Naujausios
Laisvės dienai atėjus
Dėl asmens duomenų apsaugos šiauliečio vardas yra pakeistas.
„Vakar jaudinausi visą dieną, buvo streso. Dažnai pagalvodavau apie tai, kaip netekę laisvės, kaliniai jaučiasi, kai lieka diena iki paleidimo, – pasakoja Darius „laisvės dienos“ rytą. – Susirašiau visus darbus, kuriuos tuoj bėgsiu atlikti. Jaudinuosi. Tokios kvailos mintys: ar bemokėsiu vairuoti, kaip reaguos draugai, susitikus? O draugas, su kuriuo planavau susitikti, pareiškė, jog bendraus tik per didelį atstumą. Tikiuosi, juokavo.“
Kai jau galėjo išeiti iš namų, tai iš susijaudinimo nei batų, nei raktų ilgai nerado.
Kylančias baimes visiškai pateisina, prisimindamas, kaip pats sutiko žinią, jog užsikrėtė draugė.
„Man kojas pakirto, kai sužinojau, nors ir tikėjomės, kad tyrimas bus teigiamas, – prisimena. – Gerai dar, kad tai atsitiko dabar, kai jau daug daugiau apie virusą žinoma, o ne kovo mėnesį, kai visi buvome labai įsibaiminę ir slėgė nežinomybė. Supratau, kad dviem savaitėms teks izoliuotis ir man, tai į namus grįždamas dar užšokau į parduotuvę visko pirkti – griebiau, kas papuolė po ranka. Tiesiog refleksas suveikė.“
„Kai draugei buvo nustatytas COVID-19, pirmą dieną jai viską paaiškino ir paliko ramybėje – niekas nė netikrino, ar ji laikosi izoliacijos – nulis dėmesio. O mane, nors esu tik kontaktinis asmuo, tikrino kiekvieną dieną. Tokius, kaip aš kontaktinius, Savivaldybė tikrina. Tikrintojos, atvažiavusios prie namų, paskambindavo mobiliuoju telefonu ir turėdavau lange pasirodyti, pamojuoti.“
„Jeigu taip visus saviizoliacijoje tikrina, tai Savivaldybė verta padėkos – kontaktinius asmenis kontroliuoja puikiai. Infekuotus kad šitaip kas kontroliuotų“, – sako šiaulietis.
Su liga tarp keturių sienų
Draugė sirgo lengva forma. Užsikrėtė, kaip paaiškėjo, bendraudama su infekuotaisiais viename iš įsižiebusių mieste COVID-19 židinių.
Pirmas ženklas sukėlęs nerimą – prapuolė uoslė, perštėjo gerklė.
Pati pirmiausia nustebo, kad nebejaučia kvapų.
„Padarėm eksperimentą, atidariau raugintų kopūstų stiklainį, man iš karto į nosį trenkė stiprus kvapas, o ji nieko neužuodė. Papurškiau dezodorantą palei nosį, kurio kvapo nepakentė, – irgi nieko, tada jau buvo aišku, kad bus užpuolęs virusas“, – pasakoja.
Pakilusi temperatūra laikėsi 2–3 dienas. Iš pradžių pakilo iki 37,8, po to nukrito iki 37,2 laipsnio, o po trijų dienų jau buvo normali.
Šeimos gydytojai skambino, tarėsi, kaip gydytis. Bet COVID-19 tyrimui buvo užregistruota ne iš karto, kai pasireiškė simptomai, o po kelių dienų. Praktiškai tada karščiavimo jau nė nebebuvo.
Su visomis apsaugos priemonėmis nuvažiavo išsitirti į mobilųjį punktą, dar po kelių dienų atėjo atsakymas, jog tyrimas teigiamas, ir tik nuo tos dienos prasidėjo 14 dienų saviizoliacija. O po to – dar pakartotinis testas.
„Man, kaip artimam kontaktiniam asmeniui, siūlė darytis testą, bet nemačiau prasmės. Aš ir taip karantinavausi 14 dienų, temperatūra nekilo, tai kam apkrauti tyrimų laboratorijas? Bet, aišku, jeigu pajusiu simptomus, skambinsiu šeimos gydytojai.“
Svarsto pasidaryti testą dėl antikūnų – kad išsiaiškintų, ar tikrai nebuvo susidūręs COVID-19?
„Labai keista, kad kartu gyvenant vienas serga, o kitas – ne, – stebisi vyras. – Bet ir vienų pažįstamų atvejis yra panašus – vienas užsikrėtė, kitas – ne. Iš pažįstamų rato yra ir labai sunkiai susirgusių, gydytų ligoninėje ir reanimacijoje. Iš tiesų, tai baisi liga, kai kuriems ji tęsiasi ir pusantro mėnesio. Dabar puola ir jaunus žmones. Jie mažiau laikosi distancijos, intensyviau bendrauja, tai virusas ir plinta.“
Jis svarsto, jog galėjo prasirgti koronavirusu, to nė nežinodamas. Prisimena, jog dar gruodžio mėnesį buvo užpuolęs keistas dusulys.
„Labai staiga vakare sukilo aukšta temperatūra, pradėjau dusti, atsidariau langą, trūko oro, tiesiog visiškai negalėjau įkvėpti oro į plaučius ir nesupratau, kodėl? Dabar pasakytų, kad panašu į kovido simptomus, – spėja Darius. – Išsikviečiau greitąją, ligoninėje leido lašelines, per porą dienų viskas praėjo, namuose dar kelias dienas prabuvau niekur neidamas. Taip ir neaišku, kas tada man buvo?“
Kai uždaryti tarp sienų
Kaip jautiesi, kai staiga nutrūksta įprastas gyvenimas, kai esi uždarytas tarp keturių sienų?
„Siaubas, – tikina. – Tavo erdvė susitraukia iki kelių kambarių, vaikštai iš kampo į kampą, gaminiesi valgyti, žiūri televizorių, bandai rikiuoti kažkokius savo darbus, bet, kad negali niekur išeiti, – siaubas. Aš esu sąmoningas pilietis ir tikrai neketinau kojos kelti iš namų – ir be tikrintojų nebūčiau niekur išėjęs, kad kitiems nesukelčiau rizikos.“
Pats namuose nekūrė atskiros zonos susirgusiai draugei ir atskiros – sau. Abu bendravo, kaip bendravę.
„Nemačiau prasmės kitaip elgtis, nes kokia savaitė jau buvo praėjusi nuo jos ligos pirmųjų simptomų iki buvo liepta mums izoliuotis, jeigu būtų buvę lemta, tai per tą laiką jau būčiau susirgęs“, – mano Darius.
Džiaugiasi, kad labai padėjo vienas prekybos centras. Nereikėjo nei draugų, nei artimųjų pagalbos prašyti.
„Užsisakai kokius nori produktus į namus, susimoki per elektroninę bankininkystę, įspėji, kad esi saviizoliacijoje, atveža prie durų, paskambina, pasiimkite – jokio rūpesčio. O jeigu kokio produkto neturėjo, tai atsiprašo ir perveda pinigus atgal į tavo sąskaitą.“
Dėl rinkimų širdį skauda
Neslepia, jog būdamas saviizoliacijoje nesiregistravo balsuoti Seimo rinkimuose.
„Man skauda širdį, jog neatlikau pareigos, kaip ir daugelis mano bendranuskriaustųjų, – sako šiaulietis. – Kodėl? O kuris norėtumėte, jog atvažiuotų į namus su skafandrais, baltais chalatais vilkintys ir balsavimo dėžę tampantys žmonės? Įsivaizduokite kaimynų reakcijas ir baimes.“
„Manau, tai kvaila ir nežmogiška, – teigia jis. – Buvo paprasta išeitis: prisijungimas per elektroninę bankininkystę specialioje Vyriausiosios rinkimų komisijos platformoje ir būtume elektroniniu būdu saugiai balsavę. Kaip būtų buvę šaunu!“
