Naujausios
Muzikantas grąžina skolą miestui
Į kas antrą ketvirtadienį Šiaulių kultūrinėje įstaigoje „Saulė“ rengiamus “Džiazo vitražus“ bilietai išperkami iš anksto. Džiazo atlikėjus prisiviliojo garsus pianistas, buvęs šiaulietis Povilas Jaraminas.
Angelė MOCKUTĖ
angele@skrastas.lt
Džiazu žadina
Spalio 1-ąją 150 vietų vitražu puoštoje fojė skambėjo kompozitoriaus Georgo Geršvino melodijos. Kitais ketvirtadieniais, kurie užsitęs iki lakričio 26-osios, šiauliečių laukia susitikimas su Danieliaus Prospaliausko džiazo kvartetu ir Dainiaus Pulausko grupe.
Žinant nenūgstystantį P. Jaramino būdą, negali nuspėti, ar jis nesugalvos ko nors naujo, kaip, pavyzdžiui, neplanuotai repertuarą papildė spalio 12 dieną įvyksiančiu vakaru su saksofonininku Kęstučiu Vaiginiu ir jo draugais iš Latvijos, Italijos, Indonezijos.
— Faktą, kad salė atiduota koncertinei įstaigai, reikėtų įrašyti į Gineso rekordų knygą, — siūlo P. Jaraminas, pasidžiaugęs, kad buvusio kino teatro erdvė netapo prekybos centru.
Koncertinės įstaigos vadovas Saulius Kauneckas P. Jaramino paklausė, ar neorganizuotų džiazo koncertų?
— Myliu tą muziką ir propaguoju, — sako P. Jaraminas.— Reikia darbo, reikia žadinti žemaitišku miegu užmigusius šiauliečius. Jei žmogų purtai, jis prabunda.
Daro čia ir dabar
— Esate užimtas ir pats, ir muzikantai. Kaip pavyko į Šiaulius sukviesti džiazo virtuozus?
— Pasakysiu tiesiai — man tai nieko nereiškia. Visus pažįstu, paskambinu ir sakau: „Jonai, tokią ir tokią dieną laisvas? Važiuosi į Šiaulius“. Asmeniniai kontaktai ir jokių oficialumų. Lietuvos didžioji nelaimė, kad ten, kur nėra problemos, ji padaroma. Prisimenu, kaip kažkada pamačiau gražią moterį ir paklausiau: “Būsi mano žmona po dviejų savaičių?“.
Greitis, P. Jaramino žodžiais, ne visuomet protingas dalykas, bet ten, kur jis nedaro blogos įtakos, reikia veikti greitai.
Sentimentai Šiauliams
P. Jaraminas tebejaučia sentimentus Šiauliams nuo to laiko, kai jie su dabar jau mirusiu broliu išvyko mokytis į M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Vos ne kasdien abu eidavo į Vilniaus geležinkelio stotį išlydėti į Šiaulius išvykstančio traukinio „Talinas— Minskas“.
— Grįžęs apžiūrėdavau visas gatveles Kalniuko rajone. Gimtos vietos, takeliai, medžiai, žmonės ... Be praeities nėra nei šios dienos, nei rytdienos. Didžiuojuosi, kad mane Dievulis sukūrė šitoje erdvėje. Dabar Šiauliams turiu grąžinti skolą.
Jį Šiauliuose dirgina vienintelis dalykas — garso kultūra kavinėse: garsiai leidžiamas popsas, negyvas technokratinis būgnų mušimas.
— Klausiu darbuotojų, ar jiems primoka už tai, kad jie turi klausytis šito mėšlo?
— Džiazo virtuozai Šiauliuose taip pat groja už staliukų sėdinčiai publikai. Netrigdo?
— Čia ateina pasiklausyti muzikos, dėl bendravimo pasiima kavos puodelį.
Groju daug kam, ir Švedijos karaliui. Išvažinėjau Europą, Ameriką, Kanadą. Groju restoranuose. Tokį muzikavimą akademinis sluoksnis laiko negarbingu dalyku. Bet labai garbinga ir akademikui, kai nėra darbo, paimti šluotą.
Amstrongai, elingtonai grojo laivuose, restoranuose, klubuose. Čia — veiksmas, kur reikalingi geri atlikėjai.
CITATA: Didžiuojuosi, kad mane Dievulis sukūrė šitoje erdvėje. Dabar Šiauliams turiu grąžinti skolą.„
PAŽADAS: Į klausimą, ar „Džiazo vitražų“ kitąmet laukti, Povilas Jaraminas atsakė: “Čia kaip su vaiku. Gimė ir reikia auginti. Ne aš, tai kitas tai darys. Idėja neturi žlugti“.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
