Naujausios
Motinos širdis ir stiprios rankos
Per Motinos dieną stipriausių Lietuvos rankų, įvertintų daugelyje čempionatų Lietuvoje, Europoje ir pasaulyje, – Petkų šeima sės prie bendro stalo. Egėliškių kaimelis netoli Kuršėnų ir dabar yra kelio galas visiems keturiems galiūnams sūnums, marčioms, anūkams, dviem globotoms mergaitėms. Šių namų siela – daugkartinė rankų lenkimo čempionė Janina Petkienė. Ji nė kiek nepanaši į močiutę: kai savo varžovėms lenkia rankas – stogas kilnojasi nuo ovacijų.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Rankos
Nuo Kuršėnų iki Egėliškių kaimo – vos keliolika kilometrų, bet atrodo, kad už Drąsučių tarsi ir baigiasi gyvenimas. Retai pamatysi trobą, retai sutiksi žmogų.
Ir kai jau atrodo, kad dardėdama nuobodžiai pilka ir dulkėta kelio skalda patekai į pasaulio kraštą, akis užkliūva už kruopščiai ir jaukiai sutvarkytos sodybos. Ten visko daug. Akmenų, gėlių, medžių, žmonių, vaišių ir juoko. Ir labai daug stiprių rankų.
Lietuvos, Europos ir pasaulio rankų lenkimo čempionei sodybos šeimininkei Janinai Petkienei prisipažįstu, kad pirmiausia noriu jai paspausti ranką. Janina juokiasi. Švelni oda. Dailus manikiūras. Iš paspaudimo junti vidinę moters ir motinos stiprybę.
Jos labiausiai reikėjo nuo pat vaikystės, kol su vyru Petru ant kojų pastatė visus vaikus. Dabar jau lengviau: mylėti anūkėlius, džiaugtis čempionų medaliais – malonumas.
Ne tik Janina, bet ir jos vyras, ir visi sūnūs Edikas, Dinas bei dvynukai Lukas ir Rokas, sūnų merginos Santana, Gabrielė ir Aiva – rankų lenkimo asai. Vieni jau nepralenkiami ne tik Lietuvos, bet ir Europos čempionatuose. Kitiems ir pasaulio čempionatai – lyg jūra iki kelių.
Tačiau pasaulio užkariavimas prasidėjo būtent nuo Egėliškių kaimelio. Janina, baigusi Žarėnų aštuonmetę mokyklą, įstojo į Gruzdžių žemės ūkio technikumą, į zootechnikes. Tada dar tik statė namą, kuriame jau 30 metų ir gyvena Petkai.
„Ringuvos“ tarybinis ūkis Janinai mokėjo stipendiją, tad jokio didelio pasirinkimo nebuvo, kur teks dirbti. Tik Petrui su Janina teko dar kelerius metus palaukti, kol tarybinis ūkis baigė statyti jiems nusižiūrėtą mūrinį namą. Tai dabar Egėliškės – mažytis kaimelis – vos keli namai ir keli žmonės. O tada čia virė gyvenimas, buvo tiršta ir žmonių, ir veiklos.
Genai
Gali būti, kad šeima gerokai pasiginčytų, iš tėvo ar motinos visi keturi Petkiukai paveldėjo stiprybę. Pirmosios jėgos treniruotės sūnums tikrai buvo su tėvu padedant kirsti mišką. Sūnus Dinas gerai atsimena, kaip tėvas rankų lenkime įveikdavo visus medkirčių įmonės darbuotojus.
Janina tikina – stiprybė iš jos. Sportinis azartas – irgi iš jos. Be jos nei aštuonmetėje, nei technikume neapsieidavo nė vienos varžybos. Žaisdavo viską – ir komandinius žaidimus, ir individualius.
Net kai baigė technikumą, paprašydavo sudalyvauti už technikumą svarbiose varžybose. Janina neatsakydavo.
Gali būti, kad stiprybė – jos giminės moterų genuose. Jos mamai reikėjo būti labai stipriai. Ir močiutei. Kad išgyventų, kad išmaitintų, užaugintų vaikus, reikėjo ir dvasinės, ir fizinės stiprybės.
Janina žino, fizinius darbus įmanoma įveikti. Dvasiškai stipriai išlikti, nepalūžti kartais yra žymiai sunkiau.
Sūnus Dinas, užsukęs pas mamą su sūnumi Grantu, išaiškina stiprybės esmę be jokių iliuzijų – visi rankų lenkimo čempionai, kurie turi šiam sportui tinkamus duomenis, yra išskirtinai tik iš kaimo: „Todėl, kad visi yra matę daug fizinio darbo. Nė vieno miestiečio nesu sutikęs rankų lenkimo čempiono. Tie, kurie nustebina, paprastai yra iš kokio nors nedidelio miestelio ar kaimelio. Kad iš provincijos – tai tikrai“.
Mergaičių euforija
Klasikinė istorija pasikartojo ir Petkų šeimoje – kai tėvai vis laukė dukros, Dievas davė tik sūnus.
Tačiau Dievas vieną dieną persigalvojo ir davė Janinai ir Petrui užauginti dvi mergaites Silvą ir Dovilę – artimos giminės dukras. Net nesudvejojo, ar tikrai priglausti. Aiškiai žinojo – pajėgs. Visko visada užteko – ir meilės, ir supratimo, ir pagarbos. Iki šiol užtenka ir Silvai su Dovile.
Janina juokiasi, kad dabar meilės „atsigriebia“ ir iš marčių – laukia jų, myli ir vadina jas savo mergaitėmis.
Pirmiausia marčią parsivedė vyriausias – Edikas. Marti Neringa Janinai pagimdė du anūkus, o kai susilaukė pirmagimės – dukters Elingos, Janina buvusi euforijoje – pagaliau jų šeimoje gimė mergaitė! Janinai džiaugdavosi širdis matant, kaip šiltai ir moteriškai Neringa, išlydėjusi Ediką į varžybas, laukdavo jo išpuošusi kambarį širdutėmis. O jis grįždavo tai su Lietuvos, tai su Europos čempionatų titulais.
Kai Dinas vežė pristatyti tėvams savo merginą Santaną, ji vėliau Janinai pasakojo, kad tikėjosi pamatyti atokiame kaimelyje gyvenančią nuo kaimo darbų pavargusią senutę grublėtomis rankomis, o pamatė sau į drauges tinkančią linksmą moterį.
Labiausiai Santaną nustebino intensyvus jų namų gyvenimas – kai tiek daug žmonių ir visi judrūs. „Ir tai, kokio dydžio puodais reikia virti valgyti, kad visi būtų sotūs“, – priduria juokdamasis Dinas.
Santana Venckevičiūtė yra laimėjusi net ir pasaulio rankų lenkimo čempionės titulą, jau nekalbant apie Lietuvos.
Roko mylimoji Gabrielė Butautaitė ir Luko mergina Aiva Starasotnikovaitė – taip pat kolekcionuoja sportinius titulus iš rankų lenkimo čempionatų.
Visi Petkų vaikai labai anksti tapo savarankiški. Vyriausias Edikas nusprendė tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Mama pasakoja, kad jo gal ir nebūtų ėmę į kariuomenę dėl vaikystėje persirgtos ligos, tačiau Edikas iš savo ligos istorijos išplėšė lapus, nuvažiavo į komisariatą ir veržte išsiveržė tarnauti kariuomenėje. Tik grįžo, mamos pasakojimu, nepatyręs to, ko tikėjosi.
Dabar savanoriais į Lietuvos kariuomenę ruošiasi eiti jauniausieji – dvynukai Rokas ir Lukas, jau pateikė visus reikiamus dokumentus ir tarnauti kariuomenėje eis drauge su savo merginomis Gabriele ir Aiva.
Geležiniai žaislai
Šeimos galva Petras Petkus prisimena daugybę istorijų, kaip jo galiūnai vaikai stebino pasaulį ir jis jiems padėjo tai daryti.
Patys konstruodavo treniruoklius raumenų jėgai stiprinti, tėvas suvirindavo iš geležies tai, ką vaikai, dažniausiai Edikas, sugalvodavo.
Edikas ir užvedė visą šeimą dalyvauti rankų lenkimo varžybose. Jis, baigęs Pavenčių mokyklą, išvažiavo į Šiaulius. Jam įkandin – ir jaunesnis brolis Dinas. Abu lankė lengvosios atletikos maniežą, užsiimdavo lengvąja atletika. Pastebėjo ypač tvirtai sudėtus brolius, pakvietė važiuoti į rankų lenkimo čempionatą. Nuvažiavo ir iš karto tapo čempionais.
Janina pasakojo, kad jiems neišvengiamai reikėjo organizacijos, kuri galėtų akumuliuoti lėšas ruoštis varžyboms, nuvykti į jas.
„Reikėtų pamatyti, kokias „tašes“ reikia visko prisidėti važiuojant į varžybas. Juk jauni sportuojantys organizmai nori valgyti. Pridedu ne tik savo vaikams, bet ir tiems, kurių tėvai neturi ko įdėti. Vieną kartą žiūriu, visi valgom, o toks berniukas morką pasislėpęs kramto – mama neįdėjusi jam nieko, išskyrus morką. Sakau, vaikeli, einam valgyti su mumis!“ – pasakojo Janina.
2015 metais buvusioje Kuršėnų duonos kepykloje, kurioje jau veikė Šiaulių rajono jaunimo centras, Petkai įkūrė klubą „Edinas“. Klubą pavadino dviejų brolių vardų junginiu. Edikas tapo klubo prezidentu, o Dinas – klubo vadovu. Dinui dėl to teko šiek tiek apleisti juvelyriką, Edikas tęsia juvelyro karjerą.
Daug kas stebisi, kad tokius stiprius vyrus traukia juvelyrika – kruopštus kūrybinis darbas, kuriame reikia išmokti pajusti ir milimetro daleles.
Janina žino paslaptį, kodėl galiūnai tampa juvelyrais – dėl begalinio noro nuraminti protą, susikaupti. Juvelyrika Petkams tarsi meditacija, nes rankų lenkimas reikalauja daug fizinių jėgų ir tai gana triukšminga sporto šaka. Janina pasakoja, kad neretai sunku atlaikyti publikos emocijų pliūpsnius, kai vyksta rankų lenkimo varžybos, čempionatai, kai atletai savo galias ir jėgas iššaukia ir garsiai rėkdami.
Edikas, tik pramokęs juvelyro amato, pirmiausia padarė du žiedus mamai. Vieną auksinį, kitą sidabrinį – abu su didžiuliais akmenimis. Edikas žino, kaip mamai patinka akmenys – jų pilna sodyba ir mamai vis negana.
Pabėgo sportuoti ir dainuoti
Kaip mama tapo rankų lenkimo čempione?
Janina juokiasi, kad užsikabino visai netyčia. Kai ją pakvietė važiuoti į varžybas, ji priešinosi, kaip įmanydama.
„Man visada rankų lenkimas kažkodėl asocijuodavosi su pijokais. Kai vyrai pasigeria ir tada matuojasi, kuris stipresnis. Oi, sakau, jokiu būdu nelaušiu rankų“, – kvatojasi Janina.
Bet vaikai ją įkalbėjo. Į pirmąsias varžybas išvažiavo eilinė mama, o grįžo čempionė. Sako, kad sunkiausia yra atlaikyti publikos „staugimą“, nes azartas pirmiausia pagauna emocijas.
Nebeprisimena ir nenori prisiminti laiko, kad ją buvo ėmusi persekioti prasta nuotaika, liūdesys, nemeilė sau ir aplinkai. Pajutusi, kad tai ją gali greitai pavyti, Janina ėmė nuo jų bėgti. Tai pas sveikuolius, tai moterų ansamblį subūrė, tai sportuoti ėmė.
O kai įsidarbino pašte ir ėmė vežioti laikraščius, pensijas, sąskaitas, visi pradėjo klausinėti – kas jai atsitiko, bene įsimylėjo, kad lyg ant sparnų ėmė gyventi.
„Aš atsigaunu, kai galiu bendrauti su žmonėmis, kad galiu būti reikalinga! Nuvysčiau be žmonių ir veiklos – tuoj pat“, – įsitikinusi Janina Petkienė, moteris, turinti labai stiprias rankas ir labai mylinčią širdį.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Stipruolių Petkų šeima: mama Janina ir keturi jos sūnūs (iš kairės) – Edikas, Rokas, Lukas ir Dinas.
Petras ir Janina Petkai užaugino keturis sūnus galiūnus.
Janina Petkienė labai myli akmenis. Sodyboje jų – daugybė. Ji vaikams sako, jeigu kokia nors proga nežino, ką jai dovanoti, tegul dovanoja krepšį akmenų.
Rankų lenkimo čempionams broliams Petkams Dinui, Edikui, Lukui, Rokui ir Gabrielei Butautaitei prie rankų lenkimo stalo Lietuvoje nėra lygių.
