Naujausios
Muzikos kalba pasiekia ir naujos kartos širdis
Šiemet net dvylika Šiaulių vaikų meno kolektyvo „En-Den-Du“ narių baigia gimnazijas. Paskutinio skambučio proga penktadienį Šiaulių kultūros namuose surengtas koncertas „Nuvesk mane“. Šventėje kartu su vaikais koncertavo „Keistuolių“ teatro aktoriai, buvę šiauliečiai Ilona Balsytė ir Darius Auželis. Jie pripažįsta – šiandien vaikai laisvi ir gyvena daug spartesniu ritmu.
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
jurgita@skrastas.lt
Renkasi muzikanto kelią
Aktoriai į šventę pakviesti ne atsitiktinai. I. Balsytė – „En-Den-Du“ vadovės Stanislavos Rusevičienės sesuo, o D. Auželis – vadovės Lauros Dudnikienės brolis ir jos sūnaus Jokūbo, kuris šiemet taip pat baigia mokyklą, krikšto tėtis.
„En-Den-Du“ vadovės S. Rusevičienė ir L. Dudnikienė džiaugiasi, kad didžioji dalis jų kolektyvo abiturientų nusprendė rinktis muzikanto ar dainininko kelią. Dauguma studijuos Vilniuje ir Kaune, vienas – užsienyje.
„Džiaugiuosi už tuos vaikus, kurie išvažiuoja studijuoti į užsienį. Viena mergina važiuoja studijuoti miuziklo meno. Ir ne veltui, nes ten yra labai gera bazė studijoms, daugiau galimybių“, – sako S. Rusevičienė.
Seseriai antrina Ilona: „Miuziklas Lietuvoje neturi tokių gilių tradicijų kaip užsienyje. Muzikiniuose teatruose mes turime operetes, bet tai nėra šiuolaikiniai miuziklai. Lietuvoje yra bandymų, vienkartinių projektų, bet jie neturi pamatinės bazės, kad būtų tęstinumas. Įsivaizduoju, kad jie, pasimokę užsienyje, grįš, ir mes čia turėsime gerą miuziklą.“
Tik ar išvykę jie norės grįžti?
„Kad jaunimas po studijų grįžtų, reikia, kad būtų tinkama socialinė ir kultūrinė terpė, – sako D. Auželis. – Taip pat reikia palaikyti ryšius su išvykusiais. Jeigu išlieka ryšys, bendrumas tarp mokytojų ir buvusių mokinių, juos lengviau pritraukti – per diplominius darbus, bendrus projektus."
Atvyksta kaip į darbą
Darius ir Ilona po studijų Vilniuje į gimtuosius Šiaulius negrįžo, gyvena ir dirba sostinėje. Tačiau „emigrantais“ nesijaučia, ryšių su gimtuoju miestu nenutraukė. Dažnai čia atvyksta ne tik aplankyti artimųjų, bet ir koncertuoti.
Paklaustas, ar Šiauliuose labiau jaučiasi svečiu, ar namiškiu, D. Auželis juokauja, kad jaučiasi lyg atvažiavęs į darbą.
„Kai gastroliuojame Šiauliuose, o tai nutinka gana dažnai, man tai būna vienos sunkiausių gastrolių, nes atvažiuoji gana anksti, ir kai reikia paskui „persijungti“ į spektaklį ar koncertą, būna sunku. Taigi, atvažiuoju kaip į darbą, nusiteikęs mažiau valgyti, daugiau dirbti, – šypsojosi aktorius. – Jeigu tik turiu laiko, visada su malonumu pereinu bulvaru. Labai liūdna, kad nebeliko karvės ant buvusios pieno parduotuvės sienos. Visada džiugu pamatyti (bent jau pernai mačiau) moterį, prie Didždvario gimnazijos pardavinėjančią knygas. Visada prieinu, pasikalbu su ja ir nusiperku kokią knygą.“
Kiekviena karta vis kitokia
Ne vieną dešimtmetį su vaikais ir jaunimu dirbanti I. Balsytė pastebi, jog kiekviena karta yra kitokia, ir tai normalu. Tarp to, kokia buvo jos vaikystė ir kokią vaikystę turi šiuolaikiniai vaikai, yra didelis atotrūkis. Šiandien vaikai net neįsivaizduoja, kad nebuvo interneto, mobiliųjų telefonų.
„Dabartiniai pradinukai gyvena visai kitu tempu, visai kitaip suvokia pasaulį ir jie žino daug daugiau, negu mes tokio amžiaus žinojome. Mes, užaugę sovietinėje sistemoje, buvome atriboti nuo likusio pasaulio, kartu ir muzikos, geografijos, istorijos, visais kitais aspektais“, – sako Ilona.
Kartų skirtumų pastebi ir S. Rusevičienė: „Prieš ketverius metus taip pat išleidome abiturientus. Ta laida ir ši labai skiriasi. Abiturientai, kuriuos išleidžiame šiandien, išsiskiria savo laisvumu, ir tai labai džiugina. Mūsų repeticijos vyko visai kitaip. Nesijaučiau mokytoja. Tai buvo atviras bendravimas, pasitikėjimas. Jie leidžia sau pasakyti, ko nori, ką galvoja, ką ir kaip darys, o tu gali būti tik patarėjas.“
Visgi yra dalykų, kurie sujungia vaikų ir tėvų ir net senelių kartas. Tuo metu, kai kalbėjomės su kolektyvo vadovėmis ir aktoriais, salėje vyko repeticija. Scenoje vaikai dainavo legendinės lietuvių grupės „Hiperbolė“ dainą.
L. Dudnikienė sako, kad patys vaikai pasirinko repertuarą ir dainas, kurios skambėjo daugiau nei prieš 30 metų.
„Visada taip būna, kad vaikai klauso tėvų klausytos muzikos. Matyt, kažkur ten, vaikystėje, pasisėja sėklytė. Pavyzdžiui, mano sūnaus, kuriam 10 metų, mėgstamiausias atlikėjas yra Stingas“, – sako Ilona.
„O mūsų vaikinai pasivadino „Kalnų ereliais“ ("En-Den-Du“ muzikos studijos vaikinų grupė), nes vaikystėje klausė „Keistuolių“, – šypsosi Laura.
Mokosi vaikų kalbos
Ar lengva sudominti šiuolaikinius vaikus spektakliais, koncertais?
„Nepasakyčiau, kad dabar yra kažkaip kitaip. Taip, tu ieškai kitos kalbos, bet taip buvo visą laiką. Jeigu eini į vaiką ir kalbi su juo apie tai, kas jam aktualu, kai galvoji ne apie save, o apie vaiką, tai visada surasi, ką jam pasakyti. Prieš 30 metų su vaikais mes kalbėjomės viena kalba, dabar – dar kita. Manau, kad ši kalba eina iš širdies į širdį“, – svarsto I. Balsytė.
Tame, kad šiuolaikiniai vaikai, jaunimas, gyvena daug spartesniu tempu, D. Auželis mato ir pliusų, ir minusų: „Norėtųsi, kad jie neprarastų savo ryšio su tėvais, seneliais, kad dar justų kaimo kvapą, kad turėtų ne tik namų, bet ir platesnį tėvynės suvokimą.“
Greitas gyvenimo tempas, o gal ir mityba, kiti faktoriai turi įtakos, kad vaikai pradeda anksčiau bręsti ir psichologiškai, ir fiziškai.
„Anksčiau 13–14 metų mergaitės pradėdavo darytis panelėmis, dabar jau devynmetės yra panos. Neseniai vieną savo 9 metų mokinę vedžiau pas gydytoją, nes kažkas atsitiko balsui. Gydytoja pasakė: „Ko jūs norite? Juk jai prasidėjo balso mutacija.“ Anksčiau mergaitėms balsas pradėdavo mutuoti 14–15 metų“, – pasakoja Ilona.
Sunki muziko dalia
Pašnekovai džiaugiasi, kad tiek daug studijos „En-Den-Du“ abiturientų nusprendė rinktis muziko kelią, tik jis yra labai nelengvas.
„Šiais laikais požiūris į meną yra tragiškas, – atvira I. Balsytė. – Mūsų teatras ("Keistuolių") išgyvena iš savo veiklos, bet mes ariame kaip jaučiai. Mes sėdėjome ir kalbėjomės, kaip reikės išgyventi vasarą, nes vasarą neturime spektaklių, o per žiemą nesutaupėme tiek pinigų, kad išlaikytume visą salę. Tai mes čia dar išsilaikome, nes esame populiarūs, o kaip kitiems pragyventi? Kaip pragyventi klasikinės muzikos atlikėjams?“
Pasak aktorės, norinčių muzikuoti netrūksta, vien jos muzikos mokyklėlę, skirtą vaikams nuo kūdikystės iki 7 metų, kasmet baigia apie 20 vaikų, kurie vėliau mokosi muzikos mokyklose. Tik vėliau jaunimas tarsi atsitrenkia į sieną – iš muzikos nepragyvensi. Muzika lieka tik sau, tik hobis.
I. Balsytės viena iš dukrų taip pat pasirinko vaidybą. Aktorė nebandė atkalbėti. Sako, jog dukra puikiai suvokia, kokia yra realybė, greta vaidybos baiginėja muzikos pedagogikos studijas.
Rinkdamiesi aktoriaus kelią, D. Auželis ir I. Balsytė negalvojo, kad bus sunku. Jiems likimas lėmė gyventi permainų laikais. Dar studijuodami suvokė, kad etatų valstybiniuose teatruose negaus, teks kurti teatrą. Taip 1989 metais grupė bendrakursių – šiauliečiai Aidas Giniotis, I. Balsytė ir vilniečiai Sigutis Jačėnas bei Romualdas Vikšraitis – įkūrė „Keistuolių“ teatrą. Vėliau prie komandos prisijungė D. Auželis, Andrius Kaniava, Robertas Aleksaitis ir kiti.
„Iš tikrųjų, laimės dalykas, kad mums pavyko, nes daugelis teatrų, kurie kūrėsi po mūsų, neišsilaikė“, – sako Ilona. Aktorė svarsto, kad sėkmę, ko gero, lėmė drąsa ir didelės pastangos.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Iš kairės: Darių Auželį ir jo seserį Laurą Dudnikienę bei seseris Iloną Balsytę ir Stanislavą Rusevičienę vienija meilė muzikai.
„Keistuolių“ teatro viena iš įkūrėjų ir aktorė Ilona Balsytė sako, kad normalu, jog kiekviena karta yra vis kitokia, o norint patraukti, sudominti vaikus ir jaunimą reikia kalbėti jų kalba, kurios išmokstama širdimi.
Šiaulių vaikų muzikos studijos „En-Den-Du“ abiturientų paskutinio skambučio šventiniame koncerte „Nuvesk mane“ Ilona Balsytė dainavo ir kartu su mažosiomis kolektyvo dainorėlėmis.
Darius Auželis scenoje energija neatsiliko nuo jaunųjų kolegių.
