Naujausios
Centro iliuzija ir radikalumo baimė
– Kokios Jūsų įžvalgos apie rinkimų laimėtojus ir pralaimėtojus? Ką reiškia, jog visi nori būti centre – centro dešinėje ar centro kairėje?
– Yra centro mitologija. Yra centristų partija, kuri nėra centre. Romualdas Ozolas, kuris ją kūrė ir įsivaizdavo, kad sukurs centro viziją, taip ir nebuvo priimtas į centrą ir nesukūrė sėkmingos politinės karjeros. Nors buvo vienas iš Sąjūdžio įkvėpėjų.
Filosofinėje literatūroje centras vadinamas mistifikantu – tai reiškia, kad ten nieko nėra. O visi skelbia norą būti centre. Niekas nežino, kas tas centras? Visos partijos sukuria iliuziją, kad to siekia.
„Valstiečiai“ ir socialdemokratai, konservatoriai ir liberalai – visi juda į centrą. Bet piliečiams nuo to netampa aiškiau, kas vyksta. Viskas tampa panašu į „košę-makalošę“. Nė vienos idėjos neišsiskiria ir bet kas gali teigti, jog čia yra centras.
Antra vertus, čia matome tam tikro radikalumo baimę. Ji susijusi su keletu sričių. Pirmiausia, Baltarusijos tapatybės baime užsienio ryšiuose. Kai kurių narkotinių medžiagų dekriminalizavimo (pabrėžiu – dekriminalizavimo, o ne populiarinimo) baime. Vienos lyties partnerystės (kalbama ne apie santuoką, o partnerystę) baime.
Baimė susijusi ir su kvaila problema dėl raidės „W“ rašymo. Ji buvo naudojama Mažojoje Lietuvoje, pavyzdžiui, Vydūno, ir visoje senojoje literatūroje. Visi religiniai raštai yra su „W“. Atšaukus ją ir įvedus „V“, susidūrėme su dirbtine, iliuzine problema, kuri daro gėdą Lietuvai. Kvaila tema, bet ji radikalizuota, nes įsivaizduojama, kaip nuolaida lenkams.
Pagaliau yra baimė dvigubos pilietybės klausimo, kuris nuolat sprendžiamas ir neišsprendžiamas. Begalinis melas liejamas užsienio lietuviams. Dar yra baimė elektroninio balsavimo, kuris dešimtmetį neišsprendžiamas, o kovido metu būtų buvęs išsigelbėjimas.
Tai temos, kurios susikaupė. Kai tik kas jas pakelia, partijos, kurios siekia centro, tokius įvardija radikalais. Štai, „valstiečiai“ jau nubėgo Prezidentui Gitanui Nausėdai skųsti Laisvės partijos – juokinga. Esą žiūrėkit, kas darosi, užleis šalį narkomanais ir legalizuos prostituciją. Nors Laisvės partijos programoje šitų teiginių nėra.
Apie partijų sėkmę ir nesėkmę
– Laisvės partija pakėlė dalį šių temų, ar galima teigti, jog dėl to tapo rinkimų laimėtoja?
– Laisvės partijos nevadinkime laimėtoja. Laimėtojai yra konservatoriai – pagal rinkėjų balsus ir pagal įtaką valstybės gyvenime.
Didžiausia sėkmė ir netikėtumas yra susiję su Laisvės partija, bet ji jokiu būdu nėra laimėtoja. Su ja dar niekas neaišku. Nemanau, kad tai ilgalaikė partija. Politikoje tokios partijos vadinamos trigeriais – audrintojais. Šį kartą tokia audrintoja yra Laisvės partija. Būtent dėl jos politinis gyvenimas tampa įdomesnis. Ji nebijo formuluoti labiausiai radikalias politines idėjas. Antra vertus, nėra iki galo suprantama, kas ji tokia yra? Su didesne garantija net negalima pasakyti, ar tokia pat ši partija išliks dar bent metus.
– Kas partijoms lėmė laimėjimą ar pralaimėjimą rinkimuose?
– Laimėtojus konservatorius – Tėvynės sąjungą–Lietuvos krikščionis demokratus – reikia pasveikinti, nes sugebėjo sėkmingai atsinaujinti. Kitos partijos atsinaujinimo metu arba skilinėjo arba patyrė didelį nuopuolį. Socialdemokratai – ir skilo, ir patyrė nuopuolį. Liberalai – daugybė skandalų, skilimas, nuopuolis, bet šiaip ne taip prisikėlė. Tai pavyzdžiai, kaip sunku partijoms įgyvendinti atsinaujinimo procesus.
Konservatoriai geriausiai tai įgyvendino. Nors pradžioje buvo baimių dėl nepotizmo, dėl Landsbergių šeimos įtakos, bet sugebėta susivaldyti. Nebuvo primesta ir Andriaus Kubiliaus, kuris visuomenėje nėra populiarus, įtaka. Partija sugeba atsižvelgti į reitingus, į sociologinius matavimus. Tai yra, naudojasi moksliniais instrumentais tirdami populiarumą ir į įtakas. Konservatoriai, matydami Ingridos Šimonytės populiarumą, leido jai iš principo vadovauti visam rinkimų procesui ir būti idėjine ir programine lydere. Tokie sprendimai ir sukūrė atsinaujinimo ir pergalės efektą.
Žvelgiant į įvairių partijų dabartines pozicijas, geriausiai atrodo konservatorių partija.
– Kaip vertintumėte Socialdemokratų partijos pasirodymą rinkimuose?
– Sutinku su tais kritikais, kurie sako, jog šie rinkimai yra socialdemokratų nesėkmė. Tai lėmė labai daug priežasčių.
Ši klasikinė politinė partija, kuri yra labai svarbi Lietuvos politiniame gyvenime, nes yra kairiųjų centras ir užtikrina visos kairiosios pusės tapatybę, patiria gilią traumą dėl nesėkmingos kartų kaitos. Partija skilo dėl nomenklatūrinių darbuotojų cinizmo – jie nesuprato atsinaujinimo reikšmės. Iš esmės jie išdavė savo partiją.
Taip pat – dėl partijos pirmininko Gintauto Palucko kai kurių sprendimų. Galbūt jis neturi pakankamai patirties, yra problemų ryšiuose su visuomene. Atsinaujinimo reforma socialdemokratams nepadėjo surinkti daugiau rinkėjų balsų ir dar kartą matome jų kritimą. Nesėkmingi flirtai su „valstiečių“ partija, kai staigiai susidraugaujama, o vieną dieną susipykstama, nedaro garbės tokiai partijai.
Jeigu Socialdemokratų partija opozicijoje neleis savęs užgožti „valstiečiams“, įtvirtins savo tapatybę ir bus konstruktyvi opozicija, o kai kuriais klausimais bendradarbiaus su Vyriausybe, jeigu reikšis kaip konstruktyvi kritikė, tai per ketverius metus gali labai sustiprinti reitingus ir pasiekti geresnį rezultatą per kitus rinkimus.
Bet, kaip minėjau, yra labai daug sąlygų – „jeigu“. Optimizmui dar nėra pakankamų rodiklių.
– Kokia „valstiečių“ perspektyva?
– Jie atrodo visai neblogai su savo laimėtais balsais. Bet yra tam tikros vidinės įtampos, kurias matome „valstiečių“ frakcijoje. Politologai įvardija įtampas tarp Sauliaus Skvernelio grupės ir Ramūno Karbauskio grupės. Sunku įvardyti, kuri yra stipresnė? Bet tą tendenciją, tą mikrodvikovą tarp S. Skvernelio ir R. Karbauskio matėme per visą kadenciją.
Tą „dvikalbystę“ matome ir dabar. R. Karbauskio grupė labai kritiška konservatoriams ir negeba sukurti konstruktyvaus kalbėjimo. S. Skvernelio grupė labiau konstruktyvi, linkusi derėtis, ieškoti sprendimų, bet šiuo metu labai nusivylusi. Pats S. Skvernelis patyrė didžiulę nesėkmę vienmandatėje apygardoje, jo sparnas patyrė tam tikrą pralaimėjimą ir nežinia, kada atsigaus ir grįš į politinį gyvenimą.
Vilionės jau prasideda
– Kaip manote, kiek gali būti tvari konservatorių ir liberalų formuojama valdančioji koalicija, turėdama tik 74 mandatus iš 141?
– Žinoma, kad jie bandys suvilioti kitus politikus.
Žinau, pavyzdžiui, jog dėl Šiauliuose vienmandatėje apygardoje laimėjusio Domo Griškevičiaus (jis pats save išsikėlė, kaip nepriklausomas kandidatas – red. past.) bus derybos, taip pat – dėl buvusio premjero Algirdo Butkevičiaus (A. Butkevičius laimėjo vienmandatėje, kaip Žaliųjų partijos atstovas – red. past.).
Visos trys partijos – didžiosios laimėtojos – bandys pritraukti daugiau asmenų ir neabejotinai joms pasiseks.
Antra vertus, kai Ramūnas Karbauskis sako, jog dėl mažos kelių balsų persvaros valdančiosios koalicijos nariai visą laiką turės sėdėti salėje, neva nė į tualetą negalės nueiti, tai truputį sukčiauja. Pati opozicija nėra vieninga, ji labai susiskaldžiusi. Sunku įsivaizduoti, kad socialdemokratai ar Darbo partija imtų klausyti R. Karbauskio nurodymų. Nei vieni, nei kiti tikrai neklausys, o Darbo partija tikrai flirtuos su abiem liberalų partijomis.
Neužmirškime, kad Darbo partija yra klasikinė liberalų partija, tik Lietuvoje ji taip keistai interpretuojama. Aišku, kad dėl finansinių projektų, kelių tiesimo, smulkaus ir vidutinio verslo rėmimo Darbo partija flirtuos su liberalais, o ne su opozicijoje likusiais „valstiečiais“. O socialdemokratai įvairiais socialinės politikos klausimais ir dėl savo reitingų flirtuos su Vyriausybe, o ne su R. Karbauskiu.
Valstiečiams labai reikia pasistengti, kad bent išlaikytų esamas pozicijas, nes dabar jų nuotaikos yra veikiau žlugimo, griuvimo, o ne stiprėjimo.
Todėl nematau didelės išorinės problemos valdančiajai koalicijai. Tačiau ji turi vidinių problemų. Vidinė įtampa visiems gerai žinoma – dalis konservatorių nepritaria Aušrinės Armonaitės Laisvės partijos nuostatoms. Tai, ką jie šneka, daliai konservatorių kelia siaubą.
Todėl dešinysis konservatorių sparnas, tautininkai konservatoriai yra labiau panašūs į „valstiečius“. Ir tarp jų gali būti įvairių suokalbių, balsuojant, pavyzdžiui, partnerystės įteisinimo ar narkotikų dekriminalizavimo klausimais. Įmanoma, jog iš konservatorių frakcijos kažkas perbėgs pas „valstiečius“ – jie tikrai vilios. Bet lygiai taip pat vilios ir konservatoriai, turėdami tam ir didesnes galimybes.
Pripažinkime, kad tai yra natūralus Seimo gyvenimas. Trisdešimt metų, nuo pat Aukščiausiosios Tarybos, kai buvo atkurtas Seimas, mes matome, kaip politikai bėgioja iš vienos frakcijos į kitą ir kaip frakcijos skilinėja. Tai normalus politinis gyvenimas.
– Manote, nereikia tais perbėgimais stebėtis?
– Nereikia net dėmesio į tai kreipti.
Kas išjudins pasyviąją pusę
– Kokią visuomenės pilietinę brandą parodė rinkimai?
– Lietuvoje tik pusė tautos balsuoja rinkimuose. Kita pusė niekaip neateina balsuoti ir neaišku, nei koks yra supratimas, nei ko nori?
O jeigu pasižiūrėtume į tą pusę tautos, kuri balsuoja, tai pamatytume, kad už tautininkų ir krikščioniškąsias partijas, kurios gavo vos po kelis procentus balsų ir į Seimą nepateko, iš viso balsavo beveik 20 procentų. Tai didžiulis skaičius balsuotojų, kurių nuomonės nėra atstovaujamos.
Kita vertus, tai partijos, kurios nesugeba susivienyti ir sukurti net nestabilių koalicijų. Tos dešiniosios partijos yra neveiksnios, sergančios vadų egoizmo ligomis.
Tie likę 50 procentų, kurie neateina į rinkimus, neateina dėl įvairių priežasčių. Užsienyje gyvenantys, pavyzdžiui, dažnai tiesiog neturi galimybių balsuoti, pasiekti balsavimo vietas. Bet dalis yra visiškai apolitiška.
Todėl populizmo burbulai gali dalį tokių rinkėjų pritraukti. Jeigu sugalvosi, kaip jiems padovanoti saldainį, tai gausi balsų. Tai žmonės, kurie politiškai yra neatsakingi, kurie yra per kritiški ir negatyvūs. Beje, dėl jų pasyvumo nepavyksta surengti ir nė vieno referendumo Lietuvoje.
Mes jau 30 metų turėjome galimybių bręsti kaip pilietinė visuomenė, bet šiandien veikiau yra krizės laikotarpis, nes nebematome didesnio pilietinio judėjimo.
Nežinau, kaip Ingrida Šimonytė galėtų išjudinti tą likusią visuomenės dalį, ir kol kas konservatorių programoje šito klausimo nėra. Tai galėtų padaryti socialdemokratai, bet matome, kokie jie yra nusilpę ir patys nežino, ką veikia.
– Tai gal socialdemokratai iš viso išnyks?
– Neišnyks, bet dar vieno skilimo tikrai neįveiks. Atsirastų tuomet naujos socialdemokratų partijos. Jos visame pasaulyje turi savo nišą, jos gina žmones nuo išnaudojimo, jos būtinos. Bet, kad Lietuvoje tokia partija nesugeba pradėti aktyvaus funkcionalaus gyvenimo, tai yra problema.
