Mozės pamoka prie maisto parduotuvės

KAIP GY­VE­NI, ŽMO­GAU?

Po­li­ti­kai gi­ria­si nau­jais pa­ža­dais, eli­tas – nau­jais dra­bu­žiais, Sei­mas – nau­jais drau­di­mais, mi­nis­te­ri­jos – nau­jo­mis re­for­mo­mis. O kuo gy­ve­na pro­vin­ci­jos žmo­gus? „Šiau­lių kraš­tas“ pra­de­da re­por­ta­žų cik­lą iš Šiau­lių ap­skri­ties mies­tų ir mies­te­lių „Kaip gy­ve­ni, žmo­gau?“.

Mo­zės pa­mo­ka prie mais­to par­duo­tu­vės

Su­ka­me į vie­ną iš sep­ty­nių Šiau­lių ra­jo­no mies­te­lių – Ku­žius. Kuo gar­sus šis mies­te­lis ir kaip gy­ve­na jo žmo­nės? Be­si­kal­bė­da­mi apie kas­die­nos rū­pes­čius ir lū­kes­čius ne­ti­kė­tai prie mies­te­lio mais­to pre­kių par­duo­tu­vės ga­vo­me bib­li­nę pra­na­šo Mo­zės, sa­vo tau­tą ve­džio­ju­sio po Si­na­jaus dy­ku­mą 40 me­tų, pa­mo­ką.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

Lai­kas stab­te­lė­jo, bet neiš­ny­ko

Ku­žiai – mies­te­lis pu­siau­ke­lė­je tarp Šiau­lių ir Kur­šė­nų, skir­tin­gai nei dau­ge­lis ki­tų pro­vin­ci­jos mies­te­lių ne trau­kė­si, o au­go iki pat 2007–2008 me­tų eko­no­mi­nės kri­zės. Gy­ven­to­jų skai­čius, pa­ly­gin­ti su ko­lū­ki­niais lai­kais, kai į mies­te­lį ma­siš­kai kė­lė­si rei­ka­lin­gi spe­cia­lis­tai, bu­vo išau­gęs be­veik dvi­gu­bai: nuo maž­daug 800 gy­ven­to­jų aš­tun­ta­ja­me XX am­žiaus de­šimt­me­ty­je iki 1 500 gy­ven­to­jų 2006 me­tais.

Kri­zė mies­te­liui kir­to kaip rei­kiant. Per 2011 me­tų vi­suo­ti­nį gy­ven­to­jų su­ra­šy­mą jau bu­vo be­li­kę tik 1 168 žmo­nės.

Šiuo me­tu Ku­žių mies­te­ly­je gy­ve­na­mą­ją vie­tą yra dek­la­ra­vę 1 112 žmo­nių, ta­čiau fak­tiš­kai gy­ve­na net šiek tiek dau­giau – kai ku­rie nuo­mo­ja­si būs­tus, nors gy­ve­na­mą­ją vie­tą yra dek­la­ra­vę ki­tur.

Pir­mo­ji Ku­žių pra­džios mo­kyk­la, pa­sta­ty­ta 1933 me­tais, vi­sa­da tik au­go – į sep­tyn­me­tę, aš­tuon­me­tę, de­vyn­me­tę, o nuo 1994 me­tų – į vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, kol 2014 me­tais mo­kyk­la su­ge­bė­jo gau­ti gim­na­zi­jos sta­tu­są ir ta­po vie­na iš ke­tu­rių Šiau­lių ra­jo­no gim­na­zi­jų, nors pa­gal mo­ki­nių skai­čių yra tik aš­tun­ta mo­kyk­la ra­jo­ne.

Šian­dien Ku­žių mies­te­lį ra­do­me šiek tiek stab­te­lė­ju­sį. Mies­te­lis drą­siai ga­li var­žy­tis se­niū­ni­jos pa­sta­to iš­vaiz­da ir vi­daus ap­dai­la bei tvar­ka su mies­tų val­džios pa­sta­tais.

Ku­žių se­niū­ni­jos spe­cia­lis­tės so­cia­li­niam dar­bui Jur­gi­tos Ja­ku­bė­nai­tės pra­šo­me nu­pieš­ti api­bend­ri­nan­tį se­niū­ni­jos gy­ven­to­jo pa­veiks­lą.

„Jis la­bai spal­vin­gas ir įvai­rus. Ne per daug tur­tin­gas, bet ir ne vi­siš­kas skur­džius. Tu­rin­tis sa­vi­gar­bos. Ne­bū­ti­nai vi­sai nu­si­vy­lęs“, – var­di­ja spe­cia­lis­tė.

Se­niū­ni­jo­je dau­gė­ja pa­gal men­kas pa­ja­mas ga­lin­čių pre­ten­duo­ti į Eu­ro­pos Są­jun­gos mais­to pro­duk­tų pa­ke­tą.

„Jei­gu žmo­gaus pa­ja­mos ne­vir­ši­ja 268 eu­rų, ga­li atei­ti mais­to pro­duk­tų pa­ke­to. Ži­not, kai ku­rie va­di­na­mie­ji pa­šal­pi­nin­kai dar mes­te­li: „le­sa­lo“ – kruo­pų jiems ne­rei­kia. O pen­si­nin­kai jau ei­na be­veik ur­mu. Liūd­niau­sia yra tai, kad jei­gu žmo­gus nors ke­liais cen­tais vir­ši­ja nu­sta­ty­tą su­mą, pa­ra­mos pro­duk­tais ne­ga­li gau­ti, nors jam iš tie­sų la­bai rei­kė­tų“, – sa­ko spe­cia­lis­tė so­cia­li­niam dar­bui.

Spe­cia­lis­tės klau­sia­me, ar ga­li bū­ti, kad įsta­ty­mų lei­dė­jai ne­su­vo­kia, kaip iš tie­sų gy­ve­na žmo­nės ir kaip jiems pa­dė­ti.

„Ga­li...“ – ne­daug­žo­džiau­da­ma iš­ta­ria so­cia­li­nė dar­buo­to­ja, ma­tan­ti rea­lų pro­vin­ci­jos vaiz­dą iš la­bai ar­ti ir kas­dien.

Po­zi­ty­vu­mo paieš­kos

J. Ja­ku­bė­nai­tės pra­šo­me kuo dau­giau po­zi­ty­vių fak­tų iš so­cia­li­nės sri­ties apie mies­te­lį.

Spe­cia­lis­tė skai­čiuo­ja – pa­sta­rai­siais me­tais se­niū­ni­jo­je su­ma­žė­jo pa­ra­mos ga­vė­jų, ta­čiau tai įvy­ko ne dėl emig­ra­ci­jos, o tik dėl to, kad kei­tė­si pa­šal­pų mo­kė­ji­mo tvar­ka, pra­dė­ta ieš­ko­ti, ar tik­rai gy­ven­to­jui pri­klau­so pa­šal­pa.

„Tie gy­ven­to­jai, ku­rie daug me­tų gau­na pa­šal­pas – nie­kur ne­va­žiuo­ja. Per daug me­tų pri­pra­to gau­ti...“ – sa­ko J. Ja­ku­bė­nai­tė.

Šį­met val­džia nuo sau­sio 1 die­nos pra­dė­jo mo­kė­ti „vai­ko pi­ni­gus“.

„La­bai sku­bė­jo už­si­re­gist­ruo­ti dėl vai­ko pi­ni­gų bū­tent tie, ku­rie gy­ve­na iš pa­ra­mos. Jiems vi­si 30 eu­rų „vai­ko pi­ni­gų“ už vai­ką ir ati­te­ko, kai dir­ban­čių tė­vų vai­kui iš tų 30 eu­rų „vai­ko pi­ni­gų“ pa­skai­čia­vus neap­mo­kes­ti­na­mą­jį pa­ja­mų dy­dį, lie­ka tik apie 5 eu­rus. Ir vėl pas mus at­si­ti­ko taip, kad nau­din­giau­sia yra tiems, ku­rie ne­dir­ba“, – svars­tė spe­cia­lis­tė.

Jos ka­bi­ne­te ant sie­nos ka­bo me­niš­ki pa­veiks­lai. „Tai ir­gi vi­suo­me­nei nau­din­gas dar­bas už pa­šal­pas! Mer­gi­na, bai­gu­si dai­lės stu­di­jas uni­ver­si­te­te, lai­ki­nai ne­tu­rė­jo dar­bo ir jai te­ko kreip­tis pa­šal­pos. Ne­bū­ti­nai mū­sų se­niū­ni­jo­je vi­si gat­ves šluo­ja“, – pa­sa­ko­jo spe­cia­lis­tė so­cia­li­niam dar­bui. Se­niū­ni­jos gy­ven­to­jai ati­dir­bo ga­min­da­mi suo­liu­kus, ori­gi­na­lius va­zo­nus, rink­da­mi kan­ko­rė­žius ar ki­tas gam­ti­nes me­džia­gas, iš ku­rių bu­vo ku­ria­mos de­ko­ra­ci­jos.

Prie­mies­ti­nio mies­te­lio fe­no­me­nas

Ku­žių pa­štas, įsi­kū­ręs ta­me pa­čia­me pa­sta­te, kaip ir se­niū­ni­ja, dir­ba tik iki 11 va­lan­dos.

„Pa­ma­ty­tu­mėt, kiek žmo­nių atei­na kas­dien į pa­štą – nu­steb­tu­mė­te“, – sa­ko ku­žiš­kiai. Rei­ka­lų pa­šte at­si­ra­do ne tik dėl už­sa­ki­nė­ja­mų laik­raš­čių, žur­na­lų, gau­na­mų laiš­kų ir siun­tų iš už­sie­nio, bet ir iš­mo­kus gy­ven­to­jams nau­do­tis in­ter­ne­ti­nė­mis par­duo­tu­vė­mis. Ir pa­ts pa­štas ta­pęs šio­kia to­kia par­duo­tu­ve, kur ga­li­ma nu­si­pirk­ti ne tik at­vi­ru­kų, bet ir kny­gų, net skal­bi­mo prie­mo­nių.

Elekt­ros tink­lus mon­tuo­jan­čios įmo­nės dar­buo­to­jas Kip­ras Ig­na­ta­vi­čius, va­ži­nė­jan­tis dirb­ti po Lie­tu­vos pro­vin­ci­ją, pa­sa­ko­ja, kad Ku­žiai at­ro­do keis­to­kai, pa­ly­gin­ti, pa­vyz­džiui, su Bir­žų, Ro­kiš­kio kraš­tais, kur ne­se­niai dir­bo jų įmo­nė.

„Ku­žiuo­se neį­ma­no­ma ras­ti dar­bi­nin­kų! Jo­kių! Įmo­nė pa­sam­do vie­ti­nių dar­buo­to­jų grio­vių kas­ti, pa­šluo­ti, pa­bars­ty­ti. Ro­kiš­ky­je, Bir­žuo­se ga­li rink­tis, nes ry­tą pri­si­sta­to po de­šimt no­rin­čių – žmo­nės ten iš vi­so ne­tu­ri dar­bo. O Ku­žiuo­se ieš­ko­jo­me ir nė vie­no no­rin­čio neat­si­ra­do. Ma­tyt, tie, ku­rie no­ri dirb­ti, iš­va­žiuo­ja dirb­ti į Šiau­lius, emig­ruo­ja, o tie, ku­rie ne­no­ri, ne­pri­si­šauk­si nie­kur“, – svars­tė K. Ig­na­ta­vi­čius.

Pa­ga­liau at­si­grę­žė

„Vis­kas ge­rai!“ – į klau­si­mą, kaip Ku­žiuo­se gy­ve­na jau­nos ma­mos, links­mai at­sa­ko tris­de­šimt­me­tės ma­my­tės Si­gi­ta su sū­ne­liu Mo­des­tu ir Kris­ti­na su duk­ry­te Kot­ry­na.

„Jei­gu vai­kams au­gin­ti bū­tų ski­ria­ma šiek tiek dau­giau pi­ni­gė­lių, gal­būt Lie­tu­vo­je ne tiek daug ir trūk­tų vai­kų. Jau­ni žmo­nės tik­rai daž­niau ryž­tų­si vai­ku­čių su­si­lauk­ti“, – svars­to Si­gi­ta.

„Tie „vai­ko pi­ni­gai“, ku­riuos pa­sky­rė nuo sau­sio 1 die­nos, nors ir nė­ra la­bai rim­ta fi­nan­si­nė pa­ra­ma, bet džiau­gia­mės, kad pa­ga­liau šei­moms, au­gi­nan­čioms vai­kus, pa­ro­dė dė­me­sį, at­si­grę­žė į šei­mas. Ma­žas žings­nis, bet žings­nis“, – sa­kė Kris­ti­na.

Jau­nos ma­mos var­di­jo ne­di­de­lio mies­te­lio pri­va­lu­mus, nors na­mų kai­nos ir ne­la­bai ski­ria­si nuo Šiau­lių, bet čia daug gry­no oro ir ty­los.

Jau­nos ma­mos įsi­ti­ki­nu­sios, kad pro­vin­ci­jos tuš­tė­ji­mo me­tas Lie­tu­vos taip ne­va­ry­tų į ne­vil­tį, jei­gu rea­liai bū­tų pa­de­da­ma šei­moms pro­vin­ci­jo­je įsi­gy­ti būs­tą.

Vais­tas – nei pre­kė, nei mais­tas

Į Ku­žius, į sa­vo tė­vų na­mus, be­veik prieš 10 me­tų, ar­tė­jant pen­si­jai, par­va­žia­vo gy­ven­ti Ja­ni­na Zak­šaus­kai­tė, il­ga­me­tė bu­vu­sios Šiau­lių „Že­my­nos“ vais­ti­nės ve­dė­ja.

Kai pre­ky­bi­niai vais­tų tink­lai „su­val­gė“ ma­žą­sias vais­ti­nes, kai far­ma­ci­nin­kai ta­po vais­tų par­da­vė­jais, Ja­ni­na su­pra­to, kad ne­no­ri žiū­rė­ti vie­nu­mo­je pro dau­gia­bu­čio ket­vir­to­jo aukš­to lan­gą, o no­ri at­si­sto­ti ant sa­vo žo­lės. Tie­sa, at­si­kė­lus į Ku­žius kiek nu­to­lo kul­tū­ri­niai ren­gi­niai. Ja­ni­na tiks­liai ži­no, kad Šiau­liuo­se gy­ven­da­ma bū­tų ak­ty­vi Tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to stu­den­tė. Ta­čiau Ku­žiuo­se ar­čiau ka­pi­nės, nes ar­ti­mų­jų jau dau­giau ka­puo­se nei ant že­mės.

„Ne­ga­li­ma ne­pa­si­ta­rus su spe­cia­lis­tais prii­mi­nė­ti per­tvar­kų dėl vais­tų. Rei­kia kal­bė­tis“, – kri­ti­kuo­ja far­ma­ci­nin­kė svei­ka­tos apsaugos mi­nist­ro Au­re­li­jaus Ve­ry­gos bend­ra­vi­mo sti­lių, nors pri­ta­ria, kad rei­kė­jo da­ry­ti tvar­ką dėl vais­tų.

Ja­ni­na drą­siai var­di­ja: „vais­ti­nin­kys­tė su­nai­kin­ta“, „vais­ti­nin­kai su aukš­tuo­ju far­ma­ci­nin­ko iš­si­la­vi­ni­mu pa­vers­ti vais­tų par­da­vė­jais, ku­riems vais­tų par­duo­tu­vės sa­vi­nin­kas įsa­ki­nė­ja per pe­tį, kaip vais­ti­nin­kas tu­ri dirb­ti“. „Bai­siau ne­ga­li bū­ti!..“, – si­tua­ci­ją api­bend­ri­na il­ga­me­tė far­ma­ci­nin­kė.

Ji pri­si­mi­nė, kaip vais­ti­nin­kai už­ki­mę įro­di­nė­jo, kad vais­ti­nių sa­vi­nin­kai tu­ri bū­ti tik vais­ti­nin­kai. Nie­kas jų ne­klau­sė.

„Vais­ti­nės tiks­las ne­ga­li bū­ti par­duo­ti kuo dau­giau vais­tų! Pa­ti ne kar­tą esu ne vais­tų bru­ku­si žmo­gui, o siun­tu­si pas gy­dy­to­ją, at­lik­ti ty­ri­mus. Vais­tai nei mais­tas, nei drus­ka. Juk šau­kė­me val­džiai gar­siai – ką sau gal­vo­ja­te, vers­da­mi vais­ti­nin­kus pre­ky­bi­nin­kais!“ – pri­si­me­na J. Zak­šaus­kai­tė.

Ji tvir­tai įsi­ti­ki­nu­si – ne­ga­li bū­ti jo­kios vais­tų rek­la­mos. Vais­tai griež­tai tu­ri bū­ti pa­skir­ti tik gy­dy­to­jo – jo­kios sa­vi­veik­los ir sa­vi­gy­dos.

In­te­lek­ti­nis skur­das

„Kai man kas nors pra­de­da verk­ti, kad anks­čiau gy­ve­no ge­riau, net pyk­te­liu. Žmo­nės il­gi­si sa­vo jau­nys­tės, sa­vo jau­nų die­nų mei­lės, sa­vo stip­rios svei­ka­tos. Dau­giau il­gė­tis nė­ra ko! Ne­bent juo­do dar­bo už gra­šius. Ar­gi ga­li­ma gai­lė­tis gy­ve­ni­mo už­da­ry­tiems, ne­ži­nan­tiems, kas pa­sau­ly­je vyks­ta?“ – svars­tė Ja­ni­na.

Mo­te­ris re­to­riš­kai klau­sia: ka­da Ku­žiuo­se bu­vo to­kie dai­lūs ša­li­gat­viai, iš­klo­ti trin­ke­lė­mis, ka­da taip bu­vo su­tvar­ky­tas mies­te­lis, ka­da tiek puoš­nių, pa­to­gių dra­bu­žių žmo­nės tu­rė­jo? Ir pa­ti at­sa­ko: „Nie­ka­da!“

Ne­ma­to ba­dau­jan­čių žmo­nių, pui­kios mu­zi­kos kon­cer­tai vyks­ta, gau­sy­bė laik­raš­čių, žur­na­lų, in­ter­ne­ti­nės in­for­ma­ci­jos, bib­lio­te­ko­je – pui­kiau­sių kny­gų.

„Daug kas pri­klau­so nuo žmo­gaus po­rei­kių. Daug men­kai iš­si­la­vi­nu­sių žmo­nių, ku­rie ne­mo­ka ana­li­zuo­ti, gre­tin­ti in­for­ma­ci­jos, pa­ti­ki vi­so­kio­mis ne­są­mo­nė­mis. Žmo­nės neiš­mo­ky­ti mąs­ty­ti, la­vin­ti in­te­lek­to. Apie po­li­ti­nes dis­ku­si­jas net ne­kal­bu – nie­ka­da ne­si­ve­liu į jas, nes tai prie­žas­tis su­si­pyk­ti, o ne dis­ku­tuo­ti ir mąs­ty­ti", – apie in­te­lek­ti­nį vi­suo­me­nės skur­dą fi­lo­so­fa­vo mo­te­ris.

Ver­go pa­dė­tis

Mais­to par­duo­tu­vės par­da­vė­ja Ing­ri­da vos spė­ja su­ktis – žmo­nių par­duo­tu­vė­je ne­trūks­ta. Kas atei­da­vo pirk­ti al­ko­ho­lio 8 va­lan­dą ry­to, da­bar atei­na 10 va­lan­dą. Bet vis tiek atei­na. Kol kas mies­te­ly­je nei su­ma­žė­jo, nei pa­dau­gė­jo iš­ge­rian­čių­jų. Mais­to pro­duk­tai bran­go, bet, Ing­ri­dos tei­gi­mu, kaip pir­ko mais­tą, taip ir per­ka.

22-ejų ku­žiš­kis Man­tas par­duo­tu­vė­je ne­sku­ba – ren­ka­si sul­čių, sal­du­my­nų. Kol kas jis tę­sia trum­pas ato­sto­gas tė­viš­kė­je, bet po ke­lių die­nų iš­vyks­ta at­gal į emig­ra­ci­ją, ku­rio­je dir­ba nuo 18-os me­tų.

„Neį­ma­no­ma Lie­tu­vo­je pra­gy­ven­ti iš to­kių at­ly­gi­ni­mų, su to­kio­mis so­cia­li­nė­mis ga­ran­ti­jo­mis! Neį­ma­no­ma! Ten ne tik gau­nu tri­gu­bai di­des­nę al­gą ne­gu Lie­tu­vo­je, bet ir vi­sai ne­bi­jau, jei­gu man kaž­kas at­si­tiks su svei­ka­ta, ar pri­reiks dan­tis­to pa­slau­gų! Ką jūs čia vi­si vei­kia­te dar li­kę?“ – grei­ta­kal­be be­ria Man­tas.

Jis jau dir­bo Da­ni­jo­je, Ang­li­jo­je, da­bar – Vo­kie­ti­jo­je.

„Čia neį­ma­no­ma kur­ti sa­vo atei­ties, pra­gy­ven­ti iš mi­ni­mu­mo. Čia neį­ma­no­ma už­si­dirb­ti sa­vo būs­tui, o pas tė­vus ant spran­do ne­gy­ven­si vi­są gy­ve­ni­mą!“ – var­di­ja šyp­so­da­ma­sis vai­ki­nas.

Ban­dė? Taip!

Bai­gęs mo­kyk­lą ban­dė ve­žio­ti kro­vi­nius, dirb­ti kur­je­riu, su­pra­to, kad vi­sa­da bus tik pa­stum­dė­lis, už­dir­ban­tis darb­da­viui, bet ne sau, ir iš­va­žia­vo.

Grįž­tų už 1 000 eu­rų at­ly­gi­ni­mą?

„Nie­ka­da!“ – įsi­ti­ki­nęs Man­tas. Skai­čiuo­ja, jei nu­si­pirk­tų au­to­mo­bi­lį, būs­tą, mais­tą – san­tau­poms pi­ni­gų ne­be­lik­tų.

Ko­kią Lie­tu­vą Man­tas įsi­vaiz­duo­ja dar po 10-ies me­tų?

„Dar tuš­tes­nę! Dar dau­giau se­niu­kų! Ir dar dau­giau vie­nas ki­tą „iš­dū­ri­nė­jan­čių“ dėl at­ly­gi­ni­mų žmo­nių! Čia gy­vens ne­bent tik tie, ką dar ten­ki­na ver­go pa­dė­tis“, – ne­links­mai juo­kia­si vai­ki­nas.

Pra­na­šo Mo­zės pa­mo­ka

Man­to aky­se su­žiba šyp­se­na ir dė­kin­gu­mas, kai pa­ma­to sa­vo bu­vu­sią is­to­ri­jos mo­ky­to­ją iš Ku­žių gim­na­zi­jos Vio­le­tą Lau­ru­tie­nę.

Mo­ky­to­ja Man­tą taip pat ap­do­va­no­ja nuo­šir­džia šyp­se­na.

Tą pa­tį klau­si­mą apie Lie­tu­vą dar po 10 me­tų už­duo­da­me ir is­to­ri­kei.

„Bi­jau, kad Lie­tu­va neiš­si­vaikš­čio­tų, o jei­gu iš­si­vaikš­čios, kad su­grįž­tų“, – lin­ki V. Lau­ru­tie­nė.

Vė­liau my­li­ma is­to­ri­jos mo­ky­to­ja pri­mi­nė Bib­li­jos iš­min­tį: „Mo­zė ke­tu­rias­de­šimt me­tų ve­džio­jo sa­vo tau­tą po dy­ku­mą, kol jo tau­ta at­si­kra­tė ver­go sind­ro­mo. Tu­rė­jo iš­mir­ti kar­ta su ver­go są­mo­ne ir gim­ti vi­sai ki­to­kie žmo­nės. Ver­go są­mo­nė iš­nyks ir iš mū­sų tau­tos, kai ne­be­si­ne­šio­si­me nuo­sta­tos, kad kai aš vir­ši­nin­kas, tu – nie­kas, kad vog­ti – nor­ma, nu­si­ženg­ti įsta­ty­mams – nor­ma. Džiau­giuo­si, jau­ni­mu, ku­ris to ne­be­ži­no“.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Ku­žiš­kės (iš kai­rės) Si­gi­ta su sū­ne­liu Mo­des­tu ir Kris­ti­na su duk­re­le Kot­ry­na į klau­si­mą, kaip gy­ve­na ma­mos, links­mai at­sa­ko: „La­bai ge­rai!“. Ma­ža­me mies­te­ly­je ra­mu aug­ti vai­kams, jei­gu tė­vai tu­ri dar­bo.

Kol kas aki­vaiz­du, kad svei­ka­tos mi­nist­ro drau­di­mai gy­ven­to­jų po­mė­gių ne­pa­kei­tė.

Gy­ven­to­jams siū­lo­ma dau­gy­bė pa­slau­gų – kam mal­kų, kam – ap­si­kirp­ti. Sa­ko, kad ku­žiš­kiai jau ma­siš­kai at­ra­do ir in­ter­ne­ti­nes par­duo­tu­ves.

Ku­žiš­kis Man­tas iš­dės­tė pa­mo­ką apie emig­ra­ci­ją. Spren­di­mus priė­mė ir vis­ką pa­ty­rė sa­vo kai­liu, to­dėl ži­no, ką ren­ka­si jau­ni­mas ir ko­dėl.

Ku­žių gim­na­zi­jos is­to­ri­jos mo­ky­to­ja Vio­le­ta Lau­ru­tie­nė taik­liai pri­tai­kė pra­na­šo Mo­zės bib­li­nį siu­že­tą šian­die­ni­nei Lie­tu­vai.

Bu­vu­si il­ga­me­tė vais­ti­nin­kė, da­bar ku­žiš­kė Ja­ni­na Zak­šaus­kai­tė iš­ra­šė re­cep­tą, kaip il­gai ir svei­kai gy­ven­ti be vais­tų: val­dy­ti ner­vus, ne­si­gin­čy­ti dėl po­li­ti­kos ir daug ju­dė­ti.

Ku­žiš­kiai sa­ko, kad net iš Šiau­lių ma­mos su vai­ku­čiais už­su­ka pa­žais­ti į di­džiu­lę ma­žo mies­te­lio žai­di­mų ir spor­to aikš­te­lę.