Mariupolio kryptimi: gyvenimas iš naujo (5)

Ma­riu­po­lio kryp­ti­mi: gy­ve­ni­mas iš nau­jo (5)

Pa­bė­gė­liai iš se­pa­ra­tis­tų pa­skelb­tų Do­nec­ko ir Lu­hans­ko respublikų ku­ria gy­ve­ni­mą iš nau­jo sa­vo Uk­rai­no­je.

Vy­tau­tas RUŠ­KYS

vytautas@skrastas.lt

Pu­sant­rų me­tų Ma­riu­po­ly­je gy­ve­nan­ti Je­le­na Ma­cho­va dir­ba vie­tos sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos in­for­ma­ci­jos ir spau­dos sky­riaus vir­ši­nin­ke, me­ro at­sto­ve spau­dai.

Pa­bė­go iš sa­vo na­mų Lu­hans­ke. 2014 me­tų ba­lan­džio pa­bai­go­je iš­tvė­ru­si po­rą mė­ne­sių pa­li­ko bu­tą, va­sar­na­mį, au­to­mo­bi­lį.

Žur­na­lis­ti­nį iš­si­la­vi­ni­mą tu­rin­ti mo­te­ris iki tol il­gai dir­bo Lu­hans­ko mu­ni­ci­pa­li­te­to spau­dos cent­re. Li­kus ke­liems mė­ne­siams iki an­tiuk­rai­nie­tiš­kų spren­di­mų Je­le­na at­si­sa­kė pa­rei­gų. Įsi­dar­bi­no kal­na­ka­sy­bos pra­mo­nės įmo­nė­je.

Je­le­na vis ne­si­ry­žo pa­lik­ti se­pa­ra­tis­tų val­do­mo mies­to, nes au­gi­na ma­ža­me­tį vai­ką. Ta­čiau, pra­si­dė­jus ka­ri­niams veiks­mams, ne­bed­ve­jo­jo.

„Pa­ma­čiau to­kių da­ly­kų, ku­rie nė­ra vie­na­reikš­miai, to­dėl su­si­vok­ti žmo­gui, ką jis tu­ri da­ry­ti – bu­vo la­bai su­dė­tin­ga“, – sa­kė Je­le­na.

Sun­kiau­sia bu­vo pa­lik­ti tė­vus. Jie gy­ve­no ta­me pa­čia­me mies­te.

Iš­va­žia­vo su dviem la­ga­mi­nais ran­ko­se. Į Ki­je­vą, kur anks­čiau per­si­kė­lė su­tuok­ti­nis, iki tol dir­bęs na­cio­na­li­nio te­le­vi­zi­jos ka­na­lo ko­res­pon­den­tu Lu­hans­ke.

Je­le­na ėmė­si įkal­bi­nė­ti tė­vus ir­gi pa­si­trauk­ti iš Lu­hans­ko. Ka­te­go­riš­kiau­siai at­si­sa­ki­nė­jo ma­ma. Neį­si­vaiz­da­vo ga­lin­ti pa­lik­ti ka­tes, šu­nis, nuo­sa­vą na­mą, ku­rį sta­tė nuo pir­mos ply­tos.

Trims die­noms bu­vo ati­da­ry­tas hu­ma­ni­ta­ri­nis ko­ri­do­rius pa­bė­gė­liams per mies­te­lį Sčiast­je (lie­tu­viš­kai – lai­mė).

Ra­šė tė­vui SMS ži­nu­tes: ra­gi­no ryž­tis, ant au­to­mo­bi­lio veid­ro­dė­lių ar an­te­nų už­riš­ti bal­tos spal­vos au­di­nius, ant ran­kos už­si­riš­ti bal­tą raiš­tį – ir vyk­ti per ko­ri­do­rių.

Tuo me­tu Lu­hans­kas bu­vo su­bom­bar­duo­tas. Ne vi­sur vei­kė ry­šio prie­mo­nės, to­dėl duk­ros nu­ro­dy­mai vis ne­pa­siek­da­vo ad­re­sa­to.

Kai tė­vas per­skai­tė, iki ter­mi­no pa­bai­gos bu­vo li­ku­si pa­ra. Tė­vai jau tris sa­vai­tes tū­no­jo rū­sy­je. Be elekt­ros švie­sos, van­dens tie­ki­mo. Ap­link griau­dė­jo ka­no­na­da, vis kas nors griu­vo, de­gė.

Tė­vas ap­si­spren­dė nė žo­džio ne­sa­ky­ti žmo­nai ir veik­ti stai­giai. Iš vol­je­ro pa­lei­do šu­nį, iš tro­bos – ka­tes. Paė­mė į au­to­mo­bi­lį tik Je­le­nos my­li­mus ka­ty­tę ir šu­niu­ką. Ant ran­kų įne­šė žmo­ną, ka­te­go­riš­kai at­si­sa­kiu­sią bet kur ei­ti, ir įgrū­do į au­to­mo­bi­lį.

Kad tė­vams pa­vy­ko eva­kuo­tis, duk­ra su­ži­no­jo iš te­le­vi­zi­jos re­por­ta­žo. Tė­vas, ge­ro­kai su­ly­sęs, už pa­va­dė­lio lai­kė šu­niu­ką, o ša­li­mais ver­kė dvi mo­te­rys – vie­na jų Je­le­nos ma­ma.

„Iki šiol lai­kau šio re­por­ta­žo įra­šą – ži­no­te, kad neuž­si­mirš­tų“, – vos aša­ras su­val­do Je­le­na.

Ji kvie­tė tė­vus į Ki­je­vą. At­si­sa­kė: ne­pa­jėgs nu­va­žiuo­ti tiek to­li.

Duk­ra pa­dė­jo jiems iš­si­nuo­mo­ti būs­tą gy­ven­vie­tė­je ne­to­li Lu­hans­ko te­ri­to­ri­jos.

Po mė­ne­sio, kai bu­vo pa­skelb­tos pa­liau­bos, tė­vai grį­žo į sa­vo na­mus. Juos ra­do ne­su­bom­bar­duo­tus.

Tė­vas iki šiol gy­ve­na. Pri­žiū­ri šei­mos na­mą, ste­bi duk­ros bu­tą. Pi­ni­gų iš­si­lai­ky­ti gau­na iš duk­ros ir sū­naus, gy­ve­nan­čio Ru­si­jo­je.

Ma­ma per­si­kraus­tė pas duk­rą į Ma­riu­po­lį.

Je­le­na sa­ko, kad ne vi­si su­pras­tų bū­se­ną, kai pa­ts esi to­li nuo na­mų ir so­cia­li­niuo­se tink­luo­se ieš­kai, į ką ta­vo gim­ta­ja­me mies­te pa­tai­kė svie­di­niai. Su­ži­nai, kaip sep­ty­nio­li­ka jų spro­go mo­kyk­lo­je, ku­rio­je bai­gei. Sū­ne­lis ro­do kom­piu­te­ry­je įra­šą iš dar­že­lio su sky­le lu­bo­se: „Ma­ma, apa­čio­je aš mie­go­jau“.

J. Ma­cho­va me­na, kaip Ki­je­ve sun­kiai iš­si­nuo­mojo bu­tą.

„Tai di­de­lė pro­ble­ma vi­siems pa­bė­gė­liams, – sa­kė mo­te­ris. – Pa­me­čiau skai­čių, kiek man at­si­sa­ky­ta. Dėl ko­kios prie­žas­ties? Tiks­liai ne­ži­nau, bet gal Do­nec­ko, Lu­hans­ko kraš­tų žmo­nes lai­kė iš­da­vi­kais. To­dėl ir el­gė­si kaip su ki­ta­rū­šiais. Iki šiol ten ne­my­li mū­sų“.

Je­le­na Ki­je­ve ne­ri­ma­vo dėl sū­naus. Jis tu­rė­jo pra­dė­ti lan­ky­ti mo­kyk­lą, ta­čiau ne­no­rė­ta priim­ti. Nors ma­ma sa­kė ga­lin­ti ir mo­kė­ti už moks­lą, iš­girs­da­vo, kad kla­sės per­pil­dy­tos, sun­ku su­tvar­ky­ti do­ku­men­tus. Taip trys mo­kyk­los iš­va­rė.

„Kai dar vie­no­je mo­kyk­lo­je iš­gir­dau to­kį pat at­sa­ky­mą, ne­be­sut­var­džiau emo­ci­jų – aša­ros lyg pa­čios ėmė te­kė­ti, – me­na Je­le­na. – At­lo­šiau gal­vą, kad vai­kas ne­ma­ty­tų. Bet ar­gi nu­slėp­si. Sū­nus ra­mi­na: „Ma­ma, tik tu ne­verk. Va­di­na­si, mes va­žiuo­si­me į Lu­hans­ką“.

Vai­ko žo­džius iš­gir­do ir vie­na iš mo­kyk­los va­do­vių. Ir ji ver­kė. „Ra­si­me jums kla­sę. Jūs mo­ky­si­tės“, – pa­ža­dė­jo.

Taip vie­na iš Ki­je­vo mo­kyk­lų ta­po J. Ma­cho­vai, kaip ji sa­ko, šiuo me­tu pa­ti ge­riau­sia pa­sau­ly­je: „Tie pu­sant­rų me­tų moks­lo ma­no vai­kui bu­vo pa­tys švie­siau­si – su pa­čia pui­kiau­sia pir­mą­ja mo­ky­to­ja, pa­čia šau­niau­sia kla­se“.

Je­le­na ėmė bend­ra­dar­biau­ti su Ma­riu­po­lio sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­ja – jai ra­šė teks­tus. Me­ras Va­di­mas Boi­čen­ko pa­kvie­tė dirb­ti į sa­vo ko­man­dą.

„Lai­kas kei­čia po­žiū­rį: ką 2014 me­tais ver­ti­nau skaus­min­gai, šian­dien rea­guo­ju šal­čiau, – sa­kė J. Ma­cho­va. – Gal man pa­si­se­kė, nes tu­riu dar­bą. Tu­riu dau­gy­bę drau­gų, ku­rie bu­vo pri­vers­ti grįž­ti į Lu­hans­ką, ka­dan­gi ja­me anks­čiau tu­rė­jo ge­ras pa­rei­gas, o ta­pę pa­bė­gė­liais tu­rė­jo dirb­ti kiem­sar­giais ar plau­ti in­dus. Dau­gy­bė su­lau­žy­tų li­ki­mų“.

Au­to­riaus nuo­tr.

Je­le­na Ma­cho­va: „Ma­riu­po­ly­je jau­čiuo­si ge­rai, nes čia vi­si la­biau my­li ry­ti­nę Uk­rai­ną.“

Je­le­na Ma­cho­va dir­ba Ma­riu­po­lio sa­vi­val­dy­bės me­ro Va­di­mo Boi­čen­ko at­sto­ve spau­dai.