Naujausios
Europos Parlamentas daro, ką gali
– Kokiais darbais Europos Parlamente baigiasi šie 2022 metai, pažymėti karo ženklu?
– Europos Parlamentas iš esmės yra vieningas Rusijos invazijos į Ukrainą atžvilgiu ir savo kompetencijos ribose daro ką gali, kad Rusija būtų stabdoma.
Mes, europarlamentarai, galime siųsti žinią, artikuliuoti savo nuomonę, savo poziciją kitoms ES institucijoms – Europos Komisijai, Europos Vadovų Tarybai, valstybių visuomenėms, tą ir darome. Mūsų retorika tvirtėja ir stiprėja, tiesa jau sakoma be užuolankų. EP savo rezoliucija pripažino Rusiją remiančia terorizmą valstybe. 1932–1933 metais Ukrainoje bolševikų sukeltas badmetis, vadinamasis Holodomoras, vienareikšmiai Europos Parlamente buvo pripažintas ukrainiečių tautos genocidu.
Vėl svarstėme, ir kaip apsaugoti demokratinį pasaulį nuo dezinformacijos, nuo hibridinių informacinių karų. Tuo klausimu man teko pasisakyti EP plenariniame posėdyje. EK nuosekliai rengia priemonių paketus, kaip stabdyti Rusijos skleidžiamą dezinformaciją, kaip išsiaiškinti melo sklaidos mechanizmus. Mano įsitikinimu, jau dabar galima aktyviau taikyti galiojančius teisės aktus ir stabdyti Rusijos ir kitų trečiųjų šalių skleidžiamą dezinformaciją.
Keliame klausimą ir dėl ES valstybių politinėms partijoms daromo poveikio. Bandome stabdyti ir Kremliaus „draugelių“ Vakaruose įtaką. Tik, mano nuomone, tai darome per silpnai ir su nereikalingu atlaidumu kai kuriems veikėjams.
Šios aktualijos buvo darbotvarkėje besibaigiant metams, o juk jau ir 2022-ųjų pradžioje buvome dramatiškoje situacijoje. Dar visiškai buvo neaišku, kaip pasisuks pandemija, buvo neramu dėl kylančių energetikos išteklių kainų, o ypač baugino, kad Rusija sutelkė dideles ginkluotąsias pajėgas aplink Ukrainą – taip pat ir iš Baltarusijos pusės. Buvo tik laiko klausimas, kada Rusija smogs. Bet niekada nesinori tikėtis blogiausio, tad daugelis politikų, net turėdami tikslią informaciją, vis manė – ne, karo nebus.
Rusija smogė, vyksta pilnos apimties ir vis labiau žiaurėjantis karas, Rusija tiesiog daužo civilinę infrastruktūrą, siekdama Ukrainos žmones palikti be elektros, be šilumos, be vandens. Tokie veiksmai yra už žmoniškumo ribų.
– Kokios yra nuostatos Europos Liaudies partijos frakcijoje dėl tolesnės paramos Ukrainai, kokios nuostatos dėl Rusijos? Kaip vertinate naują devintąjį sankcijų paketą?
– Liaudies partijos frakcija šiais klausimais yra būtiniausių idėjų generatorius. Tarp jų – ir rezoliucijų, kurias minėjau. Mes vertiname Rusiją vienareikšmiai neigiamai. Dauguma kitų frakcijų parlamentarų iš esmės taip pat.
Sankcijų paketai yra ES teisinio veikimo išraiška. Mes negalime imtis drastiškų, autokratinių metodų, mes veikiame ES teisinės sistemos rėmuose. Sankcijų tikslas toliau silpninti Rusiją, pančioti jos galimybes tęsti karą. Bet problemų kyla dėl to, kad Europai tenka persiorientuoti dėl energetikos išteklių importo, laipsniškai atsisakant rusiškos naftos, dujų.
Dėl sankcijų sprendimus priima ES valstybės narės, Vadovų Taryba. Svarstant 9-ą sankcijų paketą bandyta teigti, jog reikia daryti išimtis tiems ekonominio sektoriaus Rusijos veikėjams, kurie užtikrina grūdų eksportą. Mojuota bado korta. Lietuva ir kai kurios kitos šalys siekė, jog nebūtų daroma išimčių, ir tai buvo pasiekta.
– Ar nejaučiama nuovargio nuo karo nuotaikų?
– Visi mes žmonės ir mums skausminga girdėti apie griaunamus miestus, kaimus, kenčiančius Ukrainos žmones. Žmogui būdinga empatija, mes priimame šį karą kaip karą prieš mus.
Be abejonės, nuolatinis žiaurybių matymas iššaukia psichologinę reakciją, kad gal mažiau apie tai reikia galvoti ir mums taps lengviau, bus geresnė savijauta. Bet aš nenustoju kartoti sau ir kitiems, kad neturime pavargti baisėtis.
Jeigu Vakaruose atsiras politinis nuovargis, valstybių vadovų, politinio elito, politinių partijų nuovargis ir svarstymai, kaip greičiau bet kokia kaina siekti, kad tik kulkos nustotų švilpti, tai bus tik pataikavimas agresoriui. Agresorius to ir laukia, toks yra ir jo užkulisinis veikimas.
– Kokia gali būti atomazga?
– Atomazga gali būti tik viena – visų užgrobtų žemių Ukrainai sugrąžinimas. Ukrainos ūkiui atstatyti reikės milžiniškų lėšų, agresorius tegul susiskaičiuoja, kiek dešimtmečių reparacijas turės mokėti. Ir tegul jau dabar svarsto, kiek asmenų bus patraukti į karo nusikaltimų tarptautinį tribunolą.
Neapsigaukime – Baltarusija dalyvauja kare
– Kaip vertinate Baltarusijos režimo vaidmenį kare prieš Ukrainą?
– Tiesiog stebiuosi, kaip Baltarusijos režimo lyderis Aliaksandras Lukašenka vis dar sugeba „apstumti“ pasaulio nuomonę ir kurti įvaizdį, jog Baltarusija kare nedalyvauja. Esą vis dar svarsto, įsijungti ar neįsijungti.
Baltarusija kare dalyvauja aktyviai, yra pateikusi Rusijai ir savo teritoriją, ir infrastruktūrą, ir oro erdvę atakoms prieš Ukrainą. Jau pats pirmasis Rusijos puolimas Kijevo kryptimi nebūtų buvęs įmanomas be pasinaudojimo Baltarusijos teritorija. Baltarusija pilnu tempu įsijungusi į karinį konfliktą Rusijos pusėje, tik tiek, kad kareiviai dar nėra metami – oficialiai – į frontą.
Bet pastarųjų dienų įvykiai verčia nerimauti. V. Putino vizitas Minske, abiejų autokratinių lyderių parodomasis aktyvumas, kalbos apie papildomų Rusijos dalinių permetimą į Baltarusiją, ekspertų nuomone, fizinės grėsmės Lietuvai nekelia, bet reikia atidžiai stebėti vykstančius procesus.
Vidinę Baltarusijos režimo degradaciją stebime visą šią EP kadenciją, o nuo 2020 metų, po A. Lukašenkos pavogtų prezidento rinkimų, visiškai ritamasi į nuokalnę. Po protestų bangos politinių kalinių jau yra daugiau nei tūkstantis. Pradėtos ir tęsiasi hibridinės atakos prieš Lietuvą ir kitas kaimynines šalis pasienyje.
Nereikia apsigauti, jog Baltarusija kare nedalyvauja. Reikia viską įvardinti tikraisiais vardais. Dalyvauja, ir jai turėtų būti taikomos visos tos pačios sankcijos, kaip prieš Rusiją. Baltarusija taip pati turi ruoštis, kad kaltieji dėl karo turės atsakyti.
Europinė vėžė stiprintų saugumą
– Akivaizdu, kokia pragaištinga ES šalims yra energetinė priklausomybė nuo Rusijos, Lietuvoje kalbame, jog reikia atsikratyti ir rusiškos geležinkelio vėžės. Ką apie tai manote?
– Iš bendros su Rusija energetikos sistemos sunkiai kapstomės jau daugiau nei trisdešimt metų, o yra dar ir rusiškų standartų geležinkelio sistema. Europinės vėžės „Rail Baltica“ projektas, pradėtas nuo 2004 metų, rutuliojasi lėtokai. Tai suprantama, nes reikalingos milžiniškos investicijos. Tačiau naujomis aplinkybėmis „Rail Baltica“ reikšmė dar labiau didėja. Rusijos karinė agresija verčia pergalvoti geležinkelio sistemos ateitį. Anksčiau akcentavome, kad geležinkelis ekologiškesnis transportas, o dabar prisideda ir saugumo komponentas. Turime iš naujo įvertinti, kokioje situacijoje esame.
Grūdų gabenimas iš Ukrainos mūsų geležinkeliais parodė, kokios grandys čia yra silpniausios. Reikia sparčiau modernizuoti ruožą nuo Lietuvos iki Lenkijos, o tarp Lenkijos ir Ukrainos atidarius daugiau perkrovos taškų gautume visiškai kitokį geopolitinį geležinkelio vaizdą. Nutiesus „Rail Baltica“ vėžę iki Estijos ir Šiaurės Europos, reikia tiesti europinę vėžę ir link Ukrainos per Lenkiją ir gauname galimybę gabenti ir strateginius krovinius. Tada geležinkelis Maskva-Kaliningradas mums pasidaro strategiškai mažiau svarbus.
Mes negalime užsimerkti ir prieš ekonominį aspektą. Esame išsireikalavę, kad europinės vėžės atšaka būtų iš Kauno į Vilnių ir reikia svarstyti, kad europinė vėžė būtų tiesiama ir iš Kauno į Klaipėdą per Šiaulius. Kitaip Klaipėda gali prarasti konkurencingumą prieš kitus uostus.
– Esate EP Aplinkos, visuomenės sveikatos, maisto saugos komiteto narys, kaip vertinami karo Ukrainoje padariniai aplinkai, žmonių sveikatai?
– Didžiulę pagarba reiškiu Ukrainos vyriausybei ir institucijoms, kurios skaičiuoja karo jau padarytą žalą. Rusijos invazija jau padarė 37 milijardus eurų žalos Ukrainos gamtai. Tai labai ilgalaikis poveikis, dešimtmečių reikės padarytai žalai kompensuoti. Kaip investuoti 37 milijardus į infrastruktūrą, greitai sugalvotume, kaip investuoti į gamtą, daug sudėtingiau. Iš tiesų, gamtai yra padarytas nepataisomas poveikis.
Ukraina ne tik svarsto, kaip reikės atkurti gamtos įvairovę, bet ir kaip reikės taikyti ES aplinkos teisę. Jie pritaria Žaliojo kurso tikslams, pritaria klimato kaitos stabdymo tikslams, yra pasirengę priimti reikalingus teisės aktus, prisijungti kaip pilnavertė valstybė.
Dėl visuomenės sveikatos sunku net samprotauti. Dėl jos Ukraina turėjo problemų dar iki aktyvios Rusijos agresijos pradžios, o dabar, kai griaunami sveikatos apsaugos sistemos objektai, naikinama infrastruktūra, tai labai atsiliepia visuomenės sveikatos apsaugai, medicinos paslaugoms. Tą sistemą taip pat reikės atkurti.
– Dirbate EP Tarptautinės prekybos komitete, kokios priemonės siūlomos prieš ekonominę prievartą, kokia yra patyrusi Lietuva iš Kinijos?
– Ta istorija su Kinija pakankamai aiški. Kinija buvo nutarusi, kad su 17-a Vidurio ir Rytų Europos valstybių ji vykdys kitokią politiką nei su visomis ES valstybėmis. Kai Lietuva tam pasipriešino, tai ir tapo „nepageidaujamu asmeniu“, prieš kurį reikia kerštauti, o taivaniečių atstovybės Vilniuje atidarymas buvo tik pretekstas taikyti ekonominę prievartą, neįsileidžiant Lietuvos prekių į Kinijos rinką.
Prekybos suvaržymai neleistinas dalykas tarptautinėje prekyboje, tokių pavyzdžių būta ir daugiau. Todėl buvo pradėtas ruošti reglamentas kovai su trečiųjų šalių ekonomine prievarta, šantažu. Taip tik sutapo, kad didelės Kinijos veiksmai prieš mažą Lietuvą akivaizdžiai parodė, kokių nuostatų reikia. Dar iki šių metų pabaigos reglamentas būtų priimtas ir bus aišku, kaip reikia veikti ES mastu, kad tokie dalykai nebūtų toleruojami, kaip kreiptis į tarptautinius arbitražus ES vardu.
Istorinio akto plieninė kopija rodoma Briuselyje
– Lietuvai nusipelnėte atradęs Vokietijos archyve 1918 metų Vasario 16-osios aktą, jis eksponuotas Lietuvoje, bet vėl sugrąžintas Vokietijai. Koks jo tolesnis likimas viešumoje?
– Tokio senumo dokumentas, nors surašytas ant labai geros kokybės popieriaus ir Lietuvoje eksponuotas laikantis ypatingų sąlygų, vis tiek reagavo į šviesą ir regimai kažkiek pagelto per tuos penkerius metus viešumoje. Jam vėl reikia ilsėtis archyvų tamsoje. Jis yra Vokietijos archyvų nuosavybė ir perleisti Lietuvai to dokumento Vokietija negali. Ką galėjo, tai tik laikinai keliems metams perleisti aktą Lietuvos archyvui su teise viešai eksponuoti. O ar vėl perleis ateityje,– dvišalių santykių ir svarstymų objektas.
Tai labai graži, skaidri, vieša istorija, aš laimingas, kad likimas lėmė man toje istorijoje dalyvauti. Džiaugiuosi, kad aktą pamatė dešimtys tūkstančių žmonių ir Vilniuje, Signatarų namuose, kur jis ir buvo pasirašytas, ir istorinėje Prezidentūroje Kaune.
Akto plieninė kopija, išgraviruota moderniomis technologijomis, mano iniciatyva dabar eksponuojama Briuselyje, kopija pristatyta EP atidarant Matthias Erzbergerio auditoriją. M. Erzbergeris buvo iškilus Vokietijos politikas. Vienas iš jo nuopelnų – parama Lietuvos Tarybai skelbiant 1918 metais Lietuvos nepriklausomybę.
Yra dvi plieninės kopijos, antra eksponuojama istorinėje Prezidentūroje Kaune.
– Kuo šiomis dienomis dalijatės parlamentaro dienoraštyje?
– Rašiau apie susitikimus su užsienio valstybių diplomatais. Skridau į Dubliną lietuvių bendruomenės aplankyti. Jau baigia pasimiršti įstrigimai Europos oro uostuose, kai subjurus orams net pačios didžiausios oro bendrovės nesugebėjo susidoroti su iššūkiais. O dabar džiaugiuosi susitikimais Lietuvoje, buvau Klaipėdos trečiojo amžiaus universitete, prisistačiau moksleiviams Vilniuje, Kaune įsijungiau į vieną iš Europos kultūros sostinės projektų, esu dar pasižadėjęs nuvykti į Kazlų Rūdą...
– Ko linkite ant naujų metų slenksčio?
–Karai visada sutrikdo švenčių pojūtį. Kai pasižiūriu į savo kalėdinių atvirukų kolekciją, senus laiškus, sveikinimų atvirukus, matau, kad ir žiauriausiais Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metais žmonės linkėjo vieni kitiems taikos ir ramybės. Vis tiek puošė eglutes. Štai Pirmojo pasaulinio karo metais mano močiutei jos brolis, kuris buvo paimtas į Rusijos carinę kariuomenę, rašė: „Būtinai duokite vaikams pinigų ant agliukės“. Ilgai negalėjau išsiaiškinti, kas ta agliukė? Pasirodo – eglutė.
Ir dabar visur eglutės papuoštos ir linkime taikos.
Aš linkiu, kad 2023 metai būtų ramesni, kad palankiai spręstųsi tie konfliktai, kurie šiemet neleidžia nurimti. Linkiu darnos šeimose, susikaupimo šiuo šventiniu laikotarpiu, savo planų permąstymo ir jų išsipildymo.
Užs. Nr. 522362
