
Naujausios
KAIP GYVENI, ŽMOGAU?
Politikai giriasi naujais pažadais, elitas – naujais drabužiais, Seimas – naujais draudimais, ministerijos – naujomis reformomis. O kuo gyvena provincijos žmogus? „Šiaulių kraštas“ pradeda reportažų ciklą iš Šiaulių apskrities miestų ir miestelių „Kaip gyveni, žmogau?“.
Mozės pamoka prie maisto parduotuvės
Sukame į vieną iš septynių Šiaulių rajono miestelių – Kužius. Kuo garsus šis miestelis ir kaip gyvena jo žmonės? Besikalbėdami apie kasdienos rūpesčius ir lūkesčius netikėtai prie miestelio maisto prekių parduotuvės gavome biblinę pranašo Mozės, savo tautą vedžiojusio po Sinajaus dykumą 40 metų, pamoką.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Laikas stabtelėjo, bet neišnyko
Kužiai – miestelis pusiaukelėje tarp Šiaulių ir Kuršėnų, skirtingai nei daugelis kitų provincijos miestelių ne traukėsi, o augo iki pat 2007–2008 metų ekonominės krizės. Gyventojų skaičius, palyginti su kolūkiniais laikais, kai į miestelį masiškai kėlėsi reikalingi specialistai, buvo išaugęs beveik dvigubai: nuo maždaug 800 gyventojų aštuntajame XX amžiaus dešimtmetyje iki 1 500 gyventojų 2006 metais.
Krizė miesteliui kirto kaip reikiant. Per 2011 metų visuotinį gyventojų surašymą jau buvo belikę tik 1 168 žmonės.
Šiuo metu Kužių miestelyje gyvenamąją vietą yra deklaravę 1 112 žmonių, tačiau faktiškai gyvena net šiek tiek daugiau – kai kurie nuomojasi būstus, nors gyvenamąją vietą yra deklaravę kitur.
Pirmoji Kužių pradžios mokykla, pastatyta 1933 metais, visada tik augo – į septynmetę, aštuonmetę, devynmetę, o nuo 1994 metų – į vidurinę mokyklą, kol 2014 metais mokykla sugebėjo gauti gimnazijos statusą ir tapo viena iš keturių Šiaulių rajono gimnazijų, nors pagal mokinių skaičių yra tik aštunta mokykla rajone.
Šiandien Kužių miestelį radome šiek tiek stabtelėjusį. Miestelis drąsiai gali varžytis seniūnijos pastato išvaizda ir vidaus apdaila bei tvarka su miestų valdžios pastatais.
Kužių seniūnijos specialistės socialiniam darbui Jurgitos Jakubėnaitės prašome nupiešti apibendrinantį seniūnijos gyventojo paveikslą.
„Jis labai spalvingas ir įvairus. Ne per daug turtingas, bet ir ne visiškas skurdžius. Turintis savigarbos. Nebūtinai visai nusivylęs“, – vardija specialistė.
Seniūnijoje daugėja pagal menkas pajamas galinčių pretenduoti į Europos Sąjungos maisto produktų paketą.
„Jeigu žmogaus pajamos neviršija 268 eurų, gali ateiti maisto produktų paketo. Žinot, kai kurie vadinamieji pašalpininkai dar mesteli: „lesalo“ – kruopų jiems nereikia. O pensininkai jau eina beveik urmu. Liūdniausia yra tai, kad jeigu žmogus nors keliais centais viršija nustatytą sumą, paramos produktais negali gauti, nors jam iš tiesų labai reikėtų“, – sako specialistė socialiniam darbui.
Specialistės klausiame, ar gali būti, kad įstatymų leidėjai nesuvokia, kaip iš tiesų gyvena žmonės ir kaip jiems padėti.
„Gali...“ – nedaugžodžiaudama ištaria socialinė darbuotoja, matanti realų provincijos vaizdą iš labai arti ir kasdien.
Pozityvumo paieškos
J. Jakubėnaitės prašome kuo daugiau pozityvių faktų iš socialinės srities apie miestelį.
Specialistė skaičiuoja – pastaraisiais metais seniūnijoje sumažėjo paramos gavėjų, tačiau tai įvyko ne dėl emigracijos, o tik dėl to, kad keitėsi pašalpų mokėjimo tvarka, pradėta ieškoti, ar tikrai gyventojui priklauso pašalpa.
„Tie gyventojai, kurie daug metų gauna pašalpas – niekur nevažiuoja. Per daug metų priprato gauti...“ – sako J. Jakubėnaitė.
Šįmet valdžia nuo sausio 1 dienos pradėjo mokėti „vaiko pinigus“.
„Labai skubėjo užsiregistruoti dėl vaiko pinigų būtent tie, kurie gyvena iš paramos. Jiems visi 30 eurų „vaiko pinigų“ už vaiką ir atiteko, kai dirbančių tėvų vaikui iš tų 30 eurų „vaiko pinigų“ paskaičiavus neapmokestinamąjį pajamų dydį, lieka tik apie 5 eurus. Ir vėl pas mus atsitiko taip, kad naudingiausia yra tiems, kurie nedirba“, – svarstė specialistė.
Jos kabinete ant sienos kabo meniški paveikslai. „Tai irgi visuomenei naudingas darbas už pašalpas! Mergina, baigusi dailės studijas universitete, laikinai neturėjo darbo ir jai teko kreiptis pašalpos. Nebūtinai mūsų seniūnijoje visi gatves šluoja“, – pasakojo specialistė socialiniam darbui. Seniūnijos gyventojai atidirbo gamindami suoliukus, originalius vazonus, rinkdami kankorėžius ar kitas gamtines medžiagas, iš kurių buvo kuriamos dekoracijos.
Priemiestinio miestelio fenomenas
Kužių paštas, įsikūręs tame pačiame pastate, kaip ir seniūnija, dirba tik iki 11 valandos.
„Pamatytumėt, kiek žmonių ateina kasdien į paštą – nustebtumėte“, – sako kužiškiai. Reikalų pašte atsirado ne tik dėl užsakinėjamų laikraščių, žurnalų, gaunamų laiškų ir siuntų iš užsienio, bet ir išmokus gyventojams naudotis internetinėmis parduotuvėmis. Ir pats paštas tapęs šiokia tokia parduotuve, kur galima nusipirkti ne tik atvirukų, bet ir knygų, net skalbimo priemonių.
Elektros tinklus montuojančios įmonės darbuotojas Kipras Ignatavičius, važinėjantis dirbti po Lietuvos provinciją, pasakoja, kad Kužiai atrodo keistokai, palyginti, pavyzdžiui, su Biržų, Rokiškio kraštais, kur neseniai dirbo jų įmonė.
„Kužiuose neįmanoma rasti darbininkų! Jokių! Įmonė pasamdo vietinių darbuotojų griovių kasti, pašluoti, pabarstyti. Rokiškyje, Biržuose gali rinktis, nes rytą prisistato po dešimt norinčių – žmonės ten iš viso neturi darbo. O Kužiuose ieškojome ir nė vieno norinčio neatsirado. Matyt, tie, kurie nori dirbti, išvažiuoja dirbti į Šiaulius, emigruoja, o tie, kurie nenori, neprisišauksi niekur“, – svarstė K. Ignatavičius.
Pagaliau atsigręžė
„Viskas gerai!“ – į klausimą, kaip Kužiuose gyvena jaunos mamos, linksmai atsako trisdešimtmetės mamytės Sigita su sūneliu Modestu ir Kristina su dukryte Kotryna.
„Jeigu vaikams auginti būtų skiriama šiek tiek daugiau pinigėlių, galbūt Lietuvoje ne tiek daug ir trūktų vaikų. Jauni žmonės tikrai dažniau ryžtųsi vaikučių susilaukti“, – svarsto Sigita.
„Tie „vaiko pinigai“, kuriuos paskyrė nuo sausio 1 dienos, nors ir nėra labai rimta finansinė parama, bet džiaugiamės, kad pagaliau šeimoms, auginančioms vaikus, parodė dėmesį, atsigręžė į šeimas. Mažas žingsnis, bet žingsnis“, – sakė Kristina.
Jaunos mamos vardijo nedidelio miestelio privalumus, nors namų kainos ir nelabai skiriasi nuo Šiaulių, bet čia daug gryno oro ir tylos.
Jaunos mamos įsitikinusios, kad provincijos tuštėjimo metas Lietuvos taip nevarytų į neviltį, jeigu realiai būtų padedama šeimoms provincijoje įsigyti būstą.
Vaistas – nei prekė, nei maistas
Į Kužius, į savo tėvų namus, beveik prieš 10 metų, artėjant pensijai, parvažiavo gyventi Janina Zakšauskaitė, ilgametė buvusios Šiaulių „Žemynos“ vaistinės vedėja.
Kai prekybiniai vaistų tinklai „suvalgė“ mažąsias vaistines, kai farmacininkai tapo vaistų pardavėjais, Janina suprato, kad nenori žiūrėti vienumoje pro daugiabučio ketvirtojo aukšto langą, o nori atsistoti ant savo žolės. Tiesa, atsikėlus į Kužius kiek nutolo kultūriniai renginiai. Janina tiksliai žino, kad Šiauliuose gyvendama būtų aktyvi Trečiojo amžiaus universiteto studentė. Tačiau Kužiuose arčiau kapinės, nes artimųjų jau daugiau kapuose nei ant žemės.
„Negalima nepasitarus su specialistais priiminėti pertvarkų dėl vaistų. Reikia kalbėtis“, – kritikuoja farmacininkė sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos bendravimo stilių, nors pritaria, kad reikėjo daryti tvarką dėl vaistų.
Janina drąsiai vardija: „vaistininkystė sunaikinta“, „vaistininkai su aukštuoju farmacininko išsilavinimu paversti vaistų pardavėjais, kuriems vaistų parduotuvės savininkas įsakinėja per petį, kaip vaistininkas turi dirbti“. „Baisiau negali būti!..“, – situaciją apibendrina ilgametė farmacininkė.
Ji prisiminė, kaip vaistininkai užkimę įrodinėjo, kad vaistinių savininkai turi būti tik vaistininkai. Niekas jų neklausė.
„Vaistinės tikslas negali būti parduoti kuo daugiau vaistų! Pati ne kartą esu ne vaistų brukusi žmogui, o siuntusi pas gydytoją, atlikti tyrimus. Vaistai nei maistas, nei druska. Juk šaukėme valdžiai garsiai – ką sau galvojate, versdami vaistininkus prekybininkais!“ – prisimena J. Zakšauskaitė.
Ji tvirtai įsitikinusi – negali būti jokios vaistų reklamos. Vaistai griežtai turi būti paskirti tik gydytojo – jokios saviveiklos ir savigydos.
Intelektinis skurdas
„Kai man kas nors pradeda verkti, kad anksčiau gyveno geriau, net pykteliu. Žmonės ilgisi savo jaunystės, savo jaunų dienų meilės, savo stiprios sveikatos. Daugiau ilgėtis nėra ko! Nebent juodo darbo už grašius. Argi galima gailėtis gyvenimo uždarytiems, nežinantiems, kas pasaulyje vyksta?“ – svarstė Janina.
Moteris retoriškai klausia: kada Kužiuose buvo tokie dailūs šaligatviai, iškloti trinkelėmis, kada taip buvo sutvarkytas miestelis, kada tiek puošnių, patogių drabužių žmonės turėjo? Ir pati atsako: „Niekada!“
Nemato badaujančių žmonių, puikios muzikos koncertai vyksta, gausybė laikraščių, žurnalų, internetinės informacijos, bibliotekoje – puikiausių knygų.
„Daug kas priklauso nuo žmogaus poreikių. Daug menkai išsilavinusių žmonių, kurie nemoka analizuoti, gretinti informacijos, patiki visokiomis nesąmonėmis. Žmonės neišmokyti mąstyti, lavinti intelekto. Apie politines diskusijas net nekalbu – niekada nesiveliu į jas, nes tai priežastis susipykti, o ne diskutuoti ir mąstyti", – apie intelektinį visuomenės skurdą filosofavo moteris.
Vergo padėtis
Maisto parduotuvės pardavėja Ingrida vos spėja suktis – žmonių parduotuvėje netrūksta. Kas ateidavo pirkti alkoholio 8 valandą ryto, dabar ateina 10 valandą. Bet vis tiek ateina. Kol kas miestelyje nei sumažėjo, nei padaugėjo išgeriančiųjų. Maisto produktai brango, bet, Ingridos teigimu, kaip pirko maistą, taip ir perka.
22-ejų kužiškis Mantas parduotuvėje neskuba – renkasi sulčių, saldumynų. Kol kas jis tęsia trumpas atostogas tėviškėje, bet po kelių dienų išvyksta atgal į emigraciją, kurioje dirba nuo 18-os metų.
„Neįmanoma Lietuvoje pragyventi iš tokių atlyginimų, su tokiomis socialinėmis garantijomis! Neįmanoma! Ten ne tik gaunu trigubai didesnę algą negu Lietuvoje, bet ir visai nebijau, jeigu man kažkas atsitiks su sveikata, ar prireiks dantisto paslaugų! Ką jūs čia visi veikiate dar likę?“ – greitakalbe beria Mantas.
Jis jau dirbo Danijoje, Anglijoje, dabar – Vokietijoje.
„Čia neįmanoma kurti savo ateities, pragyventi iš minimumo. Čia neįmanoma užsidirbti savo būstui, o pas tėvus ant sprando negyvensi visą gyvenimą!“ – vardija šypsodamasis vaikinas.
Bandė? Taip!
Baigęs mokyklą bandė vežioti krovinius, dirbti kurjeriu, suprato, kad visada bus tik pastumdėlis, uždirbantis darbdaviui, bet ne sau, ir išvažiavo.
Grįžtų už 1 000 eurų atlyginimą?
„Niekada!“ – įsitikinęs Mantas. Skaičiuoja, jei nusipirktų automobilį, būstą, maistą – santaupoms pinigų nebeliktų.
Kokią Lietuvą Mantas įsivaizduoja dar po 10-ies metų?
„Dar tuštesnę! Dar daugiau seniukų! Ir dar daugiau vienas kitą „išdūrinėjančių“ dėl atlyginimų žmonių! Čia gyvens nebent tik tie, ką dar tenkina vergo padėtis“, – nelinksmai juokiasi vaikinas.
Pranašo Mozės pamoka
Manto akyse sužiba šypsena ir dėkingumas, kai pamato savo buvusią istorijos mokytoją iš Kužių gimnazijos Violetą Laurutienę.
Mokytoja Mantą taip pat apdovanoja nuoširdžia šypsena.
Tą patį klausimą apie Lietuvą dar po 10 metų užduodame ir istorikei.
„Bijau, kad Lietuva neišsivaikščiotų, o jeigu išsivaikščios, kad sugrįžtų“, – linki V. Laurutienė.
Vėliau mylima istorijos mokytoja priminė Biblijos išmintį: „Mozė keturiasdešimt metų vedžiojo savo tautą po dykumą, kol jo tauta atsikratė vergo sindromo. Turėjo išmirti karta su vergo sąmone ir gimti visai kitokie žmonės. Vergo sąmonė išnyks ir iš mūsų tautos, kai nebesinešiosime nuostatos, kad kai aš viršininkas, tu – niekas, kad vogti – norma, nusižengti įstatymams – norma. Džiaugiuosi, jaunimu, kuris to nebežino“.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Kužiškės (iš kairės) Sigita su sūneliu Modestu ir Kristina su dukrele Kotryna į klausimą, kaip gyvena mamos, linksmai atsako: „Labai gerai!“. Mažame miestelyje ramu augti vaikams, jeigu tėvai turi darbo.
Kol kas akivaizdu, kad sveikatos ministro draudimai gyventojų pomėgių nepakeitė.
Gyventojams siūloma daugybė paslaugų – kam malkų, kam – apsikirpti. Sako, kad kužiškiai jau masiškai atrado ir internetines parduotuves.
Kužiškis Mantas išdėstė pamoką apie emigraciją. Sprendimus priėmė ir viską patyrė savo kailiu, todėl žino, ką renkasi jaunimas ir kodėl.
Kužių gimnazijos istorijos mokytoja Violeta Laurutienė taikliai pritaikė pranašo Mozės biblinį siužetą šiandieninei Lietuvai.
Buvusi ilgametė vaistininkė, dabar kužiškė Janina Zakšauskaitė išrašė receptą, kaip ilgai ir sveikai gyventi be vaistų: valdyti nervus, nesiginčyti dėl politikos ir daug judėti.
Kužiškiai sako, kad net iš Šiaulių mamos su vaikučiais užsuka pažaisti į didžiulę mažo miestelio žaidimų ir sporto aikštelę.