Naujausios
Mokyti ir mokytis – be įtampos
Ko reikia, kad mokytojas didžiuotųsi savimi, savo darbu ir nesvajotų apie pabėgimą iš mokyklos? Jūratė Ančerevičiūtė, Šiaulių „Juventos“ progimnazijos Neformaliojo švietimo skyriaus vedėja ir lietuvių kalbos mokytoja, Tarptautinės mokytojų dienos proga buvo apdovanota švietimo ir mokslo ministrės padėka. Mokytoja mano, kad adekvatus atlygis bent iš dalies atpirktų sunkų mokytojo darbą.
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
jurgita@skrastas.lt
Geriausias įvertinimas – gerai atliktas darbas
Aukštą įvertinimą J. Ančerevičiūtė gauna antrą kartą. Pirmoji padėka už nuolatinį švietimo kokybės gerinimą iš Švietimo, mokslo ir kultūros ministerijos mokytojai atkeliavo prieš ketverius metus mokyklos 40-mečio proga.
Šį kartą padėką įteikė švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė šventėje, kurios metu buvo pagerbti gerų ugdymo rezultatų pasiekę mokytojai iš 60 savivaldybių. Mokytojai pabūti šventėje buvo smagu, nes įprastai mokykloje pati yra renginių organizatorė ir neturi kada ramiai jais pasidžiaugti.
„Mes, lietuvaičiai, nelinkę sakyti padėkos žodžių, dažniau kritikuojame, tos kritikos ir negatyvo pilnas internetas, žiniasklaida. Todėl toks įvertinimas yra labai malonus“, – sako J. Ančerevičiūtė.
O koks darbo įvertinimas yra geriausias? „Pati sau visada keliu aukštus reikalavimus, nesirenku lengvų, paviršutinių kelių. Esu reikli ir mokytojams, ir mokiniams. Todėl didžiausias džiaugsmas – komandoje gerai atliktas darbas. Griežčiausias vertintojas sau esu aš pati.“
Ugdymo procese sunku užčiuopti jo rezultatą, nes mokiniai dar tik auga, tobulėja. Žinoma, džiugina pastatytas miuziklas, pavykusi pamoka, bendruomenės palaikomos iniciatyvos, draugiškai dirbanti bendraminčių grupė, įgyvendintas projektas, įveiktas iššūkis.
Vaikai mokosi žaisdami
J. Ančerevičiūtė beveik visą gyvenimą praleido mokykloje. Mokėsi tuometinėje Šiaulių 11-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar „Rasos“ progimnazija), po to studijavo Šiaulių pedagoginiame institute, būdama penkto kurso studentė pradėjo dirbti, vėliau Šiaulių universitete baigė švietimo kokybės vadybos magistro studijas, papildomai mokėsi neformaliojo švietimo ir tapo šios srities konsultante. Šiaulių „Juventos“ progimnazijoje darbuojasi jau 22 metus.
Per tuos dešimtmečius mokykloje daug kas pasikeitė. Ar vaikai taip pat kitokie?
„Vyresnioji karta visada galvoja, kad vaikai yra kitokie. Jie nėra kitokie. Tiesiog egzistuoja kartų skirtumai, – sako pašnekovė. – Šiuolaikiniai vaikai – pasaulio piliečiai. Jie domisi įvairiausiais dalykais, gyvena virtualiame pasaulyje, bendrauja su vaikais iš įvairių šalių ar žemynų.“
Mokytoja prisimena patirtą šoką, kuomet dar pradinėse klasėse besimokęs jos sūnėnas pareiškė, kad gerai moka anglų kalbą. Nors ir sunku patikėti, bet tai buvo tiesa. Vaikas kalbą išmoko žaisdamas kompiuterinius žaidimus, klausydamasis angliškų dainų, stebėdamas sporto varžybas per užsienio kanalus.
„Dabar vaikai daug daugiau mokosi iš aplinkos negu mes kažkada. Buvome ta karta, kuri žinojo, ką reikia išmokti geram pažymiui. Visus atsakymus rasdavome vadovėlyje. Šiuolaikiniai vaikai mokosi gyvendami, žaisdami, daug keliaudami, lankydami būrelius.“
J. Ančerevičiūtė pastaruoju metu daugiausia dėmesio skiria vadybiniam darbui – yra mokyklos Neformaliojo švietimo skyriaus vedėja. Lietuvių kalbą dėsto tik vienai mokinei, grįžusiai iš užsienio. Mergaitė dalį lietuvių kalbos pamokų lanko kartu su klase, dalį – dirba individualiai su J. Ančerevičiūte.
Mokytoja sako, kad emigrantų vaikai – viena iš šių dienų mokyklos aktualijų: „Kai klasėje yra 30 vaikų, yra sunku, turi tiksliai žinoti, ką ir kaip daryti. Pagrindinė problema mokytojui – sutilpti į pamokos laiką, atliepiant visų mokinių lūkesčius. Juk vieni yra gabūs, kiti – pasyvūs, be motyvacijos, treti turi susikaupimo, drausmės problemų, o dar „užsienietis“ klasėje.“
Mokiniams reikia ir žinių, ir dėmesio
J. Ančerevičiūtė sako, kad mokytojo profesija neleidžia ramiai sėdėti ir senti, verčia tobulėti, pasitempti, prisitaikyti prie naujovių. Mokytojo darbas – nuolatinis kūrybos procesas, kuriame iš dalies gali kartoti tik patikrintus, prasmingus dalykus.
Kokių savybių mokytojui šiandien reikia? Mokytoja mano, kad visais laikais iš mokytojo buvo tikimasi tų pačių pamatinių savybių: žinių, mokėjimo suprantamai, įdomiai jas perteikti, dėmesio vaikui. Puiku, kai visos šios savybės sutelpa viename žmoguje.
J. Ančerevičiūtė visai neseniai tuo įsitikino. „Juventos“ progimnazijoje prieš Mokytojų dieną mokiniai organizavo mokytojų rinkimus pagal 10 jų pačių sugalvotas ir apibūdintas nominacijas. Kiekvienas mokinys savo balsą galėjo atiduoti tik už vieną mokytoją. Daugiausiai balsų surinko nominacija „Mokytojas Nr. 1“. Tai buvo mokytojas, kuris, mokinių nuomone, pasižymi visa „puokšte“ mokytojui būtiniausių savybių.
Antrojoje vietoje buvo „Visažinis mokytojas“ – pedagogas, kuris ne tik turi daug žinių, bet ir moka jas atrinkti, perteikti vaikams, per pamokas neapsiriboja tik savo dalyku, jį siedamas su kitais mokomaisiais dalykais.
Ne mažiau svarbu vaikams buvo ir tai, kad mokytojas būtų šiltas, atrandantis laiko vaikams, parodantis dėmesį, besidomintis jų džiaugsmais ir problemomis. Būtent įsiklausymo, J. Ančerevičiūtės nuomone, pastaruoju metu labiausiai ir trūksta. Tam tiesiog neberandama laiko.
Dar vaikams buvo svarbu, kad mokytojas būtų linksmas, pozityvus. Ne paskutinėje vietoje ir tai, kaip mokytojas atrodo.
Didelis krūvis sekina
Pašnekovė pastebi, kad su kasmet augančiais reikalavimais mokytojui, mokyklos vadovui, besiplečiančiomis funkcijomis, didėja ir darbo krūvis. Mokyklose patiriama daug įtampos, su kuria sunkiai tvarkosi ir pedagogai, ir mokiniai.
„Man liūdna, kad mūsų valstybei švietimas – ne prioritetas. Tai rodo ir ugdymo institucijų finansavimas, ir nedideli mokytojų atlyginimai, ir tai, kad niekas nebenori būti mokytojais“, – sako J. Ančerevičiūtė.
Nemažai pašnekovės kolegų, puikių mokytojų, paliko mokyklą ir išėjo į geriau apmokamus arba į mažiau įtampos keliančius darbus.
„Kai aukščiausi valdžios atstovai sako, jog savo vaikus lavina tik užsienyje, ar tai nerodo jų ironiško požiūrio į Lietuvos švietimo situaciją?“ – klausia mokytoja.
J. Ančerevičiūtės įsitikinimu, nė vienas mokytojas neįsipareigotų dirbti kuo didesniu krūviu, jeigu kontaktinės pamokos koeficientas būtų gerokai aukštesnis. Dabar, tik turėdamas maksimalų krūvį, mokytojas gali leisti sau skaniau pavalgyti, padoresnį rūbą ir knygą nusipirkti. O didesnis krūvis reiškia persitempimą ir pervargimą. Mokytojui beveik nelieka laiko sau ir šeimai.
Neformalusis švietimas – būdas atsikratyti įtampos
Kaip pabėgti nuo įtampos? J. Ančerevičiūtė sako, kad nuo įtampos pasprunka lankydamasi studijos „Menoja“ kūrybiniuose užsiėmimuose. „Tai mano dvi pačios gražiausios savaitės valandos“. Kartais ji leidžia sau nusipirkti gerą knygą, stilingesnį rūbą, pataupydama – vasarą išvykti į kelionę. Daugiau niekam nei laiko, nei pinigų neužtenka. Įkvėpimo semiasi iš savo ir kitų mokyklų kolegų, džiaugiasi jų idėjomis, darbštumu ir pasiekimais.
J. Ančerevičiūtė yra Lietuvos neformaliojo švietimo asociacijos „Jaunimo akademija“ narė. Asociacija buria iniciatyvius, papildomo savanoriško darbo nesibaidančius neformalus. Čia ji irgi semiasi peno idėjoms, stengiasi dalyvauti neformaliojo švietimo politikos formavime, žengti koja kojon su reformomis.
Mokytojos įsitikinimu, neformalusis švietimas yra tiek pat svarbus, kaip ir formalusis. Takoskyra tarp jų nyksta. Vis daugiau žmonių supranta, kad mokymosi procese įgytų žinių neužtenka.
„Jeigu mokyklose nebūtų tokio didelio tempo ir nepamatuotų reikalavimų, kurie tebėra orientuoti į egzaminus, gal tuomet mokymas ir mokymasis teiktų daugiau džiaugsmo. Būtų daugiau laiko ramiam, kūrybiškam darbui, daugiau pamokų, kitų užsiėmimų galėtų vykti už klasės ribų. Dabar tai, kas vyksta po pamokų būreliuose, studijose, klubuose, vaikus džiugina daug labiau“, – sako mokytoja.
Visgi J. Ančerevičiūtė į savo darbą žvelgia optimistiškai, džiaugiasi sutiktais įdomiais, atsakingais žmonėmis, galimybe dalyvauti kaitos procesuose, bendrauti su šauniais vaikais.
„Į mokyklą atėjusios naujos technologijos išaugino pamokos kokybę, plačiai atvėrė duris į mokslo pasaulį. Smagu, kad šiandien sudaromos didelės galimybės projektinei veiklai vykdyti, mokytis keliaujant, pažinti kitas kultūras ir save“, – šypsosi mokytoja.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
MOKYTOJA: Jūratė Ančerevičiūtė, Šiaulių „Juventos“ progimnazijos Neformaliojo švietimo skyriaus vedėja ir lietuvių kalbos mokytoja: „Kartais pagalvoju, ar esu ten, kur turėčiau būti. Bet jeigu nebūtų pašaukimo, gal nebūčiau taip ilgai mokykloje ištvėrusi.“
DARBAS: Jūratė Ančerevičiūtė mokykloje dirba 22 metus, pastaruoju metu daug dėmesio skiria neformaliajam švietimui. Mokytoja džiaugiasi, kad pastaraisiais metais ir valstybė, ir šeima vis daugiau investuoja į neformalųjį vaikų ugdymą.
