Mo­ti­nos šir­dis ir stiprios ran­kos

Mo­ti­nos šir­dis ir stiprios ran­kos

Mo­ti­nos šir­dis ir stiprios ran­kos

Per Mo­ti­nos die­ną stip­riau­sių Lie­tu­vos ran­kų, įver­tin­tų dau­ge­ly­je čem­pio­na­tų Lie­tu­vo­je, Eu­ro­po­je ir pa­sau­ly­je, – Pet­kų šei­ma sės prie bend­ro sta­lo. Egė­liš­kių kai­me­lis ne­to­li Kur­šė­nų ir da­bar yra ke­lio ga­las vi­siems ke­tu­riems ga­liū­nams sū­nums, mar­čioms, anū­kams, dviem glo­bo­toms mer­gai­tėms. Šių na­mų sie­la – daug­kar­ti­nė ran­kų len­ki­mo čem­pio­nė Ja­ni­na Pet­kie­nė. Ji nė kiek ne­pa­na­ši į mo­čiu­tę: kai sa­vo var­žo­vėms len­kia ran­kas – sto­gas kil­no­ja­si nuo ova­ci­jų.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

Ran­kos

Nuo Kur­šė­nų iki Egė­liš­kių kai­mo – vos ke­lio­li­ka ki­lo­met­rų, bet at­ro­do, kad už Drą­su­čių tar­si ir bai­gia­si gy­ve­ni­mas. Re­tai pa­ma­ty­si tro­bą, re­tai su­tik­si žmo­gų.

Ir kai jau at­ro­do, kad dar­dė­da­ma nuo­bo­džiai pil­ka ir dul­kė­ta ke­lio skal­da pa­te­kai į pa­sau­lio kraš­tą, akis už­kliū­va už kruopš­čiai ir jau­kiai su­tvar­ky­tos so­dy­bos. Ten vis­ko daug. Ak­me­nų, gė­lių, me­džių, žmo­nių, vai­šių ir juo­ko. Ir la­bai daug stip­rių ran­kų.

Lie­tu­vos, Eu­ro­pos ir pa­sau­lio ran­kų len­ki­mo čem­pio­nei so­dy­bos šei­mi­nin­kei Ja­ni­nai Pet­kie­nei pri­si­pa­žįs­tu, kad pir­miau­sia no­riu jai pa­spaus­ti ran­ką. Ja­ni­na juo­kia­si. Švel­ni oda. Dai­lus ma­ni­kiū­ras. Iš pa­spau­di­mo jun­ti vi­di­nę mo­ters ir mo­ti­nos stip­ry­bę.

Jos la­biau­siai rei­kė­jo nuo pat vai­kys­tės, kol su vy­ru Pet­ru ant ko­jų pa­sta­tė vi­sus vai­kus. Da­bar jau leng­viau: my­lė­ti anū­kė­lius, džiaug­tis čem­pio­nų me­da­liais – ma­lo­nu­mas.

Ne tik Ja­ni­na, bet ir jos vy­ras, ir vi­si sū­nūs Edi­kas, Di­nas bei dvy­nu­kai Lu­kas ir Ro­kas, sū­nų mer­gi­nos San­ta­na, Gab­rie­lė ir Ai­va – ran­kų len­ki­mo asai. Vie­ni jau ne­pra­len­kia­mi ne tik Lie­tu­vos, bet ir Eu­ro­pos čem­pio­na­tuo­se. Ki­tiems ir pa­sau­lio čem­pio­na­tai – lyg jū­ra iki ke­lių.

Ta­čiau pa­sau­lio už­ka­ria­vi­mas pra­si­dė­jo bū­tent nuo Egė­liš­kių kai­me­lio. Ja­ni­na, bai­gu­si Ža­rė­nų aš­tuon­me­tę mo­kyk­lą, įsto­jo į Gruz­džių že­mės ūkio tech­ni­ku­mą, į zoo­tech­ni­kes. Ta­da dar tik sta­tė na­mą, ku­ria­me jau 30 me­tų ir gy­ve­na Pet­kai.

„Rin­gu­vos“ ta­ry­bi­nis ūkis Ja­ni­nai mo­kė­jo sti­pen­di­ją, tad jo­kio di­de­lio pa­si­rin­ki­mo ne­bu­vo, kur teks dirb­ti. Tik Pet­rui su Ja­ni­na te­ko dar ke­le­rius me­tus pa­lauk­ti, kol ta­ry­bi­nis ūkis bai­gė sta­ty­ti jiems nu­si­žiū­rė­tą mū­ri­nį na­mą. Tai da­bar Egė­liš­kės – ma­žy­tis kai­me­lis – vos ke­li na­mai ir ke­li žmo­nės. O ta­da čia vi­rė gy­ve­ni­mas, bu­vo tirš­ta ir žmo­nių, ir veik­los.

Ge­nai

Ga­li bū­ti, kad šei­ma ge­ro­kai pa­si­gin­čy­tų, iš tė­vo ar mo­ti­nos vi­si ke­tu­ri Pet­kiu­kai pa­vel­dė­jo stip­ry­bę. Pir­mo­sios jė­gos tre­ni­ruo­tės sū­nums tik­rai bu­vo su tė­vu pa­de­dant kirs­ti miš­ką. Sū­nus Di­nas ge­rai at­si­me­na, kaip tė­vas ran­kų len­ki­me įveik­da­vo vi­sus med­kir­čių įmo­nės dar­buo­to­jus.

Ja­ni­na ti­ki­na – stip­ry­bė iš jos. Spor­ti­nis azar­tas – ir­gi iš jos. Be jos nei aš­tuon­me­tė­je, nei tech­ni­ku­me neap­siei­da­vo nė vie­nos var­žy­bos. Žais­da­vo vis­ką – ir ko­man­di­nius žai­di­mus, ir in­di­vi­dua­lius.

Net kai bai­gė tech­ni­ku­mą, pa­pra­šy­da­vo su­da­ly­vau­ti už tech­ni­ku­mą svar­bio­se var­žy­bo­se. Ja­ni­na neat­sa­ky­da­vo.

Ga­li bū­ti, kad stip­ry­bė – jos gi­mi­nės mo­te­rų ge­nuo­se. Jos ma­mai rei­kė­jo bū­ti la­bai stip­riai. Ir mo­čiu­tei. Kad iš­gy­ven­tų, kad iš­mai­tin­tų, užau­gin­tų vai­kus, rei­kė­jo ir dva­si­nės, ir fi­zi­nės stip­ry­bės.

Ja­ni­na ži­no, fi­zi­nius dar­bus įma­no­ma įveik­ti. Dva­siš­kai stip­riai iš­lik­ti, ne­pa­lūž­ti kar­tais yra žy­miai sun­kiau.

Sū­nus Di­nas, už­su­kęs pas ma­mą su sū­nu­mi Gran­tu, išaiš­ki­na stip­ry­bės es­mę be jo­kių iliu­zi­jų – vi­si ran­kų len­ki­mo čem­pio­nai, ku­rie tu­ri šiam spor­tui tin­ka­mus duo­me­nis, yra iš­skir­ti­nai tik iš kai­mo: „To­dėl, kad vi­si yra ma­tę daug fi­zi­nio dar­bo. Nė vie­no mies­tie­čio ne­su su­ti­kęs ran­kų len­ki­mo čem­pio­no. Tie, ku­rie nu­ste­bi­na, pa­pras­tai yra iš ko­kio nors ne­di­de­lio mies­te­lio ar kai­me­lio. Kad iš pro­vin­ci­jos – tai tik­rai“.

Mer­gai­čių eu­fo­ri­ja

Kla­si­ki­nė is­to­ri­ja pa­si­kar­to­jo ir Pet­kų šei­mo­je – kai tė­vai vis lau­kė duk­ros, Die­vas da­vė tik sū­nus.

Ta­čiau Die­vas vie­ną die­ną per­si­gal­vo­jo ir da­vė Ja­ni­nai ir Pet­rui užau­gin­ti dvi mer­gai­tes Sil­vą ir Do­vi­lę – ar­ti­mos gi­mi­nės duk­ras. Net ne­sud­ve­jo­jo, ar tik­rai pri­glaus­ti. Aiš­kiai ži­no­jo – pa­jėgs. Vis­ko vi­sa­da už­te­ko – ir mei­lės, ir su­pra­ti­mo, ir pa­gar­bos. Iki šiol už­ten­ka ir Sil­vai su Do­vi­le.

Ja­ni­na juo­kia­si, kad da­bar mei­lės „at­si­grie­bia“ ir iš mar­čių – lau­kia jų, my­li ir va­di­na jas sa­vo mer­gai­tė­mis.

Pir­miau­sia mar­čią par­si­ve­dė vy­riau­sias – Edi­kas. Mar­ti Ne­rin­ga Ja­ni­nai pa­gim­dė du anū­kus, o kai su­si­lau­kė pir­ma­gi­mės – duk­ters Elin­gos, Ja­ni­na bu­vu­si eu­fo­ri­jo­je – pa­ga­liau jų šei­mo­je gi­mė mer­gai­tė! Ja­ni­nai džiaug­da­vo­si šir­dis ma­tant, kaip šil­tai ir mo­te­riš­kai Ne­rin­ga, iš­ly­dė­ju­si Edi­ką į var­žy­bas, lauk­da­vo jo iš­puo­šu­si kam­ba­rį šir­du­tė­mis. O jis grįž­da­vo tai su Lie­tu­vos, tai su Eu­ro­pos čem­pio­na­tų ti­tu­lais.

Kai Di­nas ve­žė pri­sta­ty­ti tė­vams sa­vo mer­gi­ną San­ta­ną, ji vė­liau Ja­ni­nai pa­sa­ko­jo, kad ti­kė­jo­si pa­ma­ty­ti ato­kia­me kai­me­ly­je gy­ve­nan­čią nuo kai­mo dar­bų pa­var­gu­sią se­nu­tę grub­lė­to­mis ran­ko­mis, o pa­ma­tė sau į drau­ges tin­kan­čią links­mą mo­te­rį.

La­biau­siai San­ta­ną nu­ste­bi­no in­ten­sy­vus jų na­mų gy­ve­ni­mas – kai tiek daug žmo­nių ir vi­si jud­rūs. „Ir tai, ko­kio dy­džio puo­dais rei­kia vir­ti val­gy­ti, kad vi­si bū­tų so­tūs“, – pri­du­ria juok­da­ma­sis Di­nas.

San­ta­na Venc­ke­vi­čiū­tė yra lai­mė­ju­si net ir pa­sau­lio ran­kų len­ki­mo čem­pio­nės ti­tu­lą, jau ne­kal­bant apie Lie­tu­vos.

Ro­ko my­li­mo­ji Gab­rie­lė Bu­tau­tai­tė ir Lu­ko mer­gi­na Ai­va Sta­ra­sot­ni­ko­vai­tė – taip pat ko­lek­cio­nuo­ja spor­ti­nius ti­tu­lus iš ran­kų len­ki­mo čem­pio­na­tų.

Vi­si Pet­kų vai­kai la­bai anks­ti ta­po sa­va­ran­kiš­ki. Vy­riau­sia­s Edi­kas nu­spren­dė tar­nau­ti Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė­je. Ma­ma pa­sa­ko­ja, kad jo gal ir ne­bū­tų ėmę į ka­riuo­me­nę dėl vai­kys­tė­je per­si­rgtos li­gos, ta­čiau Edi­kas iš sa­vo li­gos is­to­ri­jos iš­plė­šė la­pus, nu­va­žia­vo į ko­mi­sa­ria­tą ir verž­te iš­si­ver­žė tar­nau­ti ka­riuo­me­nė­je. Tik grį­žo, ma­mos pa­sa­ko­ji­mu, ne­pa­ty­ręs to, ko ti­kė­jo­si.

Da­bar sa­va­no­riais į Lie­tu­vos ka­riuo­me­nę ruo­šia­si ei­ti jau­niau­sie­ji – dvy­nu­kai Ro­kas ir Lu­kas, jau pa­tei­kė vi­sus rei­kia­mus do­ku­men­tus ir tar­nau­ti ka­riuo­me­nė­je eis drau­ge su sa­vo mer­gi­no­mis Gab­rie­le ir Ai­va.

Ge­le­ži­niai žais­lai

Šei­mos gal­va Pet­ras Pet­kus pri­si­me­na dau­gy­bę is­to­ri­jų, kaip jo ga­liū­nai vai­kai ste­bi­no pa­sau­lį ir jis jiems pa­dė­jo tai da­ry­ti.

Pa­tys konst­ruo­da­vo tre­ni­ruok­lius rau­me­nų jė­gai stiprinti, tė­vas su­vi­rin­da­vo iš ge­le­žies tai, ką vai­kai, daž­niau­siai Edi­kas, su­gal­vo­da­vo.

Edi­kas ir už­ve­dė vi­są šei­mą da­ly­vau­ti ran­kų len­ki­mo varžybose. Jis, bai­gęs Pa­ven­čių mo­kyk­lą, iš­va­žia­vo į Šiau­lius. Jam įkan­din – ir jau­nes­nis bro­lis Di­nas. Abu lan­kė leng­vo­sios at­le­ti­kos ma­nie­žą, už­siim­da­vo leng­vą­ja at­le­ti­ka. Pas­te­bė­jo ypač tvir­tai su­dė­tus bro­lius, pa­kvie­tė va­žiuo­ti į ran­kų len­ki­mo čem­pio­na­tą. Nu­va­žia­vo ir iš kar­to ta­po čem­pio­nais.

Ja­ni­na pa­sa­ko­jo, kad jiems neiš­ven­gia­mai rei­kė­jo or­ga­ni­za­ci­jos, ku­ri ga­lė­tų aku­mu­liuo­ti lė­šas ruoš­tis var­žy­boms, nu­vyk­ti į jas.

„Rei­kė­tų pa­ma­ty­ti, ko­kias „ta­šes“ rei­kia vis­ko pri­si­dė­ti va­žiuo­jant į var­žy­bas. Juk jau­ni spor­tuo­jan­tys or­ga­niz­mai no­ri val­gy­ti. Pri­de­du ne tik sa­vo vai­kams, bet ir tiems, ku­rių tė­vai ne­tu­ri ko įdė­ti. Vie­ną kar­tą žiū­riu, vi­si val­gom, o toks ber­niu­kas mor­ką pa­si­slė­pęs kram­to – ma­ma neį­dė­ju­si jam nie­ko, iš­sky­rus mor­ką. Sa­kau, vai­ke­li, ei­nam val­gy­ti su mu­mis!“ – pa­sa­ko­jo Ja­ni­na.

2015 me­tais bu­vu­sio­je Kur­šė­nų duo­nos ke­pyk­lo­je, ku­rio­je jau vei­kė Šiau­lių ra­jo­no jau­ni­mo cent­ras, Pet­kai įkū­rė klu­bą „Edi­nas“. Klu­bą pa­va­di­no dvie­jų bro­lių var­dų jun­gi­niu. Edi­kas ta­po klu­bo pre­zi­den­tu, o Di­nas – klu­bo va­do­vu. Di­nui dėl to te­ko šiek tiek ap­leis­ti ju­ve­ly­ri­ką, Edi­kas tę­sia ju­ve­ly­ro kar­je­rą.

Daug kas ste­bi­si, kad to­kius stip­rius vy­rus trau­kia ju­ve­ly­ri­ka – kruopš­tus kū­ry­bi­nis dar­bas, ku­ria­me rei­kia iš­mok­ti pa­jus­ti ir mi­li­met­ro da­le­les.

Ja­ni­na ži­no pa­slap­tį, ko­dėl ga­liū­nai tam­pa ju­ve­ly­rais – dėl be­ga­li­nio no­ro nu­ra­min­ti pro­tą, su­si­kaup­ti. Ju­ve­ly­ri­ka Pet­kams tar­si me­di­ta­ci­ja, nes ran­kų len­ki­mas rei­ka­lau­ja daug fi­zi­nių jė­gų ir tai ga­na triukš­min­ga spor­to ša­ka. Ja­ni­na pa­sa­ko­ja, kad ne­re­tai sun­ku at­lai­ky­ti pub­li­kos emo­ci­jų pliūps­nius, kai vyks­ta ran­kų len­ki­mo var­žy­bos, čem­pio­na­tai, kai at­le­tai sa­vo ga­lias ir jė­gas iš­šau­kia ir gar­siai rėk­da­mi.

Edi­kas, tik pra­mo­kęs ju­ve­ly­ro ama­to, pir­miau­sia pa­da­rė du žie­dus ma­mai. Vie­ną auk­si­nį, ki­tą si­dab­ri­nį – abu su di­džiu­liais ak­me­ni­mis. Edi­kas ži­no, kaip ma­mai pa­tin­ka ak­me­nys – jų pil­na so­dy­ba ir ma­mai vis ne­ga­na.

Pa­bė­go spor­tuo­ti ir dai­nuo­ti

Kaip ma­ma ta­po ran­kų len­ki­mo čem­pio­ne?

Ja­ni­na juo­kia­si, kad už­si­ka­bi­no vi­sai ne­ty­čia. Kai ją pa­kvie­tė va­žiuo­ti į var­žy­bas, ji prie­ši­no­si, kaip įma­ny­da­ma.

„Man vi­sa­da ran­kų len­ki­mas kaž­ko­dėl aso­ci­juo­da­vo­si su pi­jo­kais. Kai vy­rai pa­si­ge­ria ir ta­da ma­tuo­ja­si, ku­ris stip­res­nis. Oi, sa­kau, jo­kiu bū­du ne­lau­šiu ran­kų“, – kva­to­ja­si Ja­ni­na.

Bet vai­kai ją įkal­bė­jo. Į pir­mą­sias var­žy­bas iš­va­žia­vo ei­li­nė ma­ma, o grį­žo čem­pio­nė. Sa­ko, kad sun­kiau­sia yra at­lai­ky­ti pub­li­kos „stau­gi­mą“, nes azar­tas pir­miau­sia pa­gau­na emo­ci­jas.

Ne­bep­ri­si­me­na ir ne­no­ri pri­si­min­ti lai­ko, kad ją bu­vo ėmu­si per­se­kio­ti pra­sta nuo­tai­ka, liū­de­sys, ne­mei­lė sau ir ap­lin­kai. Pa­ju­tu­si, kad tai ją ga­li grei­tai pa­vy­ti, Ja­ni­na ėmė nuo jų bėg­ti. Tai pas svei­kuo­lius, tai mo­te­rų an­samb­lį su­bū­rė, tai spor­tuo­ti ėmė.

O kai įsi­dar­bi­no pa­šte ir ėmė ve­žio­ti laik­raš­čius, pen­si­jas, są­skai­tas, vi­si pra­dė­jo klau­si­nė­ti – kas jai at­si­ti­ko, be­ne įsi­my­lė­jo, kad lyg ant spar­nų ėmė gy­ven­ti.

„Aš at­si­gau­nu, kai ga­liu bend­rau­ti su žmo­nė­mis, kad ga­liu bū­ti rei­ka­lin­ga! Nu­vys­čiau be žmo­nių ir veik­los – tuoj pat“, – įsi­ti­ki­nu­si Ja­ni­na Pet­kie­nė, mo­te­ris, tu­rin­ti la­bai stip­rias ran­kas ir la­bai my­lin­čią šir­dį.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Stip­ruo­lių Pet­kų šei­ma: ma­ma Ja­ni­na ir ke­tu­ri jos sū­nūs (iš kai­rės) – Edi­kas, Ro­kas, Lu­kas ir Di­nas.

Pet­ras ir Ja­ni­na Pet­kai užau­gi­no ke­tu­ris sū­nus ga­liū­nus.

Ja­ni­na Pet­kie­nė la­bai my­li ak­me­nis. So­dy­bo­je jų – dau­gy­bė. Ji vai­kams sa­ko, jei­gu ko­kia nors pro­ga ne­ži­no, ką jai do­va­no­ti, te­gul do­va­no­ja krep­šį ak­me­nų.

Ran­kų len­ki­mo čem­pio­nams bro­liams Pet­kams Di­nui, Edi­kui, Lu­kui, Ro­kui ir Gab­rie­lei Bu­tau­tai­tei prie ran­kų len­ki­mo sta­lo Lie­tu­vo­je nė­ra ly­gių.