
Naujausios
Medicinos veteranas – tarp dviejų šimtmečių
42 metus Tytuvėnų (Kelmės r.) ligoninėje dirbantis ir 37 metus jai bei pirminės sveikatos priežiūros centrui vadovaujantis Jonas Daujotis patyrė daugybę gerų ir blogų sveikatos sistemos reformų, žino nuo rajoninio lygio ligoninės, kur buvo atliekamos operacijos, iki slaugos susitraukusios savo įstaigos istoriją. Lygindamas praėjusio šimtmečio ir šiandieninį gydymą, džiaugiasi medicinos pasiekimais.
Nuo Pagirgždučio kalno, esančio ant Telšių ir Kelmės rajonų ribos, kilęs gydytojas visam gyvenimui „nusėdo“ gimtojoje Žemaitijoje. Prieš tai perėjęs visas medicinos grandis – nuo gydytojo „čemodano“ nešiotojo iki ligoninės vadovo.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
„Mes buvome eilinių kolūkiečių vaikai. Į Pavandenės mokyklą, esančią už septynių kilometrų, važiuodavome dviračiais, o žiemą čiuoždavome slidėmis, – vaikystę mena dabar jau garbaus amžiaus sulaukęs tytuvėniškių mylimas gydytojas. – Tėvai augino šešis vaikus. Neturėjo iš ko stipriai remti. Nuo trečio kurso pradėjau dirbti. Iš pradžių sanitaru, gydytojo „čemodano“ nešiotoju, paskui – felčeriu. Labai gerais pažymiais baigiau institutą. Anuomet stipendija buvo kaip botagas".
Visi Daujočių vaikai baigė mokslus. Jono Daujočio sesuo Viktorija Daujotytė-Pakerienė – viena žymiausių Lietuvos literatūrologių, profesorė, knygų autorė. Jauniausioji sesuo – taip pat lituanistė, dirba leidykloje, trečioji sesuo – farmacininkė, du broliai – žemės ūkio specialistai.
Jonas Daujotis sako taip pat turėjęs galimybę likti mieste. Bet dar studijuodamas vedė. Kaime matė geresnes materialines perspektyvas.
Kai 1974 metais atvyko į Tytuvėnus, pirmoji rajoninė ligoninė buvo įsikūrusi mediniame name. Kiekvienoje palatoje – po krosnį. Tualetai lauke.
„Man tai nebuvo staigmena, – pasakoja gydytojas. –Tokios sąlygos būdavo daugelyje Lietuvos ligoninių. Bet gydydavome infarktus, insultus, opaliges, atlikdavome skrandžio rezekcijas, operuodavome skydliaukę. Buvo greitosios pagalbos, akušerijos ir ginekologijos, tuberkuliozės, vidaus ligų skyrius, kuriame gydydavosi ne tik tytuvėniškiai, bet ir nelabai kilmingi kelmiškiai.“
Stomatologę gydytojo žmoną, atvažiavus į Tytuvėnus, ištiko šokas. Iš Zarasų kilusi moteris sunkiai susišnekėjo su žemaičiais.
Tuo metu žmonės dažniausiai sirgdavo širdies reumatu ir bronchine astma. Nuo bronchinės astmos nebuvo nei šiandien naudojamų diskų, nei vadinamųjų pypkių. Žmogus pradeda dusti – kviečia greitąją pagalbą. Dabar vadinamosios pypkės, pasak gydytojo – tikras stebuklas, kurį kiekvienas ligonis nešiojasi kišenėje.
Nuo hipertotinės ligos buvo taip pat tik poros rūšių vaistai. Antibiotikai – tik streptomicinas ir penicilinas. Dabar – platus jų spektras.
Pirmas gydytojo darbo biografijoje miręs žmogus buvo 67 metų. Tuomet niekas nesistebėjo, sakė – senas. Be to, niekas anuomet nekeisdavo širdies vožtuvų. Dabar širdies vožtuvus protezuoja. Ir aštuoniasdešimties metų žmogus, medikų akimis, šiandien dar jaunas.
Gydytojas prisimena pirmąjį savo pacientą, kuriam buvo protezuotas širdies vožtuvas. Jis dirbo Durpių įmonės kadrų skyriaus viršininku. „Mes žiūrėjome į tą žmogų kaip į stebuklą, eidavome pasiklausyti, kaip dirba metalinis jo širdies vožtuvas. Su tuo tarybiniu vožtuvu žmogus išgyveno 25 metus“, – mena J. Daujotis.
Po 2001 metų restruktūrizacijos, kai ligoninės paverstos viešosiomis įstaigomis, Tytuvėnų ligoninėje beliko tik vidaus ligų skyrius. Paskui ir jis buvo likviduotas. Ligoninė tapo palaikomojo gydymo ir slaugos. Dabar joje dar įkurtas ir Krizių centras, kuriam priklauso penkios lovos.
Nors buvo proga privatizuoti ligoninę, tytuvėniškiai medikai nusprendė dirbti kaip dirbę. Šiuo metu čia yra keturi šeimos gydytojai, odontologas, atvažiuoja ginekologas. Turėjo ir pediatrę, tačiau jai dėl reformų teko persikvalifikuoti į šeimos gydytoją.
J. Daujotis prisimena, jog tarybiniais laikais Kaune daugelis jaunų gydytojų didmiesčiuose likdavo turėdami pažinčių ar įtakingų žmonių užnugarį. O šiandien Tytuvėnuose atvirkščiai – trys gydytojai Kauną iškeitė į Tytuvėnus. Kaune gimę ir išaugę Aušra Pelenienė, Janina Kascėnienė ir Audrius Strelčiūnas gyvena ir dirba Tytuvėnuose. Kartais ligoninės vadovas užsimena, jog jie galėtų rasti geresnio, pelningesnio darbo, o jie klausia: „Gydytojau, ar nori mumis nusikratyti?“
Jeigu jau dirba Tytuvėnuose, vadinasi, jiems čia gerai, – padaro išvadą direktorius.
Jonas Daujotis ir pats nesigaili, kad gavo paskyrimą į Tytuvėnus. „Nesu karjeros žmogus. Nebaigiau specialių vadybos mokslų. Gal todėl nepraleidžiu progos nevadovauti. Manau, jog reikia tiesiog būti šalia protingų žmonių. Esu sėslus. Kur patupdė, kur susikroviau lizdą, ten ir baigsiu gyvenimą. O ko daugiau žmogui reikia? Tik ramaus gyvenimo...“
Nors per 42 gydytojo darbo metus medicina sparčiai pažengė į priekį, kai kurios reformos, gydytojo nuomone, neišėjo į gera. Kartais net koktu nuo vis didėjančio iš Briuselio nuleisto popierizmo. Iš šeimos gydytojų padaryti dispečeriai.
Ir pats ligoninės vadovas šiuo metu negali priiminėti ligonių. 40 metų galėjo juos konsultuoti, dabar – ne. Mat jis – ne šeimos, o vidaus ligų gydytojas. Kaip vidaus ligų gydytojas jis galėtų dirbti tik vadinamoje komandoje, jeigu ligoninėje be jo dar būtų chirurgas ir pediatras.
Pats direktorius to nesureikšmina. Tik buvusiems jo pacientams tai paaiškinti kartais sunku.
„Pasakau, kad negirdžiu ausimi“, – nepraranda humoro jausmo Jonas Daujotis.
Autorės nuotr.
42 metus gydytojo ir 37 metus ligoninės vadovo darbui atidavęs Jonas Daujotis džiaugiasi geru Tytuvėnų ligoninės kolektyvu, kuriame nėra intrigų ir nesveikos konkurencijos.
Jonas Daujotis kaime matė geresenes perspektyvas jaunai šeimai. Ir dabar nesigaili likęs Tytuvėnuose.
Rūtos KRENCIENĖS nuotr.
Per 42 Jono Daujočio darbo metus Tytuvėnų ligoninė labai pasikeitė.