Miuziklo „Eglė žalčių karalienė“ premjera Šiauliuose pačiu šventiškiausiu laikotarpiu!

Miu­zik­lo „Eg­lė žal­čių ka­ra­lie­nė“ prem­je­ra Šiau­liuo­se pa­čiu šven­tiš­kiau­siu lai­ko­tar­piu!

Miu­zik­las „Eg­lė žal­čių ka­ra­lie­nė“ di­džio­jo­je sce­no­je de­biu­ta­vo prieš me­tus ir iš­syk su­si­lau­kė di­džiu­lio po­pu­lia­ru­mo ir pui­kaus žiū­ro­vų ver­ti­ni­mo. Gruo­džio 30 d. šį nuo­sta­baus gro­žio kom­po­zi­to­riaus Ro­ko Ra­dze­vi­čiaus ir lib­re­to au­to­rės bei pa­grin­di­nio vaid­mens at­li­kė­jos Ais­tės Smil­ge­vi­čiū­tės kū­ri­nį bus ga­li­ma iš­vys­ti ir Šiau­lių are­nos sce­no­je.

Man­tas Jan­ka­vi­čius, Ais­tė Smil­ge­vi­čiū­tė, Je­ro­ni­mas Mi­lius, Ne­da Ma­lū­na­vi­čiū­tė, Ka­ri­na Krys­ko, Ais­tė La­sy­tė, Mil­da ir Te­re­sė And­ri­jaus­kai­tės, Po­vi­las Meš­kė­la, Vla­das Ko­va­lio­vas, Ta­das Juods­nu­kis – fan­tas­tiš­ka sce­nos ko­man­da, ta­len­tin­gai pa­sa­ko­jan­ti vie­ną nuo­sta­biau­sių lie­tu­vių liau­dies pa­sa­kų.

„Eg­lė žal­čių ka­ra­lie­nė“ – su­dė­tin­gas ir di­de­lės apim­ties kū­ri­nys. Ly­di­mas ori­gi­na­lios, kar­tais leng­vai it upe­lis čiur­le­nan­čios, kar­tais įnir­tin­gai tar­si kriok­lys gar­man­čios Ro­ko Ra­dze­vi­čiaus mu­zi­kos ir įtai­gių Ais­tės Smil­ge­vi­čiū­tės teks­tų. Rei­kė­jo ne­ma­žos drą­sos im­tis šios, vi­siems ge­rai ži­no­mos, le­gen­dos mu­zi­ki­nio pa­sta­ty­mo. Re­ži­sie­rei Ves­tai Grabš­tai­tei jos ne­pris­ti­go. Drau­ge su cho­reog­ra­fais Gy­čiu Iva­naus­ku ir Sa­ku­ra­ko į di­džią­ją sce­ną per­kel­ta le­gen­da įga­vo ne­pa­mirš­ta­mą sce­nos pa­vi­da­lą.

Ais­tės Smil­ge­vi­čiū­tės ku­ria­ma Eg­lė – tra­pi ir grakš­ti, tik­rą mei­lę ir skau­džią iš­da­vys­tę pa­ty­ru­si mo­te­ris. Ji – tar­si til­tas iš rea­laus į sva­jo­nių pa­sau­lį. Žal­tys, įkū­ny­tas Man­to Jan­ka­vi­čiaus, my­li­mas ir my­lin­tis, ta­čiau blo­gos nuo­jau­tos ir atei­ties bai­mės ka­muo­ja­mas ne­že­miš­ko­jo pa­sau­lio val­do­vas.

Miu­zik­le įnir­tin­gai kau­na­si dvi sti­chi­jos: žemiškoji–realioji ir vandens–pasakų.

Že­mę tvir­tai įkū­ni­ja vi­sa pla­čio­ji Eg­lės gi­mi­nė. Jų ver­ty­bės pa­pras­tos ir aiš­kios: darbš­tu­mas, tvir­tu­mas, ties­mu­ku­mas. Eg­lės se­sės (Ka­ri­na Krys­ko ir Ais­tė La­sy­tė) – ašt­ria­lie­žu­vės, į ma­te­ria­li­nį ger­bū­vį ne­spjau­nan­čios kai­mo mer­gi­nos. Eg­lės bro­liai (Po­vi­las Meš­kė­la ir Vla­das Ko­va­lio­vas) – my­lin­tys, ta­čiau griež­ti, be­komp­ro­mi­siai ir sa­pa­lio­nių ne­mėgs­tan­tys žem­dir­biai. Jiems pa­sau­lis tu­ri aiš­kias ri­bas, už ku­rių tie­siog nie­ko ne­tu­rė­tų bū­ti. Juos ener­gin­gai pa­lai­ko vi­si pa­pras­ti kai­mo žmo­nės (G. Iva­naus­ko šo­kio teat­ro ir an­samb­lio „Lie­tu­va“ šo­kė­jai).

Žal­čio Eg­lei at­ver­tas van­de­nų (ne­rea­lu­sis) pa­sau­lis – tik­ras opo­zi­tas kai­mo kas­die­ny­bei. Žal­čio bro­liai (Je­ro­ni­mas Mi­lius ir Ta­das Juods­nu­kis) ir vi­sa jų pa­ly­da (bu­toh šo­kio teat­ras „Oka­ru­kas") – vi­so­mis spal­vo­mis žai­ža­ruo­jan­tys, keis­čiau­sio­se fan­ta­zi­jo­se ma­ty­ti per­so­na­žai. Lyg ir re­gė­ti sap­ne, lyg – tie­siog iš­gal­vo­ti. Tar­si iš Ve­ne­ci­jos kar­na­va­lo at­vy­ku­sios ir Jū­rų lau­mės (dvy­nės Te­re­sė ir Mil­da And­ri­jaus­kai­tės).

Už šį įspū­dį rei­kė­tų pa­dė­ko­ti miu­zik­lo kos­tiu­mų kū­rė­jai Vi­dai Si­ma­na­vi­čiū­tei ir ka­rū­nų kū­rė­jui Ei­vi­dui Mac­ke­vi­čiui, ku­rių dė­ka Žal­čio pa­ly­da ir vi­sas van­de­nų pa­sau­lis to­kie ma­giš­ki, teat­ra­liš­ki ir žvilgs­nį kaus­tan­tys. Van­dens pa­sau­lis ku­pi­nas staig­me­nų – at­si­vė­rus že­mės var­tams žiū­ro­vai iš­vys­ta mil­ži­niš­ką kam­ba­rio dy­džio kriauk­lę, ku­ri, sun­ku pa­ti­kė­ti, bet yra vi­siš­kai mo­bi­li ir pa­ju­dė­ju­si pri­ver­čia vi­sus aik­te­lė­ti. Mo­bi­lios gi­gan­tiš­kos sce­nos konst­ruk­ci­jos – di­de­lę pa­tir­tį tu­rin­čio sce­nog­ra­fo Ma­ri­jaus Ja­covs­kio dar­bas.

Išt­rau­kas iš miu­zik­lo bei du jo kū­ri­nius ga­li­te iš­girs­ti ir iš­vys­ti čia:

https://youtu.be/w-Io-9V-6YU

https://www.you­tu­be.com/watch?v=w-Io-9V-6YU&feature=youtu.be

https://youtu.be/zah377NUa1U

https://www.you­tu­be.com/watch?v=zah377NUa1U&feature=youtu.be