
Naujausios
Menininkai sostinę iškeitė į trijų sodybų kaimą
Nuošaliame Tubinių kaime (Joniškio r.), į kurį veda duobėtas žvyrkelis, jau trejus metus savitą gyvenimo oazę kuria iš Vilniaus atsikėlusi menininkų pora Daiva Rickevičienė ir Antanas Povilionis.
„Kodėl užkampis? Nuo mūsų iki milijoninio Rygos miesto – tik 45 minutės kelio“, – sako Antanas. Daiva susižavėjo ramybe, užburiančia gamta, kai už lango laksto stirnų pulkas arba tuoktuvių šokį dovanoja pilkųjų gervių pora.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Žvėrelių ir paukščių apsuptyje
„Į sodą tarp obelų ateina stirnos. Į laukus iš miškų jos išbrenda paragauti pirmosios rapsų žalumos. Man pasakojo, kad želmenys turi kažkokių koncentruotų svaiginamų medžiagų, – vedžiodama po sodybą pasakoja Daiva Rickevičienė. – Kitapus kelio prie griovio pakrūmėse matėme šokančias pilkąsias gerves. O ta didžiulė bala ant laukų žiemą buvo mano ledo arena. Laksčiau su pačiūžomis kaip „Akropolyje“. Ir niekur nereikėjo važiuoti. Vietos gyventojai kartais neįvertina ar net nepagalvoja, ką gali turėti po ranka.“
Žiemą šeimininkai turėjo įnamį – šermuonėlį. Baltakailis nedidelis gyvūnėlis išniro iš ūkio pastato ir, skubiai perbėgęs kiemą, smuko į skylę prie namo pamato. Gyvūnėlio aprašymo Daiva ieškojo knygoje. Iš tolo jis šiek tiek priminė žiurkę, bet, pasirodo, pats jas puikiausiai doroja.
Peles ir kitus graužikus į namus smagiai tempia ir katinas Benas arba – Bentlis. Beveik visi kada nors su šia pora gyvenę katinai turi „automobilinius“ vardus. Tokia tradicija. Antras, gerokai stambesnis miauklys, tapo Dyzeliu. Jis – gyvenimo aplamdytas, nes iškrito iš ketvirto aukšto ir susilaužė dvi kojas, jose po operacijų liko geležiniai sutvirtinimai.
Be katinų po namus dar laksto kalaitė Lėja, įnirtingu lojimu reikalaujanti dėmesio. Ją Daiva parsivežė iš Joniškio. Pamatė prekybos centre kabėjusį skelbimą, kad dovanojamas mažas šunelis.
Tapo buitinių reikalų profesore
Sodybos šeimininkė aprodo didelį stiklinį šiltnamį. Dar buvusių savininkų statytas, gerai išsilaikęs jis tarnauja ir vilnietei, kuri jaučia poreikį „nagus į žemę sukišti“. Augina agurkus, pomidorus, salotas, gražgarstes, ridikėlius, įvairias žoleles. Žemuogės jame derėjo iki gruodžio mėnesio. Stypsta svogūnų, kurių ropučių moteris neišrauna jau trejus metus, laiškai. Lauke, greta šiltnamio, žemės gabalėlis paruoštas 50-iai braškių daigų.
„Prieš porą metų bandėme auginti bulves. Paruošėme žemę, sukišome gumbus. Bet nepavyko, taip ir nenukasėme“, – į pieva apaugusią dirvą rodo menininkė. Tačiau tokia patirtis – viena iš pamokų, kurių"ant bruko“ augę Daiva ir Antanas patiria beveik kasdien. Pavasarį nelauktai paspaudė žema temperatūra – užšalo iš šulinio tiekiamas vanduo. Vamzdis per aukštai išvestas.
Židinys greitai įšildo kambarius, bet temperatūra lygiai taip skubiai ir išsivaikščioja, lyg pabėgti skubantis vagis. Statybininkai kadaise namą su broku pastatė. Naujieji šeimininkai jį šiltino, pakeitė stogą nauju. Bet vėsa šaltuoju sezonu neapleidžia.
„Išmokome, kad nakčiai galima įsidėti žarijų į kibirą ir nusinešti į miegamąjį kambarį – jaukiau. Kad židinys ilgiau karštį išlaikytų, pakanka į jį prikūrentą įdėti akmenų“, – aiškina moteris, juokaudama per kelerius metus kaime tapo buitinių reikalų profesore.
Įsigijo visą kaimą
Daiva ir Antanas Tubinių kaimą atrado prieš trejus metus per nekilnojamojo turto agentūrą, žiūrinėdami skelbimus internete. Specialiai geografinės vietos nesirinko. Domino pastatų būklė, teritorija, kaina.
Pora įsigijo iškart tris Tubinių sodybas, sujungtas į vieną 87 arų sklypą. Juokauja, nusipirkę visą kaimą, nes daugiau gyventojų aplink nėra. Iki pagrindinio kelio reikia važiuoti apie kilometrą. Bučiūnų kaimas – dar toliau. Iš ten jie perka kiaušinių ir pieno. Dabar galvoja patys pastatyti užtvarą ir auginti vištų. Norint įsigyti kažką panašaus prie Vilniaus, soduose, būtų reikėję investuoti gal dešimt kartų daugiau lėšų.
„Esu tarsi kaimo seniūnas ar savininkas, – juokiasi Antanas ir pažeria fantazijos vaisių: – kartais utopiškai pagalvoju, kad galėjo koks milijonierius Bilas Geitsas nupirkti visą Lietuvą, aptverti ir pakabinti užrašą „Privati valda“. Užtat kiek sutaupytume išlaidų valdžiai išlaikyti. Visi jo kompanijoje turėtų darbo, vilkėtų kostiumais.“
Beveik Europos centras
Sodybos šeimininkai teigia, kad gyvenimas kaime turi daugybę privalumų. Jie nesupranta, ką reiškia žodis „užkampis“.
Antanas sako: „Nuo mūsų sodybos iki Rygos – milijoninio, didelio miesto – oro uosto, vos 45 minutės kelio. Neretai užsuka draugai, pakeliui vykstantys į Taliną. Lankėsi bičiuliai iš Maskvos. Koks pakraštys, paribys? Juk nėra vidinių Europos Sąjungos sienų, mes, galima sakyti, vos ne jos viduryje gyvename.“
„Apsigyvenę Tubiniuose jau kelis kartus buvome Jūrmaloje, o sostinėje tupėdami nepamenu, kada prie jūros lankėmės“, – įsiterpia Daiva.
Vilniuje pora gyveno prestižiniu laikomame Antakalnio rajone, apsupta menininkų, mokslo žmonių, gausaus inteligentijos rato ir žinomų asmenų. Vos už keliolikos metrų – stovi buvusio prezidento sodyba, netoliese gyvena buvusi finansų ministrė. Iki Arkikatedros – 10 minučių automobiliu, 20 – dviračiu. Ir aplink – verdantis, kunkuliuojantis kultūrinis gyvenimas.
„Jūs manote, dažnai eidavome į teatrą? Rinktis norisi kokybę. Pas mus daug trupių pristeigta, tačiau menininkai tam tikra prasme yra „tranai“, kuriems išlaikyti, reikia kitų žmonių mokesčių, jų perkamų bilietų. Sutikite: 20 milijonų gyventojų tikrai būtų pajėgesni finansuoti daugiau kokybiškų teatrų nei du ar trys milijonai“, – savo nuomonę dėsto Antanas, pats pagal darbą save galintis priskirti „tranams“, nes irgi užsiima įvairiais menais. Tiesa, sako, nenorintis daug apie save kalbėti ir rodyti, ką sugeba. Jis nepageidavo ir fotografuotis.
Nuobodžiauti nėra kada
Daiva Rickevičienė mielai atveria savo darbų lobynus, užfiksuotus nuotraukose. Kas dar neiškeliavo pagal užsakymus, galima paliesti rankomis: begalybės ženklu, inkaru, reiškiančių pastovumą, bei kitais simboliais puoštas sienų gipso plyteles, paveikslą su būriu tupinėjančių katinų, iš modelino sukurtas spalvingas, žaismingas, įvairius gyvūnus ir žmones primenančias skulptūrėles.
Lipdo ji ir magnetukus, tapo paveikslus. Kadaise Vilniaus dailės akademijoje interjero dizaino studijų nebaigė, tačiau mokosi iki šiol – vis ką naujo išbandyto, tobulina. Idėjas generuoja internetas ir aplinka. Juk gamtoje galima rasti kūrybai tinkamų, bet nepanaudotų medžiagų: medžių šakų, kelmų, akmenų.
Nėra ir kada nuobodžiauti: nuo balandžio pabaigos prasideda turistinis sezonas. Suvažiuoja draugai, prisikabina hamakų, stato palapines, kepa šašlykus.
„Bute, kad ir pačiame didžiausiame, jautiesi apribotas. O kaime – laisvė, psichologinė gydykla. Gali gyventi, kaip nori. Turbūt mus kai kas pavadina keistuoliais, gal net idiotais. Suprantama, kad vietos gyventojams atrodome neįprastai. Jei dabar turėtume vaikų, dar trečia karta būtų vadinama: „Tie, iš Vilniaus“. Kol atsikels daugiau naujų gyventojų“, – sako A. Povilionis. Jis prasitaria, kad bičiuliams iš Talino vieną iš trijų sodybų namų užleis: tegul tvarkosi, remontuoja ir leidžia bent vasaras. Galbūt nuošalus kaimas taps menininkų oaze.
Autorės nuotr.
Menininkė Daiva Rickevičienė sako, kad kaime jai labiau patinka nei Vilniuje – ramybė, graži gamta.
Šiuose namuose puikiai sugyvena du katinai – Bentlis (kairėje) ir Dyzelis.
Asmeninės nuotr.
Daiva Rickevičienė kuria žaismingus magnetukus.
Portretas su katinu.
Savo kūriniuose Daiva Rickevičienė nevengia ryškių spalvų ir abstrakcijų.
Dažni paveikslų veikėjai – drugiai.
Akį traukia menininkės dekoruotas dviračio rėmas.
Jaukus plytelės raštas.
Menininkė lipdo ir įvairias žaismingas figūrėles.
Dekoratyvios plytelės papuošia interjerą.