„Negaliu būti ne šiauliečiu“

„Ne­ga­liu bū­ti ne šiau­lie­čiu“

Lon­do­ne dau­giau nei de­šimt­me­tį gy­ve­nan­tis pia­nis­tas Ri­man­tas Ving­ras, at­vy­kęs į gim­tuo­sius Šiau­lius, kla­si­ki­nės mu­zi­kos ger­bė­jams do­va­no­jo kon­cer­tą. Da­li­jo­si su pub­li­ka min­ti­mis apie po­pu­liz­mo po­vei­kį ne tik mu­zi­kai. „Šiau­lių kraš­tui“ iš­sa­kė sa­vo po­žiū­rį į emig­ra­ci­ją, dvi­gu­bą pi­lie­ty­bę.

Rū­ta JAN­KU­VIE­NĖ

ruta@skrastas.lt

Kon­cer­tas-su­si­ti­ki­mas

Ant­ra­die­nio va­ka­rą Ch. Fren­ke­lio vi­lo­je R. Ving­ras įspū­din­gai gro­jo Volf­gan­go Ama­dė­jaus Mo­car­to, Liud­vi­ko van Bet­ho­ve­no, Jo­ha­ne­so Bram­so kū­ri­nius. Po kon­cer­to su­si­ža­vė­ju­sią pub­li­ką pa­ti­ki­no, jog nė­ra iš tų, ku­rie pa­tys nuė­jo į mu­zi­kos mo­kyk­lą.

Tė­vai nu­ve­dė, pa­skui bu­vo M. K. Čiur­lio­nio me­no mo­kyk­la Vil­niu­je, Mask­vos kon­ser­va­to­ri­ja, stu­di­jos ir dar­bas Sin­si­na­ty­je (JAV). Iš Lie­tu­vos iš­va­žia­vo dar 1990 me­tais. Nuo 2005 me­tų gy­ve­na ir dir­ba Lon­do­ne. Ten tu­ri sa­vo pri­va­čią stu­di­ją, mo­ko mu­zi­kos. Kon­cer­tuo­ja so­li­niuo­se ir ka­me­ri­niuo­se kon­cer­tuo­se su ki­tais at­li­kė­jais. Šią va­sa­rą kon­cer­ta­vo Ro­mo­je, ren­gia kon­cer­tus Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je, Ki­ni­jo­je, JAV.

Šiau­liuo­se da­bar ima­si ini­cia­ty­vos at­gai­vin­ti tarp­tau­ti­nį for­te­pi­jo­ni­nių due­tų fes­ti­va­lį. Dėl jo or­ga­ni­za­vi­mo ir at­vy­ko.

Po­pu­liz­mas vei­kia vi­sais pjū­viais

Kon­cer­to ve­dė­ja Ni­jo­lė Pras­ce­vi­čie­nė pa­ska­ti­no sve­čią da­ly­tis min­ti­mis, ci­tuo­da­ma Gied­rių Kup­re­vi­čių, ku­ris tei­gia, jog mu­zi­ki­nis iš­si­la­vi­ni­mas men­kė­ja, pra­stas mu­zi­ki­nis sko­nis lai­ko­mas po­stmo­der­niz­mu. Lie­tu­vo­je mu­zi­kos ap­lin­ka tiek su­pras­tė­ju­si, jog mu­zi­kams lie­kąs vie­nin­te­lis ke­lias – emig­ra­ci­ja, kur jie ran­da ir klau­sy­to­ją, ir ge­ro­vę.

„Ma­no pro­fe­so­rius mask­vie­tis, su ku­riuo bend­rau­ju iki šiol, sa­ko, jog kla­si­ki­nės mu­zi­kos žmo­nės ne­be­sup­ran­ta, o for­te­pi­jo­no me­nas su­pran­ta­mas kaip po­diu­mas – išė­jai, su­gro­jai, grakš­čiai nu­si­len­kei. Ko­va pra­lai­mė­ta ir rei­kia trauk­tis į ni­šas – gro­ti tiems, ku­rie me­ną su­pran­ta, ir ban­dy­ti kal­bė­tis su ki­tais“, – pa­si­da­li­jo sa­vo mo­ky­to­jo min­ti­mis R.Ving­ras.

Pats ma­no, jog tai nė­ra vien mu­zi­kos pro­ble­ma.

„Ar su­pran­ta­me, kas vyks­ta su po­pu­liz­mu pa­sau­ly­je? – klau­sė ir tei­gė: – Vie­na aiš­ku, kad da­bar mes kal­ba­mės su žmo­nė­mis, ku­rie išau­gin­ti skal­bi­mo mil­te­lių rek­la­mos. To­kiai rek­la­mai ne­rei­kia ar­gu­men­tų. Gra­ži mer­gi­na rek­la­muo­ja – mil­te­liai ge­ri, ne­gra­ži – blo­gi. Ko­ky­bės ne­rei­kia pa­grįs­ti, ne­rei­kia nie­ko įro­di­nė­ti. Ir tai ei­na per vi­są vi­suo­me­nės pjū­vį.

Kal­bė­jau­si su stu­den­te, ma­gist­ran­te, per­skai­čiu­sia M. Dos­to­jevs­kio „Nu­si­kal­ti­mą ir baus­mę“. Klau­siau, ar pa­ti­ko? Iš­gir­dau: „Man juo­kin­ga“. To­kia pat nuo­mo­nė apie šį ro­ma­ną skam­bė­jo ir BBC ra­di­jo dis­ku­si­jo­je. Jau­nuo­lis už­ka­po­ja se­nu­tę, mo­ra­li­nė pro­ble­ma – juo­kin­ga.

Tai­gi, jei­gu no­ri su tais žmo­nė­mis kal­bė­tis, tu­ri kal­bė­ti apie skal­bi­mo mil­te­lių rek­la­mą. Man tai neį­do­mu.

Ir kas vyks­ta? Tu­ri­me ne­si­kal­ban­čius tar­pu­sa­vy­je vi­suo­me­nės sluoks­nius. Tai – at­spin­dys su­dė­tin­gų pa­sau­li­nių kul­tū­ri­nių pro­ce­sų. Lie­tu­vos kon­teks­to spe­ci­fi­ka tik to­kia, kad esa­me ma­žes­ni.

Lon­do­ne kla­si­ki­nės mu­zi­kos fes­ti­va­lių kon­cer­tų are­na su­ren­ka 3 000 klau­sy­to­jų, ei­nu klau­sy­tis, ten jau­čiu – tai ma­no gen­tis. Iš 11 mi­li­jo­nų Lon­do­no gy­ven­to­jų su­rink­ti tris tūks­tan­čius klau­sy­to­jų pro­cen­ta­liai ko ge­ro tas pa­ts, kaip Šiau­liuo­se su­rink­ti pub­li­ką Ch. Fren­ke­lio vi­los sa­lė­je.“

„Ne­bė­ra ne žvaigž­džių“

„Lie­tu­vo­je, jei­gu ma­no ko­le­ga ge­rai gro­ja, tai jau – pa­sau­li­nio ly­gio žvaigž­dė, – iro­ni­za­vo R. Ving­ras. – Tuo­met aš tu­riu pa­si­skelb­ti vi­sa­tos žvaigž­de. Taip priei­na­me iki ab­sur­do. Esa­me to­kio­je si­tua­ci­jo­je, kai ne­bė­ra ne žvaigž­džių, o blo­gai, su klai­do­mis gro­ja tik Rich­te­ris įra­šuo­se. Klau­sy­to­jas vi­siš­kai yra su­pai­nio­tas to­kios „skal­bi­mo“ rek­la­mos“.

„Lie­tu­vo­je ne­bė­ra mu­zi­kos kri­ti­kos, kul­tū­ros pro­ce­sų ref­lek­si­jos, – sa­kė jis. – Kri­ti­ko mi­si­ja – ne šiaip kri­ti­kuo­ti, o pa­teik­ti vi­suo­me­nei ver­ti­ni­mo kri­te­ri­jus. La­bai gai­la, kad nė­ra ne­prik­lau­so­mo žvilgs­nio iš ša­lies. Ti­kė­tis, kad tarp me­ni­nin­kų bus sa­vi­re­gu­lia­ci­ja, nai­vu. To ne­bus.“

„Pa­ma­čiau ge­rą­ją Lie­tu­vos plot­mę“

R. Ving­ras sky­rė lai­ko ir po­kal­biui su „Šiau­lių kraš­tu“.

– Ko­dėl ėmė­tės gai­vin­ti prieš ge­rą de­šimt­me­tį nu­trū­ku­sį for­te­pi­jo­ni­nių due­tų fes­ti­va­lį Šiau­liuo­se?

– To­dėl, kad įžvel­giu ge­rą po­ten­ci­ją – šis fes­ti­va­lis tu­ri pa­ma­tą. Su pia­nis­tu Ro­mu Lu­ko­šiu­mi, bu­vu­siu šiau­lie­čiu, fes­ti­va­lio pra­di­nin­ku, įkvė­pė­ju, kal­bė­jau­si, jis pri­ta­ria. Fes­ti­va­lis bu­vo su­reng­tas še­šis kar­tus, la­bai daug žmo­nių jį gra­žiai pri­si­me­na. Da­bar jį iš­plės­tu­me į vi­są ap­skri­tį, ša­lia pro­fe­sio­na­lio­sios pro­gra­mos su­reng­tu­me fes­ti­va­lį-kon­kur­są vai­kams, jau­nie­siems pia­nis­tams.

Jau lan­kiau­si Kur­šė­nų, Ven­tos, Nau­jo­sios Ak­me­nės, Jo­niš­kio, Pak­ruo­jo, Rad­vi­liš­kio mu­zi­kos mo­kyk­lo­se. Kal­bė­jo­mės su mo­ky­to­jais, kaip ge­riau vis­ką pa­da­ry­ti.

– Ap­va­žia­vo­te ko­ne vi­sos ap­skri­ties mu­zi­kos mo­kyk­las, koks įspū­dis?

– Tos mo­kyk­los tik­rai pui­kios. Jos vi­so mu­zi­ki­nio gy­ve­ni­mo bend­ruo­me­nė­se at­ra­ma. Pa­gar­ba mo­ky­to­jams, jie dir­ba fan­tas­tiš­kai. La­bai kva­li­fi­kuo­ti žmo­nės. Ant jų pe­čių lai­ko­si kul­tū­ra, nors ne­re­tai vie­ša­ja­me gy­ve­ni­me jų nė ne­pas­te­bi­me, neį­ver­ti­na­me.

Pa­ma­čiau ge­rą­ją Lie­tu­vos plot­mę, žmo­nes, ku­rie ke­lia op­ti­miz­mą. Mąs­tau, kas svar­biau – su­tvar­ky­ti, iš­lai­ky­ti di­de­lę mo­kyk­lą Vil­niu­je ar ma­žą mo­kyk­lą ma­ža­me mies­te­ly­je?

– Ma­žų mo­kyk­lų re­gio­nuo­se li­ki­mas spren­džia­mas už­da­ry­mu, mu­zi­kos mo­kyk­los, ka­žin, ar bus išim­tis.

– Tai la­bai skau­dus da­ly­kas. De­mog­ra­fi­ja – di­džiu­lis veiks­nys, pa­lie­čia ne tik eko­no­mi­ką, bet ir kul­tū­rą. Kai ma­žė­ja žmo­nių, tai ir kul­tū­ros pa­slau­gų po­rei­kis ma­žė­ja. Bet kai pa­sa­ko „už­da­ry­ki­me teat­rus“, skam­ba krau­piai.

Mo­ky­to­jai, mo­kyk­lų va­do­vai, tė­vai, ku­rie iš­lai­ko mu­zi­kos mo­kyk­las, į jas yra su­dė­ję vi­są sa­vo sie­lą ir kū­ną. Krau­pu, kad ga­li iš­girs­ti, jog nie­ko ne­pa­da­ry­si, vyks­ta ob­jek­ty­vūs pro­ce­sai. Kas ži­no, kiek tai ob­jek­ty­vu, o kiek ne?

Sun­ku įsi­vaiz­duo­ti, kad Šiau­liuo­se ga­li ne­lik­ti uni­ver­si­te­to.

Apie emig­ra­ci­ją

– Jau­čia­tės emig­ran­tu, pa­sau­lio lie­tu­viu?

– Jau­čiuo­si lie­tu­viu ir tiek. Dir­bu ir da­bar gy­ve­nu Lon­do­ne. Vie­nas fi­lo­so­fas ma­nęs net klau­sė, ko­dėl ma­no at­ve­ju kal­ba­ma apie emig­ra­ci­ją? Juk nie­ku ki­tu, kaip mu­zi­ku, ne­ga­liu bū­ti kur be­bū­čiau. Net­gi ne šiau­lie­čiu ne­ga­liu bū­ti – jau­čiu­si juo, nors gy­ve­nau ir Vil­niu­je, esu penk­tos kar­tos šiau­lie­tis. Tą ry­šį, kai gy­ve­ni ne Lie­tu­vo­je, ne­tgi la­biau jau­ti, ap­čiuo­pi, puo­se­lė­ji.

Ren­giau Lon­do­ne Bal­tų mu­zi­kos fes­ti­va­lį pri­sta­ty­ti Lie­tu­vos, Lat­vi­jos, Es­ti­jos mu­zi­ką. Da­bar da­ry­siu pro­jek­tą Šiau­liuo­se. Da­ly­vau­ju „San­ta­ros Švie­sos“ klu­bo veik­lo­je. Praei­tą penk­ta­die­nį pa­si­kvie­tė­me iš Lie­tu­vos fi­lo­so­fą Gin­tau­tą Ma­žei­kį – jis ir­gi bu­vęs šiau­lie­tis. Tai kur tuo­met Šiau­liai pra­si­de­da ir bai­gia­si?

Apie emig­ra­ci­ją kal­ba­me daug. Bet vyks­ta tik bur­bu­lia­vi­mas, ku­ris nie­kur ne­ve­da. Yra du es­mi­niai da­ly­kai. Glo­ba­lūs pro­ce­sai, ku­rių ne­ga­li­me pa­keis­ti, žmo­nės ju­da, yra ak­ty­vūs, ir tai gal ge­rai. Ki­tas da­ly­kas, kad ša­ly­je neį­vy­ko re­for­mos, ku­rios tu­rė­jo įvyk­ti. Tarp jų – švie­ti­mo, aukš­to­jo moks­lo.

Emig­ra­ci­ja yra neį­vy­ku­sių pa­si­kei­ti­mų re­zul­ta­tas. Jei­gu rim­tai kal­ba­me, rei­kia ana­li­zės, at­sa­ky­mų, kas Lie­tu­vos gy­ve­ni­me bu­vo ne­pa­da­ry­ta, kad žmo­nės bu­vo pri­vers­ti iš­va­žiuo­ti, ir ko­dėl at­si­ra­do ta glo­ba­li Lie­tu­va.

– Gal glo­ba­lios Lie­tu­vos pro­gra­ma yra gel­bė­ji­mo­si ra­tas nyks­tan­čiai Lie­tu­vai?

– Ne­ma­nau. Esu įsi­ti­ki­nęs, jog vis­ką le­mia ry­šiai tarp žmo­nių – ir ša­lies vi­du­je, ir tarp lie­tu­vių bend­ruo­me­nių už­sie­ny­je.

Lon­do­ne la­bai daug skir­tin­gų lie­tu­vių gru­pių, su­siskirs­čiu­sių pa­gal po­mė­gius, iš­si­la­vi­ni­mą. Yra ir la­bai skau­džių da­ly­kų. Pa­čiam te­ko emo­cio­na­liai tai pa­tir­ti.

Bri­tų ta­ry­ba pa­pra­šė pa­bū­ti ver­tė­ju mo­ky­to­jų gru­pei, at­vy­kusiai iš Lie­tu­vos. Lan­kė­mės ma­ža­me mies­te­ly­je, pra­di­nė­je mo­kyk­lo­je, ku­rio­je treč­da­lis vai­kų yra lie­tu­vių emig­ran­tų. Vie­nas vai­kas įsi­ki­bo lie­tu­vei mo­ky­to­jai į ran­ką ir sa­ko: vež­ki­te ma­ne į Lie­tu­vą. Mums vi­siems aša­ros aky­se, bet tik pa­dė­ko­jo­me bri­tams už mū­sų vai­kų ug­dy­mą.

Vai­kams sun­ku, o ką bri­tams da­ry­ti? Mo­kyk­lo­je treč­da­lis vai­kų ne­kal­ba ang­liš­kai, o fi­nan­sa­vi­mas ei­na pa­gal mo­ky­mo re­zul­ta­tus.

Ki­ta ver­tus, ar tie vai­kai ma­to­mi ko­kio­se mū­sų ata­skai­to­se, pro­gra­mo­se? Ar tų vai­kų jau ne­pra­ra­do­me, jų ug­dy­mą pa­lik­da­mi tik bri­tams? Gal rei­kė­jo kur­ti lie­tu­viš­ką mo­kyk­lą, kaip Vo­kie­ti­jo­je Va­sa­rio 16-osios gim­na­zi­ja?

– Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je gy­ve­nan­tiems Lie­tu­vos pi­lie­čiams po „Bre­xit“ ypač ak­tua­li dvi­gu­ba pi­lie­ty­bė. Ko­kią pi­lie­ty­bę pa­ts tu­ri­te?

– Esu Lie­tu­vos pi­lie­tis, ne­sie­kiu Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos pi­lie­ty­bės ir kol kas nie­ko ne­pla­nuo­ju. Nė­ra aiš­ku, nei kuo „Bre­xi­tas“ baig­sis, nei koks bus mū­sų sta­tu­sas. Pen­si­jos, mo­kes­ti­niai da­ly­kai – vis­kas yra pa­ki­bę. Na­cio­na­li­nis klau­si­mas ašt­riau yra iš­ki­lęs, jau­ti ag­re­si­ją dėl to, kad esi ki­toks. Imi gal­vo­ti, kaip Lie­tu­vo­je jau­čia­si ki­ta­tau­čiai?

As­me­niš­kai ne­la­bai su­pran­tu, ko­dėl ne­ga­li­ma tu­rė­ti dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės, ko­dėl to taip bi­jo­ma? Po Kons­ti­tu­ci­nio Teis­mo spren­di­mo da­bar jau aiš­ku, kad spręs­ti ga­li­ma bus tik re­fe­ren­du­mu.

Bū­ti Lie­tu­vos pi­lie­čiu man, pa­vyz­džiui, yra la­bai svar­bu. Vi­siš­kai ne­no­riu, kad tek­tų da­ry­ti pa­si­rin­ki­mą.

Pi­lie­tis yra vals­ty­bės da­lis. Atim­da­mi pi­lie­ty­bę pa­sa­ko­me, jog tu ne­be­si vals­ty­bės da­lis, ir at­si­ri­bo­ja­me: Lie­tu­va – mū­sų, tik Tė­vy­nė – jū­sų. Rei­kia su­vok­ti, jog neį­tei­sin­da­mi dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės, at­stum­si­me dau­gy­bę žmo­nių.

Tūks­tan­čiai Lie­tu­vos pi­lie­čių tu­ri dvi­gu­bą pi­lie­ty­bę – tie, ku­rie iš­va­žia­vo iki 1990 me­tų. Išim­tys da­ro­mos. Ma­nau, vi­siems tu­rė­tų bū­ti tai­ko­mos aiš­kios vie­no­dos nuo­sta­tos, kad pi­lie­ty­bės klau­si­mo nie­kam ne­rei­kė­tų „kaž­kaip“ su­si­tvar­ky­ti.

O kai da­ro­me ak­ci­ją „Mū­sų – 4 mi­li­jo­nai“, tai tik drus­ką ant žaiz­dos be­ria­me. Ko­kie 4 mi­li­jo­nai? Grei­tai Lie­tu­vo­je bus tik du mi­li­jo­nai ir du mi­li­jo­nai – po pa­sau­lį iš­si­bars­tę.

„Esu Lie­tu­vos kul­tū­ros žmo­gus“

– Kaip me­ni­nin­kas, ko­kios kul­tū­ros da­li­mi sa­ve lai­ko­te?

– Aš esu Lie­tu­vos kul­tū­ros da­lis. Ma­no mąs­ty­mas, ma­no pa­sau­lė­jau­ta su­for­muo­ta lie­tu­vių kul­tū­ros. Tai ma­no šak­nys. Ne­ga­liu at­si­sa­ky­ti to, kas esu.

Ki­ta ver­tus, išei­vi­jos fi­lo­so­fas Vy­tau­tas Ka­vo­lis yra pa­sa­kęs, jog lie­tu­vy­bė nė­ra joks ap­ri­bo­ji­mas iš­reikš­ti sa­ve. Ma­ne ga­li ri­bo­ti tik ma­no su­ge­bė­ji­mai, bet ne lie­tu­vy­bė.

– Kaip jau­čia­tės Lie­tu­vo­je kon­cer­tuo­da­mas?

– La­bai ge­rai. Ži­nau, kad išei­siu gro­ti šiau­lie­čiams ir pa­ži­no­siu vi­są sa­lę. Klau­sys tie, ku­rie pa­žįs­ta ma­ne, ma­no tė­vus, ma­no se­ne­lius. Tai ry­šiai, ku­rie yra la­bai svar­būs.

– Ar ką keis­tu­mė­te, jei­gu ga­lė­tu­mė­te?

– Ma­čiau bri­tų re­ži­sie­riaus fil­mą, ku­ria­me yra to­kia sce­na – iš Ang­li­jos kai­mo iš­va­žiuo­ja jau­nas žmo­gus, o ke­liu at­gal į kai­mą ei­na žmo­gus. Tas žmo­gus – tas pa­ts jau­nuo­lis po ke­le­rių me­tų – tai jis su­grįž­ta. Tai di­džiu­lė me­ta­fo­ra – iš­va­žiuo­ji, o koks su­grįž­ti? Koks yra ta­vo su­grį­ži­mas?

Tai pa­ti­ria­me ir tie, ku­rie iš­va­žia­vo iš Lie­tu­vos, ir tie, ku­rie iš sa­vo kai­mo ar mies­to iš­va­žia­vo į Vil­nių.

Žmo­giš­ką­ja pra­sme, svar­bu, kad su­grį­ži­mas bū­tų tei­gia­mas, kad grįž­tu­mei ne­pa­lauž­tas. Ma­no ban­dy­mas gai­vin­ti for­te­pi­jo­ni­nių due­tų fes­ti­va­lį Šiau­liuo­se – to­kio su­grį­ži­mo paieš­kos for­ma.

Lie­tu­va tik­rai ne­nu­nyks. Op­ti­miz­mas ky­la ma­tant to­kius žmo­nes, ku­riuos su­ti­kau mu­zi­kos mo­kyk­lo­se. Vals­ty­bės at­kū­ri­mo 100-me­čio ref­lek­si­jo­se ga­li­ma pri­si­min­ti, jog Lie­tu­va iš­gy­ve­no daug sun­kes­nius lai­kus.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Mu­zi­kas Ri­man­tas Ving­ras ne­va­di­na sa­vęs emig­ran­tu ir jau­čia­si Lie­tu­vos kul­tū­ros žmo­gu­mi: „Kai gy­ve­ni ne Lie­tu­vo­je, ry­šį su ja la­biau jau­ti, ap­čiuo­pi, puo­se­lė­ji.“

Ri­man­tas Ving­ras tei­gia, jog emig­ra­ci­ja – tai neį­vy­ku­sių Lie­tu­vo­je re­for­mų, tarp jų ir švie­ti­mo, re­zul­ta­tas.