Naujausios
Žuvę, sužaloti ir be namų
Skaičiuojama, kad birželio 24-ąją Venesuelą, į šiaurę nuo sostinės Karakaso esančią La Gvairos valstiją su to paties pavadinimo uostamiesčiu, vos 39 sekundžių intervalu sudrebinę 7,2 ir 7,5 balo žemės drebėjimai nusinešė netoli 6 000 gyvybių, sužalotų – arti 20 000, panašus skaičius ir likusių be namų. Daug nukentėjusiųjų, sunkiai sužalotų arba žuvusiųjų, buvo ištraukti tiesiog iš po sugriautų pastatų – žemės drebėjimo suniokotose vietose dirbo gausios Venesuelos gelbėtojų pajėgos ir eiliniai piliečiai. Į valstybės kreipimąsi dėl tarptautinės pagalbos atsiliepė daugybė pasaulio šalių – nedelsiant išsiųstos gelbėjimo pajėgos ir humanitarinės pagalbos kroviniai.
Lietuva viena iš tų šalių, kuri taip pat prisidėjo ne tik profesionalais, bet ir maždaug 20 tonų humanitarine bei medicinos pagalba.
Į tarptautinę misiją mūsų gelbėtojai ir medikai išvyko dviem komandomis. Pirmąją, vadinamąją LERT, sudarė 20 darbui griuvėsiuose specializuotų ugniagesių gelbėtojų, du Valstybės sienos apsaugos tarnybos kinologai su tarnybiniais šunimis ir du greitosios medicinos pagalbos medikai.
Antrosios komandos, Lietuvos ekstremaliųjų situacijų medicinos komandos (EMT) nariai, – 15 medikų iš įvairių šalies sveikatos įstaigų ir penki Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento logistai. Šios komandos nariai pacientams teikė tęstinį gydymą po anksčiau patirtų traumų arba esant ūminiams susirgimams ir lėtinėms ligoms.
Komanda surinkta kone per parą
Pasibaigus dvi savaites trūkusios misijos laikui, dalyviai sugrįžo į Lietuvą. Ilgos ir varginančios kelionės nuovargiui bei patirtoms emocijoms kiek atslūgus, šiauliečiai, EMT komandos nariai, Respublikinės Šiaulių ligoninės gydytoja rezidentė Greta Beinaravičiūtė, slaugos specialistas Darius Adomavičius ir Šiaulių priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Pajėgų valdymo skyriaus vyriausiasis specialistas Irmantas Vaigauskas pasidalijo misijos patirtimi.
Skubiosios medicinos pagalbos skyriaus gydytojai G. Beinaravičiūtei buvo patikėta užduotis vadovauti Lietuvos EMT komandai. Pasak gydytojos, kuri į prieš trejus metus įkurtos EMT komandos sudėtį įsiliejo viena pirmųjų, Venesuela tarptautinės pagalbos prašymą pradėjo teikti po žemės drebėjimų praėjus parai, birželio 25-ąją. Tą pačią dieną pradėta rinkti galinčių vykti Lietuvos komanda. Žmonėms apsispręsti duotas minimalus laikas, tai pavyko padaryti per mažiau negu 48 valandas.
Jau pirmą dieną, Gretos teigimu, imta svarstyti, kaip į Venesuelą nuvykti 20-ies medikų ir gelbėtojų komandai su 10-ies tonų medicininės įrangos, medikamentų ir higienos priemonių, maisto, palapinių ir kitų ne tik gydyti, bet ir komandos gyvenimui būtinų reikmenų kroviniu. Į ieškojimo kelią įsitraukė daugybė partnerių – tolimą šalį Lietuvos komanda, autobusu nuvykusi į Vokietiją, pasiekė šios šalies karinių oro pajėgų lėktuvu.
Pagalba ir pamokos
Liepos 1 dieną, po 16 valandų trūkusio skrydžio, lietuviai jau buvo Venesueloje ir tą pačią dieną įkūrė lauko ligoninę, kuri tučtuojau pradėjo priiminėti pacientus.
„Lauko ligoninė – tai palapinės su iš anksto paruoštais medicininiais rinkiniais, kad būtų galima atvažiuoti į vietą, išsitraukti dėžę, o iš jos – stalčiukus, ir iš karto pradėti teikti gydymą bet kokiomis sąlygomis“, – pasakoja EMT komandos Venesueloje vadovė Greta.
Pagalbos teikėjai, sako, yra apsirūpinę ne tik gydyti skirtomis priemonėmis ir medikamentais, bet ir viskuo, ko gali reikėti išgyvenimui – vandens filtravimo sistemomis, miegmaišiais, palapinėmis, maistu ir t. t. – viskas tam, kad nebūtų naudojami ir taip jau paveiktos šalies resursai. Vieninteliai dalykai, ką vietoje galima gauti arba nusipirkti – kuras ir transportas, nes „šito atsigabenti į kitą pasaulio kraštą tiesiog nepavyktų“.
Mūsiškiai EMT komandos nariai – medikai ir gelbėtojai logistai – dirbo trimis kryptimis. Tai logistika, į kurią įeina vandens valymas (privaloma gebėti pasigaminti vandens iš bet kokio šaltinio), elektros generatorių kontrolė, apgyvendinimas ir kiti reikalai. Kita kryptis – medicina – medicinos personalas privalo prisitaikyti prie labai ribotų aplinkybių ir gydymo galimybių. Valdančioji kryptis – koordinavimas. Jo užduotis – užtikrinti bendradarbiavimą su tarptautiniais partneriais ir su kolegomis Lietuvoje, taip pat maksimalų informacijos perdavimą misijoje dirbančiam medicinos personalui, apie tai, kas vyksta ir ko galima tikėtis – tam, kad medikai galėtų koncentruotis tiktai į pacientą. Kiekvienai dirbančiai komandai buvo skirtas ryšių karininkas iš Venesuelos kariuomenės.
„Dirbome kaip maža rajono ligoninė, kiekvienas pas mus atvykęs pacientas gavo tiek laiko, kiek tokiomis sąlygomis maksimaliai jo buvo galima skirti. Su vietos gyventojais bendravome per vertėją arba programėlėmis, arba iš anksto paruoštomis kortelėmis“, – pasakoja G. Beinaravičiūtė.
Teikdami pagalbą išklausė daug labai skaudžių istorijų iš vietinių gyvenimo – kaip jie gyveno prieš nelaimę ir ko neteko. Sukurtas abipusis ryšys – pasitikėjimo pagrindas.
„Mes nesame pratę neturėti rentgeno, laboratorijos ir kitų dalykų, o čia to nebuvo – turėjome tik savo akis, ausis, rankas, stetoskopą, ultragarsą. Kolektyvas puikiai prie to prisitaikė ir prisiminė visas gudrybes, kad pacientas gautų maksimalų gydymą labai ribotomis sąlygomis.“
Pamainomis pasiskirsčiusi lietuvių komanda dirbo kas šešias valandas. Tačiau tarpai tarp tarp darbo valandų, sako Greta, nebuvo skirti vien poilsiui ir miegui – teko bendrauti su vietiniais žmonėmis, kurie kvietė pas save papusryčiauti, apsilankyti mišiose, pabendrauti. Vakarais užsukdavo vietiniai vaikai, su jais žaidė futbolą, krepšinį, o jie pamokydavo ispanų kalbos. Atvykdavo ir medicinos studentai, lietuviai juos mokė gipsavimo, diagnostikos pagrindų.
„Išvykdami palikome jiems ne tik žinias ir patirtį. Netoli esančiai ambulatorijai perdavėmė įrangą, medicinos priemones ir visus medikamentus, kad ligoniai gautų vaistų ir galėtų toliau gydytis.“
Ligoninė ir vaistinė
Respublikinės Šiaulių ligoninės Skubiosios medicinos slaugos specialistui D. Adomavičiui įstrigo žemės drebėjimų sugriautų Venesuelos gyventojų pasitikėjimas jais, svetimšaliais iš Europos.
„Vietiniai žmonės draugiški ir šilti. Labai dėkingi, mojuoja, sveikinasi, nori nusifotografuoti, vaikai prašosi panešiojami. Atrodo, kad Lietuvoje esame vieni kitiems svetimesni, o ten, paėmus vaiką mamai iš rankų, jis be jokios baimės apsiveja kaklą.“
Darius, skirtingai negu koordinavimo užduotį vykdžiusi gydytoja Greta, dirbo tik su ligoniais. Didžiausią Dariaus ir jo kolegų darbo dalį užėmė žaizdų, kurios anksčiau buvo jau sutvarkytos, perrišimai, sutvarstymai, infekcijų pašalinimai, siūlų ištraukimai. Teko gipsuoti keletą galūnių, kadangi tuojau po nelaimės lūžiai nebuvo diagnozuoti.
Teikta pagalba ir pacientams dėl lėtinių ligų paūmėjimo – sugriuvus vaistinėms bei esant perkrautai arba nebeveikiančiai šalies sveikatos sistemai, žmonės negalėjo gauti vaistų.
„Reikia suprasti, kad ne vien pastatai, bet ir medicinos personalas liko po griuvėsiais. Mes veikėme ne vien kaip ligoninė, bet ir kaip vaistinė – išduodavome nuskausminamųjų mažiausiai trims dienoms arba visą kursą antibiotikų.“
Dirbo palapinėse, miegojo bažnyčioje
Šiaulių priešgaisrinės gelbėjimo valdybos (ŠPGV) Pajėgų valdymo skyriaus vyriausiajam specialistui 59 metų Irmantui Vaigauskui pagalbos Venesuelos žmonėms misija – jau trečia. 31 metus Priešgaisrinėje tarnyboje dirbantis pareigūnas dalyvavo gelbėjimo operacijoje 2020 metais Moldovoje, kai šalį nusiaubė potvynis, ir 2023 metų vasarį žmonių gelbėjimo ir paieškos misijoje po žemės drebėjimo Turkijoje.
Dabar Irmantui buvo patikėtos logistikos grupės vado pareigos. Penkių logistikos darbuotojų iš PAGD (komandos sudėtyje ir dar vienas šiaulietis – ŠPGV II pamainos vadas, Radviliškio skubiosios pagalbos paramedikas Mindaugas Gulbinas) užduotis buvo užtikrinti visų misijos dalyvių darbo ir gyvenimo sąlygas: įrengti bazinę stovyklą, lauko ligoninę, pasirūpinti atsigabentų elektros generatorių darbu, medikamentų dėžių sunešiojimu, baldų surinkimu ir sunešimu, apsauga, kuro, reikalingo ir generatorių darbui, atsargų pildymu bei kitomis užduotimis.
Anot logisto, lauko ligoninė – tai dvylika palapinių, kurios sujungtos į vieną. Penkios palapinės yra palatos: priimamasis ir keturios, skirtos pacientams – infekciniams, trauminiams, kitokiems sužeidimams apžiūrėti ir pagalbai teikti. Kitos palapinės – medikamentų sandėlis, įrangos – generatorių, papildomų lovų ir t. t. patalpos, kt.
Lauko ligoninę, vietos valdžios nurodymu, įkūrė krepšinio aikštelėje, apie 15 kilometrų nuo teritorijos, kurioje jau akivaizdūs žemės drebėjimo padariniai, ir apie 55 kilometrus nuo Karakaso centrinio oro uosto. Pagrindinį šio uosto pastatą ir kilimo-nusileidimo takus žemės drebėjimas apgadinęs taip, kad jame uždrausta leisti civiliams lėktuvams, tik transportiniams ir kariniams.
Ilsėtis atsigabentuose miegmaišiuose ir palapinėse neprireikė – misijos nariai įleisti į greta stovinčią bažnyčią. Ir nesvarbu, kad naktį joje be perstojo skraidė šikšnosparniai, kad vietoje langų stiklų tik kiaurymės, svarbiausia, kad virš galvos yra stogas ir durys, kurias galima uždaryti dėl saugumo.
„Venesueloje langų su stiklais išvis neteko matyti – tik žaliuzės, kurios nesunkiai prapučiamos, kad oras galėtų įeiti“, – šypsosi EMT misijos narys.
Būtent vietinis klimatas tapo kone drastiškiausiu išbandymu sunkiame darbe. Oras kasdien įkaisdavo iki 34 laipsnių ir daugiau su nepaliaujamai šviečiančia saule bei didele drėgme, o paryčiais – 24–25 laipsniai. „Prakaituoji net gulėdamas, nekalbant apie sunkų fizinį darbą.“
Nerimo, kad žemė gali dar kartą rimčiau „pasipurtyti“, būta. Nežymių arba ir kiek stipresnių „drebėjimų“ pasitaikė visos misijos metu.
Per porą savaičių, pasak Irmanto, medicininė pagalba suteikta maždaug 230-čiai ligonių.
„Labai sudėtinga misija. Kelionė namo irgi.“
Grįžtančiai komandai iš pradžių teko keliauti kelis šimtus kilometrų į Venesuelos miestelį pavadinimu Barselona. Iš jo skristi į Bogotą Kolumbijoje, o iš ten – į Paryžių. Galiausiai – Vilnius.
