„Ne­pa­si­ten­ki­ni­mas – sie­kia­my­bė, kad bū­tų ge­riau“

„Ne­pa­si­ten­ki­ni­mas – sie­kia­my­bė, kad bū­tų ge­riau“

Ak­to­rius Juo­zas BIN­DO­KAS įsi­ti­ki­nęs, jog dau­giau tu­rė­tu­me džiaug­tis gy­ve­ni­mu, bet ap­gai­les­tau­ja, jog Šiau­liai per re­konst­ruk­ci­jas pra­ran­da sa­vo vei­dą:

– Gy­ve­nu Šiau­liuo­se 44 me­tus. Dzū­ki­jo­je ma­no šak­nys, bet tiek me­tų pra­gy­ve­nęs Šiau­liuo­se jau tam­pi jo da­li­mi. Iš­gir­dęs „Šiau­liai“ jau­ti, kad kaž­kas ta­vy­je su­vir­pa. Tarp Laz­di­jų ir Šiau­lių – lygs­va­ra. Ten at­si­gau­ni, o čia gy­ve­ni. Ten pa­si­krau­ni, o čia ener­gi­ją iš­lei­di.

Ma­no po­žiū­riu, gy­ve­ni­mas yra per trum­pas pik­tin­tis. Su pyk­čiu nie­ko ne­pa­siek­si. Ma­no pa­tir­tis ro­do, kad rei­kia džiaug­tis tuo tru­pu­čiu gy­ve­ni­mo, ku­rį dar tu­ri.

Šiau­liai yra nuo­sta­bus mies­tas man, pen­si­nin­kui. Vis­ką ran­ka pa­siek­si – čia pat baž­ny­čia, tur­gus, li­go­ni­nė.

Aš dvi­ra­čiu per 15–30 mi­nu­čių ga­liu pa­siek­ti bet ko­kį taš­ką. Eže­ras ša­lia – 10 mi­nu­čių ir žve­jo­ju. 15 ki­lo­met­rų link Bu­bių – miš­kas, pa­va­žia­vau, span­guo­lių pri­si­rin­kau. 10 ki­lo­met­rų link Gruz­džių – miš­kas, ru­duo­kes ren­ku.

Bet kai va­žiuo­ju dvi­ra­čiu, la­bai pyks­tu. Šiau­liai bu­vo pa­skelb­ti dvi­ra­čių mies­tu – o jo­kių ta­kų nė­ra, jo­kių nor­ma­lių ša­li­gat­vių. Iš dvi­ra­čių ta­kų žy­mė­ji­mų tik „ran­dai“ li­kę.

Vai­kai Kau­ne gy­ve­na, nu­va­žiuo­ju – ten ša­li­gat­viai su­tvar­ky­ti, dvi­ra­čių ta­kai da­ro­mi, vi­sur pa­žy­mė­ti. Su ma­žais mies­te­liais nė ne­ly­gi­nu – Laz­di­juo­se vi­sur ta­ke­liai pės­tie­siems, dvi­ra­ti­nin­kams pui­kiau­si – iki pat Bal­to­jo eže­ro eik va­žiuok ki­lo­met­rais, džiau­kis gy­ve­ni­mu – ten vis­kas su­tvar­ky­ta.

Šiau­liuo­se, cent­re, pa­ban­dyk va­žiuo­ti dvi­ra­čiu – nei gat­ve, nei ša­li­gat­viu ne­pa­va­žiuo­si – by­ra dan­tų pro­te­zai, iš­kren­ta, nu­si­va­lai ir to­liau va­žiuo­ji. Bet, ne­duok Die­ve, to­kio va­žia­vi­mo.

Tris­de­šimt me­tų mies­tas ne­sut­var­ky­tas – ša­li­gat­vių ply­te­lės iš­kly­pusios, su­tru­pė­jusios, as­fal­to lo­pai, me­džių šak­nų gum­bai iš­ki­lę. Kiek lai­ko rei­kės dar lauk­ti? Vi­soms val­džioms ga­li­ma pre­ten­zi­ją teik­ti, at­sa­kin­gų są­ra­šą su­da­ry­ti.

Ne­ma­lo­nu, kad cent­ras da­bar taip su­griau­tas, iš­raus­tas. Eta­pais to­kius dar­bus rei­kė­tų da­ry­ti. Jei­gu vie­ną gat­vę rau­sia, tai te­gu bai­gia, po to ki­tos ima­si. Da­bar vi­sur – iš­ti­si­nis rau­si­mas.

Bet ką da­ry­si, kad se­niai reng­tų pro­jek­tų tik da­bar ima­si. Pa­ken­tė­ti rei­kia. Žmo­gaus ne­pa­si­ten­ki­ni­mas, ma­nau, yra sie­kia­my­bė, kad bū­tų ge­riau.

Kul­tū­ros ren­gi­nių pil­na ir mies­te, ir ap­link. „Laip­tų“ ga­le­ri­jo­je ga­lė­jai pa­ma­ty­ti pa­sau­ly­je pri­pa­žin­tų Ša­rū­no Sau­kos, Vy­tau­to Ka­siu­lio kū­ri­nius. Vi­sas dai­lės eli­tas yra į Šiau­lius bent po kū­ri­nį at­ve­žęs pa­ro­dy­ti.

Ko­kio ly­gio yra Ty­tu­vė­nų fes­ti­va­lio ren­gi­niai – pa­sau­li­nio mas­to žvaigž­dės at­va­žiuo­ja. Bi­lie­tas pen­si­nin­kui 8 eu­rai – kur tu pi­giau ra­si pa­ma­ty­ti pa­sau­li­nę žvaigž­dę ir iš­girs­ti ją pui­kio­je akus­ti­ko­je.

Šiau­lių dra­mos teat­ras da­bar tu­ri apie 40 spek­tak­lių – pa­si­rin­ki­mas di­džiu­lis.

Aš pa­ts ei­nu ten, kur aš pa­si­krau­nu, kur ma­ne, kaip ak­to­rių, žmo­nės pa­krau­na ir pa­ts tu­riu ki­tus pa­krau­ti. Sten­gie­si ne vien iš ki­tų im­ti, bet ir duo­ti. Ren­gi kū­ry­bos va­ka­rus. De­šimt me­tų au­to­bu­suo­se skai­to­me poe­zi­ją – jau sa­vo pub­li­ką ten tu­ri­me.

Tik, man at­ro­do, kad Šiau­liai pra­ran­da sa­vo vei­dą. Anks­čiau iš­si­sky­rė­me sa­vo pės­čių­jų gat­ve, jos de­ko­ra­ci­jo­mis, me­ni­niais ak­cen­tais. Bu­vo nuo­sta­bu, va­žiuo­da­vo iš ki­tur Šiau­lių žiū­rė­ti.

Da­bar Šiau­liuo­se, Pa­lan­go­je ar Kur­šė­nuo­se – vi­sur de­da­mos tos pa­čios ki­niš­kos ply­te­lės, so­di­na­mi men­ki me­de­liai.

Pa­lan­ga su sa­vo me­džiais ko­kia bu­vo?! Bet juos vel­niop nu­pjo­vėm. Kur­šė­nuo­se aikš­tė – ply­nė su skurs­tan­čiais me­de­liais. Šiau­liuo­se – ta pa­ti dy­ky­nė. Kur ei­tum – da­bar vi­sur vie­no­da.

Sa­ko­te, ar­chi­tek­tai džiau­gia­si, kad pa­sta­tai at­si­den­gė, kad ar­chi­tek­tū­ra ma­to­ma?

Kas tu­ri ar­chi­tek­tū­rą, te­gu ati­den­gia. Su­tin­ku, jog baž­ny­čią rei­kia ati­deng­ti, bet mes ją už­sta­tė­me.

Vis­kas su­si­ve­da į mū­sų po­žiū­rį. Kai val­džią kei­kia­me, pa­si­žiū­rė­ki­me į veid­ro­dį. Iš­si­ren­ka­me to­kius, ko­kie pa­tys esa­me.

Su pliu­su, ne su mi­nu­su rei­kia ei­ti į mies­tą, bend­ra­vi­mu džiaug­tis. Mi­nu­sas – kup­ra, ku­rią pa­ts sau už­si­de­di.

Iš tie­sų gy­ve­na­me ge­rai. Per ei­li­nius pie­tus ne vie­nas sta­las bū­na nu­krau­tas kaip per Ve­ly­kas. Kai nuei­ni į „Ma­xi­mą“ ir pa­žiū­ri, kiek žmo­nės vis­ko per­ka, ste­bie­si. Per ra­di­ją gir­dė­jau, jog mi­li­jar­dus eu­rų san­tau­pų ban­kuo­se lai­ko­me. Mes įpra­tę ir pa­rau­do­ti, ir pa­si­dė­ti juo­dai die­nai, ir sa­ky­ti: „ Ai, čia tik lai­do­tu­vėms“.

Rei­kia dau­giau džiaug­tis gy­ve­ni­mu ir vie­nas ki­tu. Sa­vy­je ieš­ko­ki­me šal­ti­nių. Gė­da bū­ti ne­lai­min­gam. Ša­li­gat­vis ir tu­ri bū­ti ša­li­gat­viu,o ne bė­gi­mo su bar­je­rais ta­ku.