Menininkai sostinę iškeitė į trijų sodybų kaimą

Me­ni­nin­kai sos­ti­nę iš­kei­tė į tri­jų so­dy­bų kai­mą

Nuo­ša­lia­me Tu­bi­nių kai­me (Jo­niš­kio r.), į ku­rį ve­da duo­bė­tas žvyr­ke­lis, jau tre­jus me­tus sa­vi­tą gy­ve­ni­mo oa­zę ku­ria iš Vil­niaus at­si­kė­lu­si me­ni­nin­kų po­ra Dai­va Ric­ke­vi­čie­nė ir An­ta­nas Po­vi­lio­nis.

„Ko­dėl už­kam­pis? Nuo mū­sų iki mi­li­jo­ni­nio Ry­gos mies­to – tik 45 mi­nu­tės ke­lio“, – sa­ko An­ta­nas. Dai­va su­si­ža­vė­jo ra­my­be, už­bu­rian­čia gam­ta, kai už lan­go laks­to stir­nų pul­kas ar­ba tuok­tu­vių šo­kį do­va­no­ja pil­kų­jų ger­vių po­ra.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Žvė­re­lių ir paukš­čių ap­sup­ty­je

„Į so­dą tarp obe­lų atei­na stir­nos. Į lau­kus iš miš­kų jos iš­bren­da pa­ra­gau­ti pir­mo­sios rap­sų ža­lu­mos. Man pa­sa­ko­jo, kad žel­me­nys tu­ri kaž­ko­kių kon­cent­ruo­tų svai­gi­na­mų me­džia­gų, – ve­džio­da­ma po so­dy­bą pa­sa­ko­ja Dai­va Ric­ke­vi­čie­nė. – Ki­ta­pus ke­lio prie grio­vio pa­krū­mė­se ma­tė­me šo­kan­čias pil­ką­sias ger­ves. O ta di­džiu­lė ba­la ant lau­kų žie­mą bu­vo ma­no le­do are­na. Laks­čiau su pa­čiū­žo­mis kaip „Ak­ro­po­ly­je“. Ir nie­kur ne­rei­kė­jo va­žiuo­ti. Vie­tos gy­ven­to­jai kar­tais neį­ver­ti­na ar net ne­pa­gal­vo­ja, ką ga­li tu­rė­ti po ran­ka.“

Žie­mą šei­mi­nin­kai tu­rė­jo įna­mį – šer­muo­nė­lį. Bal­ta­kai­lis ne­di­de­lis gy­vū­nė­lis iš­ni­ro iš ūkio pa­sta­to ir, sku­biai per­bė­gęs kie­mą, smu­ko į sky­lę prie na­mo pa­ma­to. Gy­vū­nė­lio ap­ra­šy­mo Dai­va ieš­ko­jo kny­go­je. Iš to­lo jis šiek tiek pri­mi­nė žiur­kę, bet, pa­si­ro­do, pa­ts jas pui­kiau­siai do­ro­ja.

Pe­les ir ki­tus grau­ži­kus į na­mus sma­giai tem­pia ir ka­ti­nas Be­nas ar­ba – Bent­lis. Be­veik vi­si ka­da nors su šia po­ra gy­ve­nę ka­ti­nai tu­ri „au­to­mo­bi­li­nius“ var­dus. To­kia tra­di­ci­ja. Ant­ras, ge­ro­kai stam­bes­nis miauk­lys, ta­po Dy­ze­liu. Jis – gy­ve­ni­mo ap­lam­dy­tas, nes iš­kri­to iš ket­vir­to aukš­to ir su­si­lau­žė dvi ko­jas, jo­se po ope­ra­ci­jų li­ko ge­le­ži­niai su­tvir­ti­ni­mai.

Be ka­ti­nų po na­mus dar laks­to ka­lai­tė Lė­ja, įnir­tin­gu lo­ji­mu rei­ka­lau­jan­ti dė­me­sio. Ją Dai­va par­si­ve­žė iš Jo­niš­kio. Pa­ma­tė pre­ky­bos cent­re ka­bė­ju­sį skel­bi­mą, kad do­va­no­ja­mas ma­žas šu­ne­lis.

Ta­po bui­ti­nių rei­ka­lų pro­fe­so­re

So­dy­bos šei­mi­nin­kė ap­ro­do di­de­lį stik­li­nį šilt­na­mį. Dar bu­vu­sių sa­vi­nin­kų sta­ty­tas, ge­rai iš­si­lai­kęs jis tar­nau­ja ir vil­nie­tei, ku­ri jau­čia po­rei­kį „na­gus į že­mę su­kiš­ti“. Au­gi­na agur­kus, po­mi­do­rus, sa­lo­tas, graž­gars­tes, ri­di­kė­lius, įvai­rias žo­le­les. Že­muo­gės ja­me de­rė­jo iki gruo­džio mė­ne­sio. Styps­ta svo­gū­nų, ku­rių ro­pu­čių mo­te­ris neiš­rau­na jau tre­jus me­tus, laiš­kai. Lau­ke, gre­ta šilt­na­mio, že­mės ga­ba­lė­lis pa­ruoš­tas 50-iai braš­kių dai­gų.

„Prieš po­rą me­tų ban­dė­me au­gin­ti bul­ves. Pa­ruo­šė­me že­mę, su­ki­šo­me gum­bus. Bet ne­pa­vy­ko, taip ir ne­nu­ka­sė­me“, – į pie­va apau­gu­sią dir­vą ro­do me­ni­nin­kė. Ta­čiau to­kia pa­tir­tis – vie­na iš pa­mo­kų, ku­rių"ant bru­ko“ au­gę Dai­va ir An­ta­nas pa­ti­ria be­veik kas­dien. Pa­va­sa­rį ne­lauk­tai pa­spau­dė že­ma tem­pe­ra­tū­ra – už­ša­lo iš šu­li­nio tie­kia­mas van­duo. Vamz­dis per aukš­tai iš­ves­tas.

Ži­di­nys grei­tai įšil­do kam­ba­rius, bet tem­pe­ra­tū­ra ly­giai taip sku­biai ir iš­si­vaikš­čio­ja, lyg pa­bėg­ti sku­ban­tis va­gis. Sta­ty­bi­nin­kai ka­dai­se na­mą su bro­ku pa­sta­tė. Nau­jie­ji šei­mi­nin­kai jį šil­ti­no, pa­kei­tė sto­gą nau­ju. Bet vė­sa šal­tuo­ju se­zo­nu neap­lei­džia.

„Iš­mo­ko­me, kad nak­čiai ga­li­ma įsi­dė­ti ža­ri­jų į ki­bi­rą ir nu­si­neš­ti į mie­ga­mą­jį kam­ba­rį – jau­kiau. Kad ži­di­nys il­giau karš­tį iš­lai­ky­tų, pa­kan­ka į jį pri­kū­ren­tą įdė­ti ak­me­nų“, – aiš­ki­na mo­te­ris, juo­kau­da­ma per ke­le­rius me­tus kai­me ta­po bui­ti­nių rei­ka­lų pro­fe­so­re.

Įsi­gi­jo vi­są kai­mą

Dai­va ir An­ta­nas Tu­bi­nių kai­mą at­ra­do prieš tre­jus me­tus per ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to agen­tū­rą, žiū­ri­nė­da­mi skel­bi­mus in­ter­ne­te. Spe­cia­liai geog­ra­fi­nės vie­tos ne­si­rin­ko. Do­mi­no pa­sta­tų būk­lė, te­ri­to­ri­ja, kai­na.

Po­ra įsi­gi­jo iš­kart tris Tu­bi­nių so­dy­bas, su­jung­tas į vie­ną 87 arų skly­pą. Juo­kau­ja, nu­si­pir­kę vi­są kai­mą, nes dau­giau gy­ven­to­jų ap­link nė­ra. Iki pa­grin­di­nio ke­lio rei­kia va­žiuo­ti apie ki­lo­met­rą. Bu­čiū­nų kai­mas – dar to­liau. Iš ten jie per­ka kiau­ši­nių ir pie­no. Da­bar gal­vo­ja pa­tys pa­sta­ty­ti už­tva­rą ir au­gin­ti viš­tų. No­rint įsi­gy­ti kaž­ką pa­na­šaus prie Vil­niaus, so­duo­se, bū­tų rei­kė­ję in­ves­tuo­ti gal de­šimt kar­tų dau­giau lė­šų.

„Esu tar­si kai­mo se­niū­nas ar sa­vi­nin­kas, – juo­kia­si An­ta­nas ir pa­že­ria fan­ta­zi­jos vai­sių: – kar­tais uto­piš­kai pa­gal­vo­ju, kad ga­lė­jo koks mi­li­jo­nie­rius Bi­las Geit­sas nu­pirk­ti vi­są Lie­tu­vą, ap­tver­ti ir pa­ka­bin­ti už­ra­šą „Pri­va­ti val­da“. Už­tat kiek su­tau­py­tu­me iš­lai­dų val­džiai iš­lai­ky­ti. Vi­si jo kom­pa­ni­jo­je tu­rė­tų dar­bo, vil­kė­tų kos­tiu­mais.“

Be­veik Eu­ro­pos cent­ras

So­dy­bos šei­mi­nin­kai tei­gia, kad gy­ve­ni­mas kai­me tu­ri dau­gy­bę pri­va­lu­mų. Jie ne­sup­ran­ta, ką reiš­kia žo­dis „už­kam­pis“.

An­ta­nas sa­ko: „Nuo mū­sų so­dy­bos iki Ry­gos – mi­li­jo­ni­nio, di­de­lio mies­to – oro uos­to, vos 45 mi­nu­tės ke­lio. Ne­re­tai už­su­ka drau­gai, pa­ke­liui vyks­tan­tys į Ta­li­ną. Lan­kė­si bi­čiu­liai iš Mask­vos. Koks pa­kraš­tys, pa­ri­bys? Juk nė­ra vi­di­nių Eu­ro­pos Są­jun­gos sie­nų, mes, ga­li­ma sa­ky­ti, vos ne jos vi­du­ry­je gy­ve­na­me.“

„Ap­si­gy­ve­nę Tu­bi­niuo­se jau ke­lis kar­tus bu­vo­me Jūr­ma­lo­je, o sos­ti­nė­je tu­pė­da­mi ne­pa­me­nu, ka­da prie jū­ros lan­kė­mės“, – įsi­ter­pia Dai­va.

Vil­niu­je po­ra gy­ve­no pres­ti­ži­niu lai­ko­ma­me An­ta­kal­nio ra­jo­ne, ap­sup­ta me­ni­nin­kų, moks­lo žmo­nių, gau­saus in­te­li­gen­ti­jos ra­to ir ži­no­mų as­me­nų. Vos už ke­lio­li­kos met­rų – sto­vi bu­vu­sio pre­zi­den­to so­dy­ba, ne­to­lie­se gy­ve­na bu­vu­si fi­nan­sų mi­nist­rė. Iki Ar­ki­ka­ted­ros – 10 mi­nu­čių au­to­mo­bi­liu, 20 – dvi­ra­čiu. Ir ap­link – ver­dan­tis, kun­ku­liuo­jan­tis kul­tū­ri­nis gy­ve­ni­mas.

„Jūs ma­no­te, daž­nai ei­da­vo­me į teat­rą? Rink­tis no­ri­si ko­ky­bę. Pas mus daug tru­pių pri­steig­ta, ta­čiau me­ni­nin­kai tam tik­ra pra­sme yra „tra­nai“, ku­riems iš­lai­ky­ti, rei­kia ki­tų žmo­nių mo­kes­čių, jų per­ka­mų bi­lie­tų. Su­ti­ki­te: 20 mi­li­jo­nų gy­ven­to­jų tik­rai bū­tų pa­jė­ges­ni fi­nan­suo­ti dau­giau ko­ky­biš­kų teat­rų nei du ar trys mi­li­jo­nai“, – sa­vo nuo­mo­nę dės­to An­ta­nas, pa­ts pa­gal dar­bą sa­ve ga­lin­tis pri­skir­ti „tra­nams“, nes ir­gi už­sii­ma įvai­riais me­nais. Tie­sa, sa­ko, ne­no­rin­tis daug apie sa­ve kal­bė­ti ir ro­dy­ti, ką su­ge­ba. Jis ne­pa­gei­da­vo ir fo­tog­ra­fuo­tis.

Nuo­bo­džiau­ti nė­ra ka­da

Dai­va Ric­ke­vi­čie­nė mie­lai at­ve­ria sa­vo dar­bų lo­by­nus, už­fik­suo­tus nuo­trau­ko­se. Kas dar neiš­ke­lia­vo pa­gal už­sa­ky­mus, ga­li­ma pa­lies­ti ran­ko­mis: be­ga­ly­bės ženk­lu, in­ka­ru, reiš­kian­čių pa­sto­vu­mą, bei ki­tais sim­bo­liais puoš­tas sie­nų gip­so ply­te­les, pa­veiks­lą su bū­riu tu­pi­nė­jan­čių ka­ti­nų, iš mo­de­li­no su­kur­tas spal­vin­gas, žais­min­gas, įvai­rius gy­vū­nus ir žmo­nes pri­me­nan­čias skulp­tū­rė­les.

Lip­do ji ir mag­ne­tu­kus, ta­po pa­veiks­lus. Ka­dai­se Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jo­je in­ter­je­ro di­zai­no stu­di­jų ne­bai­gė, ta­čiau mo­ko­si iki šiol – vis ką nau­jo iš­ban­dy­to, to­bu­li­na. Idė­jas ge­ne­ruo­ja in­ter­ne­tas ir ap­lin­ka. Juk gam­to­je ga­li­ma ras­ti kū­ry­bai tin­ka­mų, bet ne­pa­nau­do­tų me­džia­gų: me­džių ša­kų, kel­mų, ak­me­nų.

Nė­ra ir ka­da nuo­bo­džiau­ti: nuo ba­lan­džio pa­bai­gos pra­si­de­da tu­ris­ti­nis se­zo­nas. Su­va­žiuo­ja drau­gai, pri­si­ka­bi­na ha­ma­kų, sta­to pa­la­pi­nes, ke­pa šaš­ly­kus.

„Bu­te, kad ir pa­čia­me di­džiau­sia­me, jau­tie­si ap­ri­bo­tas. O kai­me – lais­vė, psi­cho­lo­gi­nė gy­dyk­la. Ga­li gy­ven­ti, kaip no­ri. Tur­būt mus kai kas pa­va­di­na keis­tuo­liais, gal net idio­tais. Sup­ran­ta­ma, kad vie­tos gy­ven­to­jams at­ro­do­me neįp­ras­tai. Jei da­bar tu­rė­tu­me vai­kų, dar tre­čia kar­ta bū­tų va­di­na­ma: „Tie, iš Vil­niaus“. Kol at­si­kels dau­giau nau­jų gy­ven­to­jų“, – sa­ko A. Po­vi­lio­nis. Jis pra­si­tar­ia, kad bi­čiu­liams iš Ta­li­no vie­ną iš tri­jų so­dy­bų na­mų už­leis: te­gul tvar­ko­si, re­mon­tuo­ja ir lei­džia bent va­sa­ras. Gal­būt nuo­ša­lus kai­mas taps me­ni­nin­kų oa­ze.

Au­to­rės nuo­tr.

Me­ni­nin­kė Dai­va Ric­ke­vi­čie­nė sa­ko, kad kai­me jai la­biau pa­tin­ka nei Vil­niu­je – ra­my­bė, gra­ži gam­ta.

Šiuo­se na­muo­se pui­kiai su­gy­ve­na du ka­ti­nai – Bent­lis (kai­rė­je) ir Dy­ze­lis.

As­me­ni­nės nuo­tr.

Dai­va Ric­ke­vi­čie­nė ku­ria žais­min­gus mag­ne­tu­kus.

­

Port­re­tas su ka­ti­nu.

­

Sa­vo kū­ri­niuo­se Dai­va Ric­ke­vi­čie­nė ne­ven­gia ryš­kių spal­vų ir abst­rak­ci­jų.

Daž­ni pa­veiks­lų vei­kė­jai – dru­giai.

­

Akį trau­kia me­ni­nin­kės de­ko­ruo­tas dvi­ra­čio rė­mas.

Jau­kus ply­te­lės raš­tas.

Me­ni­nin­kė lip­do ir įvai­rias žais­min­gas fi­gū­rė­les.

De­ko­ra­ty­vios ply­te­lės pa­puo­šia in­ter­je­rą.