Mariupolio kryptimi: savanorių rėmėjas (7)

Mariupolio kryptimi: savanorių rėmėjas (7)

Ma­riu­po­lio kryp­ti­mi: sa­va­no­rių rė­mė­jas (7)

2014-ai­siais, se­pa­ra­tis­tams vis ple­čiant Do­nec­ko ir Lu­hans­ko te­ri­to­ri­jas, Uk­rai­nos ka­riuo­me­nės būk­lė bu­vo ap­verk­ti­na. At­kak­liau­siai ko­vė­si sa­va­no­riai.

Vy­tau­tas RUŠ­KYS

vytautas@skrastas.lt

Gink­luo­tų sa­va­no­rių ju­dė­ji­mas at­ski­lo nuo na­cio­na­lis­ti­nio „Pra­vyj sek­tor“.

Pir­mie­ji ko­vo­to­jai prieš se­pa­ra­tis­tus nau­do­jo me­džiok­li­nius šau­tu­vus.

„Iš mū­šiuo­se pa­muš­tų tan­kų iš­si­rink­da­vo ir kul­kos­vai­džių, juos per­da­ry­da­vo, kad veik­tų ne elekt­ro­ninis val­dy­mas, o me­cha­ni­nis“, – apie sa­va­no­rių gink­la­vi­mą­si pa­sa­ko­jo Vla­di­mi­ras.

Jis pa­ts – iš tų vie­ti­nių uk­rai­nie­čių, ku­rie pa­dė­jo sa­va­no­riams, sto­jan­tiems prieš se­pa­ra­tis­tų puo­li­mą.

„2014-ųjų – 2015-ųjų žie­ma ko­vo­to­jus už­klu­po ly­gia­me lau­ke, tai tu­rė­jo kaž­kas pa­da­ry­ti ir lau­ko kros­ne­lių“, – me­na Vla­di­mi­ras.

Pas­kui pa­klau­są tu­rė­jo sa­va­dar­biai ug­nies ge­sin­tu­vai.

Gink­lams ar šaud­me­nims per­dirb­ti rei­kė­jo įran­gos.

Miš­ki­nin­ko spe­cia­ly­bę tu­rin­tis Vla­di­mi­ras tuo me­tu ver­tė­si pre­ky­ba ir tu­rė­jo dau­gy­bę pa­žin­čių. Tad su­ras­da­vo su­vi­rin­to­jų, te­kin­to­jų ir ki­tų na­gin­gų meist­rų. Taip spren­dė dau­gy­bę or­ga­ni­za­ci­nių klau­si­mų.

Vla­di­mi­rui sa­va­no­riai siū­lė jung­tis prie jų su gink­lu ran­ko­se.

„At­sa­kiau: bus bū­ti­ny­bė – sto­siu, bet man priim­ti­nes­nis ki­toks pa­si­prie­ši­ni­mo for­ma­tas“, – me­na Vla­di­mi­ras.

Rei­kė­da­vo kas­ti ap­ka­sus – ka­sė.

Trūk­da­vo gra­na­tų – da­rė.

Mi­nos­vai­džio svie­di­nius per­dirb­da­vo į gra­na­tas. To­kios bu­vo ge­ro­kai efek­ty­ves­nės, ne­gu „cit­ri­nu­kės“. Bai­siau­sia – su­sprog­di­nus už­da­ro­je erd­vė­je.

„Į už­nu­ga­rį ke­lioms die­noms išei­nan­tys žval­gai pa­siim­da­vo tik ko­kias pen­kias per­dirb­tas gra­na­tas vie­toj de­šim­ties „cit­ri­nu­kių“ – ir leng­ves­nis ne­šu­lys ir pa­nau­do­jus efek­tas di­des­nis“, – sa­kė Vla­di­mi­ras

Jis pir­mą­ją pa­si­prie­ši­ni­mo ban­gą api­bū­di­na: ko­šė.

„Pas­kui pa­gy­ve­nę ka­riai pa­kei­tė vi­siš­kai jau­nuo­lius – juk jiems dar gy­ven­ti ir gy­ven­ti, o dau­gu­mą su­da­rė ke­tu­rias­de­šimt­me­čiai pen­kias­de­šimt­me­čiai, – sa­kė uk­rai­nie­tis. – Jie la­biau dis­cip­li­nuo­ti, ma­žiau karš­ta­ko­šiš­ki.“

Sa­va­no­rių jun­gi­niai te­be­vei­kia iki šiol.

Sa­va­no­riai iš vers­li­nin­kų gau­na pa­ra­mos, jiems au­ko­ja pa­pras­ti žmo­nės.

Vla­di­mi­ras pa­tei­kia pa­vyz­dį – į Čer­ka­sų ar Vi­ny­cios ap­skri­tį nu­vy­ku­siems at­sto­vams vie­ti­niai gy­ven­to­jai pri­ren­ka au­to­bu­są ar leng­vą­jį au­to­mo­bi­lį mė­sos pro­duk­tų, dar­žo­vių. Taip pat pri­ren­ka­ma ir dra­bu­žių. Pi­ni­gų per­ve­da­ma į vie­šai skel­bia­mą sa­va­no­rių są­skai­tą ban­ke.

Sa­va­no­riai ko­vo­ja, ne­gau­da­mi jo­kio at­ly­gi­ni­mo, ne­tu­ri ir so­cia­li­nių ga­ran­ti­jų.

Į Uk­rai­nos sa­va­no­rių ar­mi­ją prii­ma­mi vi­si, ku­rie no­ri ko­vo­ti už Uk­rai­ną ir yra pa­si­ren­gę pai­sy­ti dis­cip­li­nos. Tad ka­riau­ja net at­vy­ku­sių iš Ru­si­jos.

Te­ko ma­ty­ti pla­ka­tų su nu­ro­dy­tais te­le­fo­no nu­me­riais, elekt­ro­ni­nio pa­što ad­re­sais – tar­tis dėl priė­mi­mo į ko­vo­to­jų bū­rį

„Jei no­ri, ga­li ir iš Lie­tu­vos“, – ti­ki­no ly­din­tys uk­rai­nie­čiai.

Fron­to li­ni­jo­je sa­va­no­riai tu­ri pri­skir­tą ruo­žą.

„Uk­rai­nos gink­luo­tų­jų pa­jė­gų da­li­niui yra gar­bė, jei ša­lia sto­vi sa­va­no­rių jun­gi­nys“, – sa­kė Vla­di­mi­ras.

Fron­te kas ke­lios sa­vai­tės kei­čia­mos ko­vo­to­jų gru­pės. Jos grįž­ta poil­siui į ba­zes ato­kiau nuo ap­šau­do­mų vie­tų.

Kaip psi­cho­lo­giš­kai iš­tve­ria ka­rą de­šimt­me­čius tai­ko­je gy­ve­nę žmo­nės?

„Kaip iš­tvė­rė Mai­da­ne, kai vien me­di­niais sky­dais be­si­dangs­tę pa­trio­tai neiš­si­laks­tė nuo snai­pe­rių kul­kų“, – re­to­riš­kai klau­sė Vla­di­mi­ras.

Pas­kui konk­re­ti­zuo­ja: „Nė­ra sta­tis­ti­kos, kiek pa­skui tei­kia­ma psi­cho­lo­gi­nė ir ki­to­kia pa­gal­ba. Ka­ras yra ka­ras“.

Pa­pa­sa­ko­ja is­to­ri­ją. Iš fron­to grį­žęs ka­rys di­džiuo­ja­si nuo­pel­nais ir te­ro­ri­zuo­ja šei­mą. Na­miš­kiai skun­džia­si kai­mo se­niū­nui, po­li­ci­jai. Fron­ti­nin­kas vi­sus pa­siun­čia vel­niop. Tik at­vy­kę ka­riš­kių prie­žiū­ros tar­ny­bos pa­rei­gū­nai jį su­val­do.

„Rei­kia pa­si­telk­ti au­to­ri­te­tus, o jau jie vei­kia įvai­riai: kas įspė­ja, kas il­gai įti­ki­nė­ja, o kas pa­pras­čiau­siai ir į spran­dą vož­te­li“, – sa­kė Vla­di­mi­ras.

Au­to­riaus nuo­tr.

Vla­di­mi­ras sa­kė: „Pa­si­rin­kau ki­to­kį pa­si­prie­ši­ni­mo for­ma­tą ne­gu ap­ka­suo­se, bet bū­čiau ir į juos ėjęs, jei bū­tų bu­vę bū­ti­na“.

Ak­me­niš­kius at­ly­dė­jęs pas te­be­ko­vo­jan­čius sa­va­no­rius Vla­di­mi­ras su­ti­ko bend­ra­žy­gių.

Vla­di­mi­ras su ak­me­niš­kiais ke­lia­vo po vals­ty­bės sau­go­mas gam­tos vie­tas.

Iki šiol pa­reng­ti tre­čios gy­ny­bos li­ni­jos įren­gi­niai, ku­rių ne­pri­rei­kė pa­nau­do­ti.