Naujausios
Tik kelios lentynos
Mokytoja Irena Aldona tikrai žino skaitymo svarbą. Daugiau nei keturis dešimtmečius ji skiepijo meilę knygai savo mokiniams, o ir pati be galo daug skaitė. Nors akys dėl garbaus amžiaus nebe tokios šviesios, skaito senolė iki šiol.
Prieš gal ketverius metus sugalvojo ant šalia namų esančio šaligatvio „įkurti“ biblioteką ir paskatinti žmones skaityti.
Apie savo sumanymą prasitarė ją aplankiusiai buvusiai mokinei. Ji pažadėjo padėti lentynomis ir netrukus atvyko su dovana – nediduke savadarbe knygų spinta. Pastačiusi ją kiekvienam prieinamoje vietoje kitąpus namų tvoros, ant spintos viršutinės lentynos I. A. Arlauskienė surikiavo keliolika knygų, ant žemutinės – dar keletą. Kas padrąsintų pirmuosius skaitytojus, greta pastatė pintinėlę obuolių.
Kai viską sutvarkė, kaip dera, lyg tyčia palijo. O tada paaiškėjo, kad mokinės padovanota knygų spinta nepritaikyta stovėti lauke. Kad nesupūtų ir nesuirtų, permirkusią medieną „bibliotekos“ įkūrėja pridengė polietileno gabalu.
Ponios Irenos bibliotekėlė greitai tapo žinoma – atneštas knygas čia ėmė rikiuoti ne tik artimesni kaimynai, bet ir gyvenantys Gubernijos mikrorajono gilumoje. Labiausiai padėjo artimas kaimynas Jonas Jonaitis – Irenos gatvės bibliotekai jis padovanojo per 200 vertingų knygų.
Kai lentynoje tapo ankšta, geradariai savo dovanų „pundus“ ėmė palikti kitąpus tvoros, I. A. Arlauskienės sklypo pusėje. Kiekvieną dovaną šeimininkė atsakingai peržiūri, surūšiuoja – vienos knygos keliauja tiesiai į lauko lentyną, kitos sugula kambaryje ir ima laukti „savo pasirodymo“, kitas šeimininkė, kol perskaitys, pasilieka sau.
Su laiku dovanotų knygų prisikaupė tiek, kad atsirado dar vienos knygų lentynos būtinybė.
„Bibliotekos“ viduryje ant „faneros“ gabalo šeimininkė didelėmis raidėmis užrašė: „Gubernijos biblioteka“ ir paraginimą – paėmus knygą, padėti. Sako, kad šis raginimas dažniausiai suveikia. Bet kartais paimtos knygos vieta vis tik lieka tuščia.
„Paėmė, neatidavė, nepamainė kita, man jau ir trūksta knygos“, – šiaulietei truputį apmaudu.
Mačiusi vertingesnes savo bibliotekėlės knygas po keliasdešimt centų parduodamas Šiaulių centrinėje turgavietėje.
Mokytojos kelias
„Kitas knygas skaitau po du ar net tris kartus. Kai jaunystėje skaičiau, vertinau vienaip, o kai perskaitau dabar, dėmesį atkreipiu visai kitur“, – sako 93 metų pašnekovė.
Labiausiai jos širdis suvirpa, kuomet pro savo namo langą pamato prie bibliotekėlės sustojusius ir knygeles vartančius vaikus. Kartais prieina ir mamos su mažyliais, kuriuos veda į šalia esantį darželį „Sigutė“. Žmonių dovanotos pasakų knygos išgaravo kaip mat, jas pakeitė kitos.
Ponios Irenos akys smalsiai sublizga mums padavus dovanų Kalėdų proga atvežtą „pundelį“ knygų – garsiai mąstydama vieną po kitos dėlioja, akimirksniu pamiršusi, apie ką ką tik kalbėtasi: „Šitą skaičiau, tas autorius geras, ta labai vertinga, ta tikrai įdomi...“
Pasakoja, visą gyvenimą labai daug skaičiusi. 1949 metais baigusi Šiaulių mokytojų seminariją, Irena Aldona nusiųsta mokytojauti į Tryškius (Telšių rajonas). Įdarbinta švietimo inspektore.
Praėjo vos pusmečiui, perkelta dirbti į Kuršėnus, paskirta inspektuoti darželius.
„Nemėgau tikrinti, skaičiuoti, ne tik nepatiko, bet ir nesisekė“, – daugiau nei 70 metų senumo prisiminimais dalijasi I. A. Arlauskienė.
Tų pačių, 1949-ųjų pabaigoje, grįžo į gimtuosius Šiaulius ir įsidarbino pradinių klasių mokytoja Vinco Kudirkos pradinėje mokykloje.
Tolesnis mokytojos kelias – Šiaulių logopedinė mokykla–internatas. Dirbdama šioje įstaigoje ėmė studijuoti Šiaulių pedagoginiame institute. Po dvejų metų pradinių klasių mokytojos specialybės studijų Šiaulių universitetas pasiūlė defektologijos studijas – pasirinko jas.
Šiaulių logopedinėje mokykloje defektologe I. A. Arlauskienė išdirbo net 35 metus.
Iš darbo išėjo, nes reikėjo slaugyti savo senus tėvus. Ilgametės mokytojos pensija, sako, tuomet buvo ganėtinai gera. O dabar, santūriai nusišypso ir mosteli skurdaus kambarėlio pusėn, štai kokia...
Namai
„Didžiausia mano svajonė tada buvo ir dabar tokia pat: kad vaikai skaitytų knygas. Bet dabar mažai skaito ne tik vaikai, ne tik mano pačios anūkai, neskaito ir tarnautojai – tik spaudo mygtukus telefone ir neskaito“, – sako mokytoja.
Labiausiai dėl bandymo paskatinti skaityti knygas ir sugalvojo prie savo namų įkurti gatvės biblioteką. Dar ir dėl to, kad turėtų su kuo pabendrauti, kad reikalinga būtų. Įsitikinusi, jei žmonės atneša knygų, vadinasi, neužmiršta, vadinasi dar reikalinga.
Namas, kuriame ilgaamžė gyvena dabar jau viena ir tik kartkarčiais aplankoma sūnų bei anūkų, kadaise priklausė jos tėvui, gabiam ginklų meistrui.
„Čia gimiau, čia užaugau, čia mano tėvas beržą pasodino, čia noriu ir numirti. Niekur nenoriu išeiti iš savo namų“, – sako ponia Irena. Didelėmis sveikatos problemomis ji nesiskundžia, esą „jei kas suskausta, ir turi skaudėti pagal amžių“.
– Po kiemą, prie savo knygų nueinu su lazdomis, malkų atsinešu, sniegą nusikasu – kas kitas nukas, iš savo gėlyno gėlių priskinu, prie kiemo vartelių žmonėms pastatau – gal kas pasimerks. Būdama viena galiu daug skaityti, niekas netrukdo, neblaško. Esu vienišė.
Neseniai iš nepažįstamo žmogaus gavo knygą „Paskutinė imperija“ – apie Sovietų sąjungos griūtį. Kūrinys I. A. Arlauskienei paliko tokį stiprų įspūdį, jog nusprendė kol kas į lauko bibliotekėlę jo nedėti, tik iš rankų – į rankas.
