Naujausios
Meilę žemei ir savo kraštui įkvėpė tėvai
Egidijaus tėvai Onutė ir Kastytis Andriuliai ūkininkauja nuo 1997 metų. Pradžioje augino linus, laikė karvių bandą. Tačiau darbo tokiame ūkyje daug. Samdė tik vieną melžėją, kitus darbus atliko patys. O pieno kainos mažėjo. Niekas nepagailėjo kasdien penktą valandą ryto keliančių ir visą dieną apie gyvulius besisukinėjančių ūkininkų.
Todėl laipsniškai mažino karvių ir plėtė mėsinių galvijų bandą. Pirko veislinius galvijus iš vietos ūkininkų ir iš Prancūzijos. Mėsinius laikė dvylika metų.
Deja, ir galvijai didelių turtų negalėjo sukrauti. Lietuvos rinka – maža. Galvijai per tarpininkus iškeliaudavo į užsienį. Bet itin didelėmis gyvo svorio kainomis ūkininkų supirkėjai nelepino.
Galiausiai nusprendė, jog toje pačioje žemėje, kurioje augo žolė šienavimui ir ganykloms, pasėjus javus, bus naudingiau. Tad jau keletą metų didžioji ūkio dalis – augalininkystės. Tiesa, karvių visiškai neatsisakė, laiko dar aštuonias. Dalis pieno savo poreikiams, dalį parduoda.
Vieni stipriausių rajono ūkininkų į darbą įtraukė ir tris savo vaikus. Nors darbo ūkyje buvo daug, ir ne visas jis patrauklus, tačiau šiandien ūkininkauja visi trys Andriulių vaikai. Dukra baigė agronomijos studijas. Dirba ir ūkininkauja Biržuose.
Egidijus gyvena Vaiguvoje, netoli tėvų. Čia ir ūkininkauja, visa žemė aplink. Jo jaunesnysis brolis studijuoja Žemės ūkio akademijoje. Netrukus galės perimti mamos ūkį.
Onutė ir Kastytis Andriuliai specialiai neviliojo savo vaikų likti prie žemės. Atvirkščiai ragino pirmiausia baigti mokslus. „Kol nebaigsi mokslų, nebus ūkio“, – mena Egidijus tėvų posakį. Ir iš tiesų, tik 2016 – aisiais baigęs VDU Žemės ūkio akdemiją, galėjo įregistruoti savo ūkį.
Tačiau nė vienas iš Andriulių vaikų nesvarstė kito pasirinkimo. Visi trys pasirinko žemės ūkio studijas ir liko prie žemės. Matyt, įkvėpė asmeninis tėvų pavyzdys.
Pradėjo nuo 35 hektarų
Tėvai Egidijui atriekė 35 hektarus nuomojamos žemės. Toliau valdas privalėjo plėsti pats. Dalį žemės pirko, dalį nuomojasi. Šiuo metu dirba 300 hektarų. Visi laukai toje pačioje Vaiguvos seniūnijoje. Augina žieminių ir vasarinių kviečių, žieminių miežių, žieminio rapso, pupų, žirnių ir kitų kultūrų. Geriausiai dera kviečiai. Jų prikulia po 6 – 7 tonas iš hektaro. Turint omenyje, jog žemės kalvotame Kelmės krašte nėra labai našios, tai neblogas derlius. Tačiau dėl sėjomainos į dirvą tenka berti ir kitų kultūrų sėklos.
Egidijus verčiasi nearimine žemdirbyste. Šiuo metu naudoja noraginį skutiką. Tačiau parašė projektą ir tikisi gauti paramos, kad nusipirktų juostinę sėjamąją.
Per aštuonerius ūkininkavimo metus E. Andriulis be jokios paramos nusipirko naują traktorių ir naudotą kombainą. Pasinaudojęs parama, įsigijo pukrštuvą ir tąšų barstytuvą.
Kita technika – tėvų, spėjusių sukurti jau gana turtingą augalininkystės ūkio bazę.
Trisdešimtmetis stengiasi ūkininkauti tvariai. Kas penkeri metai atlieka žemės tyrimus. Jo nupirktuose ir nuomojamuose plotuose dirvai labiausiai trūksta fosforo. Jo atsargomis laukai ir papildomi. Neretai tenka įterpti kalkių, kalcito. Atlikus pakartotinius tyrimus, žemėlapis šiek tiek pasikeičia. Per penkerius metus, kai kurie plotai pradeda nestokoti anksčiau tūkusių medžiagų, tad juos tręšti reikia mažiau.
Beje, viename jo nuomojamos žemės lauke stovi vėjo elektrinės. Paklaustas, ar jos netrukdo žemdirbystei, Egidijus duoda suprasti, jog savo žemėje šių gigantų statyti neleistų: „Jeigu jie tokie nekalti, tai tegu stato Vingio parke.“
Kartu su mamos ir tėčio ūkiu Andriuliai dirba 1000 hektarų žemės.
Lankymosi jo ūkyje metu Egidijus parodė seną rusišką buldozerį. Jį naudoja melioracijos darbams. Ūkininkas užsiima ir kitais papildomais verslais. Valo griovius ir pagriovius, ruošia biokurą.
„Neatmetu galimybės kada nors grįžti ir prie gyvulininkystės, – apie perspektyvas kalba Egidijus. – Žemės ūkyje viskas nuolat keičiasi. Atsimenu, kai „pertvarkė“ elektros tiekimą, gavau 5000 eurų sąskaitą už sunaudotus elektros kilovatus ir 2500 eurų už elektros persiuntimą. Mat tuo metu džiovykloje buvo laikomi ir džiovinami grūdai. Po tokių patirčių gali apkarsti ir augalininkystė.“
„Negalėjau nubūti Kaune“
Tačiau kas benuktiktų jaunas ūkininkas niekuomet neplanuoja palikti kaimo. „Kai studijavau Kaune, ketvirtadienį popiet jau atsidurdavau Vaiguvoje. Negalėdavau ten ilgiau nubūti.“
Vaikiną žavi kaimo ramybė, erdvė. Vaiguvos niekuomet neiškeistų net į patį įdomiausią ir moderniausią Europos didmiestį.
Iš visos Egidijaus klasės Vaiguvoje liko tik jis ir dar viena klasiokė. Visi kiti Anglijoje, Norvegijoje, Vokietijoje. Kai kurie ten išvyko, baigę aukštuosius mokslus, dirba odontologais, gydytojais.
Pasiturinčių tėvų sūnus Egidijus taip pat turėjo daug galimybių pasirinkti paklausią, prestižinę profesiją. Tačiau nepanoro palikti gimtinės.
Su žmona Birute Vaiguvoje nusipirko seną namelį. Jį nugriovė. Pastatė naują namą. Šalia jo – ūkinį pastatą su pirtimi ir didžiule terasa. Savuose erdviuose namuose Andriuliai augina dvi atžalas – dukrą ir sūnų.
Egidijaus žmona Birutė – kelmiškė. Šiaulių universitete baigė administravimo studijas. Profesija labai praverčia ūkyje. Jos darbas detalių technikai paieška ir pargabenimas, kiti organizaciniai darbai. Per javapjūtę kartu su anyta Onute Birutė gamina ir veža į laukus pietus darbininkams.
„Važinėti į kokią nors darbovietę nebūtų kada, – sako jauna moteris. – Darbo apstu ir ūkyje. Be to, esu ir vaikų mama.“
Visa Andriulių šeima mėgsta daugelį darbų atlikti patys. Inžinieriaus mechaniko specialybę įgijęs Egidijus pats dažniausia remontuoja techniką. Tik, kai didesnis gedimas, kviečiasi serviso specialistus. Pats drauge su tėvu daug dirbo prie namo statybos. „Mėgstu statyti, kurti“, – sako jaunas ūkininkas.
Nors ūkis pareikalauja daug jėgų ir laiko, Egidijus su tėčiu Kastyčiu ir žmona Birute dažnai nuvažiuoja į Kauno areną pažiūrėti krepšinio varžybų. Kartais kaip „Žalgirio“ sirgaliai keliauja ir į kitas šalis.
