Naujausios
D. Klumbytė gimė 1928 metų kovo 4 dieną Švėkšnoje (Šilutės r.). 1941 metų birželio 14 dieną su tėvais mokytojais, broliu ir seserimi ištremta į Sibirą, Altajaus kraštą.
D. Klumbytė „Šiaulių kraštui“ yra sakiusi: sunkios sąlygos jaunystėje užgrūdino, tad nebaisios tapo jokios krizės. Gyvenimas išmokė, kad nieko nėra amžino – baigiasi ir bėdos, ir džiaugsmai.
„Žmogaus gyvenime daug kliūčių, bet pačios didžiausios kliūtys yra žmogaus viduje. Žmogus turi pats save nugalėti“, – mokė profesorė.
1956 metais D. Klumbytė baigė Barnaulo (Rusija) pedagoginį institutą (rusų literatūrą). Tremtyje išbuvo 16 metų. 1957 metais grįžus į Lietuvą, durys sunkiai atsidarinėjo. Pirmąjį darbą gavo Joniškyje, ten mokytojavo nusipelnęs mokytojas direktorius Pranas Samulionis, tėvo bičiulis nuo Švėkšnos laikų. D. Klumbytė dirbo Kriukų vidurinėje mokykloje, kol 1968 metais buvo pakviesta į Šiaulių pedagoginį institutą.
Siekdama mokslinio laipsnio, įstojo į Maskvos pedagoginių mokslų akademiją, į neakivaizdinę aspirantūrą, vėliau perėjo į stacionarą Rusų literatūros dėstymo nacionalinėse mokyklose mokslinio tyrimo instituto aspirantūroje. Mokymąsi profesorė vadino didžiausiu pasipriešinimu likimui.
Šiaulių universitete profesorė dirbo iki 2008 metų. Parašė apie 200 straipsnių, išleido rusų literatūros mokyklinių vadovėlių, keletą monografijų. Prisiminimus suguldė knygose „Mažos žvaigždės kurčioj sutemoj“ ir “Atgyja ir nukirstos šaknys“, „Visa giminėlė susirinko“, „Dar neužžėlę takai ir keleliai“, „Likimų sankirtos“.
Atsirasti knygai „Likimų sankirtos“ įkvėpė ir „Šiaulių kraštas“. Internetiniame puslapyje perskaitęs straipsnį „Profesorės Sibiro universitetai“, atsiliepė bei 2019 metais D. Klumbytę aplankė iki tol nežinotas giminaitis iš JAV profesorius Algis Norvilas su žmona Jūrate, Prezidento Aleksandro Stulginskio anūke. Pasakojimą apie atsišaukusį giminaitį profesorė knygoje pavadino „Kaip interviu padėjo surasti giminę“.
„Neturiu palikuonių, nesinori, kad kaip dūmas išnykčiau. Kad būtų kas nors, kad ir bibliotekoje, muziejuje“, – apie prisiminimų knygas sakė D. Klumbytė.
Profesorė pabrėžė: labai svarbu iš smulkmenų neužauginti skausmo, bėdos ir neapykantos.
„Man niekada nebuvo liūdna gyventi. Niekada. Aš visada buvau užimta. Turtų nesukroviau. Bet to ir nesiekiau. Turėjau dvi brangenybes – tėvus“, – sakė D. Klumbytė.
