Maestro išgyvena renesansą

Maest­ro iš­gy­ve­na re­ne­san­są

Šian­dien Šiau­lių kon­cer­tų sa­lė­je „Sau­lė“ le­gen­di­nis cho­ro di­ri­gen­tas Si­gi­tas Vai­čiu­lio­nis klau­sy­sis svei­ki­ni­mų net ke­lių ju­bi­lie­jų pro­ga. Skam­bės jo be­są­ly­giš­kai my­li­ma re­ne­san­so ir ba­ro­ko epo­chų mu­zi­ka. Kaž­kas iš di­džių­jų yra pa­sa­kęs, kad Re­ne­san­sas yra švie­sa, su­švi­tu­si po vi­du­ram­žių tam­sy­bės. Maest­ro taip pat te­ko pa­tir­ti ir sa­vą­sias vi­du­ram­žių ink­vi­zi­ci­jas, ir su­lauk­ti sa­vo­jo re­ne­san­so.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

Mu­zi­kan­to džiaugs­mas

Šį ant­ra­die­nį vie­nam gar­siau­sių vi­sų lai­kų Šiau­lių cho­ro di­ri­gen­tų maest­ro Si­gi­tui Vai­čiu­lio­niui su­ka­ko 70 me­tų. Šian­dien šven­čia­mas dar vie­nas ju­bi­lie­jus – jo veik­los 50-me­čiui „Sau­lė­je“ ren­gia­mas kon­cer­tas „My­liu ta­ve“.

Mu­zi­kos še­dev­rus at­liks Lie­tu­vos na­cio­na­li­nės kul­tū­ros ir me­no pre­mi­jos lau­rea­tė pro­fe­so­rė As­ta Krikš­čiū­nai­tė (sop­ra­nas), Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio ope­ros ir ba­le­to teat­ro so­lis­tas Juo­zas Ja­nu­žas (te­no­ras). Gre­ta ki­tų įžy­my­bių gros ir du bu­vę šiau­lie­čiai – Lie­tu­vos na­cio­na­li­nės M. K. Čiur­lio­nio me­nų mo­kyk­los mo­ki­nė smui­ki­nin­kė Lie­pa Jur­gu­ta­vi­čiū­tė, ku­riai ža­da­ma itin pui­ki mu­zi­kės kar­je­ra bei le­gen­di­nis pia­nis­tas Ri­man­tas Ving­ras.

Gros ir pa­ties S. Vai­čiu­lio­nio va­do­vau­ja­mas Šiau­lių pu­čia­mų­jų or­kest­ras, ku­riam di­ri­guos Ge­di­mi­nas Brūz­ga.

„Man ju­bi­lie­jus – tik pro­ga su­reng­ti įdo­mų kon­cer­tą. Pro­ga pa­kvies­ti pa­si­klau­sy­ti pro­fe­sio­na­laus pu­čia­mų­jų or­kest­ro, ku­ris be­veik kas mė­ne­sį pa­ren­gia nau­ją kon­cer­ti­nę pro­gra­mą! Džiau­giuo­si, kad da­bar tu­riu to­kias pui­kias ap­lin­ky­bes – kon­cer­ti­nės įstai­gos va­do­vų pa­lai­ky­mą, pui­kų pro­fe­sio­na­lų or­kest­rą. Esu lai­min­gas“, – pa­ky­lė­tas emo­ci­jų kal­bė­jo vie­nas žy­miau­sių Šiau­lių mu­zi­kų.

Maest­ro ak­cen­tuo­ja, kad no­ri džiaug­tis šian­die­na ir ne­be­siž­val­gy­ti į praei­tį.

„Praei­tis. Tai jau bu­vo. Jos ne­bė­ra“, – sa­ko S. Vai­čiu­lio­nis apie abi šį lapk­ri­tį jį „iš­ti­ku­sias“ su­kak­tis.

Ta­čiau be praei­ties ne­bū­tų šian­die­nos ar­ba ji bū­tų ki­to­kia.

Vie­nin­te­lis

Si­gi­tas Vai­čiu­lio­nis gi­mė po­ka­rio Vil­niu­je 1948 me­tais tar­nau­to­jo ir siu­vė­jos šei­mo­je. Ti­ki­na – gi­mi­nė­je nei iki jo, nei vė­liau mu­zi­kan­tų ne­bu­vo. Jis vie­nin­te­lis. Vie­nas iš dvie­jų Si­gi­to bro­lių ban­dė šiek tiek mo­ky­tis mu­zi­kos, bet me­tė.

Ko­dėl bū­tent jis ta­po ži­no­mu mu­zi­ku, su iš­la­vin­tu sko­niu, idea­lia klau­sa ir Die­vo duo­tu ta­len­tu? Po­ka­rio lai­kas, su ei­lė­mis prie duo­nos ir cuk­raus lyg ir ne­bu­vo pui­ki ter­pė už­siim­ti mu­zi­ka. At­si­me­na tik, kaip už­si­lip­da­vęs na­mie ant se­no­vi­nės pla­čios pa­lan­gės, pa­siim­da­vęs ma­mos ran­ki­nę ir gro­da­vo ja lyg ar­mo­ni­ka.

„Kai ma­ma pa­ma­tė, kad ne­pa­liau­ju kon­cer­tuo­ti, nu­ve­dė pas for­te­pi­jo­no mo­ky­to­ją. Ji šiek tiek pa­kon­sul­ta­vo ir at­si­dū­riau M. K. Čiur­lio­nio me­no mo­kyk­lo­je, ku­ri tuo me­tu taip dar ne­si­va­di­no, bet ten jau mo­kė­si ga­būs vai­kai“, – ra­miai šyp­so­si ju­bi­lia­tas.

S. Vai­čiu­lio­nis be­veik vi­so po­kal­bio me­tu ne­pa­leis nuo lū­pų ir akių šyp­se­nos. Šyp­so­si ir ta­da, kai tei­rau­ja­mės apie aris­tok­ra­tiš­ką jo kil­mę, užuo­mi­nos, į ku­rią su­dė­tos jo ma­nie­ro­se, net ir fra­kas jam stul­bi­na­mai vi­sa­da ti­ko.

Maest­ro šyp­so­si – jo­kių ži­nių apie aris­tok­ra­tiš­ką kil­mę ne­tu­rįs, o ge­rų ma­nie­rų iš­mo­ko ir M. K. Čiur­lio­nio me­no mo­kyk­lo­je, ku­rio­je kul­tū­ra iš tie­sų pra­si­dė­da­vo jau rū­bi­nė­je. Po lau­ką vaikš­čio­ti skir­tus ba­tus vai­kai pa­lik­da­vo rū­bi­nė­je, o po mo­kyk­los par­ke­tą vaikš­čio­da­vo ap­sia­vę šle­pe­tė­mis. To­kia bu­vo pres­ti­ži­nės me­no mo­kyk­los tvar­ka. Ji apė­mė vi­sas gy­ve­ni­mo sri­tis.

„Bu­vo ir gar­sių žmo­nių vai­kų, bet kai vyks­ta in­di­vi­dua­lūs už­siė­mi­mai me­no mo­kyk­lo­je, kil­mė nie­ko ne­be­reiš­kia, nes tu­ri iš­reikš­ti sa­vo ta­len­tą ir ge­bė­ji­mus pa­ts, už nie­kie­no nu­ga­ros ne­ga­lė­da­mas pa­si­slėp­ti – esi tik tu ir ta­vo pro­fe­so­rius“, – vėl šyp­so­si S. Vai­čiu­lio­nis.

Kaip su­ka­ko 50 me­tų

1968 me­tais, be­si­mo­ky­da­mas Lie­tu­vos vals­ty­bi­nės kon­ser­va­to­ri­jos cho­ro di­ri­ga­vi­mo, kon­ser­va­to­ri­jos dės­ty­to­jo Sau­liaus Son­dec­kio pra­šy­mu, S. Vai­čiu­lio­nis bu­vo su­kū­ręs se­no­sios mu­zi­kos an­samb­lį iš chor­ve­dy­bą stu­di­ja­vu­sių stu­den­tų. Tai maest­ro ir lai­ko sa­vo pro­fe­sio­na­lios veik­los pra­džia.

Žy­mu­sis di­ri­gen­tas pri­si­me­na, kaip so­viet­me­čiu tuo­me­ti­nė­je Pa­veiks­lų ga­le­ri­jo­je – da­bar Vil­niaus ar­ki­ka­ted­ro­je – bu­vo at­lie­ka­mas S. Son­dec­kio kon­cer­tas „Se­no­ji Vil­niaus mu­zi­ka“. Kon­cer­te da­ly­va­vo mer­gai­čių cho­ras „Lie­pai­tės“, Lie­tu­vos ka­me­ri­nis or­kest­ras, va­do­vau­ja­mas pa­ties S. Son­dec­kio, ir S. Vai­čiu­lio­nio va­do­vau­ja­mas stu­den­tų an­samb­lis. Kon­cer­tas bu­vo ypa­tin­gas – pir­mą kar­tą oku­puo­to­je Lie­tu­vo­je po baž­ny­čios skliau­tais bu­vo at­lie­ka­mi mad­ri­ga­lai (Re­ne­san­so mu­zi­kos žan­ras), mo­te­tai (vo­ka­li­nės mu­zi­kos žan­ras, ku­ria­mas daž­niau­siai pa­gal re­li­gi­nį teks­tą).

Nuos­ta­bus ir so­viet­me­čiu sun­kiai įma­no­mas kon­cer­tas „Se­no­ji Vil­niaus mu­zi­ka“ gy­va­vo net du se­zo­nus. Si­gi­tas ta­da bu­vo „ant­ra­kur­sis stu­den­čiu­kas“.

„S. Son­dec­kis mo­kė­da­vo pa­ste­bė­ti jau­nus žmo­nes, pa­dė­ti jiems. Toks jis iš­li­ko vi­są gy­ve­ni­mą, – sa­kė S. Vai­čiu­lio­nis.– Įsi­vaiz­duo­ja­te, S. Son­dec­kis atei­na ne pas ku­rį nors pro­fe­so­rių, ku­rių bu­vo dau­gy­bė, o pas stu­den­tą! Ir pa­pra­šo, kad pa­da­ry­čiau vo­ka­li­nį an­samb­lį! Pro­fe­sū­ra kė­lė, au­gi­no jau­ni­mą. Kaip su ma­ni­mi pa­siel­gė, taip ir aš da­bar sten­giuo­si da­ry­ti – kel­ti ir ro­dy­ti, glo­bo­ti jau­nus ta­len­tus, ku­rie kurs Lie­tu­vos mu­zi­kos atei­tį.“

Chor­ve­dys skai­čiuo­ja: jei­gu ne­bū­tų kon­cer­to su S. Son­dec­kiu, tik­riau­siai ne­bū­tų bu­vę „Po­li­fo­ni­jos“, o ta­da ir gar­sių­jų baž­ny­ti­nės mu­zi­kos fes­ti­va­lių Šiau­liuo­se. Daug ko ne­bū­tų, jei ne pa­grin­das, ku­rį lai­ku pa­dė­jo žy­mu­sis šiau­lie­tis S. Son­dec­kis.

Dar S. Vai­čiu­lio­nis ži­no, kad mu­zi­kų pa­skir­tis yra auk­lė­ti ne tik jau­ną­ją mu­zi­kų kar­tą, bet ir pub­li­ką. Reng­da­mas kon­cer­tų pro­gra­mas vi­sa­da jas ku­ria ir iš „sal­dai­niu­kų“, ku­rių su ma­lo­nu­mu klau­so­si dau­ge­lis, bet bū­ti­nai sten­gia­si įdė­ti į pro­gra­mą ir „ga­ba­liu­ką mė­sos“, ku­rią klau­sy­to­jas tu­ri il­giau „pa­kram­ty­ti“, pa­mąs­ty­ti, pa­jaus­ti.

Pa­ti­ki­miau­sia – bi­čiu­lys­tė

Iki šiol S. Vai­čiu­lio­nis lai­ko­si tai­syk­lės, ku­ri ne kar­tą gy­ve­ni­me pa­si­tvir­ti­no, kad daug kas re­mia­si į bi­čiu­lys­tę.

Šiau­liuo­se sklan­dė le­gen­dos, kad S. Vai­čiu­lio­niui tur­būt nė­ra neį­ma­no­mų da­ly­kų kul­tū­ro­je, jei­gu be­veik už­da­ra­me ka­riš­kių ir dau­giau­sia dar­bi­nin­kų mies­te su­ge­bė­jo įkur­ti vals­ty­bi­nį cho­rą, ku­ris dai­na­vo se­ną­ją baž­ny­ti­nę mu­zi­ką, o fi­nan­sa­vi­mą gau­na tie­siai iš vals­ty­bės biu­dže­to.

„Ne be ge­rų žmo­nių pa­gal­bos. Vie­nas nie­ko ne­pa­da­ry­si“, – šyp­so­si S. Vai­čiu­lio­nis.

Iš tie­sų tai bu­vo uni­ka­lus at­ve­jis, kai 1974 me­tais S. Vai­čiu­lio­nio ir jo žmo­nos di­ri­gen­tės Da­nu­tės Vai­čiu­lio­nie­nės įkur­tas, vė­liau ta­pęs vie­nu ži­no­miau­sių Lie­tu­vos pro­fe­sio­na­lių cho­rų – vals­ty­bi­nis ka­me­ri­nis cho­ras „Po­li­fo­ni­ja“ gi­mė iš vo­ka­li­nio se­no­sios mu­zi­kos an­samb­lio. Bū­tent jis be­ne vie­nin­te­lis Lie­tu­vo­je ta­da dai­na­vo re­ne­san­so ir ba­ro­ko epo­chų kom­po­zi­to­rių kū­ri­nius.

Tuo lai­ku į kon­cer­tus vaikš­čio­da­vo ne tik mu­zi­kos ger­bė­jai, bet ir ideo­lo­gi­nio sky­riaus inst­ruk­to­riai, ku­rie skai­čiuo­da­vo, kiek kar­tų „Pa­ter nos­ter“ ar „Ale­liu­ja“ an­samb­lis at­li­ko ir kaip ap­skri­tai iš­drįs­ta tai dai­nuo­ti.

„Po vie­no to­kio pra­ne­ši­mo gan­das apie re­li­gi­nę mu­zi­ką pa­sie­kė ko­mu­nis­tų par­ti­jos cent­ro ko­mi­te­to sek­re­to­rių Al­gir­dą Bra­zaus­ką, ku­ris par­ti­jos cent­ro ko­mi­te­to ga­my­bi­nia­me pa­si­ta­ri­me ap­svars­tė šį klau­si­mą ir lie­pė per­duo­ti drau­gui Vai­čiu­lio­niui, kad kon­cer­te dau­giau ke­tu­rių kan­ta­tų ne­dai­nuo­tų. Ge­riau, kad dai­nuo­tų tik dvi“, – pa­sa­ko­da­mas se­ną so­viet­me­čio is­to­ri­ją šyp­so­si S. Vai­čiu­lio­nis.

Maest­ro pui­kiai ži­no, kad dau­ge­lio da­ly­kų be bi­čiu­liš­kų san­ty­kių ne­bū­tų bu­vę. Be Šiau­lių pe­da­go­gi­nio ins­ti­tu­to rek­to­riaus Juo­zo Vait­ke­vi­čiaus lei­di­mo, an­samb­lio re­pe­ti­ci­joms ins­ti­tu­to sa­lės ne­gau­si – ir dar baž­ny­ti­nę mu­zi­ką dai­nuo­ti!

Be Liu­ci­jos Stul­gie­nės, tuo­me­tės Šiau­lių mies­to Vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jos kul­tū­rai, švie­ti­mui ir spor­tui, taip pat ne­la­bai ką nu­veik­si, jei neuž­tars.

O Zi­nai­da Gau­ril­či­kie­nė, bu­vu­si mies­to Kul­tū­ros sky­riaus ve­dė­ja, Šiau­lių vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­ja, prieš kiek­vie­ną S. Vai­čiu­lio­nio reng­tą se­no­sios, o iš tie­sų – baž­ny­ti­nės mu­zi­kos fes­ti­va­lį, S. Vai­čiu­lio­nio pa­sa­ko­ji­mu, pa­si­kvies­da­vo į sa­vo ka­bi­ne­tą sau­gu­mo at­sto­vą kul­tū­rai, už­ra­kin­da­vo du­ris, pa­sta­ty­da­vo bu­te­lį ir pri­kal­bin­da­vo duo­ti lei­di­mą reng­ti se­no­sios mu­zi­kos fes­ti­va­lius sa­ky­da­ma, juk tas Vai­čiu­lio­nis su se­ną­ja mu­zi­ka tik­rai nie­ko blo­go ne­pa­da­rys...

„Ką kal­bė­ti apie fes­ti­va­lius, jei­gu kiek­vie­ną kon­cer­to afi­šą tu­rė­jai su­de­rin­ti prieš spaus­di­ni­mą su Glav­lit'u“, – vėl šyp­so­si maest­ro.

S. Vai­čiu­lio­nis iš sa­vo gy­ve­ni­me su­tik­tų mu­zi­kos gran­dų mo­kė­si ne tik mu­zi­kos. Me­na, kad il­ga­me­tis pa­grin­di­nės me­no ta­len­tų kal­vės rek­to­rius Jur­gis Kar­na­vi­čius, įė­jęs ry­tą pro du­ris pir­miau­sia pa­spaus­da­vo vi­siems su­tik­tiems kon­ser­va­to­ri­jos stu­den­tams ran­kas, ir tik ta­da ei­da­vo į sa­vo ka­bi­ne­tą.

Vi­sa­da jau­tė ir sa­vo pro­fe­so­riaus An­ta­no Jo­zė­no, ku­ris iš­mo­kė jį chor­ve­dys­tės, glo­bą ir pa­mo­kas.

Jo bi­čiu­liu bu­vo iš Šiau­lių ki­lęs 1988–1990 me­tų Lie­tu­vos kul­tū­ros mi­nist­ras Dai­nius Trin­kū­nas – va­do­va­vęs M. K. Čiur­lio­nio me­nų mo­kyk­lai, kai jo­je mo­kė­si S. Vai­čiu­lio­nis.

Ir, ži­no­ma, – Sau­lius Son­dec­kis, šiau­lie­tiš­kų šak­nų mu­zi­kos gran­das, su ku­riuo jie vi­są gy­ve­ni­mą iš­lai­kė bi­čiu­liš­ką ry­šį kas be­nu­tik­tų.

Šiau­liai at­si­ti­ko ne­ty­čia

Į Šiau­lius jau­ni chor­ve­džiai Si­gi­tas ir Da­nu­tė Vai­čiu­lio­niai at­va­žia­vo 1973 me­tais. Kaip vil­nie­čio ir kau­nie­tės gy­ve­ni­me at­si­ra­do Šiau­liai? Ko­dėl Šiau­liai?

„Ne­ty­čia“, – šyp­so­si maest­ro.

Grį­žus Si­gi­tui po ka­riuo­me­nės chor­meis­te­rio vie­ta Kau­no mu­zi­ki­nia­me teat­re jau bu­vo užim­ta. Jau­nai ta­len­tin­gų chor­ve­džių šei­mai siū­lė va­žiuo­ti ar­ba į Klai­pė­dą, ar­ba į Šiau­lius.

„Da­nu­tė no­rė­jo į Šiau­lius, nes se­ne­lis ne­to­li gy­ve­no... Jei­gu bū­tu­me va­žia­vę į Klai­pė­dą, gal bū­tų bu­vę vis­kas ki­taip... bet kaip – da­bar jau ne­be­su­ži­no­si­me“, – vėl san­tū­riai šyp­so­si po­nas Si­gi­tas.

Mu­zi­kų šei­ma Šiau­liuo­se ra­do už­da­ro mies­to gy­ve­ni­mą ir be „me­no sa­vi­veik­los“ dau­giau be­veik nie­ko ne­bu­vo, iš­sky­rus Šiau­lių dra­mos teat­rą.

Tie­sa, ta­da jau bu­vo ren­gia­mas pir­ma­sis So­vie­tų Są­jun­go­je pės­čių­jų bul­va­ras. Net­ru­kus tuo­me­ti­nia­me Kul­tū­ros cent­re ati­da­ry­ta ka­me­ri­nė sa­lė ant­ra­me pa­sta­to aukš­te. Ją pa­vy­ko įreng­ti vie­toj spor­to sa­lės ir už tai, S. Vai­čiu­lio­nio at­min­ty­je iš­li­ko, kad tuo­me­tė Vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­ja L. Stul­gie­nė ga­vo pa­pei­ki­mą. To­je sa­lė­je vy­ko ir pir­mie­ji Si­gi­to ir Da­nu­tės Vai­čiu­lio­nių su­reng­ti baž­ny­ti­nės mu­zi­kos fes­ti­va­liai.

23-ejus me­tus ne tik vi­si Šiau­liai, bet ir ša­lies rim­to­sios mu­zi­kos au­di­to­ri­ja ži­no­jo, kad ant­rą­ją šv. Ve­ly­kų die­ną Šiau­lių ka­ted­ro­je pra­si­dės baž­ny­ti­nės mu­zi­kos fes­ti­va­lis, ku­ris tę­sis vi­są sa­vai­tę.

Baž­ny­ti­nės mu­zi­kos fes­ti­va­liai Šiau­lių ka­ted­ro­je bu­vo dar vie­nas es­mi­nis Si­gi­to ir Da­nu­tės Vai­čiu­lio­nių kū­ri­nys. De­ja, atė­jo die­na, kai tas kū­ri­nys ta­po ne­be jų. Šiuo me­tu Ve­ly­ki­nę sa­vai­tę taip pat vyks­ta ve­ly­ki­niai mu­zi­kos fes­ti­va­liai ka­ted­ro­je, bet jau ke­lio­li­ka me­tų – be Vai­čiu­lio­nių ir pa­va­di­ni­mas fes­ti­va­lio jau ki­toks.

Kai skau­dė­jo

Si­gi­tas il­go po­kal­bio me­tu pa­sa­ko­jo apie jau­nus ta­len­tus, ku­rių tie­siog ne­bus, jei­gu jie ne­dirbs, ne­ko­vos, nes ant auk­si­nės lėkš­tu­tės sėk­mės nie­kas pa­skui juos ne­ne­šios vi­są gy­ve­ni­mą.

Kal­ba pa­si­su­ko apie ko­vą me­no pa­sau­ly­je. Ir jam, ir jo ve­lio­nei žmo­nai yra tai te­kę.

„... ir dau­giau, ne­gu reik­tų...“, – dar pa­tvir­ti­na maest­ro.

Tris kar­tus kė­sin­ta­si su­griau­ti vals­ty­bi­nį ka­me­ri­nį cho­rą „Po­li­fo­ni­ja“. Ko­dėl? „O ko­dėl bū­tent tas pro­fe­sio­na­lus, o ko­dėl bū­tent tas – vals­ty­bi­nis“, – klau­si­mu į klau­si­mą at­sa­kė maest­ro.

Su „Po­li­fo­ni­ja“ S. ir D. Vai­čiu­lio­niai pa­ty­rė dau­gy­bę iš­ban­dy­mų. Me­na, kaip su­grą­žin­to­je ti­kin­tie­siems Vil­niaus ka­ted­ro­je tuoj po Są­jū­džio su­va­žia­vi­mo įvy­ko kon­cer­tas, ku­ria­me kon­cer­ta­vo ir „Po­li­fo­ni­ja“. Si­gi­tas me­na, kaip tuo­me­ti­nė­je „Tie­so­je“ at­si­ra­do straips­nis. Vie­no­je jo pu­sė­je bu­vo pla­ka­mas Juo­zas Do­mar­kas – kaip jis drį­so su­gro­ti L. van Bet­ho­ve­no De­vin­tą­ją sim­fo­ni­ją, o ki­ta straips­nio da­lis – kaip drį­so kaž­ko­kia „Po­li­fo­ni­ja“ pa­čio­je Pa­veiks­lų ga­le­ri­jo­je kaž­ko­kią nie­ki­nę tau­ti­nę, naf­ta­li­nu at­si­duo­dan­čią mu­zi­ką gro­ti?

Si­gi­tas su at­lai­džia šyp­se­na pa­sa­ko­ja, kad po ke­le­rių me­tų di­dy­sis kri­ti­kas, at­spaus­di­nęs straips­nį „Tie­so­je“, Kau­ne po vie­no „Po­li­fo­ni­jos“ kon­cer­to priė­jo prie Si­gi­to ir at­si­pra­šė už ta­da už­kur­tą „pek­lą“.

Ne­ma­žas iš­ban­dy­mas bu­vo ir tai, kad 1989 me­tais bū­tent „Po­li­fo­ni­ja“ pir­mą kar­tą kon­cer­ta­vo Šiau­lių ka­ted­ro­je, ku­ri tuo me­tu dar ne­tu­rė­jo to­kio ti­tu­lo ir bu­vo Šiau­lių Pet­ro ir Po­vi­lo baž­ny­čia. To­kiam žings­niui ry­žo­si mu­zi­ką mė­gęs tuo­me­tis kle­bo­nas mon­sin­jo­ras švie­saus at­mi­ni­mo Kleo­pas Ja­kai­tis.

Daug bu­vo pir­mų kar­tų, pui­kių kon­cer­tų, įsta­bių pa­žin­čių su mu­zi­ka ir at­li­kė­jais. Kol vi­sa tai ne­vir­to be­ga­li­niu skaus­mu. 2005 me­tų va­sa­rą Vai­čiu­lio­niams te­ko pa­si­trauk­ti iš sa­vo su­kur­to ir iš­gar­si­no cho­ro. Gar­siai pra­bil­ta apie tai, kad al­ko­ho­lis truk­do „Po­li­fo­ni­jos“ va­do­vams. Jie abu bu­vo at­leis­ti iš pa­rei­gų. Gar­siau­sio vi­sų lai­kų pro­fe­sio­na­laus Šiau­lių cho­ro va­do­vas už­si­re­gist­ra­vo Dar­bo bir­žo­je.

Tik ge­ro­kai vė­liau ki­ta le­gen­di­nė as­me­ny­bė, šo­kių ko­lek­ty­vo „Žel­me­nė­liai“ va­do­vė Al­do­na Ma­sė­nie­nė iš­drį­so pa­si­kvies­ti maest­ro šo­kių akom­pa­nia­to­riu­mi. Vė­liau at­si­ra­do vie­ta mu­zi­kos mo­kyk­lo­je, o ga­liau­siai – ir pro­fe­sio­na­laus Šiau­lių pu­čia­mų­jų or­kest­ro va­do­vo pa­rei­gos.

Per 13 me­tų, kai te­ko pa­lik­ti „Po­li­fo­ni­ją“, Si­gi­tas nė kar­to nė­ra bu­vęs nė vie­na­me „Po­li­fo­ni­jos“ kon­cer­te. Skau­dė­jo. Ty­lė­jo.

Ir da­bar maest­ro įsi­ti­ki­nęs – ne al­ko­ho­lis bu­vo pa­grin­di­nė prie­žas­tis juos su Da­nu­te pa­trauk­ti nuo „Po­li­fo­ni­jos“.

2019 me­tais Šiau­lių vals­ty­bi­nis ka­me­ri­nis cho­ras „Po­li­fo­ni­ja“ mi­nės 45-me­tį. Šia pro­ga „Po­li­fo­ni­jos“ nau­jo­ji di­rek­to­rė Ni­jo­lė Sai­mi­nin­kie­nė pa­kvie­tė S. Vai­čiu­lio­nį pa­reng­ti ju­bi­lie­ji­nio kon­cer­to pro­gra­mą.

„Mie­lai pa­da­ry­siu“, – švie­sia šyp­se­na pa­tvir­ti­na maest­ro. Ir tai bus jo su­grį­ži­mas prie to, kas bran­giau­sia po dau­ge­lio skau­džių me­tų.

Maest­ro su­lau­kė sa­vo re­ne­san­so, jo my­li­mo­ji Da­nu­tė – ne­be.

Be Da­nu­tės

Šis lapk­ri­tis jau tre­čia­sis be Da­nu­tės. Ur­na su Da­nu­tės Vai­čiu­lio­nie­nės (1944 – 2015) pe­le­nais il­si­si Gin­kū­nų ka­pi­nių ko­lum­ba­riu­me.

2014 me­tų rugp­jū­tį, kai D. Vai­čiu­lio­nie­nė mi­nė­jo 70 me­tų su­kak­tį, kal­bė­jo­mės apie jos gy­ve­ni­mą ir kū­ry­bą te­le­fo­nu. Ji ne­no­rė­jo, kad ma­ty­tu­me, o juo la­biau – fo­tog­ra­fuo­tu­me ją po sun­kios li­gos.

„Šiau­lių kraš­te“ ta­da bu­vo iš­spaus­din­tas pa­sku­ti­nis jos in­ter­viu „Do­va­nų už ta­len­tą di­ri­gen­tė ne­be­si­ti­ki“, (2014 08 22). Ta­da ži­no­ma di­ri­gen­tė, pe­da­go­gė sa­kė ne­lau­kian­ti dė­me­sio nei iš jos išau­gin­to „Po­li­fo­ni­jos“ cho­ro, nei iš val­džios. „Aš sa­vo do­va­nas jau su­si­rin­kau“. Jai bu­vo li­kę gy­ven­ti šiek tiek dau­giau nei me­tai.

Si­gi­tas su Da­nu­te ir „Po­li­fo­ni­ja“ ko­cer­ta­vo ne­ma­žai pa­sau­lio ša­lių.

Da­bar Si­gi­to gy­ve­ni­mas sės­les­nis. Iš­li­ko dvi pa­grin­di­nės pa­rei­gos – mu­zi­kai ir Pu­de­ly­tei, ku­rią Si­gi­tas pri­va­lo­ma tvar­ka du kar­tus per die­ną pa­ve­džio­ja.

***

Ju­bi­lie­ji­nis kon­cer­tas pa­va­din­tas „My­liu ta­ve“. Kam maest­ro ta­ria šiuos žo­džius? My­li­mai Da­nu­tei? „Po­li­fo­ni­jai“? Re­ne­san­so ir ba­ro­ko epo­chų mu­zi­kai, ku­rias pa­mi­lęs jau nie­ka­da neiš­si­ža­dės? An­samb­liui „Ars Vi­vo“, ku­rį su­ku­rė ne­te­kęs „Po­li­fo­ni­jos“? Ve­ly­ki­niams baž­ny­ti­nės mu­zi­kos fes­ti­va­liams?

Maest­ro tik šyp­so­si. Švie­siai ir ra­miai.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Le­gen­di­nis cho­ro va­do­vas Si­gi­tas Vai­čiu­lio­nis šį lapk­ri­tį mi­ni du ju­bi­lie­jus – 70 me­tų gi­mi­mo ir 50 me­tų pro­fe­sio­na­lios mu­zi­ki­nės veik­los pra­džios.

Si­gi­tas Vai­čiu­lio­nis re­pe­tuo­ja su Šiau­lių pu­čia­mų­jų or­kest­ru.