Naujausios
Tęsiame publikacijų ciklą „Okupacija“
„Mes buvome pasyvūs“
Lygiai prieš 70 metų Lietuvos kariuomenės savanoris, vėliau lakūnas ir aviacijos istorikas, Jonas Balčiūnas tapo įvykių Zoknių aerodrome liudininku. Birželio 16-ąją apie 12 valandą čia pasirodė rusų naikintuvas I-16. Jauni lietuvių kareiviai iš pradžių nesuprato, iš kur rusai jų teritorijoje. Apie 13 valandą nuo Radviliškio pusės pasigirdo stiprus variklių gausmas — tai buvo pirmoji transporto lėktuvų grupė.
Šiuo metu aštuoniasdešimt aštuonerių lakūnas, prisimindamas įvykius Zokniuose, neslepia: „Mes buvome pasyvūs“.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Karinės nuotaikos nejautė
Jonas Balčiūnas į savanorius pasiprašė vos jam suėjo aštuoniolika, nors daugelis jį atkalbinėjo, kad tokiais laikais, kai prasideda karas, stoti savanoriu į kariuomenę yra kvaila — dauguma tuo metu stengėsi nuo kariuomenės išsisukti.
Tačiau jaunuolis prisistatė į Biržų komisariatą ir pasijuto laimingas, kai jį paskyrė į Karo aviaciją Šiauliuose.
Būrelis biržiečių į Zoknius atvyko 1940-ųjų vasario pabaigoje ir įsiliejo į Jaunų kareivių kuopą, kurią sudarė apie 80 žmonių.
Iš pradžių paragavo bendros kareiviškos tvarkos: rikiuotės, pagreitintai priimtos priesaikos, politinių valandėlių.
„Tos karinės nuotaikos nejautėme, vyko užsiėmimai, paskaitos tarptautinėmis temomis, bet, matyt, Lietuva stengėsi išlaikyti neutralitetą, o lektorius St. Bulota stengėsi neminėti nei kas vyksta, nei atskirų vardų, nei pavardžių, įvykius nušviesdavo aptakiai, nesigilindamas į jų priežastis ir pasekmes, — prisimena J. Balčiūnas. Lektorius prasitardavęs, jog karo įvykiai parodė, kad ir mažos valstybės (tuo metu dar vyko Suomijos ir Rusijos karas) gali rimtai pasipriešinti galiūnams. Čia pat užsimindavęs, kad sovietų karinės bazės Lietuvoje gali būti tikra užuovėja nuo kaimynų invazijos, tačiau ir apie vokiečius nieko griežtesnio nepasakydavo.
Anot J. Balčiūno, kareiviams susidarydavo įspūdis, tarsi vyko ne grobuoniškas karas, o sportinės varžybos.
Naktį miegojo ramiai
Birželio 15-osios, šeštadienio, rytas išaušo vasariškai malonus.
Paprastai šeštadieniais atvažiuodavo budintis personalas ir skraidydavo nuo 9 iki 14 valandos, tačiau tą šeštadienį buvo pakilęs tik vienas ANBO-41, ir labai greitai nusileido.
Tik vėliau J. Balčiūnas sužinojo, kad lakūnui buvo liepta nusileisti ir iki 14 valandos visus lėktuvus sustumti į angarus. Taip ir buvo padaryta.
Po vakarinio patikrinimo, prisimena J.Balčiūnas, buvo duota komanda rikiuotis prie kareivinių — buvo išrikiuoti ir sustatyti senas kareivis prieš jauną, pasakyta — vienas būsiąs vadas, antrasis — jo padėjėjas. Dar buvo pasakyta, jei naktį išgirs švilpuką, visiems šokti iš lovų ir taip išsirikiuoti.
Leitenantas K. Markevičius pridėjo keletą žodžių, kad vyksta dideli įvykiai ir mes turime būti budrūs, tačiau neaiškino, nei kodėl, nei kas. Jauni kareiviai naktį išmiegojo ramiai.
Sekmadienio rytą J. Balčiūnas atsikėlė (kažkodėl švilpukas vėlavo) ir smalsumo vedinas su kitais išėjo į lauką. Netoli vaikščiojo trejetas raudonarmiečių su šautuvais. „Vienas karininkas priėjo prie mūsų ir paklausė, kokia nuotaika, kaip miegojome. Kadangi mokėjau rusiškai, persimečiau keliais žodžiais, ir jis, pamatęs, kad mes neturime šautuvų, nuėjo toliau. Mes, kareivėliai, taip ir nesupratome, iš kur tie rusai mūsų teritorijoje“, — pasakojo J. Balčiūnas.
Rusų aviacijos debesis
Apie 12 valandą pasirodė rusų naikintuvas I-16 ir nusileido aerodrome.
„Kadangi mums buvo neleista po aerodromą maišytis, stebėjome iš šalies, kaip lakūnas pasistato lėktuvą prie angaro, ištiesia baltas signalines marškas (rusai turėjo įsitikinti, ar į juos šaudys, ar ne) ir vėl kurį laiką tylu, ramu.
Apie 13 valandą nuo Radviliškio pusės pasigirdo stiprus variklių gausmas ir pasirodė į mus tarsi slenkantis juodas debesis — tai buvo pirmoji transporto lėktuvų grupė — keturmotoriai TB— 3, kurie atvežė technikos personalą, kitus dalykus. Virš jų sukosi naikintuvai. Kadangi aerodromas nedidelis, visi leidosi po vieną — tas sunkiųjų bombonešių nusileidimas galėjo trukti 30— 45 minutes„, — atkuria tolimojo sekmadienio įvykius J.Balčiūnas.
Lėktuvai, anot pašnekovo, buvo panašūs į slenkantį audros debesį dėl labai mažo jų greičio — galėję skristi 100--120 kilometrų per valandą greičiu, kai tuo tarpu lietuviai kariai jau buvo pripratę prie žymiai didesnių greičių — mūsų ANBO-41 išvystydavo iki 350— 400 kilometrų per valandą greitį.
Nusileidus sunkiesiems bombonešiams pasirodė naujas ratas dviejų variklių bombonešių, vadinamųjų SB (rusiškai — „srednije bombordirovščiki“). Tai buvę pagrindiniai rusų kovos bombonešiai. Iš viso tą sekmadienį į Zoknių aerodromą, J. Balčiūno skaičiavimu, nutūpė apie 80--90 rusų lėktuvų.
„Rusų lėktuvų nusileidimas sukėlė kiekvieno širdyje kažkokį nerimą: galvojome, kas čia darosi, kad per trejetą valandų nedidukas mūsų aerodromas buvo pilnas, kaip avilys bičių“, — pasakoja J. Balčiūnas.
Pirmadienį, birželio 17-ąją, prie angarų greta lietuvių sargybinių jau stovėjo ir raudonarmiečiai, kurie rytą atvažiavusių lietuvių karininkų, puskarininkių ir tarnautojų į angarus nebeįleido.
Karininkai jau žinojo, kad Kauno, Panevėžio aerodromai irgi pilni sovietų.
Liepos 3 dieną Lietuvos kariuomenė pertvarkyta į Lietuvos liaudies kariuomenę, pašalinti antpečiai, vietoje „tamsta“ viršininkus liepta vadinti “draugais“, atsirado nauji vadai — politrukai, liaudies kariuomenėje greitai neliko nei drausmės, nei tvarkos, o pagrindine kario pareiga, prisimena J. Balčiūnas, buvo triskart apsilankyti valgykloje.
Rusų nuotaika keičiasi
Iš pradžių, pasakoja J. Balčiūnas, rusai buvę nuteikti patriotiškai, lakūnai buvo aprengti odinėmis striukėmis ir vaizdavo, kad jie yra kažkuo pranašesni. Paskui, pamatę, kad vos ne pas kiekvieną lietuvį kareiviuką — laikrodis, ėmė klausinėti, iš kur šie laikrodžius gavę ir juos iš kareivių supirkinėti.
„Matėsi, kad jų nuomonė pradėjo smarkiai keistis. Jie pamatė, kad tų badaujančių nėra, o kai pradėjo klausinėti, kiek pas mus karininkai gali gauti atlyginimo, jų nuotaika labai keitėsi“, — pasakoja J. Balčiūnas.
Dar buvusi antroji banga, kai rusai pradėjo atsivežti savo šeimas: rusės parduotuvėse pamatydavo kalnus pigių audinių, prasidėjo prekių pirkimas, parduotuvės pradėjo tuštėti, tam reikalui pasitarnavo ir dirbtinis lito nuvertinimas rublio atžvilgio.
Visa tai, anot J. Balčiūno, įvedė tam tikrą sumaištį į okupantų galvas ir gadino jų nuotaiką.
Vasaros šeštadienių ir sekmadienių vakarais „išvaduotojai“ mėgdavę demonstruoti lietuviams filmus: dažniausiai apie revoliuciją, pilietinį karą ir kolchozus.
Kartą J. Balčiūnas vieno kariškio paklausė apie matytą filmą: veiksmas vyko Ukrainoje per javapjūtę, kur tiesiai iš laukų grūdai buvo pilami į sunkvežimius ir su plakatais „Dovanojame tėvynei, partijai ir draugui Stalinui“ vežami į priėmimo sandėlius.
„Paklausiau, kodėl kolchozai taip skuba parduoti grūdus tiesiai iš lauko? Leitenantas ukrainietis pagalvojo ir atsakė: “Mes esame dviese, tai pasakysiu tiesą: ne parduoti, o atiduoti“. Tada papasakojo, kad valdžia už žemės produktus moka kapeikas, bet surenka visą derlių, kolūkiečiams palikdama tik šiaudus ir pelus, ir šie gyvena pusbadžiu. Šito leitenanto motina ir diedukas mirė Ukrainoje siautusio bado metu, tėvas kalinys negrįžo iš Volgos— Dono kanalo darbų, o jis pats liko gyvas tik patekęs į vaikų namus. Patylėjęs dar pridūrė, kad greitai ir lietuviai pajus socializmo skonį“, — prisimena J. Balčiūnas.
Kareivio veide matėsi lyg nepagydomas skausmas, o kartą jis prisipažino, kad ilgai jų čia nelaikys, mat politrukas sakė, jog čia pabuvę kareiviai — pagedo.
Paskutinis ANBO skrydis
J. Balčiūnas pasakoja spalio 23-iosios rytą gavęs nurodymą iš geležinkelio stoties į aerodromą nuvežti dešimt iš Kauno atvykusių lakūnų. Kadangi buvo nutarta, kad pagrindinė nuolatinė bazė bus Ukmergėje, iš Šiaulių buvo numatyta ten parskraidinti 9 žvalgybos lėktuvus ANBO-41.
Paprastai, pasakoja J.Balčiūnas, lietuviams nebuvo leista skraidyti, bet paskutinį kartą rusai išskristi leido — lėktuvų detalėms neardė.
J. Balčiūnas prie išrikiuotų mūsų lėktuvų pamatė būrelį sovietų kariškių, kurie smalsiai apžiūrinėjo mūsiškius ANBO ir klausinėjo, kieno konstrukcijos. Sužinoję, kad lietuviškos, negalėdavo patikėti.
Netrukus mūsų lakūnai pademonstravo ANBO galimybes. „Lėktuvus pasistatė aerodromo gale, pabėgo žeme gal 150— 200 metrų ir jau aerodromo vidury praskrido virš angarų. Sovietai stebėjosi, o vienas iš karininkų, prisimenu, pasakė: “Aš neįsivaizduoju, kad tokiomis vargingomis sąlygomis buvo pastatyti tokie lėktuvai“.
Po poros dienų Zoknius apleido paskutiniai kariai, J. Balčiūnas buvo paskirtas į Vilnių.
Prisimindamas tos vasaros įvykius, J. Balčiūnas dar kartą patvirtina: tada kareiviams niekas nieko neaiškino.
„Tarp kareivių (su karininkais nebendravome) kilo kelios nuomonės: vieni (tokių buvo vos keli) sovietų atėjimu džiaugėsi, kiti tylėjo ir visai savo nuomonės nereiškė, tretieji kalbėjo, kad mūsų nepriklausomybei atėjo pabaiga. Sakyčiau, tuo metu tarp kareivių reiškėsi abejingumas, kaip bus, taip...“, — pasakoja turbūt paskutinis Zoknių okupacijos liudininkas.
Aviacijos sunaikinimas
J. Balčiūnas spalio 25-ąją, palikdamas Zoknius, nubraukė ašarą. O kitą dieną jau prasidėjo lėktuvų naikinimas. Spalio 26-ąją pirmoji į Šilėnų bombardavimo poligoną išvežta „Lituanica-II“, vėliau bombardavimo taikiniais tapo “Ansaldai“, o “Gladiatoriai“ kažkodėl buvo suvilkti į sąvartyną prie Zoknių aerodromo. Nežinomas ir paskutinio A. Gustaičio kūrinio lengvojo bombonešio ANBO— VIII likimas. Jis stovėjo iš angaro išmestas lauke, vėliau dingo. Pasakojama, kad išmontuotas ir geležinkeliu kažkur išvežtas.
LIUDININKAS: Jonas Balčiūnas šiuo metu guli vienoje iš Kauno ligoninių. Nors sveikata šlubuoja, aštuoniasdešimt aštuonerių aviatorius septynių dešimtmečių senumo įvykius prisimena detaliai ir po tiek laiko geba juos analizuoti.
Autorės nuotr.
PATRIARCHAS: Jonas Balčiūnas, visą gyvenimą paskyręs aviacijai, yra vadinamas Lietuvos aviacijos istorijos patriarchu. Nuotraukoje — greta seniausio Lietuvoje išlikusio sklandytuvo Bro12.
RIKIUOTĖ: J. Balčiūnas į Zoknių aerodromą atvyko 1940-ųjų vasario pabaigoje. Rikiuotėje (J. Balčiūnas — ketvirtas iš kairės) greta „Gloster Gladiator“.
SUNAIKINIMAS: Spalio pabaigoje „Gloster Gladiator“ naikintuvai buvo kažkodėl buvo suvilkti į sąvartyną prie Zoknių aerodromo.
Lietuvos aviacijos muziejaus archyvo nuotr.
