Lobį pavyko sugrąžinti

Lo­bį pa­vy­ko su­grą­žin­ti

Ak­me­nės ra­jo­no Kruo­pių mies­te­lio cent­re ras­tas lo­bis – prieš­ka­rio lai­kų ke­lios de­šim­tys vie­ne­tų įvai­raus no­mi­na­lo li­tų. Juos ra­dė­jai bu­vo pra­dė­ję da­lin­tis, bet ga­liau­siai su­grą­ži­no.

Vy­tau­tas RUŠ­KYS

vytautas@skrastas.lt

Sub­liz­gė­jo li­tų si­dab­ras

Ša­lia Kruo­pių se­niū­ni­jos ad­mi­nist­ra­ci­nio pa­sta­to ruo­šia­mos au­to­mo­bi­lio pa­sto­gės sta­ty­bą pra­dė­ję dar­bi­nin­kai pir­miau­sia po ve­lė­na ap­ti­ko mo­lio ke­ra­mi­nes šu­kes. Įžiū­rė­jo, kad ne­šiuo­lai­ki­nės, o se­no­viš­kos. Ėmė svars­ty­ti: gal tai li­ku­čiai su­du­žu­sios puo­dy­nės, ku­rio­je slėp­tas lo­bis?

Dar­bi­nin­kai nu­spren­dė pa­var­py­ti že­mę, nors pa­gal dar­bų už­duo­tį ne­be­rei­kė­jo kas­ti.

Gy­ly­je maž­daug per kas­tu­vą su­barš­kė­jo pir­mo­sios mo­ne­tos. Neb­liz­gė­jo, bū­da­mos lyg apau­gu­sios že­mė­mis. Su­ki­bu­sios ir po ke­lias.

Pa­va­lius pir­miau­sia pa­vy­ko įžiū­rė­ti Vy­čio ženk­lus. Ta­po aiš­ku, kad tai sme­to­ni­nės Lie­tu­vos pi­ni­gai.

Vy­rai si­dab­ri­nes mo­ne­tas dė­jo­si į ki­še­nes.

Neįp­ras­tą su­ju­di­mą pro ka­bi­ne­to lan­gą iš ant­ro­jo aukš­to pa­ste­bė­ju­si Kruo­pių se­niū­nė Ra­sa Stat­ku­vie­nė su­sku­bo įsi­kiš­ti.

„Griež­tai pa­sa­kiau, kad ati­duo­tų ką ra­dę – ir vy­rai su­dė­jo krū­ve­lę“, – „Šiau­lių kraš­tui“ tei­gė R. Stat­ku­vie­nė.

Sus­kai­čia­vo 26 mo­ne­tas.

Se­niū­nė apie ra­di­nį pir­miau­sia pra­ne­šė Ak­me­nės ra­jo­no Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jai. Pas­kam­bi­no po­li­ci­jai.

Pask­li­do gan­dai

Apie lo­bį vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jos nein­for­ma­vo vi­suo­me­nės, ne­pa­tei­kė pra­ne­ši­mo spau­dai.

Tuo tar­pu ži­nia skli­do iš lū­pų į lū­pas. Žmo­nės kal­bė­jo, kad par­duo­tu­vė­je kruo­piš­kiai klau­sę, ką ga­lė­tų įsi­gy­ti už is­to­ri­nes mo­ne­tas. Kaip anek­do­tą pa­sa­ko­ja­ma: vy­rai iš­ka­sė lo­bį, o se­niū­nė kiek­vie­nam pa­da­li­no po sau­ją.

„Pa­ti iš­gir­dau klau­si­mą te­le­fo­nu: „Ko­dėl da­li­na­te lo­bį, kaip drį­so­te?“ – sa­kė R. Stat­ku­vie­nė. – Ta­da vi­siš­kai su­py­kau ir pa­sa­kiau dar­bi­nin­kams: „Kad vis­kas par­ke­liau­tų at­gal“.

Se­niū­nė ke­ti­no kreip­tis į po­li­ci­ją.

„Bet pa­si­da­rė ne­ra­mu, kad to­kiu at­ve­ju bus pra­dė­tas iki­teis­mi­nis ty­ri­mas, ir kruo­piš­kiams gre­sia bau­džia­mo­ji by­la“, – sa­kė R. Stat­ku­vie­nė.

To­dėl su kiek­vie­nu dar­bi­nin­ku dar kal­bė­jo­si as­me­niš­kai, įti­ki­nė­jo iš­tai­sy­ti klai­dą.

Per ke­lias die­nas mo­ne­tų pa­dau­gė­jo ke­lio­li­ka. Žmo­nės tei­si­no­si, pa­pras­čiau­siai no­rė­ję tu­rė­ti at­mi­ni­mą.

Ne pir­mas lo­bis

Kal­ba­ma, kad ke­lių šimt­me­čių is­to­ri­ją tu­rin­čiuo­se Kruo­piuo­se bei apy­lin­kė­se ir anks­čiau ras­ta lo­bių. Vie­ti­niai ne kar­tą ma­tė lau­kuo­se ne­pa­žįs­ta­mus žmo­nes su me­ta­lo de­tek­to­riais.

Ta­čiau po­li­ci­ja iki šiol ne­bu­vo ga­vu­si pra­ne­ši­mų apie ras­tus lo­bius.

Pa­me­na­mos keis­te­ny­bės par­ke. Vie­ti­niams at­ro­dė, kad prie vie­no sto­ro me­džio blyk­si ug­ne­lės. Ti­kė­jo, kad jos pa­si­ro­dan­čios, kur už­kas­tas lo­bis.

Per­nai aud­ra tą me­dį iš­ver­tė. Po nak­ties ša­li­mais at­si­ra­do duo­bė, iš­kas­ta ran­ko­mis.

„Duo­bės dug­ne vo­lio­jo­si to­kios pat mo­lio ke­ra­mi­nės šu­kės, kaip da­bar ra­do­me, – ga­lė­jo bū­ti lo­bį tal­pi­nu­sios puo­dy­nės lie­ka­nos“, – sa­kė R. Stat­ku­vie­nė.

Įti­ki­na­mo mo­ty­vo pra­neš­ti po­li­ci­jai ne­bu­vo. Duo­bė sku­biai iš­ly­gin­ta, nes ga­lė­jo kas nors įkris­ti. Šu­kės li­ko že­mė­je.

Ka­ras ver­tė slėp­ti

Apie Kruo­pių mies­te­lį ir vie­ti­nę mo­kyk­lą po kny­gą pa­ra­šiu­si bu­vu­si mo­ky­to­ja Ste­fa­ni­ja Di­ma­vi­čie­nė ne­si­ste­bi ra­di­niu.

Jos tei­gi­mu, sme­to­ni­nė­je Lie­tu­vo­je pi­ni­gų su­kau­pę kruo­piš­kiai per ka­ro aud­ras jas pa­pras­čiau­siai pa­si­dė­da­vo kuo sau­giau – ka­sė į že­mę prie ko­kio nors ne­kil­no­ja­mo ob­jek­to, pa­vyz­džiui, pa­sta­to, rie­du­lio, me­džio.

Ar­tė­jant ru­sų ka­riuo­me­nei nuo mū­šių Kruo­pių gy­ven­to­jai ne vie­nai sa­vai­tei eva­ka­vo­si už ke­lio­li­kos ir dau­giau ki­lo­met­rų. Fron­tas lai­kė­si apie du mė­ne­sius, mies­te­ly­je siau­tė gais­rai. Vė­liau par­grį­žę kai ku­rie kruo­piš­kiai vie­toj na­mų ra­do griu­vė­sius ar nuo­dė­gu­lius.

Kruo­piuo­se gi­mu­si da­bar 84 me­tų S. Di­ma­vi­čie­nė me­na, kai jos tė­vas, mies­te­ly­je tu­rė­jęs res­to­ra­ną, 1944 me­tais ver­ty­bes ir­gi bu­vo už­ka­sęs į že­mę. Kai nu­dun­dė­jus fron­tui su­grį­žo – nie­ko ne­be­ra­do. To­je vie­to­je žio­jė­jo duo­bės nuo spro­gi­mų.

Pa­sak S. Di­ma­vi­čie­nės, prie se­niū­ni­jos ras­ti li­tai ga­lė­jo pri­klau­sy­ti šio­je vie­to­je sto­vė­ju­sios au­di­nių par­duo­tu­vės sa­vi­nin­kei Bro­nis­la­vai Liu­bers­kai­tei. Pas­ta­tas per ka­rą su­de­gė. Mo­te­ris šei­mos ne­bu­vo su­kū­ru­si, mi­rė prieš ke­lias de­šim­tis me­tų. Ar tik­rai jai pri­klau­sė pi­ni­gai – lie­ka neaiš­ku.

Ke­liaus į mu­zie­jų

R. Stat­ku­vie­nė do­mė­jo­si apie prieš­ka­rio li­tų ver­tę. Skel­bia­ma, kad kai­nos – nuo pen­kių iki pen­kio­li­kos eu­rų už mo­ne­tą, jei ji nė­ra ofi­cia­liai įtei­sin­ta kaip ra­di­nys. Tai pa­da­rius ver­tė pa­ky­la ke­lis kar­tus.

„Pi­ni­gi­ne pra­sme Kruo­piams tai nė­ra itin svar­bu, o šim­tą kar­tų bran­ges­nė is­to­ri­ja – kad lo­bis ras­tas štai ta­me kie­me“, – sa­kė R. Stat­ku­vie­nė.

Ji ke­ti­na pa­si­rū­pin­ti, kad bent da­lis lo­bio mo­ne­tų su­grįž­tų į Kruo­pius ir bū­tų eks­po­nuo­ja­ma kaip kraš­to­ty­ros įdo­my­bė.

Sa­vi­val­dy­bės spe­cia­lis­tas pra­ne­šė, kad lo­bio paim­ti at­vyks Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to at­sto­vai iš Vil­niaus. Vė­liau pa­tiks­lin­ta ži­nia: pa­teks į Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jų.

Ga­liau­siai nu­ro­dy­ta Kruo­pių se­niū­ni­jai kreip­tis į Ak­me­nės kraš­to mu­zie­jų ir ten per­duo­ti lo­bį.

Įs­ta­ty­mai reg­la­men­tuo­ja

Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to prie Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos di­rek­to­rės pa­va­duo­to­jas Aud­rius Skais­tys tei­gė, kad lo­bis ne­tam­pa jo ra­dė­jų nuo­sa­vy­be.

„Apie lo­bį pri­va­lo­ma pra­neš­ti vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­joms, – sa­kė A. Skais­tys. – Su­da­ry­ta ko­mi­si­ja nu­sta­to lo­bio ver­tę. Ra­dė­jui ten­ka 25 pro­cen­tai lo­bio ver­tės pa­gal rin­kos kai­nas“.

Pa­sak A. Skais­čio, to­kia tvar­ka ga­lio­ja tik pri­va­tiems as­me­nims. Jei vals­ty­bės įstai­ga ran­da lo­bį, jai nie­ko ne­mo­ka­ma.

Au­to­riaus nuo­tr.

Kruo­piuo­se ras­tas lo­bis – prieš­ka­rio Lie­tu­vos pi­ni­gai.

Že­mė­je gre­ta se­no­vi­nių li­tų iš­si­lai­kė ir tų lai­kų pi­ni­gi­nė.

Tarp Kruo­pių se­niū­ni­jos ad­mi­nist­ra­ci­nio pa­sta­to ir mal­ki­nės ap­tik­tas že­mės pa­vir­šiu­je gu­lė­jo lo­bis.

Kruo­pių se­niū­nė Ra­sa Stat­ku­vie­nė ke­lias sa­vai­tes lau­kia kol mu­zie­ji­nin­kai pe­rims lo­bį.

Iš Kruo­pių ki­lu­si ir nuo­lat čia gy­ve­nan­ti bu­vu­si mo­ky­to­ja pen­si­nin­kė Ste­fa­ni­ja Di­ma­vi­čie­nė ma­no, kad se­no­vi­niai li­tai ga­lė­jo pri­klau­sy­ti prieš­ka­ry­je vei­ku­sios au­di­nių par­duo­tu­vės šei­mi­nin­kei.