Mokykloje neturi būti uždraustų temų

Artūro STAPONKAUS nuotr.
Mokytoja Aušra Stonytė-Margienė sako, jog kalbantis su mokiniais negali būti uždraustų temų.
Aušra Stonytė-Margienė, Šiaulių miesto Stasio Šalkauskio gimnazijos etikos, pilietiškumo pagrindų, teisės ir psichologijos mokytoja metodininkė, dėsto dalykus, iš kurių nereikia laikyti egzaminų baigiant gimnaziją. Iš jų brandos egzaminas laikomas gyvenime.
A. Stonytė-Margienė yra viena iš dešimties miesto pedagogų, kurie šiemet pelnė Metų mokytojo vardą ir Savivaldybės premiją. Su ja kalbamės apie šios profesijos išskirtinumą.

Įvairiapusė mokytojos veikla

„Išsilavinęs žmogus – tai savo laiko, savo tautos ir visos žmonijos žmogus“, – tokią mokytojos A. Stonytės-Margienės nuostatą cituoja kolegos, pristatydami ją Šiaulių miesto metų mokytojo apdovanojimui.

Kolegų nuomone, šie žodžiai geriausiai apibūdina ir ją pačią, ir įvairiapusę jos veiklą. Ji ne tik dalyko mokytoja, bet ir rengia mokomąją medžiagą mokyklos, miesto ir nacionaliniu lygmeniu. Yra ir gimnazijos metodinės tarybos pirmininkė, įsivertinimo grupės vadovė, darbo tarybos pirmininkė, pirmokų gimnazistų klasės vadovė, draugiška kolegė, atsakinga ir dėmesinga mama.

„Dar ir šalies gynybą dėstau, jeigu yra norinčių tuo domėtis, – šypsosi mokytoja, kai stebimės, kad moko tiek daug dalykų ir tiek pareigų turi. – Tik šį rudenį tokios grupės mokinių neturiu, bet gynybos dalykus esu įdėjusi į teisės programą.“

Nėra atsitiktinumas, kad dėstomų dalykų ratas toks platus. A. Stonytė-Margienė Šiaulių universitete įgijo pradinio ugdymo ir etikos bakalauro laipsnį ir pedagoginės psichologijos magistro laipsnį. Po to Kauno technologijos universitete baigė politikos mokslų magistro studijas.

Kiek metų teko mokytis, nė neskaičiuoja.

„Mokiausi visą gyvenimą, mokymasis nenutrūkstamas procesas, – teigia ji. – Mokytojo darbo nė neįsivaizduoju be nuolatinio skaitymo, domėjimosi vykstančiais procesais. Ypač kai viskas taip keičiasi. Vienais metais kalbamės vienomis temomis, kitais metais jau naujos aktualijos iškyla. Šiuo metu, pavyzdžiui, su vaikais kalbamės apie migrantus Lietuvoje. Keičiasi situacija, keičiasi ir mūsų pokalbiai.“

Jos žodžiais, gimnazistus domina ir migrantai, ir skiepų tema, ir požiūris į partnerystės aktualiją, į LGBT bendruomenę.

„Pagrindinė mintis, kuria dalijuosi apie migrantus, kad mūsų požiūris į juos turi būti, kaip į žmones, o ne kaip į kažką baisaus. Vaikus turime vesti į pozityvą, o ne į neigimą, – mano pedagogė. – Svarstėme ir požiūrio į partnerystę klausimą. Galiu pasakyti, jeigu klasė būtų Seimas, tai partnerystės įstatymas būtų priimtas.“

Pilietiškumo ugdymas, jos žodžiais, neturi pabaigos, vyksta visą gyvenimą.

„Pilietiškumo pamatinis dalykas yra santykis su kitu žmogumi – kaip jaustis gerai su kitu žmogumi ir kaip jam gerai jaustis su tavimi“, – pabrėžia mokytoja.

Kartu su mokyklos mokinių parlamento atstovais mokytoja inicijavo programą „Gimnazistas gimnazistui“.

„Mūsų idėja buvo, kaip mokinys galėtų pagelbėti mokiniui per sukurtą kompiuterinę programą, pirmiausia, mokslų srityje, per nuotolinį mokymą ji buvo pradėta įgyvendinti, – pasakoja mokytoja. – Bet niekas nedraudžia per ją ir tiesiog bičiuliautis. Sukurta labai patraukli platforma jaunimui jungtis, susitikti vaizdu, susirašinėti, gauti pagalbą ir gauti socialinę pilietinę naudą, renkant už šią veiklą privalomas valandas. Mokinių parlamento nariai yra pasiūlę su šia programa išeiti ir už gimnazijos ribų. Manau, tokias iniciatyvas reikia tik palaikyti. Ypač jeigu dėl to vaikai geriau jaučiasi.“

Apie švietimo situaciją

„Visada yra tobulintinų dalykų, – teigia A. Stonytė-Margienė, klausiama, ką mano apie švietimo reformas. – Manau, geras dalykas, kad apie tai kalbame, kad yra noro atnaujinti ugdymo programas, pati prie to prisidedu. Su komanda atnaujiname vidurinio ugdymo teisės programą. Teisė – pasirenkamasis dalykas, bet teisinis raštingumas labai svarbus visai Lietuvos visuomenei.“

„Daug girdime kalbų, kad mokytojų trūksta. Bet kai apie tai kalbame, tai pirmiausia turime kalbėti apie tai, kaip mokytojas yra vertinamas visuomenėje, koks yra požiūris į mokytoją, – akcentuoja A. Stonytė-Margienė. – Aš tik džiaugiuosi, kad mano aplinkoje mokytojas yra gerbiamas, vertinamas, o savo šeimoje visada sulaukiu palaikymo.“

Gal pastebi, jog keičiasi abiturientų požiūris į pedagogines studijas?

„Aš jau antrą abiturientų laidą išleidau. Pedagogo profesiją per dvi laidas rinkosi vos keli. Dauguma šiemet rinkosi studijas Lietuvoje, vienetai – užsienyje. Dalis pasirinko eiti profesiniu keliu ir iš karto dirbti, dalis nusprendė niekur šiemet nestoti, dar susivokti, ko nori. Yra kas sako, pirmiausia, padirbėsiu, pakeliausiu, pasaulio pamatysiu.“

Psichologiją studijavusi pedagogė sako, jog yra linkusi manyti, „kad nėra tėvų, kurie savo vaikų nemylėtų, tik ta meilė būna skirtinga. Vienas moka savo meilę parodyti, kitas – nelabai.“

Nesigaili savo pasirinkimo

A. Stonytė-Margienė yra kilusi iš Žemaitijos, iš pačios jos sostinės – Telšių. Bet Šiaulius seniai laiko savo miestu.

„Šiaulius myliu, jie man savi, kaip ir Žemaitija, ir ginsiu, jeigu kas apie juos blogai kalbės,“ – ryžtingai patikina.

Ar mokytojo profesija – pašaukimas?

„Negaliu taip skambiai atsakyti. Bet nesigailiu savo pasirinkimo, mano tėvų šeimoje požiūris į mokytoją visada buvo pagarbus, jie mano pasirinkimui pritarė, giminėje mokytojų daugiau nėra, bet ką gali žinoti„ gal dar bus, gal dukra seks mano pėdomis?“ – pasvarsto pašnekovė.

Nors baigė pradinio ugdymo studijas, pradinukų mokyti neteko. Mokykloje iš karto dirbo su vyresniais mokiniais. Mokytojauja 17 metų.

Pirmoji pamoka, kurią vedė, buvo filosofijos. Mokytoja, tuomet dar ketvirto kurso studentė, buvo vos keliais metais vyresnė nei jos mokiniai, o vaikinai už ją buvo ir gerokai aukštesni.

„Tai buvo labai stipri vienuoliktokų klasė tuometinėje Aukštabalio vidurinėje mokykloje. Jie buvo labai smalsūs, – prisimena. – Žinias, kurias duodavai, tiesiog suvalgydavo. Drąsos mokytojui reikia turėti stovint prieš klasę ir uždraustų temų, kalbantis su vaikais, negali būti.“

Ar dalykai, iš kurių nereikia laikyti brandos egzaminų, domina gimnazistus? Ką pačiam mokytojui reiškia tokių dalykų dėstymas?

„Kai dėstau ne tik privalomuosius, bet ir pasirenkamuosius dalykus, ateina motyvuoti mokiniai, susidomėję ta sritimi. Man lieka tik tą susidomėjimą išlaikyti ir jų nenuvilti, – sako mokytoja. – Aš pati mėgstu ir teisę, ir psichologiją, ir valstybės istoriją, ir etikos dalykus, tad kartu su vaikais tobulėju.“

Bendrystė labai svarbi

Dėl pandemijos nulemtų išskirtinai sudėtingų ugdymo sąlygų pastarųjų metų mokinių laidos įvardijamos netgi kaip prarastos. Tačiau A. Stonytė-Margienė įžvelgia, jog ir mokiniai, ir mokytojai, šį rudenį susirinkę į mokyklas, labiau nei anksčiau vertina bendrystę, tarpusavio ryšį.

„Ne tik mokiniams, mums visiems labai svarbus yra bendravimas akis į akį. Vaikai daug labiau nori eiti į mokyklą, nei sėdėti prie kompiuterių“, – pastebi ji.

Kalbamės, jog paradoksas, kad ne taip seniai vis svarstėme, kaip vaikus atitraukti nuo kompiuterių ekranų, o dabar jie priversti prie jų sėdėti.

„Aišku, technologijos vis tobulėja, padeda ir mokytis, ir bendrauti, bet, manau, jog pirmoje vietoje yra tikrasis ryšys, o tik po to technologijos. Aš pati labai džiaugiuosi, kai galiu prieiti prie mokinio ar prie kolegos ir pakalbinti. Tai daug geriau, nei kalbėtis per kompiuterio ekraną.“

Gal bendruomenėje atsirado daugiau šilumos?

„Šilumos yra tiek, kiek tu pats jos atiduodi kitiems, – atsako mokytoja. – Ypač dabar pamatėme, kokia ji yra svarbi kiekvienam. Pandemija sugrąžino suvokimą, koks svarbus yra tikras žmogaus santykis su kitu žmogumi.“

„Džiaugiuosi, kad dar dirbame kontaktiniu būdu, kad mano pirmokų gimnazistų klasės tėvai visi yra sutikę, jog vaikai testuotųsi ir eitų į mokyklą. Manau, saugant vienam kitą mokinių testavimasis yra būtinas. Aš pati esu pasiskiepijusi, nes esu iš tų, kurie mokslu pasitiki. Bet gerbiu ir kitokį pasirinkimą. Svarbu, kad mes vieni kitus saugotume, ir tai galima daryti ne vien skiepais.“

Koks mokytojos credo?

„Elkis su kitu žmogumi taip, kad jis gerai jaustųsi, tada ir pats gerai jausiesi – santykis su žmogumi man yra pirmoje vietoje, – sako ji. – O kitas dalykas, kuris ir mokytojo profesijoje labai padeda, – niekada nenuleisti rankų. Pargriuvai, nusivalei nubrozdintą kelią, ir eik toliau“.

Ko nepakenčia? „Manipuliacijų, nesąžiningo elgesio, nepagarbos.“

Pasidalija, jog ir iš savo mokinių mokosi: „Matai, kad kažkoks metodas neveikia, jog vaikai jo nepriima, taikai kitą metodą. Taip pats mokaisi. Taigi, pamokoje aš turiu trisdešimt mokytojų (juokiasi).“

„Kiekvieną vaiką turi matyti, pakalbinti, ypač jeigu jis šiandien kažkoks kitoks, – sako ji. – Labai smagu matyti ir jau suaugusį savo buvusį mokinį, kuris ateina pabendrauti, pasidalija, kaip sekasi.“