Mokykla, kuri augina asmenybes

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
"Geriausias linkėjimas, kokio norime mokyklai: "Ilgiausių metų!" – sako direktorius, choro "Dagilėlis" meno vadovas ir dirigentas Remigijus Adomaitis, raštinės vedėja Rita Vaitiekūnaitė, direktoriaus pavaduotoja ugdymui Ilmera Abromavičienė, koncertmeisterė Daiva Šulcaitė ir renginių organizatorius Romas Bieliauskas.
Šiau­lių mies­to "Da­gi­lė­lio" dai­na­vi­mo mo­kyk­lai šis ru­duo – dvi­de­šim­ta­sis. 300 ber­niu­kų ir jau­nuo­lių čia mo­ko­si mu­zi­kos, cho­ri­nio dai­na­vi­mo. Tik ju­bi­lie­jaus švęs­ti nė­ra kur: mo­kyk­la re­mon­tuo­ja­ma, o mo­der­nios kon­cer­tų sa­lės per dvi­de­šimt me­tų mies­tas taip ir ne­pa­sis­ta­tė.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Maestro Remigijus Adomaitis pabrėžia, jog vaikų ugdyme muzika, menas lygiai taip pat svarbu, kaip matematika ar kalbos žinojimas.

Nuo cho­ro link mo­kyk­los

Dai­na­vi­mo mo­kyk­los iš­ta­kos – ber­niu­kų ir jau­nuo­lių cho­ras "Da­gi­lė­lis". Šiau­lius ir Lie­tu­vą gar­si­nan­tis cho­ras bu­vo įkur­tas 1990 me­tais, tad ki­tais me­tais ir jo ju­bi­le­jus – 30-me­tis.

"Mo­kyk­la na­tū­ra­liai išau­go iš cho­ro, – sa­ko cho­ro įkū­rė­jas maest­ro Re­mi­gi­jus Ado­mai­tis. – Jau po dve­jų me­tų dar­bo su cho­ru Švie­ti­mo sky­rių ti­ki­nau, jog rei­ka­lin­ga dai­na­vi­mo mo­kyk­la mies­te. Bet tam įro­dy­ti pri­rei­kė be­veik de­šimt me­tų."

Mo­kyk­los ati­da­ry­mui cho­ras į Šiau­lius par­ve­žė iš­skir­ti­nį lai­mė­ji­mą. 1999-ųjų ru­de­nį Ita­li­jo­je tarp­tau­ti­nės cho­ri­nės mu­zi­kos fes­ti­va­ly­je "Gui­do d Arez­zo" bu­vo pri­pa­žin­tas ge­riau­siu ber­niu­kų cho­ru ir pel­nė I vie­tos dip­lo­mą.

"Dėl to fes­ti­va­lio ne rug­sė­jo 1-ąją, o tik spa­lio 1-ąją įvy­ko ofi­cia­lus mo­kyk­los ati­da­ry­mas", – pri­si­me­na R. Ado­mai­tis.

Iki šiol jau­čia vie­no iš pir­mų­jų lai­mė­ji­mų, ku­rių per dvi­de­šimt me­tų daug pa­siek­ta, džiaugs­mą: "Gal de­šimt me­tų iš Lie­tu­vos nie­kas ne­bu­vo Arez­zo fes­ti­va­ly­je da­ly­va­vęs, o kai mus priė­mė į kon­kur­są, žy­mus chor­ve­dys Ro­ber­tas Var­nas man sa­kė: "Lai­mė­ti tą kon­kur­są, tai kaip krep­ši­ny­je lai­mė­ti Eu­ro­pos čem­pio­na­tą".

"Be dai­na­vi­mo mo­kyk­los link pro­fe­sio­na­lu­mo su cho­ru ne­ženg­si, – įvar­di­ja, ko­dėl rei­kė­jo mo­kyk­los. – Nuos­ta­bus da­ly­kas, kai vai­kas nuo ma­žu­mės au­ga to­je pa­čio­je mu­zi­kos ter­pė­je, mo­kyk­lo­je yra ir pe­ri­ma­mu­mas, ir tra­di­ci­jos ug­dy­mas. Bū­re­lių veik­la to­kio re­zul­ta­to ne­duo­da."

Pri­si­me­na, kaip Moks­lei­vių na­muo­se į cho­ro bū­re­lį su­si­rin­kę ber­niu­kai na­tų ne­bu­vo ma­tę. Vie­nas žiū­ri į jas ir klau­sia: "Ko­kie čia la­pai?" O ki­tas sa­ko: "Kvai­ly, ar ne­ma­tai, kad ten yra žo­džiai", – štai to­kia bu­vo "da­gi­lė­lių" pra­džia.

Po­kal­bis prie for­te­pi­jo­no

Ti­kė­ta­si mo­kyk­los 20-me­čio ju­bi­lie­jų pa­mi­nė­ti šven­te, bet pa­sta­to re­mon­tas ne­baig­tas, o lai­ki­no­ji "Da­gi­lė­lio" pa­sto­gė P.Vi­šins­kio gat­vės pa­sta­te – ankš­ta ir be tin­ka­mos sa­lės.

Kal­ba­mės raš­ti­nės ve­dė­jos Ri­tos Vai­tie­kū­nai­tės kiek erd­ves­nė­je val­do­je, pu­sę jos uži­ma iš re­mon­tuo­ja­mos mo­kyk­los per­kel­tas for­te­pi­jo­nas.

Min­ti­mis apie nuei­tą ke­lią da­li­ja­si ir di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja Il­me­ra Ab­ro­ma­vi­čie­nė, kon­cert­meis­te­rė Dai­va Šul­cai­tė, renginių organizatorius Ro­mas Bie­liaus­kas.

Abi mu­zi­kės dir­ba nuo pat mo­kyk­los įkū­ri­mo, o su cho­ru – dar anks­čiau.

Jei­gu no­ri­me, kad į Šiau­lius kel­tų­si žmo­nės gy­ven­ti, rei­kia su­vok­ti, jog be kul­tū­ros čia ne­gy­vens. Va­ži­nės į Vil­nių, o ga­lų ga­le pa­sa­kys – ke­liuo­si ten gy­ven­ti.

"Esu mu­zi­kan­tė ir la­bai blo­gai skai­čiuo­ju, – D. Šul­cai­tė nė ne­ban­do skai­čiuo­ti, kiek me­tų dir­ba su "Da­gi­lė­liu". – Bet la­bai ge­rai jau­čiu rit­mą, o rit­mas vi­sus tuos me­tus su "Da­gi­lė­liu" bu­vo ge­ras."

D. Šul­cai­tė atė­jo la­bai "ne­ti­kė­tai" – kar­tą bu­vo pa­kvies­ta pa­va­duo­ti ne­ga­lė­ju­sią kon­cer­te gro­ti kon­cert­meis­te­rę. Due­tas bu­vęs pui­kus, nuo to kon­cer­to ir li­ko su "Da­gi­lė­liu".

"Aš la­bai džiau­giuo­si tuo, ką da­ro­me ir į ko­kią vir­šū­nę esa­me pa­ki­lę, – sa­ko kon­cert­meis­te­rė. – Džiau­giuo­si, kaip mū­sų vai­kai dai­nuo­ja, kaip el­gia­si ke­lio­nė­se, kaip su­si­ti­ki­muo­se bend­rau­ja su ki­tais žmo­nė­mis – jie jau­čia­si sa­vo bend­ruo­me­nės at­sto­vais. La­bai ma­lo­nu, tai ma­ty­ti."

R. Bie­liaus­kas pa­ts nuo ma­žu­mės yra dai­na­vęs "Da­gi­lė­lio" cho­re. Pa­va­din­tas "Da­gi­lė­lio" au­gin­ti­niu juo­kau­ja, jog tie­siog ne­ga­li iš mo­kyk­los išei­ti: "Dar­bai vis ne­si­bai­gia, o jų ne­pa­me­si."

Jis – ir ūkio rei­ka­lų tvar­ky­to­jas, ir va­dy­bi­nin­kas, ir met­raš­ti­nin­kas, fik­suo­jan­tis "Da­gi­lė­lio" pa­si­ro­dy­mus, lai­mė­ji­mų aki­mir­kas, sklei­džian­tis in­for­ma­ci­ją in­ter­ne­ti­nė­je erd­vė­je.

Apie mi­si­ją

"Mes už­siau­gi­na­me vai­kus cho­rui, ne vi­si di­džia­ja­me cho­re dai­nuo­ja, bet vi­si įgyja mu­zi­ki­nio raš­tin­gu­mo", – pa­brė­žia I. Ab­ro­ma­vi­čie­nė.

Ji su cho­ru pra­dė­jo dirb­ti dar ta­da, kai jis vei­kė Moks­lei­vių na­muo­se. Pa­me­na, bai­mi­no­si, kaip rei­kės dirb­ti su ber­niu­kais?

"Vie­nas vy­res­nis ko­le­ga man sa­kė: ko abe­jo­ji, juk pe­da­go­gė esi, o pe­da­go­go mi­si­ja – kad vai­kai tap­tų ge­res­ni, – pa­si­da­li­ja įstri­gu­siais ko­le­gos žo­džiais I. Ab­ro­ma­vi­čie­nė. – Per mu­zi­ki­nio la­vi­ni­mo sis­te­mą ber­niu­kus iš tie­sų da­ro­me ge­res­niais. Tu­ri­me daug mo­ky­to­jų iš pa­šau­ki­mo. Aiš­ku, vien sau lau­rų ne­ga­li­me pri­si­skir­ti, ir tė­vų in­dė­lis yra di­džiu­lis."

"Pats žo­dis "mo­kyk­la" yra įsi­pa­rei­go­ji­mas, – tę­sia min­tį apie mi­si­ją R. Ado­mai­tis. – Čia yra dau­gy­bė veik­lų ug­dy­ti vai­kų me­ni­nę pa­jau­tą. Kai vai­kai dai­nuo­ja – ge­rai, bet iš­mo­ky­ti juos su­pras­ti me­ną, mu­zi­ką yra svar­biau­sia."

"Da­gi­lė­lio" mo­kyk­lo­je ber­niu­kai pra­de­da mu­zi­kos mo­ky­tis nuo ket­ve­rių me­tų, dai­na­vi­mo mo­kyk­lą bai­gia per sep­ty­ne­rius-aš­tuo­ne­rius me­tus. Ne vie­nas jau­nuo­lis dai­nuo­ja to­liau iki 18–19 me­tų, kol bai­gia gim­na­zi­ją.

Pats sun­kiau­sias lai­ko­tar­pis ber­niu­kams, kai jie iš­gy­ve­na bal­so mu­ta­ci­jos lai­ko­tar­pį. Va­do­vo žo­džiais, tai ypa­tin­gas virs­mas vai­ko gy­ve­ni­me: "Jei­gu po to virs­mo atei­na dai­nuo­ti vy­riš­ku bal­su, dai­nuo­ja dar du-tris me­tus, tam­pa vi­siš­kai ki­toks žmo­gus, su­si­for­muo­ja kaip as­me­ny­bė".

"Ge­riau­sias įver­ti­ni­mas, kai gir­džiu tė­vus sa­kant: "Leisk sū­nų į "Da­gi­lė­lį" – išaugs tik­ru vy­ru, – pa­si­džiau­gia mo­kyk­los va­do­vas. – Tė­vai su­vo­kia vai­kų mo­ky­mo­si "Da­gi­lė­ly­je" pra­smę. Mes neau­gi­na­me pro­fe­sio­na­lių dai­ni­nin­kų, nors to­kių yra išau­gę. Čia vai­kai iš­moks­ta pla­nuo­ti sa­vo lai­ką, iš­moks­ta tvar­kos, tam­pa drą­sūs, ko­mu­ni­ka­bi­lūs."

Nuo 160 – iki 300

Prieš dvi­de­šimt­me­tį moks­lo me­tai bu­vo pra­dė­ti su 160 vai­kų ir tik su 160 tūks­tan­čių li­tų biu­dže­tu.

"Tai bu­vo la­bai ma­žai – tik po 1 000 li­tų vie­nam vai­kui ug­dy­ti me­tams", – pri­si­me­na R. Ado­mai­tis.

Da­bar "Da­gi­lė­lio" mo­kyk­la ug­do 300 ber­niu­kų ir jau­nuo­lių. Su jais dir­ba 30 mo­ky­to­jų. Biu­dže­tas išau­gęs.

Dai­nin­giau­sie­ji, bai­gę ket­vir­tą kla­sę, pra­de­da kar­je­rą kon­cer­ti­nia­me "Da­gi­lė­lio" cho­re. Su juo pa­si­ro­do iš vi­so 140 cho­ris­tų.

"Nuo pat pra­džių no­rė­jo­me, kad vai­kai pri­si­lies­tų ir prie mu­zi­kos inst­ru­men­to, – pri­si­me­na R. Ado­mai­tis. – Pra­dė­jo­me nuo dū­de­lės. Tė­vai ne­tu­rė­jo na­muo­se pia­ni­nų, tad gro­jom dū­de­lė­mis. Pas­kui pe­rė­jom prie išil­gi­nių flei­tų, po to Vi­ta­li­ja Ka­tuns­ky­tė ėmė mo­ky­ti gro­ti akor­deo­nu.

Kai vai­kai su gi­ta­ra no­rė­jo iš­mok­ti gro­ti ir būg­nu, pri­trau­kėm "Vai­ro" mu­zi­kan­tus. Vai­kui la­bai daug reiš­kia mo­ky­tis pas mo­ky­to­ją, ku­ris gro­ja gar­sio­se gru­pė­se."

Ypa­tin­ga cho­ro trau­ka

R. Ado­mai­tis Klai­pė­do­je stu­di­ja­vo di­ri­ga­vi­mą, ap­si­džiau­gė, kai di­ri­gen­to pra­kti­ką at­lik­ti pa­si­kvie­tė "Gin­ta­rė­lio" ber­niu­kų ir jau­nuo­lių cho­ro va­do­vas. Jis vė­liau ir pa­ska­ti­no va­žiuo­ti į Šiau­lius.

Ber­niu­kų cho­ro skam­be­sys yra ypa­tin­gas.

"Tą skam­be­sį iš kar­to at­skir­si net iš įra­šų, ki­ti cho­rai vi­siš­kai ki­taip skam­ba, – sa­ko I. Ab­ro­ma­vi­čie­nė. – O mū­sų "Da­gi­lė­lio" skam­be­sys yra ypač skaid­rus, leng­vas, gy­vas."

"Man, at­ro­do, jog, ne­pai­sant cho­ris­tų kai­tos, ne­bū­na kri­ti­mų, gal šiek tiek nu­si­lei­džia­me ir vėl ky­la­me, – svars­to pa­ts cho­ro va­do­vas. – Su vai­kais dir­bant la­bai sun­ku iš­lai­ky­ti tą pa­tį ly­gį. Kon­cer­ti­nė pro­gra­ma yra la­bai pla­ti, nau­ji atė­ję tu­ri "įsi­va­žiuo­ti". O mu­zi­kan­tas tu­ri dirb­ti kiek­vie­ną die­ną. Net džiau­giuo­si, kad va­sa­rų be­veik ne­tu­rim – va­žiuo­jam, kon­cer­tuo­jam."

Šie­met va­sa­rą "Da­gi­lė­lis" jau tre­čią kar­tą kon­cer­ta­vo Ame­ri­ko­je. Yra bu­vęs ir Ki­ni­jo­je, ap­va­žia­vęs Eu­ro­pos ša­lis.

"Kad ta­ve ži­no­tų, tu­ri nuo­lat pa­si­ro­dy­ti, bū­ti gy­vas – net Šiau­liuo­se to rei­kia," – tei­gia R. Ado­mai­tis.

Jis pa­brė­žia, jog vai­kai ne tik iš­siug­do ge­rą mu­zi­ki­nį po­jū­tį, orien­tuo­ja­si ir kla­si­ko­je, ir ro­ko mu­zi­ko­je. Jie pri­si­lie­čia prie di­de­lių mu­zi­kan­tų, ge­rų or­kest­rų.

"Da­gi­lė­liams" te­ko lai­mė pa­žin­ti le­gen­di­nį di­ri­gen­tą Sau­lių Son­dec­kį, ne kar­tą dai­na­vo ir su le­gen­di­niu te­no­ru Vir­gi­li­jumi No­rei­ka. Kon­cer­ta­vo su žy­miais di­ri­gen­tais Do­na­tu Kat­ku­mi, Gin­ta­ru Rin­ke­vi­čiu­mi, Mo­des­tu Pit­rė­nu, Vy­tau­tu Miš­ki­niu.

"Per me­tus tu­ri­me apie 50 kon­cer­tų – tai la­bai daug, – sa­ko va­do­vas. – Aiš­ku, kad vai­kai pa­vargs­ta, bet jei­gu ku­riam nors pa­sa­kai, jog kon­cer­te ne­dai­nuo­si, iš kar­to klau­sia: "Ko­dėl?" Vai­kai ver­žia­si kon­cer­tuo­ti, nes tai yra emo­ci­ja, ad­re­na­li­nas, pub­li­kos pa­jau­ti­mas. Ypač ma­žiu­kams da­ro di­de­lį įspū­dį, kai žmo­nės plo­ja."

O bū­na, kad ir ne­plo­ja.

"Kon­cer­ta­vo­me vie­na­me Vo­kie­ti­jos vie­nuo­ly­ne, vie­ną kū­ri­nį at­lie­ka­me – ty­la, ant­rą – vėl ty­la, tre­čią – tas pa­ts, – pa­sa­ko­ja R. Ado­mai­tis. – Su­dai­na­vom Ba­chą ir tik ta­da "pra­mu­šėm" ty­lą. Vė­liau at­siun­tė man re­cen­zi­ją – ra­šo, jog cho­ro iš Lie­tu­vos pro­gra­ma bu­vo to­kia pa­ki­li, kad pub­li­ka ne­no­rė­jo kon­cer­to au­ros suar­dy­ti plo­ji­mais."

"Da­gi­lė­lio" dai­na­vi­mo mo­kyk­la yra už­mez­gu­si ry­šius su ži­no­mais Eu­ro­po­je ber­niu­kų cho­rais, kvie­čia­si juos į Šiau­lius.

"Ren­gia­me cho­rų fes­ti­va­lius, nes no­ri­me bū­ti rei­ka­lin­gi, no­ri­me, kad Šiau­liai gir­dė­tų ge­rą cho­ri­nę mu­zi­ką", – sa­ko R. Ado­mai­tis.

"Esa­me lyg ma­fi­ja"

Per 20 me­tų yra iš­leis­ta 19 lai­dų.

"O svar­biau­sia, kad esa­me su­kū­rę sa­vo bend­ruo­me­nę", – pa­brė­žia I. Ab­ro­ma­vi­čie­nė.

Di­rek­to­rius šmaikš­tau­ja, jog "esa­me iš­si­plė­tę lyg "ma­fi­ja": "Yra esa­mi ir bu­vę "da­gi­lė­liai", o vie­nas "da­gi­lė­lis" – iš kar­to koks de­šimt bend­ruo­me­nės na­rių: tė­vai, se­ne­liai, mo­čiu­tės, bro­liai, se­se­rys, te­tos, dė­dės – vi­si mus pa­lai­ko."

Va­do­vai svars­to, jog kiek­vie­na vai­kų kar­ta tu­ri sa­vo vei­dą. Bet pa­ste­bi, jog la­biau nei vai­kai, kei­čia­si tė­vai. Tė­vai da­bar ypač no­ri, kad vai­kas vis­ką iš­ma­ny­tų. Užk­rau­na vai­ką taip, kad jis dir­ba 10–12 va­lan­dų per die­ną. Lan­ko ir ki­ber­ne­ti­ką, ir ro­bo­ti­ką, ir dai­na­vi­mą, ir šo­kius, ir spor­tą. Atei­na dai­nuo­ti, sto­vi, kaip įbes­tas ir sa­ko: "Sun­ku".

Kon­cer­tų sa­lė – neišsp­ren­džia­ma pro­ble­ma

Šiau­liuo­se "Da­gi­lė­lio" kon­cer­tai ge­riau­siai skam­ba Ka­ted­ro­je.

"Bet Ka­ted­ra ne ta vie­ta, ku­rio­je ga­li­ma nuo­lat kon­cer­tuo­ti, tai – sak­ra­li­nė vie­ta, – sa­ko R. Ado­mai­tis. – "Sau­lės" kon­cer­tų sa­lė­je nė­ra akus­ti­kos. Dai­nuo­ja­me, bet ma­lo­nu­mo jo­kio. To­kio­se sa­lė­se kon­cer­tuo­ti – tai tik mu­zi­kan­to disk­re­di­ta­vi­mas."

"Kai dar pir­muo­siuo­se tie­sio­gi­niuo­se me­rų rin­ki­muo­se abu kan­di­da­tai Ar­tū­ras Vi­soc­kas ir Va­le­ri­jus Si­mu­lik kal­bė­jo, jog "Da­gi­lė­liui" rei­kia kon­cer­ti­nės sa­lės, bu­vau lai­min­giau­sias žmo­gus, – pa­ga­liau bus! – pri­si­me­na R. Ado­mai­tis. – Ko­le­gos net pyk­te­lė­jo, o ko­dėl tik "Da­gi­lė­liui"? Pa­me­nu ta­da lai­dos ve­dė­jas Ed­mun­das Ja­ki­lai­tis rep­li­ka­vo: "Vil­nius ne­pa­sis­ta­to – Šiau­liai pa­si­sta­tys". Ir nie­ko – nė­ra sa­lės iki šiol."

"Džiau­giuo­si, kad spor­tas mies­tui rū­pi, bet kul­tū­ra taip pat tu­ri rū­pė­ti, – pa­brė­žia mu­zi­kas. – Jei­gu no­ri­me, kad į Šiau­lius kel­tų­si žmo­nės gy­ven­ti, rei­kia su­vok­ti, jog be kul­tū­ros čia ne­gy­vens. Va­ži­nės į Vil­nių, o ga­lų ga­le pa­sa­kys – ke­liuo­si ten gy­ven­ti."

Šiau­liams, jo žo­džiais, "la­biau­siai trūks­ta am­bi­ci­jos, idė­jos ir sva­jo­nės."

"Jei­gu tu­rė­tu­me am­bi­ci­jų, tai pa­si­sta­ty­tu­me vi­siš­kai nau­ją, šiuo­lai­ki­nę kon­cer­tų sa­lę, – tei­gia R. Ado­mai­tis. – Lie­po­ja to­kią sa­lę pa­si­sta­tė, at­va­žiuo­ja kon­cer­tuo­ti pa­sau­li­nio ly­gio at­li­kė­jai. Ir pas mus at­va­žiuo­tų, ir žmo­nės ei­tų, va­žiuo­tų kon­cer­tų žiū­rė­ti, ir įdė­tas eu­ras grįž­tų pen­kia­gu­bai."

To­kia sa­lė tar­nau­tų ir kaip rep­re­zen­ta­ci­nė erd­vė mies­to ren­gi­niams. Maest­ro pa­sva­jo­ja, kad ji ga­lė­tų iš­kil­ti prie Talk­šos eže­ro: "Įsi­vaiz­duo­ki­te – sa­lė su vaiz­du į eže­rą". Ar­ba ki­ta vie­ta – cent­ri­nia­me par­ke.

"Šiau­liai vi­siš­kai ki­taip su­skam­bė­tų, – įsi­ti­ki­nęs jis. – Mums trūks­ta su­vo­ki­mo, jog kul­tū­ros trau­ka yra di­džiu­lė, jog kul­tū­ra yra mag­ne­tas gy­ven­ti mies­te. Pats da­bar ieš­kau ga­li­my­bių iš­va­žiuo­ti kon­cer­tuo­ti su cho­ru į Vil­nių, nes ten yra nor­ma­lios sa­lės, aukš­to ly­gio mu­zi­kan­tai. Be­je, daug jų yra ki­lę bū­tent iš Šiau­lių ar­ba iš Šiau­lių kraš­to."

Mu­zi­kai dis­ku­tuo­ja, jog cho­rų si­tua­ci­ja Lie­tu­vo­je blo­gė­ja. Mu­zi­kos mo­kyk­lo­se cho­rų dar yra, bet gim­na­zi­jo­se miš­rių cho­rų, kiek anks­čiau bū­da­vo, ne­bė­ra. Jei­gu mo­kyk­lo­je po­žiū­ris į mu­zi­ką yra kaip į "at­lie­ka­mą" da­ly­ką, ku­ris nie­ko ne­reiš­kia, tai ir yra, kaip yra.

"Vals­ty­bės po­žiū­ris į sa­vo tau­tą, kaip neį­ga­lią mu­zi­kos pra­sme, yra la­bai ryš­kus – me­nai, mu­zi­ka yra ne­rei­ka­lin­gi, – kar­čiai kal­ba R. Ado­mai­tis. – Aš ma­nau, kaip ma­te­ma­ti­ka ar kal­bos ži­no­ji­mas, taip ir mu­zi­ka yra rei­ka­lin­ga. Mū­sų gal­vos bus di­des­nės, abu sme­ge­nų pus­ru­tu­liai veiks."

Komentarai

Aušra    Šeš, 2019-10-05 / 19:17
Sveikinimai visai "Dagilėlio" bendruomenei. Džiaugiuosi, kad Šiauliuose turime tokio aukšto lygio berniukų/jaunuolių chorą.Taikliai pasakyta apie šiuolaikinės koncertinės salės nebuvimą. Liūdina.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.

Susijusios naujienos