Naujausios
Kliūtys – tik vidiniai nusistatymai
– Krašto apsaugos savanorių pajėgų Prisikėlimo apygardos 6-osios rinktinės vadų keitimosi ceremonijoje, vykusioje praėjusių metų liepos 5 dieną, minėjote, kad grįžote į vaikystės miestą. Kokios jūsų sąsajos su Šiauliais?
– Čia užaugau, čia prabėgo geriausias mano laikas iki pat studijų Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje. Baigiau Juliaus Janonio gimnaziją, Dailės mokyklą, Šiauliuose prasidėjo ir dviračių sporto etapas. Šiaulių „Dubysos“ sporto mokykloje mano treneris buvo Kęstutis Norvaiša – labai šilti prisiminimai iš tų laikų.
Vadų pasikeitimo ceremonija vyko Prisikėlimo aikštėje, šią aikštę su bendraklase, eidamos į mokyklą, dažnai kirsdavome. Aišku, ji tuo metu buvo visiška kitokia: raudona skalda, kuri nudažydavo batų padus. Dabar miestas smarkiai keičiasi į gerąją pusę, tempai kiti, pokyčiai duoda savo.
– Minėjote Dailės mokyklą, dviračių sportą, bet pasirinkote Karo akademiją. Kodėl?
– Neabejotinai darė įtaką tai, kad nuo pat mokyklos laikų buvau žmogus, kuris turėjo papildomų, užklasinių veiklų, pakankamai intensyvų sportišką gyvenimą. Norėjosi, kad studijos būtų ir įdomios.
Nebuvau iš tų, kurie svajoja apie studijas Karo akademijoje nuo vaikystės, kurie buvo aktyvūs sukarintų organizacijų dalyviai – čia tikrai ne mano atvejis. Karo akademijos aprašymą radau net ne aš, o mano mama, vartydama žurnalą „Kur stoti“. Aprašymas leido spėti, kad studijos turėtų būti kiek įdomesnės ir intensyvesnės nei studijos kituose universitetuose. Tai ir buvo pati pradžia, kai pamaniau, kad verta pabandyti priimti šį iššūkį.
– Merginos Karo akademijoje, be abejo, buvote mažuma. Sudėtinga išsikovoti vietą tarp vyrų?
– Kiekvienas iš mūsų turime skirtingą suvokimą, kas yra sunku, kas yra sudėtinga. Kaip mano a.a. močiutė mėgdavo sakyti: „Sunku, vaikeli, gali būti tik kelnes per galvą apsimauti.“ Taip, faktas, studijos buvo pilnos iššūkių, iš dalies ir dėl to, kad aš stojau į Karo akademiją 2004 metais, kai tai nebuvo labai populiari studijų kryptis tarp merginų.
Bet dabar galiu sakyti: integracija į Karo akademiją, į kariuomenės kolektyvą dažniausiai priklauso nuo paties žmogaus. Jeigu turi noro, nori būti komandos dalimi, turi užsispyrimo, turbūt viskas įmanoma.
– Ar daugėja moterų kariuomenėje?
– Taip, tiek studijose Karo akademijoje, tiek savanorių gretose, tiek Šaulių sąjungoje, tiek pačioje kariuomenėje. Ir ne tik tose srityse, kuriose labiausiai įprasta matyti moterį kariuomenėje, – turiu omenyje, kad mes puikiai įsivaizduojame, kad moteris labai gerai tiktų personalo skyriuje, logistikos ar ryšių su visuomene skyriuose. Bet net ir kitose srityse moterų daugėja: yra ir skyriaus vadžių, ir paprastų karių pėstininkių, yra ir karių žvalgybos padaliniuose, yra karių, kurios net ir vadovauja vienetams.
– Kas lemia šį pokytį?
– Tarnybą kariuomenėje moterys vis dažniau mato kaip būdą tarnauti Tėvynei, o moterų vadovaujančiose pozicijose atveju manau, vyksta natūralus augimas – tavęs, tik atėjusio į kariuomenę, niekas iš karto neskirs vadovauti padaliniui. Kad būčiau paskirta į dalinio vado pareigas, galime susiskaičiuoti, prireikė lygiai 20 metų mano tarnybos kelio.
Kad moterų ir merginų apskritai daugėja kariuomenėje ir krašto apsaugos sistemoje, lemia jų pačių patikėjimas savo jėgomis. Mes daromės drąsesnės, aišku, dabar ir informacinė sklaida yra labai didelė, moterys mato pavyzdžių ir vietoje to, kad sakytų „negaliu“, jos vis drąsiau renkasi galimybę pabandyti.
Kariuomenėje ir rinktinėje apie 10–15 procentų viso personalo sudaro moterys.
– Ar pritartumėte privalomam moterų šaukimui?
– Tai yra politiniai sprendimai, politikai turėtų nuspręsti, ar visuotinis šaukimas turėtų būti ir jeigu taip, nuo kada ir kaip. Pati turiu tris vaikus ir visus tris matyčiau atliekančius tarnybą, tarnaujančius Lietuvos kariuomenėje, įskaitant ir dukrą.
– Kaip sekasi derinti ir mamos, ir vadovaujančios karininkės pareigas?
– Turiu stiprią paramą namie, vyras irgi kariškis, bendrai surėmę pečius laikome ir namų frontą.
Kliūtys siekti karjeros yra pirmiausia mūsų galvose, o tik po to aplinkybėse. Skaičiai yra iškalbingi ir ne vienas tyrimas yra padarytas. Taip, tam tikra prasme moterys praranda galimybę karjerą padaryti efektyviau, patrauklesniu laike terminu dėl natūralių gamtos sudarytų sąlygų, nes kažkuriuo metu išeina į vaiko priežiūros atostogas. Bet aš manau, kad didžiausios karjeros kliūtys yra mūsų pačių vidiniai nusistatymai, įsivaizduojamos stiklinės lubos, nenorėjimas, o galbūt tylus bijojimas priimti iššūkius.
Nugalėjo šypsena
– Minėjote, kad iki dabartinių pareigų teko eiti 20 metų. Kaip klostėti karjera nuo Karo akademijos?
– Karo akademiją baigiau 2008 metais, turiu politikos mokslų ir tarptautinių santykių bakalaurą.
Po studijų Karo akademijoje buvau paskirta į būrio vado pareigas Mokomajame pulke, kuris tuo metu buvo vartais į Lietuvos kariuomenę šauktiniams, o kai tam tikru periodu buvo panaikintas privalomas šaukimas – ir visiems jaunuoliams, nusprendusiems įsilieti į kariuomenės gretas. Juos ugdėme, auklėjome ir leisdavome į kitus dalinius.
Po šių pareigų teko tarnauti įvairaus lygmens Lietuvos kariuomenės štabuose, būti kuopos vade. Turėjau galimybę jau iš anksčiau susipažinti ir su Krašto apsaugos savanorių pajėgomis, nes tam tikru tarnybos etapu tarnavau 8-ojoje rinktinėje.
Prieš operacinio lygmens studijas Kanzaso valstijoje, JAV, dar turėjau pilną patirčių etapą dirbdama Krašto apsaugos ministro komandoje, dvejus metus buvau ministro adjutante. Buvo iššūkių ir išbandymų laikotarpis: kovidas, migrantų krizė, Afganistano griūtis, pilno masto invazija į Ukrainą.
Grįžusi po studijų JAV buvau paskirta į Šiaulius.
– Atvertėte naują Lietuvos kariuomenės istorijos puslapį – tapote pirmąja moterimi, einančia tokias pareigas. Ar iki šiol sutinkate nuostabą veide: moteris?!
– Esu kažkada pasakiusi frazę ir ji nesikeičia: kariuomenė yra ta vieta, kur neretai dar sutinka pagal lytį, o išlydi jau pagal gebėjimus ir protą.
– Esate ir minėjusi, kad kariuomenė – savotiškas vyrų vienuolynas?
– Taip, tuomet, kai tai sakiau, kariuomenė buvo labiau uždara. Šis palyginimas man kilo mokantis Karo akademijoje, nes akademija ribojasi siena su bažnyčia. Abi organizacijos savitos, tik uniformos skirtingos. Bet kariuomenė smarkiai keičiasi. To skeptiško požiūrio, ką kariuomenėje gali daryti moteris ir ko ne, dar kažkiek yra, bet aš žinau, kokios mano pareigos, ką turiu daryti. Tai, ką kiti galvoja ar su kokiu pirminiu nusistatymu ateina, yra to žmogaus problemos, o ne mano.
– Teko skaityti, kad Karo akademijoje jums žadėjo, jog dings šypsena nuo veido, bet nepavyko – ir dabar nuolat šypsotės?
– Tai buvo per bazinį kario kursą Karo akademijoje. Dabar su tuo karininku, kuris tąkart man metė šį iššūkį, esame labai geri bičiuliai, vienas kitam vis dar šypsomės. Bazinis kario kursas yra pirmi mėnesiai tik įstojus į Karo akademiją, kai kariūnams suteikiami pagrindiniai įgūdžiai, žinios apie karybą, drausmę, apskritai apie viską, kas gali slypėti žodžiuose „rutina“, „kariuomenė“, „drausmė“. Instruktoriais būdavo vyresnių kursų studentai, turbūt jiems mano šypsena atrodė kaip tam tikra įžūlumo ar nepagarbos išraiška. Turbūt jie galvojo: šita tikrai nesupranta, kur papuolė. Po bazinio kario kurso aš vis dar šypsojausi, o jie suprato, kad į rimtus dalykus galima žiūrėti rimtai ir šypsantis.
Trumpas patarimas
– Kokia jūsų vadovaujama rinktinė?
– Vadovauju vienai iš Krašto apsaugos savanorių rinktinių, ją sudaro devynios pėstininkų kuopos ir viena štabo aprūpinimo kuopa. Skaičiais tai – apie 1 000 žmonių, dalis iš jų yra profesinės karo tarnybos kariai, tie, kaip aš sakau, kurie į darbą eina kiekvieną dieną.
Didžioji dalis, kaip ir visose savanorių pajėgų rinktinėse, yra tie, kurie myli Tėvynę, bet darbo dienomis dirba kitą darbą, o savaitgaliais atiduoda savo laiką, energiją ir pastangas mokydamiesi perprasti karybos meną.
Tai yra pačių įvairiausių profesijų žmonės: pradedant gydytojais, įvairiausių sričių specialistais, baigiant paprastais darbuotojais. Žinių diapazonas, diskusijų lygis pratybose gali būti labai įvairus ir nustebinti. Nėra taip, kad profesinės karo tarnybos kariai tik moko – aš manau, jie ne ką prasčiau ir mokosi. Tai labai gerai iliustruoja pavyzdys, kai ne mūsų, kitos rinktinės karys savanoris nuvažiavo į pratybas Vokietijoje ir, vykdydamas užduotis, sugebėjo įlįsti į tos įstaigos apsaugos sistemas ir parodyti jos spragas. Krašto apsaugos savanorių pajėgos bendrąja prasme turbūt tuo ir unikalios, kad niekada negali žinoti, ką karys dar geba be to, kuo mes jį ruošiame būti.
– Kokius tikslus dabar sau keliate?
– Pirmiausia – tarnauti garbingai. Mano, kaip vado, pagrindinis tikslas – kad 6-oji rinktinė būtų kolektyvas, kuriame visi noriai eina į tarnybą, geba šimtu procentų atiduoti save pratybų ar mokymų metu ir yra pasirengę įvykdyti jiems iškeltas užduotis. Kad rinktinė būtų tie kariuomenės namai, kuriuose gera tarnauti.
Visose organizacijose, sakiau ir sakysiu, svarbiausias turėtų būti žmogus.
– Kaip kinta savanorių skaičius, atsižvelgiant į pasaulio įvykius?
– Situacija stabilizavosi, palyginti su 2022 metais. Įsilieti į krašto apsaugos sistemos gretas, kariuomenę, Krašto apsaugos savanorių pajėgas arba Šaulių sąjungą vis dar yra viena iš opcijų – žmonės, vertindami, kas vyksta aplinkui, nori išmokti naudotis ginklu, nori išmokti apsiginti, apginti savo artimą, mato galimybę prisidėti prie kariuomenės ir Tėvynės gynybos, jei prireiktų.
– Pilietinė gynyba – irgi labai svarbus aspektas?
– Neseniai kariuomenė, didėjant visuomenės nuogąstavimams, išplatino šešis atsakymus į gyventojams rūpimus klausimus.
Vienas iš jų buvo apie visuotinę gynybą, ji yra labai plati. Taip, kariuomenė apgins, mes tam ruošiamės, bet ne mažiau svarbus yra kiekvieno piliečio įsitraukimas, pasiryžimas ir supratimas, kad nesvarbu, kas jis toks, jeigu atsitiktų kažkas Tėvynei, jo indėlis į tai, ką moka geriausiai, būtų ne mažiau svarbus negu taikos metu.
– Ar jaučiate bendrą visuomenės nerimą?
– Turbūt niekas labiau nesukelia panikos, negu žodžiai „be panikos“. Nerimas vienareikšmiškai yra ir aš tai puikiai jaučiu savo artimųjų ir bičiulių rate. Tik, kaip kariuomenė jau ne kartą minėjo, realių priežasčių tam nėra – priešas už vartų dar nestovi, savo technikos dar nerikiuoja, nematome jokių indikacijų.
Kodėl žmonės pasirenka gyventi nerimo būsenoje, užuot darę, ką gali geriausiai šią dieną, aš nežinau, bet tai vienareikšmiškai persiduoda ir vaikams, ir artimiesiems, ir visiems kitiems. Tą patį sakiau ir savo bičiuliams: tiesiog gyvenkite. Ar reikia turėti planą? Taip, jį reikia turėti, bet ar reikia gyventi tuo planu? Ne, juo gyventi nereikia.
– Koks būtų jūsų trumpas patarimas?
– Kvėpuokite! Mano trumpiausias įmanomas patarimas – neužmirškite kvėpuoti. Kvėpuokite ir gyvenkite, apsidairykite pro langą, pasižiūrėkite į Lietuvą – atėjo pavasaris. Geriausias to pavyzdys – Ukraina. Nors šalis kariauja jau trečius metus – gyvenimas joje nesustojo. Tai yra patirtis, iš kurios reikia mokytis. Kvėpuokite, nes kiek ilgai žmogus gali su nuolatiniu stresu gyventi?
Džiaugtis tuo, ką turime
– Kiek jums buvo metų 1990-ųjų kovo 11-ąją?
– Penkeri. Nesu iš tos kartos, kuri tiesiogiai atsimena įvykius. Net 1991 metų sausio įvykių metu – kai bandau dabar atgaminti, atrodo, tuomet mano didžiausias pasipiktinimas buvo, kad tuo metu nerodė laidelės vaikams.
– Kas jums yra patriotizmas, meilė Tėvynei?
– Turiu posakį: geri darbai mėgsta tylą. Patriotizmas nebūtinai turi būti išreikštas skambiais pasisakymais ar skambiomis frazėmis: man patriotizmas labiau asocijuojasi su tylia meile Tėvynei, į kurią įdėčiau ir sąžiningą kiekvienos dienos darbą.
Geriausias tylaus patriotizmo pavyzdys man pačiai – vidurinysis sūnus. Nors esame kariškiai, niekada sąmoningai savo įsivaizdavimų ir supratimų apie tai, kas yra Tėvynė, savo vaikams nebrukame, bet pirmoji knyga, kurią mano sūnus išsirinko pats knygyne, buvo apie partizaną Adolfą Ramanauską-Vanagą. Jis pats dar nemokėjo skaityti, bet išsirinko knygą su sąlyga, kad mano vyras kiekvieną kartą prieš miegą jam paskaitys ištrauką. O kai išmoko skaityti, dar kartą perskaitė pats. Jei patriotizmas turėtų veidą, tai man jis būtų vienas iš veidų.
– Šiemet minime 35-ąsias Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metines. Ką palinkėtumėte Lietuvai?
– Mano pagrindinis palinkėjimas – rasti savyje jėgų džiaugtis tuo, ką turime, džiaugtis valstybe, kurioje gyvename, džiaugtis gamta, džiaugtis žmonėmis aplinkui. Nes iš tikrųjų mes turime itin daug. Džiaukimės vieni kitais ir kartu Lietuva, kurią mes patys sukūrėme.
