Naujausios
AKTUALUS INTERVIU
Nesibaigianti kova su kryžiuočiais
Ar yra sąsajų tarp Durbės mūšio, kai dvigubai mažesnė žemaičių kariuomenė nugalėjo jungtinę Livonijos ordino kariauną, Sausio 13-osios ir lietuvių pergalių Pasaulio krepšinio čempionate?
Rašytoja, istorikė ir politologė Inga Baranauskienė, Šiauliuose pristačiusi savo istorinį romaną „Durbės mūšis. Nepasidavę lemčiai“, neabejoja, kad lietuvio genetinį kodą suformavo karai ir pergalės prieš kryžiuočius.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Be Durbės nebūtų ir Žalgirio mūšio
— Teigiate, kad Durbės mūšis nepelnytai likęs Mindaugo autoriteto ir mūsų sąmonės paraštėje. Kokia Durbės mūšio reikšmė Lietuvos istorijai?
— Be Durbės mūšio Žalgirio nebūtų buvę, o Lietuvos istorija galėjo rutuliotis dviem variantais. Lietuva būtų sugebėjusi išsiplėsti į Rytų teritorijas ir, būdama mažesnė bei turėdama mažiau etninių žemių, matyt, būtų surusėjusi. Dar didesnė tikimybė, kad Lietuva apskritai nebūtų nieko pasiekusi — iš vėlesnės istorijos matome, kad pasibaigus karams su ordinu, tarsi nebeliko entuziazmo ar jėgų kovoti ir Rytuose. Būtent didieji iššūkiai priverčia žmones daryti neįmanomus dalykus. O kai žmogus stengiasi elgtis pragmatiškai, dažnai pasirodo, kad jis nesugeba nieko.
— Rašydama šį romaną, jūs tiksliai rėmėtės istoriniais šaltiniais, studijavote archyvinę medžiagą, mūšio schemas, gilinotės į to meto istorinį kontekstą. Koks, jūsų akimis, yra susiformavęs lietuvio genetinis kodas, kurį mes galbūt iki šiol nešiojame?
— Turbūt sugebėjimas kritiniu momentu pakelti galvą ir nepasiduoti likimui. Todėl ir knygą pavadinau „Nepasidavę lemčiai“. Galima tai vadinti romantika, galima — idealizmu, galima — kuo nori. Bet yra realūs faktai: tai ir 150 riterių, nukautų Durbės mūšyje, turint perpus mažesnes pajėgas, ir apskritai sugebėjimas įkvėpti visas Pabaltijo tautas dar kartą pakilti į kovą — netgi estai tada buvo suvienyti...
— Panašu į įvykius prieš dvidešimt metų...
— Taip, prieš dvidešimt metų juk mes buvome žmonės, sulaikę tankus. Sausio 13— tosios įvykiai įkvėpė maskviškius pasipriešinti pučui. Mano kelioms draugėms teko būti Maskvoje kaip tik per pučą: aštuoniolikmetės merginos, ką tik baigusios mokyklas, nuėjo prie Baltųjų rūmų ir ėmė mokyti rusus, kaip statyti barikadas, ir aiškinti, kad nereikia tankų bijoti.
— Ar, jūsų manymu, iš tiesų galime kalbėti apie tam tikrą genetiškai paveldimą tautos bruožą, ar tai — spekuliacija buvusia šlove?
— Kaip kiekvieną žmogų suformuoja jo gyvenimiška patirtis, taip ir tautą, bendruomenę suformuoja jos istorinė patirtis. Jei prisimename, kad kažką galėjome prieš 750 metų, ir prieš 600, ir prieš 20 metų, ir dabar (mūsų krepšinio rinktinė parodė, ką mes galime) — tai neabejotinai yra mūsų dvasioje.
— Kas, žiūrint iš istorinės pozicijos, dar slypi lietuvio dvasioje? Juk turbūt ne tik ryžtas ir sugebėjimas susimobilizuoti kritiniu atveju, bet ir daugybė kitų, kartais nelabai gražių dalykų? Iš kur mūsų kraujyje susipriešinimas, susismulkinimas, sindromas „du lietuviai — trys partijos“?
— Nežinau, ar tik lietuvio. Manau, kiekvieno žmogaus ir kiekvienos tautos istorijoje yra momentų, kai susipriešina tai, ką mes vadiname pragmatizmu, arba „real politik“, kuri dažniausiai pasireiškia savo smulkių interesėlių gynimu ir keliaklupsčiavimu prieš bet kurią stipresnę jėgą bei, anot V. Kudirkos, “ kinkų drebinimu“. Ir ta pozicija dažnai atrodo labai protinga.
Bet, kita vertus, kai būna blogiausia ir beviltiškiausia, vis išlenda tie, kurie sako: „Būkim idealistais, siekime neįmanomo“, — ir pasiekia. Toks buvo kunigaikštis Alminas,vedęs žemaičius į Durbės mūšį, tokia ir mūsų krepšinio rinktinė, kuriai nelabai kas prognozavo aukštesnę, negu šeštąją vietą.
Kiek mumyse Mindaugo?
— Kokiai jėgai priklausė Mindaugas, kurio karūnavimo dieną esame paskelbę valstybine švente? Ir kokia šiandien būtų Mindaugo kurta pragmatiška Lietuva, jei ne idealistų iškovotas Durbės mūšis?
— Mindaugą galima kažkiek suprasti. Jis susidūrė su savo giminaičių, brolėnų išdavyste, susiklostė labai sudėtinga situacija, kai prieš jį susivienijo aplinkinės šalys, ir viduje priešų buvo devynios galybės. Mindaugas tą sąjungą išardė, sugebėjo „prisitrinti“ prie stipriausio ir patraukti jį į savo pusę. Tai buvo nemažai. Bet, kita vertus, ta Almino — Mindaugo priešprieša parodo, kad idealizmas ir svajokliška pozicija gali būti stipresnė, negu smulkmeniškas išskaičiavimas — tai, ką mes įpratę vadinti pragmatizmu.
— Ko — Mindaugo ar Almino — daugiau mūsų dabartiniuose politikuose?
— Visuose mūsų šiuolaikiniuose politikuose yra labai daug Mindaugo. Ir, matyt, neatsitiktinai Mindaugo karūnavimo dieną — kurią pagal aktą du trečdaliai Lietuvos atiduodama svetimai valstybei ir kurią visa Žemaitija ir Užnemunė turėtų teisę švęsti išsikėlusi trispalvę su juodais kaspinais — mes paskelbėme savo valstybės švente.
Tuo tarsi parodoma, kad Mindaugas yra mūsų integratorius į Europą. Sunku pasakyti, kas mus formuoja: ar tai, kad mes tą šventę pasirinkome savo tapatybės ženklu, ar pats Mindaugas ir jo patirtis mus veikia taip, kad mes ji pasirinkome savo herojumi. Kur čia priežastis, kur pasekmė — sunku pasakyti.
Kiekviename mūsų slypi ir Mindaugas, ir Alminas. Kiekvieno mūsų širdyje turbūt grumiasi šitos dvi pozicijos: pirmoji atstovauja norą gauti išorės pripažinimą ir tuo pačiu „prisitrinti“, prisigerinti prie šio pasaulio galingųjų, o kita reikalauja tiesiog stoti į savo žemės, savo namų, savo dievų, kokie jie bebūtų atsilikę ir neprogresyvūs, pusę, nes tai yra mūsų tautinis identitetas.
Į savinieką linkstanti Lietuva
— Ar šį laikotarpį — su dabartine mūsų Prezidente, su smulkiomis rietenomis Seime, su krize, su skurstančia tauta — galima būtų prilyginti kažkokiam jau Lietuvos išgyventam istoriniam laikotarpiui?
— Deja, tikrai būtų galima prilyginti jau besikuriančiai Abiejų Tautų Respublikai, galbūt paskutiniaisiais metais prieš Liublino uniją. Tai ta į barokinę linkstanti Lietuva, kurioje nebuvo tautą telkiančios idėjos, kurioje buvo mąstoma, kad jei valstybė bus silpna, tai niekas nenorės jos pulti, kurioje buvo juntama panieka savo tautinėms vertybėms, savo tautinei tapatybei, net nepasakyčiau, kad tai nemeilė Lietuvai — tai savinieka.
— Ir kuo, žvelgiant iš istorinės pozicijos, visa tai gali pasibaigti?
— Net ir valstybės žlugimu. Pasaulyje yra nemaža žlugusių valstybių. Šiuo momentu jos dar laikosi, nes nėra tokių jėgų ir galybių, kurios išdrįstų pažeisti egzistuojančią pasaulio status quo. Bet tokia jėga anksčiau ar vėliau gali iškilti: atsiras valstybė, kuri norės pasaulinio viešpatavimo, nebijos įsivelti į didelį karą, ir tada tikrai bus didelis išbandymas, ir Lietuvai teks atsakyti, kas mes esame ir ko mumyse daugiau.
— Užsiminėte, kad „Durbės mūšis“ — pirmasis, bet ne paskutinis jūsų istorinis romanas? Koks bus kitas?
— Turiu seną sumanymą parašyti romanų ciklą apie Birutę, Vytautą, Jogailą — apie tą dramatišką Lietuvai laikotarpį. Romanas apie Birutę yra maždaug įpusėtas — aš jį rašau daugiau kaip dešimt metų. Kai pradėjau gilintis, pamačiau, kad maždaug pusė vadovėlinių tiesų susvyruoja, todėl teko parašyti daug tiriamųjų straipsnių.
Manau, žmogus, ėmęsis istorinio romano žanro, turi būti pasirengęs apsiginti bet kurioje mokslinėje konferencijoje, o geriausiai, kad būtų prieš tai parašęs mokslinę disertaciją ar bent jau straipsnį.
Rašytojas S. Cveigas yra pasakęs, kad, kuriant istorinį romaną, nereikia nieko išgalvoti — reikia paprasčiausiai pasistengti suprasti, kaip buvo.
— Ir kokie Jums pasirodė mūsų protėviai?
— Iš esmės tokie pat, kaip mes — kartais bailūs, kartais drąsūs, ieškantys išeičių. Žmonės nesikeičia per kažkokį tūkstantį metų.
STIPRYBĖ: Inga Baranauskienė įsitikinusi, kad žemaičių kietasprandiškumas parodė, jog maža, pasmerkta bendrija gali nugalėti. O karas su kryžiuočiais tapo mūsų tapatybės pagrindu, iš kurio semiamės stiprybės iki šiol.
ISTORIJA: Inga Baranauskienė, anot jos pačios, „paprastą istoriją apie drąsą, pergalę ir meilę“ pateikė tiksliame to meto įvykių istoriniame kontekste, išnagrinėjusi gausybę archyvinių šaltinių, kronikų ir schemų.
Jono TAMULIO nuotr.
Istorijos paraštėse
1253 metų liepos 6-ąją Mindaugas karūnuojasi su vokiečių ordino Livonijos šakos pagalba ir atsidėkodamas užrašo ordinui dideles Žemaitijos dalis. Žemaičiai nepaklūsta ordinui ir pradeda kovą, kurią vainikuoja Durbės mūšis, tyrinėtojų vadinamas stebuklu. Žemaičius į kovą veda kunigaikštis Alminas (Livonijos kronikose vadinamas Alemanu). Aštuonerius metus trukusi kova baigiasi tuo, kad yra ne tik supurtomas visas Pabaltijys ir visos ordino pozicijos jame, bet ir pats Mindaugas priverčiamas atsisakyti savo konformistinės pozicijos ir imtis karo su viltimi laimėti. 1260-ųjų liepos 13-ąją vykęs ir laimėtas Durbės mūšis pakeičia istorijos eigą.
