Naujausios
APSKRITASIS STALAS
Mokyklų pertvarkoje pamesti vaikai
Mokyklos uždarinėjamos, jungiamos. Ar reikia naikinti pradines mokyklas, ar aukoti kitas? Kokie yra mokyklų pertvarkos prioritetai? Apie tai prie „Šiaulių krašto“ apskritojo stalo diskutuoja Šiaulių miesto Švietimo skyriaus vedėja Violeta DAMSKIENĖ, dvidešimt metų Lietuvoje gyvenantis šveicaras, literatūros vertėjas Markas RODUNERIS, Šiaulių miesto meras Justinas SARTAUSKAS ir Šiaulių universiteto docentas, miesto Tarybos narys Stasys TUMĖNAS.
ruta@skrastas.lt
Mero pozicija
– Mere, užsimojote Šiauliuose pertvrakyti mokyklų tinklą, žengėte pirmuosius žingsnius – nuo rugsėjo nelieka trijų mokyklų, bet sustojote. Kodėl?
J. SARTAUSKAS: – Nėra jokio sustojimo.
Mokyklos tuštėja ir yra du keliai: arba valstybė keičia koncepciją, mažina klasėje mokinių skaičių – bet tada mokinio krepšelis turi būti ne 3 tūkstančiai litų, o kokie 5 tūkstančiai, arba turime mažinti mokyklų.
Mokytojai sako, „mes išsilaikome iš krepšelio“, jeigu krepšelio trūksta, sako, „dotuokite“, o apie aplinkos lėšas, kurios skiriamos iš miesto biudžeto, iš viso nekalba. Atrodo, kad jos iš dangaus nukrenta.
Mokykla skolinga už šildymą, o mums tvirtina: „Tai jūs skolingi“. O mes lėšų išlaikyti tuštėjančius mokyklų pastatus neturime.
Įstatymas reikalauja, kad patvirtintume 2012–2015 metų mokyklų tinklo pertvarkos bendrąjį planą. Bet situacija geriausiai matoma rugsėjį. Reikia pasižiūrėti, kaip judės jau jungiamų mokyklų mokiniai. Todėl manau, kad ne dabar reikia planą tvirtinti, o lapkritį-gruodį.
Vedėjos pozicija
– Vedėja, kodėl planas buvo grindžiamas pradinių mokyklų integravimu į progimnazijas? Kokia kita išeitis?
V. DAMSKIENĖ: – Turėjome kažkada 20 tūkstančių mokinių, dabar – 14,5 tūkstančio, o 2015 metais turėsime tik 12,7 tūkstančio.
Pradines siūlyta integruoti, nes jų yra daug.
Mokinių ir pietinėje, ir centrinėje dalyje (sąlyginai miestą dalijame – nuo geležinkelio) yra maždaug tiek pat. Bet centrinėje dalyje yra 13 mokyklų, kurios renka pradines klases, o pietinėje – 10. Centre yra 108 pradinės klasės. Pietinėje – 82, čia mažiau mokyklų, mažiau klasių ir geresnis mokinių vidurkis klasėje – 22. Tai ir yra ta riba, kai krepšelio dar užtenka.
Pradines į progimnazijas buvo nuspręsta integruoti palaipsniui įkeliant, ne iš karto. Tada nenukentėtų ugdymo procesas, būtų tęstinumas.
Jeigu mažiname progimnazijų skaičių, reikia spręsti, ką vaikai darys, kai baigs pradines. Kur eis, jeigu uždarome progimnazijas? Reikia svarstyti, ar progimnazijos negalėtų būti tik 5–8 klasių? Nes neužtenka tiek pradinukų, kad jie galėtų pasiskleisti po 20 mokyklų.
Apie 1000 pirmokų kasmet ateina į pirmą klasę. Problema – kaip juos paskirstysime?
Kritiškas žvilgsnis
– Jūs prieš beveik dvidešimt metų stovėjo prie pradinių mokyklų kūrimo ištakų. Ar ši idėja nebeaktuali?
S. TUMĖNAS: – Turiu 1993 metų straipsnelį, kurį apie pradinių mokyklų steigimą parašė Vida Dovidavičienė, švietimo inspektorė, ir mano kolegė Genovaitė Kačiuškienė. Genovaitė Kačiuškienė iš Prancūzijos parsivežė tas idėjas. Rašo: „Beveik visose pasaulio šalyse pradinė mokykla egzistuoja atskirta nuo koledžų, gimnazijų, licėjų“.
1993 metais, kai buvau Pedagogikos fakulteto dekanas, įsteigėme pirmąją eksperimentinę pradinę mokyklėlę – Lieporių. Siuntėme ten savo geriausius absolventus.
Pats studijavau švietimo sistemą JAV. Man Amerikoje sakė, kuo ilgiau pradinukai bus atskirai nuo vyresniųjų, tuo vėliau jie susipažins su narkotikais, žole, nesitrins bendruose koridoriuose.
Atsimenu vieną vaikelį radau verkiantį – jis pasiklydęs tuose koridoriuose, monstruose.
Kalbame apie vaiko saugumą, vaiko tapatumą – tai visada aktualu.
Politikai problemą fokusuoja į pinigus, o visiškai eliminuojami žmogiškieji faktoriai.
Kai investuojame į pramoninį parką – visi supranta, nors nesigilina, kiek milijonų po žeme užkasame. Kai investuojame į menų inkubatorių ar pakilimo takus – taip pat visiems viskas aišku.
Čia – investuojame į vaiką. Tai tas pats, kaip namo pamatai. Jeigu pamatai blogi, tai ir tas namas bus kreivas, pradės griūti, sienos irti.
Turime suprasti, kad investicijai į vaiką reikia skirti pinigų, o dividendai ateis po 18–20 metų.
Orientuojamės tik į formules, skaičiavimus. Bet visiškai nieko nekalbama apie tai, jog Savivaldybė iš biudžeto prideda, jeigu to vieno ar dviejų vaikų klasėje trūksta.
Siūlo bandelę
– Mere, į ką orientuojamasi?
J. SARTAUSKAS: – Laikmetis kitoks – į tai reikia orientuotis. Kai vaikų skaičius buvo didelis, galėjome kurti naujas mokyklas, eksperimentuoti ir džiaugtis, kad galėjome pakviesti vaiką į mažą mokyklėlę.
Olandijoje, Vokietijoje, Latvijoje, Lietuvoje važinėjau po savivaldybes – masiškai trūksta vaikų mokyklose. Plauene, Vokietijoje, iš 8 mokyklų uždarė tris. Etene-Lere, Olandijoje, uždarė tris mokyklas, nugriovė ir pastatė vieną šiuolaikišką.
Mes neturime galimybių statyti naują šiuolaikišką mokyklą – vieno aukšto, su salėmis, atskirais įėjimais.
Pas mus, jeigu mokykloje yra 200 vaikų, tai ne tik aplinkos pinigai blogai naudojami, bet ir mokinio krepšelio nebepakanka mokytojų atlyginimams, popamokiniam, neformaliam ugdymui.
S. TUMĖNAS: – Mere, jūs vis apie pinigus, bet aš noriu pasakyti, kad investicija į vaiką irgi KAINUOJA.
J. SARTAUSKAS: – Aš tokį palyginimą pateiksiu.
Į Vilnių reikia važiuoti 40 žmonių, paimame 42 vietų autobusą. Bet kai kas sako, man nepatinka, paimkime dar mikroautobusą. Ir važiuojame: mikriuke sėdi 6, autobuse 34 – visi patenkinti. Klausimas: ar negalime visi persėsti į autobusą, o išlaidas už mikriuką investuoti į kavą, bandeles? Ir nuvažiuoti kokybiškiau?
Čia ir bus tikrasis investavimas į vaiką, kai iš didelių tuščių mokyklų išlaisvintas lėšas nukreipsime į ugdymą.
S. TUMĖNAS: Yra dar vienas dalykas – nelieka pasirinkimo. Iš tribūnų kalbame, kad reikia stiprinti bendruomenes. Centro pradinės bendruomenė mūru stoja už savo mokyklėlę. Jeigu vienašališkai nuspręsime, kad jos nereikia, tai užmušime tą pilietiškumą. Bendruomeniškumo sparnelius pakirsime, nors žmonės tuo buvo patikėję.
Nuomonė iš šalies
– Markai, jūs auginate mokyklinio amžiaus vaikus, kurie lanko Šiaulių mokyklas. Žinote savo šalies, Šveicarijos, patirtį. Kas teisus šiame ginče?
M. RODUNERIS: – Sudėtinga atsakyti. Meras skaičiuoja pagal vargo biudžetą. Kai žiūrime į jo skaičius, tai iš tikrųjų mokyklų yra per daug. Tendencija visur tokia – lėšos skiriamos pagal tai, kiek mokinių yra klasėje. Ne meras tą problemą gali išspręsti. Valstybiniu lygiu reikia daugiau investuoti.
Kai žiūriu į Lietuvos mokyklų sistemą, daug klausimų kyla. Buvo pradėta kurti pradines mokyklas, progimnazijas, gimnazijas. Bet toje sistemoje nėra tikrųjų ugdymo pakopų. Net šiokio tokio elitariškumo nėra, nors gimnazijai tai būtų būdinga.
Lietuvoje aukštosiose mokyklose studijuoja 80 procentų baigusiųjų bendro ugdymo mokyklas. Kur mes juos dėsime?
Šveicarijoje po devintos klasės apie 70–80 procentų mokinių išeina į profesinę mokyklą. Tokioje sistemoje žmogus jau nuo 16–17 metų integruojasi į profesiją. Būtent tai padeda likti savo šalyje, nes 20 metų žmogus jau būna įaugęs į aplinką.
O Lietuvoje kalbame apie emigraciją. Baigęs universitetą žmogus, galima sakyti, yra išmetamas į gatvę. Praktiškai ieško darbo kitose šalyse.
Geras šaltkalvis man daug simpatiškesnis, negu vos baigęs universitetą. Ir kas yra tas universitetas, jeigu ten studijuoja kiekvienas?
Ir dėl mokyklų uždarymo ne nuo to reikia pradėti. Bent jau pradinėse mokyklose mokinių skaičius turi būti nustatytas mažesnis. Mokytis kalbų šešių aštuonių žmonių grupėje ir penkiolikos – visiškai skirtingi dalykai, Klausimas, ar mes surasime tam lėšų? Ar kitaip tvarkysimės?
S. TUMĖNAS: – Skandinavija, pavyzdžiui, eina į individualizavimą, mes – į niveliavimą.
Kai skaičiuoji tik pinigus, situacija gali tapti ir tokia: vienas mūsų universiteto charizmatiškas rektorius studentus ragino rengti stadionuose, kviesti jiems dėstyti ne profesorius, o rektorius.
Kadangi menininkų rengimas brangiai kainuoja, tai siūlė prie fortepijono sodinti keturis studentus. Tegu vienas groja, o kiti trys stebi ir sako, ką negerai groja, – ir taip paruoši muzikantus.
Jeigu taip ir dėl mokyklų skaičiuosime: na, dar penkis moksleivius pridėkime, padidinkime jų skaičių klasėje – finansai klestės. O vaikai?
J. SARTAUSKAS: – Sutinku, kad pasirinkimas turi būti, specializuotų mokyklų reikia, bet mokyklų turi būti tiek, kiek yra mokinių.
Reikia aiškumo
– Tėvai gal jau dabar turėtų žinoti, kas bus rugsėjį? Kokios mokyklos išliks, ar teks vaikui keliauti iš mokyklos į mokyklą?
M. RODUNERIS: – Mano mažoji eis į pirmąją klasę Sauliaus Sondeckio konservatorijoje, ir mokysis ten iki 12 klasės. Vyresniesiems teko iš esmės mokytis tik vienoje mokykloje.
Man pačiam buvo normalu, kad eini iš vienos į kitą mokyklą – po penktos klasės ėjau į kitą, o paskui teko važiuoti į Bazelio gimnaziją.
Man atrodo, svarbu, kur ir kaip yra išdėstytos pradinės mokyklos. Jos turi būti arčiau namų – dėl vaikų saugumo.
S. TUMĖNAS: – Lietuvoje vis nežinai, kas bus. O tradicija, aiškumas labai svarbu.
V. DAMSKIENĖ: – Padarėme analizę, kaip skirstosi po mokyklas būsimi pirmokai, ir pamatėme, kad mokyklos, dėl kurių buvo diskutuojama, mažai renka mokinių. Iš tiesų jose bus mažiau pirmokų, nei pavyzdžiui, jos rinko pernai tokiu pat metu.
S. TUMĖNAS: – Tėvai bijo. Šią vasarą Pakruojo rajone uždarė garsaus lietuvio išeivio Broniaus Nainio pradinę mokyklėlę. Liepos mėnesį ji dar turėjo visą mokinių komplektą, „juodieji technikai“ dirbo, leido gandus, kad mokyklos neliks, ir rugsėjo 1 dieną vaikų neliko. Tėvai išsigando ir surašė vaikus į kitas mokyklas.
– Gal valdančioji koalicija ir nori tokios provokacijos, tikisi, kad ta ar kita mokykla po gando „natūraliai numirs“?
J. SARTAUSKAS: – Niekas neleis „natūraliai numirti“. Yra tokių mokyklų, kaip, pavyzdžiui, Medelyno – niekam nepakils ranka jos uždaryti, nes tai – mikrorajono mokykla.
Bet įvardijus bet kokią mokyklą, kils reakcija ir pasipriešinimas. Ne taikiai vyko ir tų šešių mokyklų jungimas į tris. Visose sakė: „Galite uždaryti, bet tik ne mus.“
Problema gal yra ta, kad nemokame parodyti, kur yra tas pyragas, uždarius mokyklą. Kad išlaisvintos lėšos lieka sujungtai mokyklai, ugdymo procesui.
Pyrago dalybų reikės palaukti
– Bet ar dabar jungiamoms mokykloms paliekate sutaupytas lėšas?
J. SARTAUSKAS: – Žadame palikti tik po truputį. Jeigu turėtume geresnę situaciją, iš karto 50 procentų sutaupytų lėšų į sujungtą mokyklą nukreiptume. Mokykla turėtų „viršpelnį“ ir muzikos mokytojus galėtų samdyti ir kitką daryti.
V. DAMSKIENĖ: – Kol jungimo procesas vyksta, tų pinigų nėra, mokamos išeitinės kompensacijos.
J. SARTAUSKAS: – Kitų metų biudžetą tvirtindami, sujungtoms mokyklos atrieksime pyrago dalį ir kitoms tą pyragą parodysime.
– Ar savivaldybės, miesto atstovai Seime kelia klausimą, kad klasės galėtų būti mažesnės?
J. SARTAUSKAS: – Kelia. Bet Vilniuje yra kitokia situacija. Ten mokyklose vietų trūksta. Mano keturi vaikai gyvena Vilniuje, turiu keturis anūkus. Dukra blaškosi, kur vesti vaiką. Reikėjo iš pradinės mokyklos pereiti į pagrindinę – nėra vietų. Jeigu sumažintų klasėse vietų skaičių, tai Vilniuje reikėtų daug mokyklų statyti.
M. RODUNERIS: – Tai reikia žiūrėti, kad tiek daug į Vilnių nesikeltų gyventi.
J. SARTAUSKAS: – Taip, čia jau ir regioninės politikos reikalas.
Šūkiai lieka šūkiai
S. TUMĖNAS: – Mere, esate socialdemokratas. Jūsų šūkis: svarbiausia – žmogus. Švietimo ministras ir ministerija išpažįsta ir propaguoja liberalizmo idėjas. Jiems viską lemia pinigai. Norėtųsi, kad liberalai nepamirštų pasirinkimo galimybės. Bet apie tai jie visiškai nešneka: nei apie institucijos trauką, nei apie tėvų ir vaikų pasirinkimo galimybes.
J. SARTAUSKAS: – Jeigu mokinių nemažėtų, gal daugiau galėtume pasirinkimo laisvę dar labiau propaguoti. Kita vertus, šūkiais dažnai prisidengiama, o problema nesprendžiama.
– Ar negalėtų Šiauliai būti mokyklų pertvarkoje pionierais: neužtenka krepšelio, bet mokykla reikalinga ir jai pridedama lėšų?
S.TUMĖNAS: – Įeitume, mere, į istoriją kaip prisidėjęs prie investicijų į vaikus.
S. SARTAUSKAS: – Tokiu meru ir žadu būti – optimizuodamas mokyklų skaičių. Pervestume išlaisvintus pinigus į krepšelį.
– Tai kokie yra pertvarkos prioritetai – finansų suvaldymas ar vaikas?
J.SARTAUSKAS: – Žinoma, vaikas. Ne pastatai.
V. DAMSKIENĖ: – Pritariu. Tikslas – optimizuoti mokyklų skaičių ir siekti kokybiškos aplinkos ir ugdymo.
M. RODUNERIS: – Vadinasi, reikia tiesiog stebėti, ar taip ir bus. Sutaupomi pinigai paprastai kažkur dingsta, nuplaukia ne ten, kur reikia. Bendruomenės užduotis prižiūrėti politikus ir priminti: pažadėjote perkelti pinigus – parodykite rezultatus. Kontrolė yra veiksmingas dalykas. Pastovumo linkėčiai Lietuvai. Tos pertvarkos stichiškos – nesimato, iš kur ir į kur jos eina.
SUSITIKIMAS: Diskutuoti apie švietimo aktualijas susirinko (iš kairės) Stasys Tumėnas, Šiaulių universiteto docentas, nepriklausomas miesto Tarybos narys, Šiaulių meras Justinas Sartauskas, Švietimo skyriaus vedėja Violeta Damskienė ir trijų vaikų tėvas Markas Roduneris.
POLITIKA: „Problema, kad gal nesugebame parodyti pyrago, kuris atiteks jungiamoms mokykloms“, – svarsto meras Justinas Sartauskas.
SKAIČIAI: „Prieš kelerius metus mokinių buvo 20 tūkstančių, dabar – 14,5 tūkstančio, o 2015 metais bus tik 12,7 tūkstančio“, – skaičiuoja Violeta Damskienė.
KRITIKA: „Lietuvos švietimo sistemoje nėra tikrųjų ugdymo pakopų“, – tvirtina Markas Roduneris.
INVESTICIJA: „Reikia investuoti į vaiką. Tai bankas, kuris dividendų duos po 20-30 metų“, – teigia Stasys Tumėnas.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
