau du kartus buvo Aviacijos bazės vadas.
Tikisi asmeninės atsakomybės
– Ar šioje jau beveik 4 metų istorijoje padėtas galutinis taškas?
– Taip. Nutartys yra galutinės ir neskundžiamos, buvo palikti galioti žemesnės instancijos teismų sprendimai tiek dėl neteisėto įsakymo, tiek dėl to, kad man buvo padaryta moralinė žala.
Lėšos priteistos iš Krašto apsaugos ministerijos, pagal galiojančius įstatymus valstybė jas privalo išieškoti iš tiesioginio kaltininko. Tuometinis krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, padėjęs parašą po nušalinimo įsakymu, tuo pačiu prisiėmė visą atsakomybę ir turėtų man priteistas sumas grąžinti valstybei.
– Vertinant iš laiko atstumo, kaip manote, kodėl nutiko ši istorija?
– Manau, kad suveikė personalinės baimės. Artėjo rinkimai ir J. Olekas bijojo, kad į žiniasklaidą gali išlįsti žinia, kad menamai sraigtasparniai galėjo būti remontuojami Rusijoje. Bijojo dar vienos „auksinių šaukštų“ istorijos. Ir turėjo netikusių „karo kurstytojų“ šalia. Paklausė jų, o ne kariuomenės vado, kuris tuo momentu dar bandė mane užstoti.
Rusijoje pilnai remontuoti sraigtasparnių niekas nesiruošė. Ten būtų suremontuoti tik atskiri komponentai, kuriems nebuvo taikomi apribojimai dėl sankcijų. Tai, kad tuos komponentus remontavo Azerbaidžane, nereiškia, kad azerbaidžaniečiai darė remontą ir kad ten nėra jokių sąsajų su gamykla gamintoja Rusijoje.
Rusijos įmonė sutartyje buvo kaip antras subrangovas. „Helisota“ (konkursą laimėjusi įmonė) užklausė per URM, ar būtų galima išvežti sraigtasparnių komplektuojančias detales remontui į gamyklą gamintoją. KAM iš pradžių turėjo drąsos pasakyti (netgi raštu, kopiją turiu), kad neprieštarauja, paskui kažkas susizgribo ir op – KAM politinei valdžiai gali baigtis blogai, reikia kažkaip stabdyti procesą.
Negalėjo į Rusiją – vadinasi, išvežė į Azerbaidžaną, niekas nepasikeitė. Nei sutartis, nei parašai nauji neatsirado. Su mano parašais sraigtasparniai buvo suremontuoti ir toliau skraido.
– Kilęs ažiotažas dėl sraigtasparnių remonto ir jūsų karjeros buvo didelis netikėtumas?
– Tiesiog negalvojau, kad gali būti pasiektas toks niekšiškumo lygis. Tuo momentu net nesvarsčiau, kad situacija taip išsirutuliuos, šeimai sakiau, kad viskas bus gerai, nes aš nieko nepadariau, niekas nieko nepažeidė.
Vėliau nė vienas sprendimų priėmėjas su manimi nenorėjo kalbėtis. Kariuomenės vadas net neišdrįso pasakyti apie atleidimą, nors atleidimo dienos ryte buvau pas jį kabinete. Išvažiavau, žmona paskambino ir paklausė, ar žinau, kad esu atleistas iš tarnybos. O juk aš tik prieš pusvalandį iš kariuomenės vado išėjau!
– Ar jautėtės likęs vienas?
– Politiniame ir kariuomenės vado lygmenyje – taip. Bet buvo šimtai palaikančių, kurie įtakos procesui nedarė ir galėjo tik užjausti.
Klausiama, kodėl žmonės neina iki Strasbūro, jei jaučiasi nuskriausti. Todėl, kad jie išsenka ir pavargsta. Prieš mane buvo Krašto apsaugos ministerija su savu Teisės departamentu, o aš turėjau ginti savo tiesą vienas. Džiaugiuosi, kad viskas pasibaigė teisingai, kitaip ir nesitikėjau.
Labai gaila, kad ši istorija tęsėsi daugiau nei trejus metus, kad reikėjo 17 teisėjų, kurie nagrinėjo penkių eilučių įsakymą. Mano atmintyje jau išsitrynė daug detalių. Kartais net pagalvoju, gal turėčiau būti dėkingas J. Olekui, kad taip įvyko. Priverstinai pakeičiau savo gyvenimo kryptį būdamas 49 metų. Būčiau iš kariuomenės išėjęs 56 ar 58 metų. Ir būčiau „miręs“ negalėdamas integruotis į civilinį gyvenimą. Aiškiai matau, kad KAM'ui žmonės, išėję į atsargą, yra visiškai nereikalingi. Nėra jokių realių integracijos programų – visa tai tik muilo burbulas.
Aš išėjau būdamas 49 metų – dar tik bandau rasti save versle. Bet jau puikiai įsivaizduoju, kas vyksta su tais, kurie išeina vyresni. Deklaracijos gražios, bet atsiverskite užimtumo tarnybos rezervo karių banką. Jame yra lygiai nulis karių. Aš dabar, kaip darbdavys, prisijungiu ir matau: nėra nė vieno kario – nei siūlančio savo paslaugas, nei tų, kurie ieško karių.
Tarnyba kariuomenėje buvo visas mano gyvenimas. Ne dėl mano kaltės, bet ji nutrūko. Kaip kažkada jau sakiau, užstalės lojalumas nugalėjo profesionalumą.
Medžiaga teismų praktikai
– Kokius momentus akcentuotumėte šioje epopėjoje?
– Nelinksmoje, bet pamokančioje istorijoje akcentuoti galiu liūdniausius momentus. Pirmiausia, kad kariuomenės vadas buvo davęs man karininko garbės žodį, kad viskas susitvarkys ir už savaitės būsiu grąžintas į pareigas. Po 12 savaičių vado padėjėjas man pranešė, kad vadas atsimena davęs garbės žodį, bet savo žodį atsiima. Tai yra be galo skaudu.
Antra, kad KAM teisininkai, įgiję teisininko išsilavinimus ir davę priesaikas, įtikdami ministrui rašė teismams absurdo ir teisinio nihilizmo pilnus skundus, kuriuos skaitant verkti norisi. Aš jau nekalbu apie tai, kaip tai turėjo atrodyti bylą nagrinėjantiems teisėjams.
Trečia ir blogiausia yra tai, kad Krašto apsaugos ministrui yra suteikta per daug teisių ir galių. Atsibudęs vieną rytą ir būdamas blogos nuotaikos jis gali atleisti visus Lietuvos kariuomenės pajėgų vadus ir palikti kariuomenę be sprendimų priėmėjų, kol teismai pusę metų aiškinsis, ar jis teisus, ar ne.
Valstybei privaloma turėti savo kariuomenę, bet su įgalia ir atsakinga politinės valdžios kontrole, o ne tokia kokia buvo ir, deja, yra.
Nurodoma, jog buvau atleistas, nes kritikavau ir menkinau ministrą ir kariuomenės vadą. Kokiame statute parašyta, kad draudžiama kritikuoti? Kas dar gali išsakyti kritiką, jei net karininkai, tapę pajėgų vadais, nebegali? Suprantu, kad įstatymu draudžiama dalyvauti politinėje veikloje, bet niekur neuždrausta kritikuoti. O dėl menkinimo – man niekas iš vadovybės jokių faktų nepateikė, tai tik teiginys. Nors, sąžiningai, po pusės metų neteisėto nušalinimo neturėjau už ką aukštinti.
2016 metų lapkričio 22 dieną Lietuvos kariuomenės dienos proga gavau Krašto apsaugos ministro padėką už nepriekaištingą tarnybą, kitą dieną buvau nušalintas, po pusmečio jau buvo teigiama, kad esu menkinantis ir kritikuojantis karininkas, mane atleidžia. Lietuvos kariuomenės 100-mečio proga vėl gavau padėką už ilgametę ir nepriekaištingą tarnybą su Lietuvos kariuomenės vado parašu. Ministerijos ir kariuomenės veiksmai ir toliau prasilenkia su logika.
– Nusivylėte kariuomene?
– Kariuomene nusivilti nesugebėčiau. Jai skyriau savo gyvenimą, dažnai aukodamas šeimą. Ten liko šimtai gražių prisiminimų ir tikrų draugų. Nuvylė tos dienos politinė KAM vadovybė. Manau, kad Krašto apsaugos ministrui suteikta per daug galių. Jei pajėgų vado nušalinimas būtų Prezidento ar Vyriausybės rankose, niekada nebūtų nieko tokio įvykę.
– Ar yra šioje istorijoje laimėtojų?
– Man palankūs teismo sprendimai nereiškia, kad aš laimėjau, nes mano gyvenimo niekas atgal neatsuks.
Darau prielaidą – gal laimėjau, kad anksčiau buvau išleistas į atsargą? Nes kol esi sistemos dalis, tikėjimas valstybe ir kariuomene yra šiek tiek kitokie. Kai anksčiau pasikalbėdavau su tais, kurie išeina į atsargą ir suvokia, kad jų niekam nereikia, galvodavau – patys kalti, darbo tikrai galima rasti. Pasirodo, nieko panašaus, nes kario specializacija yra labai siaura, o mąstymas visiškai kitoks, palyginus su civilio žmogaus. Civiliniame gyvenime nebeužtenka tik atsakyti: „Taip, tamsta“. Jame yra aibė mums, kariams, kartais nelogiškų ir nesuvokiamų niuansų.
Kariuomenėje pinigai ateina iš biudžeto, vadams reikia gebėti tvarkingai ir teisingai juos įsisavinti. Versle, kad kažką įsisavintumei, turi uždirbti, mokesčius sumokėti iš kurių, beje, išlaikoma ir kariuomenė. Kiti „smegenų stalčiukai“ turi pradėti dirbti.
Visa ši istorija yra gera medžiaga teismų praktikai formuoti. O jeigu pinigai bus išieškoti iš ministro, bus gera pamoka ir kitam ministrui, kad, prieš dėdamas parašą, pasidomėtų, kur deda. Nors, ko gero, ir tai politikų neišgydys, politinės baimės liks svarbesnės nei žmonių gyvenimai.
– Prieš porą metų sakėte, kad dėtumėte ir vėl parašą ant tos pačios sutarties. O dabar?
– Niekas nepasikeitė. Nežinodamas, kaip viskas baigsis, padėčiau nedvejodamas. Žinodamas, kaip situacija rutuliosis, palikčiau tai padaryti kariuomenės vadui, kuris savo įsakymu ir įgaliojo mane tas sutartis pasirašyti.
– Ar sulaukėte atsiprašymo?
– Ne.
