Naujausios
– Žmonių sąjūdis po pastarųjų „rinkimų“ – kitoks nei iki šiol: gerokai gausesnis. Į streikus jungiasi didžiųjų įmonių darbininkai, net valstybinės radijo ir televizijos kompanijos darbuotojai. Kaip galima apibūdinti šią situaciją?
– Kai kartą Minske, Operos ir baleto teatro fojė, prieš spektaklį klausiausi koncertiniu fortepijonu grojamo Šopeno žvelgdamas į puošnią publiką – kur kas šventiškiau atrodžiusią nei bet kada Vilniaus teatre – pagalvojau, kad toks reginys man asocijuojasi su tam tikromis Vakarų filmų scenomis. Filmų iš nacistinės Vokietijos laikotarpio, kai pramogaujanti publika gyvena sau spindintį gyvenimą nepaisydama diktatūros, apsimesdama, kad nežino, kaip šalyje dingsta oponentai.
Ir štai žmonės 2020 metais pabudo, nes juos ne tik apgavo rinkimuose, bet masiškai mušė už nuomonę, kankino ir tyčiojosi. Kaip neprisiminsi žymios baltarusių giesmės: „Nuo seno miegojome ir buvom pažadinti – išmokom, ką reikia daryt“. Akivaizdu: daugel žmonių netikėjo, kad taip gali įvykti šalyje, kur diktatorius tarsi sustabdė laiką įrėmindamas visuomenę į perdėtai išaukštintos karo pergalės tradiciją. Nors jo retorika tapdavo vis klaikesnė: panieka moterims, gąsdinimas kariniu ir kultūriniu Vakarų pavojumi. Tos retorikos apogėjus – riksmas Minsko gamykloje niekinant darbininkų streiko teisę. Pasirodo, diktatorius yra įtikėjęs, kad jis viską duoda – taip, kaip XX amžiaus pabaigoje, kai moterys kolchozuose dar tikėjo, jog tik valdžia turi ir todėl yra gera, kai dalina.
Baltarusiai už tą pasirinkimą prieš 26 metus sumokėjo didelę kainą ir tik palanki informacinė aplinka leido naujai kartai suvokti, kad jie neturi būti diktatoriui dėkingi už darbo vietas, maistą, už švarias gatves, už tą Vitebsko dainų festivalį, kuriame, beje, ir lietuviai bandydavo dainuoti, teisindamiesi, kad menas ir politika nesusiję.
Deja, ir Lietuvoje dar netrūksta kvailių, kurie mano, jog diktatūra reiškia tvarką ir gerovę. O ir neturime pamiršti vienos aplinkybės: Lietuvoje taip pat rinkėjai norėjo „stabilumo“ ir net kai kur aiškindavo, kodėl „nereikia čia NATO fašistų“ – pats tai girdėjau rėkiant 2000-aisiais Šiaulių dramos teatre. Tad ir Baltarusijoje, paveikti nuolatinės propagandos apie nestabilumą kitur pasaulyje, dar yra daug žmonių, kurie nepajėgūs suvokti, jog galėtų nepriklausyti nuo diktatoriaus valios. Tačiau arogantiškas diktatoriaus požiūris į visuomenę, ypač COVID-19 akivaizdoje, privertė kur kas daugiau žmonių pamatyti, jog jam tauta nerūpi.
– Ar situacija Baltarusijoje yra unikali Europoje ar Rytų Europos regione? Kur ji gali nuvesti?
– Kylantis sąjūdis istoriškai nėra unikalus: baltarusiai, prisimenant Kosto Kalinausko ir jo draugų vadovaujamą sukilimą, irgi kovojo už laisvę, todėl jis buvo pakartas Vilniaus Lukiškių aikštėje, ten už „Open Beach“. Tačiau yra viena istorinė aplinkybė: baltarusių tauta Vakarų Europos politikų buvo tarsi „nepastebima“, paliekant, viena vertus, Rusijos įtakai, antra vertus, toleruojant diktatūrą. Tuo tarpu visuomenė parodo besanti ori kaip piliečių bendruomenė, kaip tauta. Ji „vis dar“ yra.
Gaila, kad Jungtinėse Valstijose nėra ryžto to pasakyti tokia kalba, kokia kalbėdavo Prezidentas Ronaldas Reaganas. Baltarusija netruks atsirasti istorinio pasirinkimo kryžkelėje ir gal kurį laiką joje liks – tarp Rusijos ir Europos Sąjungos politinių principų. Naujai sudaromos visuomenės atstovų – Koordinacinės tarybos narys, diplomatas Pavelas Latuška sako, kad į terorą Baltarusijoje „ES pradėjo reaguoti gana vėlai“ ir jis norėtų pamatyt ne šiaip ES oficialią poziciją, bet sprendimo siūlymą, pavyzdžiui, tarpininkauti sukuriant dialogą, tai yra įtikinant režimo valdžią pradėti dialogą su visuomene.
– Dialogo skatinimas turbūt jau yra ilgametė Vakarų Europos lyderių politikos yda?
– Šiomis aplinkybėmis turbūt reikia matyti pirmiausia žmogaus, tautos teises, o ne žaisti tų žaidimų įvairiomis retorinėmis spalvomis, ir retorika turi būti griežta ir labai konstruktyvi. Bet sunku tokios tradicijos atsisakyti – todėl, kad šitas režimas 20 metų tikrai toleruojamas.
Mes galime dar sutikti, jog pirmoji kadencija buvo, sakysim, teisėta, bet, nepriklausomai nuo to – teisėtas ar neteisėtas yra rinkimų rezultatas, kai dingsta žmonės ir jeigu aukščiausi pareigūnai gauna žinių, kad galimai jie yra nužudyti, kokie gali būti kontaktai, kaip apskritai galima rengti oficialius vizitus pas tokį diktatorių arba jį priiminėti? Nerimo kelia psichologinis diktatoriaus portretas: akivaizdu, kad asmuo įsitikinęs bet kurių savo veiksmų teisumu ir tai atrodo pavojinga.
– Lietuviškojoje socialinėje erdvėje randasi pasvarstymų, esą Lukašenka geriausias Baltarusijos prezidentas šioje situacijoje, kitaip šalyje įsivyrautų chaosas, o to mažiausiai reikia. Kita vertus, pats Lukašenka ir įstūmė į pavojingą zoną, kur pokyčiai negalimi. Kas atsakingas už šią sudėtingą situaciją? Ir ar galima tikėtis tokios įvykių baigties, kai šalies likimą nuspręs pati tauta – ne vienas asmuo ar kitų šalių (pirmiausia Rusijos) lyderiai?
– Latvijos Saeimai priėmus pareiškimą, kuriuo nepripažįstami įvykę prezidento rinkimai ir raginama surengti naujus, demokratinius rinkimus, o Lietuvos Seimui paskelbus dabartinį diktatorių „neligitimiu prezidentu“, pagaliau sukurtas pavyzdys Europos Sąjungai, kaip reikėtų vertinti Baltarusijos valdžią. Tiek metų reikėjo įsitikinti, kad režimas nematuotinas vien ekonomine nauda geležinkeliams ir jūrų krovos uostui, tačiau net ir naujausi įvykiai, kai neatsiranda pagrobti žmonės, kai kuriems politikams, gyventojams nekeičia požiūrio: geri santykiai bet kokia kaina, net ir aukų sąskaita.
Rusijos prezidentas tikrai norės daryti įtaką, bet neabejotinai svarstė, kaip: Kremliuje juk irgi matė muštų, žiauriai išniekintų žmonių vaizdus. Ar Kremlius vis dar turėtų tikslą atvirai įsiveržti ir įvesti karinę padėtį? Bet tada pačioje Rusijoje gali kilti solidarumo akcijų. Tai, kad pradėjo streikuoti pagrindinės gamyklos, leidžia suvokti: Baltarusijos diktatoriui – tikrai pabaiga, tik kurią dieną?
Koordinacinės tarybos nariai pareiškė, jog norėtų pragmatiškai gerų santykių su Rusija. Manau, kad labiau tikėtina, jog oficialioji Rusija kuria kitos, naujos vyriausybės modelį. Taip manyti pirmiausia leidžia medijų turinio analizė. Tiesa, George Friedmanas kūrinyje „The Next 100 Years“ sukūrė pagrįstą klišę, kad Rusija nepaleis Baltarusijos, tačiau yra aplinkybių, kai smurto pajėgos neatrodo efektyvios ir reikia kompromiso.
Marija Zacharova, Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė spaudai, aiškina, kad oficialioji Rusija pasipiktinusi, jog kai kurios valstybės – neabejotinai Lietuva, Latvija – kišasi į Baltarusijos vidaus reikalus. Atsakymas turbūt gali būti toks: dėl žmogaus teisių trypimo būtina kištis.
– Smurtas gatvėse jau sustojo, tačiau akivaizdu, kad Lukašenkos režimas yra nusikalstamas – pavyzdžiui, kur dingo 1999 metais rimtais jo konkurentais laikyti Viktoras Gončaras ir Jurijus Zacharenka, oficialiai taip ir liko neaišku, o Lietuva vis ieškojo ir tebeieško pragmatiškų bendradarbiavimo taškų. Štai neseniai Linas Linkevičius tviteryje Lukašenką pavadino „buvusiu prezidentu“, kas jau rodo šiek tiek pasikeitusią Lietuvos vertybinę poziciją diplomatiniu lygmeniu. Kaip mums vertinti tą dviejų polių poziciją? Kokia ji iš tikrųjų turėtų būti?
– Lukašenkos, kaip „pastovumo“ garanto mitą sukūrė tie politiniai veikėjai bei apžvalgininkai, kurie dešimtmečius teisina ir teisino savo pasyvų vaidmenį diktatūros atžvilgiu ir kuriems informacija apie dingusius asmenis – pavyzdžiui, apie 2000 metais pražuvusį buvusį vidaus reikalų ministrą yra tarsi ne realybės, o marginalinio pasaulio faktas. Mus kažkodėl žeidė Vokietijos kanclerio Gerchardo Šrioderio parsidavimas Rusijai, kad būtų nutiestas „NordStream“ Baltijos jūros dugnu? Tačiau, pasirodo, vienur galima piktintis „realpolitik“, kitur patiems jos įsitverti: štai ponia Dalia Grybauskaitė galėjo pakviesti diktatorių į Vilnių – tai jau liks gėdinga istorija.
Nors visada pakako duomenų, kad tas ministras ir kiti tokie asmenys yra nužudyti – antai ministro dukra, gyvenanti Vokietijoje, net buvo susitikusi su vienu iš „užsakymo“ vykdytojų, pabėgusiu į Vakarus. Deja, pernai grupė politologų Lietuvos prezidentui vėl pataria bendrauti su diktatoriumi: „Reikia kalbėtis“. Net buvo svarstoma, ar tikslinga jį pakviesti į K. Kalinausko palaikų perlaidojimo iškilmes.
Politikos demoralizavimas demokratijose labai padeda ilgai būti visiems pasaulio diktatoriams – to įžymūs politologai, pakviesti į „dvarą“, tarsi nepastebi, o nepatyrę lyderiai leidžiasi išjuokiami. Juk patys žmonės rašė Išminties knygą ir kartų kartos ją cituoja, bet politikai mano, kad bet kurią valdžią už išlaužytus vynuogynus reikia sveikinti. O kai įvykių seka pakrypsta ne ta, ne susitaikėliška linkme, kas belieka – vaidinti, jog visą laiką elgėmės nuosekliai. Na, visuomenė, kad ir iš dešimtmečio perspektyvos, bus pajėgi įvertinti, ar tikrai.
„Buvęs prezidentas“ tegu būna pagaliau įvardytas ne tik neligitimiu, bet pirmiausia diktatoriumi ir tironu, jis to nusipelnė. Taigi diplomatinė tarnyba, taip pat kaip ir karinė, turi veikti pagal žmogaus orumo ir garbės kodeksus. Tada net ir nematomi pokalbiai nevers mūsų baimintis tamsios perspektyvos.
Po Seimo rezoliucijos nepripažinti Lukašenkos kaip prezidento atsakingieji už užsienio politiką turėtų į ją atsižvelgti paskelbdami asmenų, kuriems taikytinos sankcijos, sąrašą, o diktatoriaus paskirtasis Baltarusijos ambasadorius – išvykti. Vienas Latvijos Saeimos narys teigė, kad jei Rygoje būtų pareiškę nepripažinti Baltarusijos prezidento, taip ir turėtų nutikti. Ką gi, politinė komunikacija yra neišvengiamas teisės žaidimas. Tuo tarpu Europos lyderiai vis dar tariasi, kad veiks „sankcijų mechanizmas“, paskui spaudos konferencijose aiškina, koks jis bus: turbūt viešai tai daro tam, kad režimo dalyviai turimas sąskaitas Europos Sąjungoje laiku susitvarkytų.
– Iš Baltarusijos į Lietuvą išvyko A. Lukašenkos priešininkė šių metų rinkimuose Sviatlana Cichanouskaja. Akivaizdu, kad tą atvykimą prižiūrėjo ir baltarusių specialiosios tarnybos. Kaip mums tai vertinti?
– Šita aplinkybė iš tikrųjų sukėlė klausimų, todėl, kad ne be specialiųjų tarnybų žinios ji atvyko. Tai buvo toks nustebinantis pranešimas. Buvo galima įtarti, kad dalis jos šeimos čia yra.
Dabar galvoju, kad iš tiesų kitas pranešimas yra labai svarbus – tai yra pačios lyderės elgsena ir tai, kad jos nepalieka naujai sukuriama Koordinacinė taryba. Bent jau jos branduolys kaip tik sako, kad S. Cichanouskaja yra naujosios – opozicinės – politikos simbolis. Tai, žinoma, yra labai svarbu: nenustumti, neišsiskaidyti. Mes neturime atsakymų į visus klausimus.
Dalykai, kurie vyksta Baltarusijoje, nėra vien Baltarusijos specialiųjų tarnybų sprendimai, iš dalies įtakos gali daryti ir Rusijos specialiosios tarnybos. Visa tai reikalauja laiko ir nuodugnių tyrimų. Ir, matyt, ateis laikas visiškai atviram S. Cichanouskajos interviu, jeigu ji jam pasiryš.
Matau šitą labai svarbų klausimą: kaip elgiasi Koordinacinės tarybos branduolys? Labai svarbu, kad jo veiksmai nebūtų prieštaringi, kad jie kalbėtų unisonu ir kad jie iš tikrųjų nenustumtų vieni kitų.
– Tarpvalstybinius santykius lemia ir visuomeniniai reiškiniai. Pavyzdžiui, kiek gali „Laisvės kelias“, vyksiąs rugpjūčio 23-iąją, nulemti tolimesnę įvykių raidą, kiek gali padėti pokyčiams demokratijos link Baltarusijoje?
– Būtent visuomenės judėjimas žadina orumą praradusius politikus. Anonsinė informacija apie gyvąją žmonių grandinę kaip solidarumo ženklą prisidėjo išvedant diktatorių iš kantrybės: jis įsiuto, kad be jo leidimo žmonės galėtų apskritai dalyvauti bet kuriose viešose akcijose. Jis baubė savo kabinete keliems pavaldiniams nurodydamas uždrausti baltarusių dalyvavimą.
Diktatoriai labiausiai bijo šviesos, nes prieš atvirą visuomenę jie yra nuogi. „Juodojo kaspino“ diena primins ir baltarusių tautos „būties ir esmo“ klausimą Europoje – tuo labai džiaugiuosi. Taigi priešingai, nei 1987-aisiais dėstė itin populiarus „Gimtojo krašto“ redaktorius, rugpjūčio 23-oji vis dėlto tapo ir yra tironų gėdos ir tautų pasipriešinimo ženklu. Tačiau turėtų kuo greičiau nutikti, kad Baltarusijos diktatorius būtų patrauktas arba pats jau sėstų į tą savo malūnsparnį skristi lauk.
Tikėtina, Koordinacinė taryba pasieks naujų rinkimų tikslą. Žinoma, už žmonių dingimą, už opozicijos persekiojimą, už viešus tautos įžeidinėjimus, už COVID-19 pavojaus menkinimą, už taikių demonstrantų terorizavimą, už rinkimų falsifikavimą neabejotinai bus teisiamas. Istoriškai žvelgiant, jis jau nuteistas, žmonių mintyse nuteisti smurto dalyviai – ministrai ir jų pavaldiniai, o objektyvioje istorijoje atsiras ir pavardės tų užsienio politikos veikėjų, kurie su tais diktatūros veikėjais vienaip ar kitaip santykiavo.
